AMŽINIEMS LIETUVIŠKO PAJŪRIO SŪNUMS

BALYS AUGINAS

Sausio 15-tąją sukanka 47-neri metai nuo atmintinų Klaipėdos atvadavimo kovų, kai Klaipėdos kraštas su pačiu Klaipėdos miestu ir uostu grįžo atgal į lietuviškų rankų globą, į savo lietuvišką šeimą. Keturiasdešimt septintoji sukaktis mums vėl primena anas šaltojo sausio dienas, kai Klaipėdos kraštas, vietos sukilėlių ryžtu ir drąsa, pasiaukojimu ir gyvybės kaina buvo atvaduotas ir įjungtas į laisvosios Lietuvos šeimą.

Viena mintis, viena širdis ir ta pati atkakli laisvės ugnis žėrėjo sukilėlių akyse. Visi — ir jaunuolis, atitrūkęs nuo mokslo suolo, ir artojas grublėtomis rankomis ir žilstelėjusiais paausiais, ir studentas ir atsargos karys — stojo vienon greton Tėvynės pajūrio ir savosios jūros ginti nuo svetimųjų įsibrovėlių, kurie per šimtmečius galando dantis, norėdami įsitvirtinti Lietuvos žemėje ir pasigrobti vienintelį Lietuvos uostą. Tačiau pajūrio amžinieji sūnūs nesutiko vergauti — jie pasiryžo verčiau mirti negu savąją jūrą ir žavingąsias smėlio kopas atiduoti svetimiesiems.

Šimtmečius trukusioj kovoj dėl Klaipėdos ir baltųjų pajūrio smilčių, kartų kartos pajūrio brolių ir sesių žuvo didvyrio mirtimi kartu su didžiuoju Herkum Mantu priešakyje, narsiai kovodami prieš kryžiuočius. Kartų kartos sugulė į baltąjį pajūrio smėlį, uždengdami juo savo jaunystę, pasiryžimą būti laisvais ir atkakliai skelbdami pasilipusiems savąjį testamentą: GYVENTI LAISVAIS SAVOJE ŽEMĖJE!

Šiandien, prisiminus Klaipėdos sugrįžimą į lietuvišką šeimą, verta prisiminti ne tik tuos, kurie paguldė galvas dėl lietuviškos jūros, bet ir visus sukilimo dalyvius, kurių vieni yra išvežti į Sibirą, kiti nacių kacetuose nukankinti ar jų Gestapo sušaudyti. Ir tik maža jų dalis šiandien išblaškyti po visus pasaulio kampus gyvena vienišas ir niūrias senatvės dienas. Štai dalis tų garbingų vyrų, kurie nūnai išvežti ir gal jau mirę raudonose Rusijos vergų stovyklose: buv. Šaulių Sąjungos veikėjas Daudžvardas; buv. “Trimito” redaktorius Jonas Kalnėnas; buv. Eltos atstovas Klaipėdoj, laikraštininkas Vincas Gvazdzinskas; laikraštininkas ir literatas Jonas Jablonskis, junioras; Šaulių Sąjungos veikėjas, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto narys Kazys Marcinkevičius; amerikietis lietuvis, Lietuvos kariuomenės leitenantas Purvis ir išvežtas, bet vėliau bolševikų į Lietuvą grąžintas rašytojas Augustinas Gricius-Pivoša.

Žuvęs Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto narys dail. Adomas Brakas, Vokietijoje miręs to Komiteto pirmininkas aušrininkas Martynas Jankus; to Komiteto narys dr. Gaigalaitis. Iš Klaipėdos sukilėlių minime kapitoną Noreiką, kuris buvo viena pirmųjų aukų. Jis žuvo užimdamas prefektūrą. Vokiečių kacetuose buvo nukankintas Martynas Reisgys, ūkininkas, buv. Klaipėdos krašto direktorijos prezidentas; Edvardas Simonaitis, rektorius, buv. Klaipėdos krašto direktorijos prezidentas; Albinas Gailius, karininkas, buv. Klaipėdos krašto Gubernatūros referentas ir Klaipėdos pašto viršininkas. Ūkininkas Jokūbaitis, buv. laukininkų vadas; Rasavičius — verslininkas; visuomenės veikėjas Jonušaitis, saugumo policijos viršininkas Gvildys; krašto seimelio atstovas, buv. direktorijos prezidentas Borchertas.

Vokiečių gestapo sušaudyti Vilniuje tilžiečiai Jagomastai — tėvas ir sūnus, tilžietė Jagomastaitė-Vilmantienė, žurnalistė ir jos vyras Vilmantas; nacių teroro pasėkoje miręs Jokūbas Stikliorius, Aukuro Draugijos pirmininkas, žymus visuomenininkas, kilimo ragainietis.

Atskirai prisimename Vyriausiojo Mažosios. Lietuvos gelbėjimo komiteto narį Stasį Girėną,, žuvusį didvyrio mirtimi Soldino miške.

Jūs, mieli didvyriai, žuvę dėl Klaipėdos ir dėl visos Lietuvos garbės, kasmet šviečiate mums. atminimuose, kaip didysis Klaipėdos švyturys švietė laisvai lietuviškai jūrai. Lekiantis kopų smėlis užtrins jūsų pėdas, kadaise įspaustas pajūrio smiltyse, tačiau atlikti žygiai ilgai bylos; apie lietuvišką drąsą mūsų jaunajai kartai istorijos pageltusiuose puslapiuose . . .

Metai po metų žalsvosios jūrų bangos neramiai ošia lietuviškame pajūryje. Šiandien Baltija nerami, nes jos krūtinė sukaustyta rusiškojo okupanto grandinėmis. Šiandien Mažoji ir Didžio-

ji Lietuva kenčia tą pačią okupanto priespaudą. Tačiau šiandien norėtume nulenkti galvas prieš tuos Amžinuosius Lietuvius, kurie, kaip tikri lietuviškojo pajūrio sūnūs, liko to mūsų gintarinio pajūrio smiltimis, kurios amžiais švies kaip toji Kristijono Donelaičio, Mykalojaus Rėzos, Vydūno, Martyno Jankaus, Edvardo Simonaičio ir kitų didžiųjų lietuvių amžinoji Tėviškė . . . Ak, tiesiame atminimų tiltą, lenkdami galvas prieš savo brolius, visur ir visada parodžiusius daug meilės savajam kraštui ir ranka rankon žengiančiais su Didžiosios Lietuvos broliais kelyje į laisvę, per šimtmečius kovojusiems už savo lietuvišką veidą, už savo teises būti bendros lietuviškos šeimos nariais. Garbė Jums, broliai, nes esate tikrieji ir Amžinieji Lietuviškojo Pajūrio Sūnūs!

'Lietuvos kariuomenė įžygiuoja į išlaisvintą Klaipėdą, 1923 m. sausio 10 d.    (Iš P. Lėlio, Toronte, archyvo)