NEPAMIRŠKIME KARIŲ - KANKINIŲ
M. KARAŠA
Lietuvių tauta Sibirą prisimena kaip tolimą kraštą, kuriame lietuvis patyrė daug vargo, skaudžių kentėjimų, nemažai ir gyvybių ten neteko. Juk nuo pirmojo lietuvių sukilimo 1861, iki šių dienų, lietuviai tebetremiami į Sibirą už tai, kad nori būti lietuviais, nori būti laisvi ir nepriklausomi.
Su jautriu susikaupimu ir įsijautimu laisvajame pasaulyje, mes lietuviai, viešai prisimename 1940 m. trėmimus. Atiduodame užtarnautą pagarbą žuvusiems ir nukankintiems dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.
Šiame rašinyje noriu prisiminti ir priminti prieš penkiasdešimt metų Sibire įvykusį skaudų ir kruviną įvykį, tai I Sibiro Lietuvių Vytauto Didžiojo bataliono aštuonių karių nužudymą, 1919 metais, gruodžio mėn.8 d.
Nebuvau to įvykio liudininku, todėl apsistosiu tik prie vieno kario kankinio gyvenimo, būtent prie karininko Jono Eiduko. Mudviejų gyvenimo takai susibėgdavo nuo pat vaikystės, kurią praleidome tame pačiame gimtajame kaime. Taip pat kartu bridome į pradžios mokyklą gretimame kaime, kartu lankėme vidurinę mokyklą ir pagaliau, kartu kovojome su ginklu prieš komunistinę raudonąją armiją Sibiro platumose.
Karininkas Jonas Eidukas gimė 1893 m. (?) Paberžių km., Biržų apskr. ir valsč., vidutinio ūkininko keturių vaikų šeimoje. Nuo pat mažens Jonas turėjo sunkų gyvenimą. Tėvų ūkyje ištikęs gaisras sunaikino visus trobesius. Nebaigęs pradžios mokyklos, kuri per 1905 m. revoliuciją buvo uždaryta, Jonas išvyko į Rygą jieškoti uždarbio, kad pagelbėtų tėvams. Kepykloje dviračiu vežimėliu kiekvieną ankstyvą rytą išvežiodavo kepsnius krautuvėms. Laisvalaikiu mokėsi.
Sužinojęs, kad 1908 m. rudenį Biržuose pradės veikti miesto vidurinė mokykla, grįžo iš Rygos. Vasarą pasiruošęs, sėkmingai išlaikė įstojamuosius egzaminus ir buvo priimtas į I klasę. Mokslas jam gerai sekėsi ir 1912 m. sėkmingai baigė mokyklą. Eiduko bendraklasis mokykloje Motiejus Tamulėnas (dabar Floridoje), buvęs Biržų apskr. žemės tvarkytoajas, apie Joną taip prisimena: “Jisai buvo ramaus būdo, niekur nesirodydavo. Buvo Rimtas vyras, darbštus, pareigingas ir žinojo, kad mokykla yra tam, kad ten pasisemti mokslo”.
Baigęs mokyklą, išvyko į Sibirą. Tenai, Tomsko mieste, Apgyvendinimo Valdyboje (Pereselenčeskoje Upravlenije) tarnavo Povilas Dagys, buvęs Lietūkio vyr. direktorius. Jis Jonui toje įstaigoje parūpino tarnybą. I Pasaulinio karo pradžioje atostogoms jis buvo parvažiavęs pas tėvus. Frontui judant Rusijos link, tėvus ir dvi seseris jis parsigabeno į Tomską. Ten jis buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Baigęs karo meto Karo mokyklą, tarnavo Brians mieste ir kitur, pasiekdamas poručiko laipsnį.
Iš fronto atvykęs į Tomską dviem mėn. atostogų, 1917 m. kažkokiame lietuvių parengime, netikėtai sutikau J. Eiduką. Bolševikinė revoliucija Sibire įsisiūbavo apie dvi - tris savaites vėliau, nei Europinėje Rusijoje. Kai revoliucijos padariniai pasiekė Tomską, netrukus dauguma karininkų buvo atleisti, o kaikurie ir suimti. Kad sutartinai apsisaugojus ir iš anksto apsisaugoti nuo galimų persekiojimų, ir kad turėjus šiokį tokį uždarbį, buvo suorganizuota darbo artelė, ją sudarė daugumoje karininkai ir kiek valdininkų. Artelės vadovybėje buvo ir karin. J. Eidukas. Jo žinioje buvo paskirstymas į darbus. Čia reikėjo sumanumo ir įžvalgumo kokiems darbams, kokį grupės sąstatą sudaryti, kad būtų saugu atsižvelgiant į buvusią komunistinę nenusistovėjusią tvarką. Artelė turėjo žinių rinkimo skyrių, kurio uždavinys buvo ne tiek rinkti žinias apie darbo paklausas, kiek apie bendrą miesto politinę ir tvarkymo padėtį. Dėka to buvo sužinota tiksli data, kada bus vykdomas masinis karininkų suiminėjimas, tuomet pavadintas “Baltramiejaus naktimi”. Karininkai buvo įpsėti tą naktį ir dieną nebūti namuose. Praėjus revoliuciniam karščiui ir šiek tiek sunormalėjus miesto administraciniam tvarkymui, pajutus neigiamą nusistatymą iš komunistinės administracijos, artelė išsiformavo 1918 metų pradžioje.
Kai 1918 m. pavasarį Laikinoji Sibiro valdžia (nebolševikinė) paskelbė karininkų ir kareivių mobilizaciją, iš tarnybos geležinkelio stotyje Bolotnoja, atvykau į Tomską. Susirišau su J. Eiduku, kuris jau buvo paskirtas Kavalerijos atsargos, vėliau pasivadinusio Tomsko gusarų, eskadrono ūkio vedėju. Eskadronas formavosi netoli miesto dvare, kuriame prieš revoliuciją buvo auginami grynakraujai arkliai. Ūkio vedėjo pareigose J. Eidukui teko parodyti savo išskirtinus sugebėjimus, darbštumą, sumanumą ir taktą. Eskadronas suformavo ir išsiuntė į frontą prie Volgos upės, kovai prieš bolševikus, du eskadronus. Tenai kovojo sukilusieji čekai. Pradžioje revoliucijos, iš Austrijos armijos paimtų belaisvių čekų, buvo suformuotas ir gerai apginkluotas korpas. Po bolševikinio perversmo, komunistai pasišovė juos nuginkluoti. Čekai pasipriešino ir grįžti į tėvynę kelią pasirinko per Sibirą. Prie jų sukilimo prisidėjo ir Sibiro rusai.
1919 m. vasarą eskadronas buvo išformuotas. Mudu su J. Eiduku gavome paskyrimą į generolo Gaidos asmeninės apsaugos batalioną Ekaterinburge. Gen. Gaida, čekas, vadovavo visom čekų ir rusų dalim fronte. Rusai generolai buvo nepatenkinti ir dėjo pastangas čeką generolą nušalinti. Gen. Gaida, pagaliau, atsisakė nuo vadovavimo fronto kariuomenei. Palaipsniui ir čekų daliniai atsipalaidavo iš fronto ir pasikrovė į traukinius vykti geležinkeliu rytų kryptimi. Batalionas buvo išformuotas ir mudu gavome paskyrimą į Ekaterinburgo diviziją, kuri naujai formavosi. J. Eidukas likosi divizijos štabe intendantūros skyriuje.
Likę be čekų, rusų dalys, daugumoje naujai suformuotos, nebepajėgė atsilaikyti prieš raudonosios gvardijos spaudimą ir prasidėjo atsitraukimas, virtęs nesulaikomu bėgimu. Iš bičiulių lietuvių sužinojau, kad Novonikolajevsko mieste yra formuojamas lietuvių batalionas. Mudu su J. Eiduku padavėme pareiškimus persikėlimui. Jonas gavo sutikimą ir rugpiūčio mėn. traukiniu išvyko į lietuvių batalioną. Mano pulko vadas, čekas, mane įkalbinėjo kartu su juo persikelti į čekų dalinius ir pasileisti į tolimą Tėvynėn grįžimo kelią. Mano noras buvo kelionę atlikti su savaisiais, su lietuviais. Iš pulko išvykau rugsėjo mėn. arkliais, nes geležinkelis buvo užkimštas bėgančių rusų dalinių ir čekų ešalonų.
Liko dar viena diena keliavimo, kai sužinojau, kad lietuvių batalionas Rogovo partizanų - komunistų buvo užpultas ir nuginkluotas. To užpuolimo metu J. Eidukas, kartu su kitais kariais, buvo suimtas, sužvėrėjusių partizanų nuogai išrengtas, per gilų sniegą ir Sibiro speigą nuvarytas raitų banditų į gretimo kaimo kapines ir gyvas kardais sukapotas. 1919 m. gruodžio mėn. 8 d. batalione karin. Jonas Eidukas ėjo ūkio kuopos vado pareigas. Buvęs bataliono vadas adv. Petras Linkus savo laiške man apie Eiduką taip rašo: “Karin. Joną Eiduką dar gyvai prisimenu. Jis buvo ramaus būdo, labai taktiškas ir darbštus vyras, visad punktualus ir laikąs savo žodį. Jis žymiai prisidėjo prie organizacimo ir vadovavimo ūkio kuopos”.
Karin. Jonas Eidukas ir visi kartu su juo nužudytieji kariai yra verti mūsų pagarbos ir prisiminimo taip, kaip ir žuvusieji kovose dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Vienų ir kitų didžiausias ir nuoširdžiausias troškimas buvo iškovoti ir ginti Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Sibiro bataliono kariai yra vieni iš pirmųjų, jei ne pirmieji kariai, žuvę kankinių mirtimi, nužudyti nuožmiausio lietuvių tautos kankintojo rusiškojo komunizmo. Po nužudymo jų kūnus pridengė Sibiro gilaus sniego klodas ir jų amžino poilsio vieta liko svetimoje žemėje nežinoma.
Šia proga prisimenu to paties bataliono buvusį adjutantą plk. ltn. Igną Pašilį - Podgaiskį, kuris taip pat žiaurių komunistų buvo kankintas ir nužudytas savo tėvynėje — Zarasuose, 1941 m. birželio 24-25 d. Anuometinio ruso okupanto pavadintame lietuvių 29 korpo štabe, Vilniuje, sutikau Pašilį, 1940 m. gruodžio mėn. labai nusiminusį, susirūpinusį, susikrimtusį. Paklaustas jis man atsakė: “Mane paliuosavo iš kariuomenės. Kas dabar bus . . .?” Kadangi ir aš buvau paliuosuotas, jam pasakiau, jog aš džiaugiuosi atleidimu, nes esu laisvas ir galiu savo ir šeimos gyvenimo vairuoti taip, kaip išmanysiu esamomis aplinkybėmis. Plk. ltn. Ig. Pašilys likosi nusiminęs ir susijaudinęs. Atrodo, kad jau tuomet jisai lyg nujautė savo baisų likimą.
