NEPRIKLAUSOMYBĖ IR SAVANORIAI
KALPAS UOGINIUS
Savo šventes turi tikybos, turi tautos, turi organizacijos, turi ir paskiri asmenys. Švenčių tikslas — paminėti kokį nors svarbų atsitikimą iš tautos, organizacijos, arba asmens gyvenimo arba kokį religinį momentą. Svarbiausias atsitikimas ar tai religijoje, ar tautos ar organizacijos, ar paskiro asmens gyvenime, tai jo pradžia.
Vasario 16-sios šventė — tautos šventė — labai glaudžiai susieta su kariais-savanoriais, kurių ryžto ir aukų dėka tapo įgyvendintas tą dieną Lietuvos Tarybos paskelbtas nepriklausomybės atstatymo Aktas. Todėl kūrėjai-savanoriai Vasario 16-ją laiko savo didžiausia švente. Tėvynėje tą šventę švęsdavome didžiausiu dvasios pakilimu, visą šalį paskandinę trispalvių vėliavų jūrose, tūkstantinėms minioms dalyvaujant bažnyčiose, prie nepriklausomybės paminklų, Laisvės Varpui skambant. Šiemet, jau 29-ti metai, kai Vasario 16ji mums nebe džiaugsmo, bet didžio ir gilaus susikaupimo šventė. Ją minint nebe Laisvės Varpas mums skambės, bet kankinamos ir žudomos mūsų tautos dejonės ir aimanos. Tauta tremiama iš savo gimtosios žemės į Sibirą, į šiaurės-rytų tyrlaukius, kasyklas nepakeliamiems darbams. Ten kankinama ir badu marinama. Gi, likę Lietuvoje, jei ne fiziškai, tai dvasiniai terorizuojami: vaikai verčiami niekint savo tėvus ir vyresniuosius, spiaudyti į visą kas buvo ir yra brangu ir šventa, žeminti savo tėvynės praeitį, žaloti jos dabartį ir už viską, kas mūsų tautai blogai daroma, vergiškai žemintis, dėkoti ir garbinti “vyresnįjį brolį” maskolių. Bolševikų priespauda, savo rafinuotu žiaurumu ir ciniškumu tūkstanteriopai pralenkia carinę-muravjovinę.
Pasaulyje nieko nėra amžino. Viskas praeina, tik didžiųjų įvykių pėdsakai palieka istorijoje ir kiek ilgėliau prisimenami. Praeityje ir Lietuva buvo didelė, galinga ir garsi. Prieš jos galybę priešai drebėjo. Laiko tėkmėje sąlygos pakito. Kai Lietuva pateko rusų carų valdžion, kai ją ėmė valdyti maskoliai, lietuvis buvo paverstas vergu, baudžiauninku. Rusas ir lenkas ponas plakė lietuvį rykštėmis, dalinosi mainais, mainė į šunis, bepramogaudami statė taikiniu ir šaudė. Graži lietuvių kalba buvo pajuokiama, lyginama vilkų staugimui.
Baudžiava praėjo, bet jos pėdsakai liko. Lietuviams buvo trukdoma šviestis, kultūrėti. Daryta viskas, kad išnyktų lietuvių tauta ir netgi jos vardas. Norėdami lietuvį greičiau surusinti, buvo uždraudę lietuvišką spaudą. Apleista buvo mūsų šalis. Griuvo neprižiūrimi pastatai, pilys, paminklai. Tebuvo statomi tik kariški poligonai, kareivinės, tvirtovės. Net Lietuvos vardas buvo išbrauktas iš žemėlapių. Ne Lietuva, o Šiaurės-Vakarų kraštas ji buvo vadinama. Retas kuris kraštas savo praeityje tiek daug yra kentėjęs nuo įvairių svetimųjų užpuolėjų ir pavergėjų, kiek Lietuva yra iškentėjusi.
Karžygiškos lietuvės moterys, slapta, neretai dūminėse pirkiose, prie ratelių, kūrė vargo mokyklas, švietė prieauglį ir žadino jame tautinę sąmonę ir gimtojo krašto meilę. Tose pirkiose išaugę, išėjo į tautos priekį tautos žadintojai kovoti su prispaudėjais, mokytojai-kovotojai: Basanavičius, Kudirka, Maironis, Vaižgantas ir kiti. Sušvito “Aušra”, suskambėjo “Varpas” — Kelkite! ir kurstė tautos laisvės ilgesį ir ragino, mokėkovoti su prispaudėju. Maironio giesmės ir dainos pasklido po visą šalį, užliejo kaimus, sodybas, bažnyčias, kaip upė, kurios jau nebebuvo galima užtvenkti. Pasirodė “Pragiedruliai”. Smarkiau suplakė lietuvio širdis ir Lietuva pradėjo iš priespaudos kilti. Prispaudėjas niršo: grūdo į kalėjimus, trėmė į Sibirą, teisė, kalino, bet lietuvis to jau nebojo. Lietuvos padangė pradėjo švisti, tamsūs debesys skleidėsi. Tauta ėmė iš letargo busti ir šaukte šaukėsi: Laisvės!
Prasidėjo Didysis karas. Liejosi kraujas. Degė miestai ir sodžiai. Skaudžiai nukentėjo ir mūsų šalelė. Lietuva pateko į kito slibino nasrus. Ko nespėjo atimti rusas — sunkiausiomis kontribucijomis, rekvizicijomis, mokesčiais, — išplėšė vokietis. Taip iščiulpė lietuvį ūkininką, kad kartais ir duonos kąsnio jam pritrūkdavo. It geležiniais retežiais suvaržė ir primityviausią laisvę: nueiti pas kaimyną ar išsivirti kiaušinį — reikėjo žandaro leidimo. Lietuvis alkanas buvo varomas dirbti karo pramonei, savojo žudiko naudai. Buvo persekiojamas ir už viską smerkiamas, net už tai, kad buvo ir norėjo būti lietuvis. Nyku ir liūdna buvo Lietuvoje:
. . .“Sunkūs be galo laikai,
Lietuvą brangią suspaudė,
Žūsta vergijoj vaikai,
daugel jų priešas iššaudė!” (eiliavo tada Maironis).
Ir šias visas kančias lietuvis iškentė, atlaikė visas priespaudas ir išugdė laisvės ilgesį ir lūkestį, kuris jo širdyje nuo amžių, nors buvo prislopintas, visai užgesęs nebuvo.
Praėjo ir Didysis karas. Subangavo pasaulio audrų blaškoma ir mūsų laisvės išsiilgusi tauta. Tautos valią atstovauti Vilniuje susirinko žymiausieji lietuviai, kurie iš savo tarpo išrinko 20-ties vyrų Tautos Tarybą, kuri reikalus apžvelgusi ir pasikeitusi nuomonėmis, nepaisydama nepaprastai sunkios tada krašto politinės, ekonominės ir kultūrinės būklės, ryžtingai nutarė ir 1918 m. vasario 16 drąsiai paskelbė pasauliui, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė, kad Lietuva prisikelia laisvam ir nepriklausomam gyvenimui. Tas nutarimas nustebino ne tik kaimynus, bet ir tolimesnį pasvietį. Tačiau to nutarimo paskelbimas dar nesuteikė Lietuvai nei laisvės, nei nepriklausomybės.
Laisvė ir nepriklausomybė tautoms reiškia tą patį ką paskiram žmogui gyvybė ir dėl jų — Laisvės ir Nepriklausomybės — tautos amžiais kovoja, gausiai aukodamos kraują ir gyvybes. Airiai dėl savo nepriklausomybės kariavo 700 metų. Mūsų protėviai apie 200 metų grūmėsi su kryžiuočiais, kol apgynė savo nepriklausomybę.
Laisvę ir Nepriklausomybę turėjome ir mes išsikovoti savanorių krauju.
Nekalbant apie vokiečių trukdymą, okupanto nualintoje šalyje nebuvo nieko kas buvo reikalinga ginkluotai jėgai organizuoti: nei pinigų, nei ginklų, nei aprangos, nei susisiekimo bei susižinojimo priemonių, nei pakankamai duonos. Buvo net manyta, kad tik ką atsikuriančią, taikingą, demokratinę valstybę niekas nepuls ir abejota ar, iš viso, sava kariuomenė organizuotina.
Įvykiai, tačiau, brendo.
Savanoriai raiteliai. Daug jų atvykdavo kariuomenėn savais žirgais.
1918 metų pabaigoje, Kremliaus įsakytos, kelios raudonosios divizijos jau žygiavo Lietuvon, gabendamos jai sunkius nelaisvės retežius. 1919 m. sausio 6 d. Raudonoji revoliucijos žvaigždė iškilo viršum Gedimino bokšto, kaip grasus įspėjimas Lietuvai. Vyriausybė pasitraukė į Kauną ir iš laikinosios sostinės, atsišaukė į tautą gelbėti kraštą iš gresiančio mirtino pavojaus. Nelaisvę pažinusi tauta, tarytum to tik ir telaukė, nes žinojo, kad maskolius atėjęs, nesigailėdamas, iščiulps paskutinius gyvybės syvus. Iš sodžių, viensėdijų, miestų ir miestelių, laisvės idėjos vedami, visais keliais ir keleliais pasruvo eiti, joti, važiuoti Lietuvos sūnūs, kad pastotų priešui—plėšikui kelią Tėvynėn.
Koks buvo tada tautoje tėvynės gynimo entuziazmas, liudija kad ir tokios scenos: motina su dukterimis triūsia apie besiruošiantį ryt rytą karan išeiti jaunuolį. Vandeniu ir ašaromis nuplauna jam kojas ir pagarbiai, kaip šventą relikviją, pabučiuoja jas. Nesitikėjęs to, suglumęs ir susijaudinęs pašoksta iš vietos jaunuolis šaukdamas: “ką čia dabar prasimanėt?! — “Nesijaudink, Joneli, tavyje mes gerbiame Lietuvos gynėją, nes gi tu eidamas tėvynės ginti, aukojiesi ir už mus. Tu dabar kaip šventas” — atsako jam ir visi ašarodami bučiuojasi. Motina sūnų-kareivį-savanorį kryžiumi laimina.
Iškilmingos išleistuvės buvo organizuojamos bažnyčiose, su pamaldomis ir pritaikintais pamokslais, ir viešose aikštėse su tautinėmis vėliavomis ir prakalbomis, muzika ir dainom. Iki 1940 m. daugelyje parapijų bažnyčiose prie didžiųjų altorių stovėjo “Savanorių vėliavos”, dalyvavusios savanorius karan palydint. Taip senovės lietuvių milžinų dvasia pasireiškė lietuviuose. Nelaisvėje patirti vargai ir tautinė sąmonė — pagimdė galiūnus. Pavojaus valandą, paskutinę minutę pašaukti kovon, bernužėliai-dobilėliai, savanoriai išskubėjo kariautų. Frontan bežygiuodami, poilsio valandomis, savo vadų — taipgi savanorių, iš Rusijos grįžusių lietuvių karininkų — buvo pamokomi vartoti ginklą ir kaip elgtis kovos lauke.
Mūsų savanoriam teko grumtis su daug skaitlingesniu ir galingesniu priešu. Ne ginklo pranašumu, bet augšta morale — dideliu ryžtu, geležine valia, ištverme, nesulaikomu veržlumu ir karžygiška drąsa, savanoriai, kovodami dėl kiekvienos žemės pėdos, įveikė gausiuosius Lietuvos priešus ir iškovojo Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę.
Nelengvos buvo savanoriams kariauti sąlygos. Sausa duona, juoda kava, nuolatinė žirnių sriuba — toks buvo savanorių maistas. Klumpės, nuplyšę batai, nudėvėti drabužiai sekino kovoms reikalingas jėgas. Retos kovotojų eilės, kritusiųjų kovos draugų gedėjimas, įvairūs trūkumai, o kartais ir nesėkmės kautynėse — buvo aplinkybės nepalankios aukojimosi dvasiai stiprinti. Visus nedateklius, sunkų vargą, nuovargį ir žaizdas savanoriai kantriai išgyveno. Prisikėlimo naujam gyvenimui kelias buvo Golgotas kelias.
Visoje Lietuvos žemėje, kur žygiavo savanoriai, laisvės džiaugsmas augo žmonių širdyse, pasireikšdamas varpų bažnyčių bokštuose skambėjimu, iškeltų tautinių vėliavų plazdenimu, karžygių garbei statomų arkų, po kojų barstomų gėlių ir vainikų žiedais. Pagaliau! Pagaliau, didžiųjų tėvynainių įkvėpta šventoji laisvės ugnelė, ilgai, ilgai skendėjusi ir tik rusenusi tautos sąmomonės gelmėse, milžiniška liepsna prasiveržė ir skaisčiais laisvės spinduliais nušvietė Lietuvos padangę.
Kiekviena kuopa, baterija, kiekvienas eskadronas, batalionas, pulkas, kiekvienas nors ir mažiausias savanorių dalinys, savo smūgiais Lietuvos priešams, Lietuvai kelią į naują ateitį skindamas ir laisvės pagrindus tiesdamas, užčiaupė burnas skeptikams ir visiems tiems, kurie Lietuvos prisikėlimu netikėjo.
Nepriklausomybės kovose greta vyrų kovojo ir moterys. Iš 1722 Vyčio ordino kryžiais apdovanotųjų, devynios buvo moterys. Gi Vyčio kryžiai buvo duodami tik už ypatingos reikšmės, drąsa ir ištverme pasižymėjusius fronte, žygdarbius.
Kovoms frontuose pasibaigus, savanoriai grįžo į civilinį gyvenimą ir kartu su išlaisvinta tauta, visa energija nukrypo į kūrybinę sritį. O šioje srityje dar darbo buvo daug ir lietuvių tauta parodė ką gali. Sukurtas gerai veikiąs administracinis aparatas, šauni, kultūringa, išmokslinta kariuomenė, policija, praplėsti ir išgražinti miestai, kaimai išskirstyti vienkiemiais. Nusausintos balos. Pravesta geri keliai, plentai, nauji geležinkeliai, tiltai. Pakeltas žemės ūkis gamino augštos rūšies maisto produktus išlaikydamas konkurenciją pasaulio rinkose. Plito kooperatyvų, bankų, draudimo įstaigų tinklai, augo pramonė. Dygo visokių rūšių mokyklos, universitetai, akademijos, konservatorijos. Priugdyta inteligentijos visoms gyvenimo sritims. Pražydo visų rūšių lietuviškos dvasios menas. Sklido šimtai tūkstančių knygų ir laikraščių, kūrėsi teatrai, orkestrai, chorai, rašytojams buvo skiriamos valstybinės premijos. Viskas — žemė ir žmonės — gražėjo ir gerėjo. Visas gyvenimas keitėsi grožėdamas ir kopė augštyn gražios kultūros ir naudingos civilizacijos keliu. Ir visa tai vykdėme didžiosios savanorių aukos dėka. — “Nebūtų buvę savanorių, nebūtų buvę nė nepriklausomos Lietuvos” — sako prelatas M. Krupavičius . . . “Nerasi tu niekur, niekad nera-
Savanorių pietus
si, ką tau savanoriai parnešė basi”— sako poetas Graičiūnas.
Iš karo frontų grįžusiems savanoriams vyriausybė, specialiu įstatymu, suteikė KŪRĖJŲ-SAVANORIŲ vardą ir apdovanojo juos specialiai jų nuopelnams atžymėti įsteigtu medaliu “Savanoriui”.
Tad, kasgi tie dabar beveik legendiniai mūsų tautos karžygiai, kūrėjai-savanoriai? — Tai už Lietuvos laisvę įvairiuose sukilimuose žuvusių, savo krauju ir trūnyjančiais kaulais Lietuvos žemėje laisvės sėklą sėjusių ainiai. Tai kalėjimuose nukankintų, sušaudytų ir pakartų, nuteistų, ištremtų ir Sibiro taigose kelius pramynusių, įvairiais laikais už Lietuvos laisvę kovojusių palikuonys.
Oficialiais duomenimis kūrėjų-savanorių buvo viso 14,939. Okupacijų ir deportacijų metais kūrėjai-savanoriai skaudžiausiai nukentėjo. Daugelis jų su šeimomis ištremta Sibiran, daug nacių kacetuose jų žuvo; kalėjimuose, Červenėje ir Sovietų imperijos tolimoje šiaurėje vergų darbo stovyklose nukankinti. Tik nedaugeliui jų pavyko pasiekti laisvąjį pasaulį, kur jų eilės beveik kas dieną retėja.
Minėdami 52-ją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, neturime pamiršti, kad iš to laikotarpio laisvam valstybės gyvenimui tetenka tik 22-ji metai, o iš jų visai ramiam kūrybiniam darbui — tik apie dešimtmetis! Laikotarpio trumpumas ir milžiniška pažanga bei kultūriniai laimėjimai galima laikyti tikru stebuklu. Kas kalbamu laikotarpiu padaryta — be laisvės, amžiais nebūtų pasiekta. Keliolika metų laisvės išgelbėjo mūsų tautą nuo pražūties. Didelė nelaimė ištikusi mūsų tėvynę jau 30-tus metus laiko sustabdytą ten laisvės ir kultūros laikrodį, bet subrendusios, sąmoningos tautos pasiryžimo siekti laisvės vistiek negali palaužti.
Okupantas tėvynėje visais būdais stengiasi suniekinti Lietuvos valstybės nepriklausomybės mintį. Mes, Lietuvos kūrėjai-savanoriai, apeliuojame į visų lietuvių tautinę sąmonę ir sąžinę ir kviečiame neleisti jokių egoistinių pasireiškimų visuomeniniame gyvenime, dėl kurių nukenčia bendrieji lietuvių reikalai ir lietuviškoji garbė. Mes nuoširdžiai linkime, ypač mūsų jaunimui, kad mūsuose įsigyvendintų kęstutiška dvasia, kęstutiškas taurumas. Tesugrįžta mūsų tarpan 1918-1920 metų savanoriška kovos dvasia ir ryžtas vieningai kęstutiškai, vytautiškai, basanavičiškai, kovoti už visų mūsų motinos Lietuvos iš vergijos išlaisvinimą. Tautos sąmonėje yra amžių įrašyta išmintis, kad kova yra vienintelė priemonė prarastai laisvei atgauti. Sėkminga kova tegalima tik vienybėje, o vieningi mes turime būti labiau negu kada nors. Nepriklausomybės kovų metais tarptautinis teisingumas mums buvo neteisingas! Užuot padėjęs mums gintis nuo aršių kaimynų, jis jiems patalkininkavo; dėl to nesurinkome visų žemių ir dėl to Nepriklausoma Lietuva turėjo didelių vargų.
Dažnai girdime kartojant: garbinga yra mirti už tėvynę. Taip! Už tėvynę mirti garbinga, bet taip pat garbinga yra ir gyventi už tėvynę. Gyvenimas kartais iš žmogaus pareikalauja daugiau aukos negu mirtis. Tai ir aukokime Jai viską, ką tik Ji iš mūsų pareikalaus!
