SPALIO ANTROSIOS PROGA

KALPAS UOGINIUS

Spalio antroji — Angelų Sargų diena — buvusios nepriklausomos Lietuvos policijos šventė. Šia proga spaudoje nekartą buvo minėta buv. mūsų policijos organizacija bendrai, bet niekas dar, berods, neminėjo specifinių policijos darbo savybių, nuo kurių dažnai priklausė net jos pareigūnų karjera. Mūsų policijos (turiu omenyje viešąją policiją) darbo dirva labai plati. Be bendrų — piliečio asmens ir turto nepavojumo apsaugos srityje įsipareigojimų, nebuvo gyvenimo srities, kurioje policija nebūtų turėjusi ką veikti. Todėl jos pareigūnai (be netarpinių tiesioginių) turėjo ir daug tarpinių, netiesioginių viršininkų, o dėl darbo komplikuotumo, neretai tekdavo susidurti ir su prokuratūra. Neveltui tad sakyta, jog policininkas visada stovi viena koja karste, kita — kalėjime. Tai nereiškia, jog policijos tarnautojas būtinai būtų linkęs nusikalsti. Ne, tik darbo gausumas ir jo pobūdis nuolat laikydavo jį, nelyginant, po kabančiu Damoklo kardu. Mūsų policija buvo tvarkoma karinės drausmės pagrindais. Politiniai ji buvo neutrali. Savo pareigų kelyje susidurdavo dažniausiai su žmonėmis linkusiais nusikalsti, su nukentėjusiais nuo nusikaltėlių, arba šiaip kokion bėdon ar nelaimėn patekusiais. Tokie “klijentai” visada įsijautrinę, nervuoti, siekią tik savo reikalų patenkinimo, neobjektyvūs, iš policijos pareigūno reikalaują padaryti daugiau negu jo teisės jam leidžia. Teoriniai — policija veik jokių teisių, — vien tik pareigas teturėjo. Todėl nė visų patenkinti, nė visiems įtikti ji negalėjo. Gi, jos darbu arba atskirais jos veiksmais nepatenkintieji, dažnai keršydavo, provokuodavo, skųsdavo. Kad būtų aiškiau, labai suglaustai čia apibrėšiu porą, policijos darbo keblumų aptarimui, būdingų epizodų.

Aš, šių eilučių autorius, 1926 m. tarnavau Šiaulių apskrities policijos VIII nuovados viršininku. Atsimenam, tais metais buvo renkamas III Lietuvos Seimas. Šiaulių apskrityje buvo skaitlingos ir veiklios krikščionių demokratų ir socialdemokratų partijų organizacijos, kurios, rinkimų įkarščio metu, smarkiai kirtosi. O pagal patarlę: kur kertama ten ir skiedros byra. Balandžio 23 d. socialdemokratų veikėjai pranešė man, kad rytoj 13 val., Šaukėnuose, rengiamas jų mitingas; kalbės šiaulietis advokatas Venclauskis ir kt. Deja, pranešimas neatitiko susirinkimų įstatymo sąlygoms ir tuojau, su reikiamais paaiškinimais, buvo grąžintas įteikėjui.

Balandžio 24 d. naktį, nuovądon įsibeldė šauliai su pranešimu, kad kur tai Vaiguvos apylinkėje, krūmuose, veikią trys “krūminės” bravorėliai į kuriuos jie nuvesią ir “operacijoje” pabusią liudininkais. Tamsu, šlapdriba, keliai “kiauri”, naktis patogi tiktai “krūminei” virti, ne keliauti. Piliečiai žinojo, kad policijai nei naktis, nei blogas oras, nei blogas kelias neegzistuoja ir, kad policijos tarnyba jokiomis darbo valandomis ar šventėmis nesiriboja. Kaip nevykti?! Išsiunčiau du raitus pareigūnus, nes tik tiek teturėjau arklių ir pareigūnų.

Sekantį rytą, sekmadienį (IV.24), pats pakeičiau nuovadoje, be pertraukos 24 valandas budėjusį, tarnautoją ir pro langus bestebėdamas kas dedasi miestelyje, susidomėjau patvoriais-pasieniais, su kokių tai popierių lustais bebėgio-jančiais vyrais. Prisiminiau vakar grąžintąjį soc-dem. mitingo reikalu pranešimą ir dingtelėjo man: ar tik jie ne mitingo skelbimus platina?. . . Jei taip, reiškia — mitingą rengia. Nuovadoje, kaip sakyta, buvau vienas. Sekmadieniais, įvairiais reikalais žmonės nuovadą gausiai lankydavo, darbo būdavo daug. Taipgi, žinojau, jog mūsų politikieriai, ypač tuo metu, prieš Seimo rinkimus, mitinguose mandagumo nepaiso, kad vietiniai katalikų veikėjai “cicilikų” veiklą seka ir, jei įvyks mitingas, gali būti ir peštynės, — rimtai pagalvojau kas daryti?. . . Tuo metu atėjo prieš kelias dienas iš tarnybos pasitraukęs buv. policininkas. Paprašiau jį padėti man. Apvilkau jį miline, uždėjau šalmą, prijuosiau parabeliaus makštį (be pistoleto) ir taip išleidau miestelin žvalgybon, kad turėdamas su gatve ryšį žinočiau kas ten darosi. Policijos pasirodymas gatvėje psichologiniai veikia žmones, ypač stabdomai veikia nelegaliai veikiančius. Netrukus, “žvalgas” atneša man kelis raudonus skelbimus su šūkiu: “Proletarai visų šalių vienykitės!”, kurių tirštai priklijuota ant tvorų, sienų, vienas net ant nuovados durų buvo priklijuotas. Skelbiama, kad šiandieną, po pamaldų, malūno aikštėje, bus svarbus mitingas, žmonės raginami skaitlingai jame dalyvauti. Nujautimas nemelavo: įvykis bręsta. Mitingas teks skirstyti. Betęsdamas žvalgybą, mano talkininkas dažnai mane informuoja. Pats interesantų apgultas besidarbuoju raštinėje. Apie 10-11 val. iš mane supančio žmonių tarpo išgirdau klausimą: “Tamsta būsi nuovados viršininkas?” — “Aš esu” — atsakiau. Prieš mane stovėjo man dar nematytas, augštas, akiniuotas, rudaplaukis vyras, kuris užsirekomendavo esąs iš Šiaulių atvykęs, mitinge kalbėti, advokatas K. Venclauskis, o su juo buvo dar pora žmonių: A. Povylius iš Radviliškio valsč., Žiūronų kaimo (buv. Dūmos atstovas), vietos soc-dem. veikėjas V. Grevickas, Foktas ir kt. Pasisveikinęs ir visus susodinęs mandagiai pareiškiau, kad nežiūrint malonumo su jais pasikalbėti, turiu priminti, kad aš mitingo nelaukiau, nes juk vakar pranešiau, kad dėl pačių rengėjų neapsižiūrėjimo pavėluotai įteikto pranešimo, mitingas negali būti leistas. Advokatas Venclauskis pašoko: Kaip tai, esą, jis atvykęs 40 kilometrų padaryti žmonėms rinkimų reikalu pranešimą, o čia, “negalės” būti leista?! ... Iš jų, kaip ir iš įstatymo pusės jokių kliūčių mitingui įvykti nesą, tesąs tik mano asmeninis nusistatymas jiems trukdyti. . . Aš, dėstau savo, remiuos susirinkimų įstatymu, aiškinu . . . Atkerta man: “Tamsta tiek metų amžiaus neturi, kiek metų aš esu advokatas. Užtikrinu, kad su įstatymo sąlygomis mes nesame apsilenkę ir jeigu su-trukdysi mums mitingą, aš iš vilksiu tamstą iš šio gražaus mundieriaus!- Tik pagalvok, gerbiamasis!” — jau šaukte šaukė advokatas. . . . “Esu doras žmogus, bet už tokią šunybę — reaguosiu taip, kad ilgai mane minėsite!” — grąsindamas tęsė advokatas Venclauskis. Kiti tylėjo. Aiškinausi, kad suprantu jį ir jo nusivylimą, bet taipgi suprantu įstatymą ir privalau jį vykdyti pagal turinį ir prasmę. Faktas — jų klaida — pranešta pavėluotai, knygoje įregistruota, rengėjams oficialiai ir laiku apie tai pranešta, kam tad jis važiavo?. . . nieko pakeisti aš negaliu, mitingo prašiau nevykdyti, nes būsiu priverstas išskirstyti — rimtai atsakiau.

Venclauskis su draugais demonstratyviai pakilo ir trenkę duris, iš raštinės išėjo. Žvalgo pranešimu, žmonės būriais eina malūno aikštėn. Nuėjęs ten Venclauskis su savo satelitais, bet ir vargonininkas su karingai nusiteikusių pavasarininkų būriu. Mano nuojauta pildosi: jeigu vargonininkas aikštėn nusivedė savo “kovos” būrį — triukšmas neišvengiamas. Juk atsitikdavo mitinguose net ir “kraujo praliejimai”, kai besivaržantieji politikieriai paleisdavo apyvarton plytgalius, akmenis, butelius . . . Pareiga labai nemaloni, bet lieka pareiga. Klanan puolęs sausas nekelsi — pamaniau. Žvalgą palikęs raštinėje, išėjau, kaip į mūšį. Labai laukiau naktį išjojusių vyrų. Žvilgterėjau į tą pusę iš kurios tikėjausi juos parjojant ir net akys nušvito: per Šonos tiltą beatjoją mano “bravorininkai”. Moju paskubėti. Prijojusiems aiškinu situaciją ir įsakau tuojau (nenusėdant) joti Melco malūno aikštėn ir išskirstyti ten vykstantį nelegalų mitingą. Įsakyta. Nujojo. Einu paskui juos. Man nuėjus, jie jodinėjo po aikštę ragindami žmones skirstytis. Jokio triukšmo nebuvo. Žmonės palengvėle skirstėsi. Priėjau aikštės centre apstojusius Venclauskį su “štabu” ir pakviečiau juos nuovados raštinėn mitingo uždarymo formalumus atlikti. Venclauskis piktai paklausė: “Tai areštuoji mus?” “Anaiptol, ne, tik kviečiu raštinėn formalumus sutvarkyti, nes čia neturime kur nei ant ko atsisėsti, nei ant ko rašyti, be to, kiek lašnoja” — atsakiau. Einame.

Išėjus iš aikštės į gatvę, mus “užatakavo” pavasarininkai: svaidė mūsų kryptimi pagalius, grumstus, gal akmenis ir šiauliečių adresu šaukė: “bedieviai, cicilistai, bolševikų išperos, proletarai - pilvūzos” ir kt. Griežtai juos sudraudžiau įspėdamas, jei nesiliaus, areštuosiu. Visus pažinojau, buvo apylinkės kaimų vyrukai. Todėl tuojau visi pasitraukė. Nuovadoje advokatas pats savo paaiškinimus rašė, o kiti sutiko man padiktuoti.

Netrukus darbą baigėme ir advokatas vėl provokuojamai kreipėsi į mane, kad visi girdėtų: “Tai jau paleidi mus?” “Areštuoti nebuvot. Atlikom reikalą ir galime atsisveikinti” — atsakiau. Išėjo neatsisveikinę. Svečius išleidęs paskambinau apskrities v-kui, kuris kaž kieno (manau iš klebonijos), apie įvykį jau buvo painformuotas, tik laukė mano išsamesnio, oficialaus raporto.

Savaitės bėgyje iš Šiaulių apygardos teismo valst. gynėjo sulaukiau adv. Venclauskio, tulžimi rašytą skundą, kurio įžanga, labai jau patetiškai skambėjo: “Tik vergijos, kruvinojo caro laikais, Kražiuose, lietuviai išgyveno įvykį ir matė šlykštų vaizdą, kokį šiemet, balandžio 24 d., laisvoje, nepriklausomoje, demokratinėje Lietuvoje, Šaukėnuose, pakartojo smarkusis policijos viršininkas. Raudonsiūliai policininkai, kaip kazokai, raiti, kardais ir bizūnais švaistydamiesi, šuoliavo po aikštę, betrypdami savo teises ramiai vykdžiusius piliečius susirinkusius pasiinformuoti seimo rinkimų reikalais”. . . Baigmėje prašė tą “žiaurųjį” policijos viršininką ir aikštėje jodinėjusius jo valdinius patraukti teismo atsakomybėn už: a.) valdžios perviršijimą (neleido mitingo vykdyti), b.) valdžios neveiklumą (“menkai” reagavo į “chuliganų” puolimą), c.) neteisėtą jam ir kt. laisvės suvaržymą (neva jie buvo areštuoti), d.) neleistinomis priemonėmis mitingo skirstymą (mat jam nepatiko raiti skirstytojai) ir be to, dar visokių kitokių “pigių” kaltinimų . . . Kadangi skundas buvo “persūdytas”, labai jau tendencingas, inkriminuojami nusikaltimai neatitiko faktams, turėjau liudininkus, tai pasiaiškinimas nesudarė problemos, juoba, kad įstatymai nenumatė kokiomis priemonėmis (kaip — raita, ar pėsčiomis) policija turi skirstyti nelegalius mitingus ar kt. sambūrius. Jau iš paties skundo matėsi, kad skundėjas yra neteisus, labai tendencingas. Bet to neužteko. Pirmąjį skundą tuojau sekė kitas, aršesnis. Pastaruoju prašyta patraukti mane atsakomybėn už žmogaus sužalojimą ir leisti reikalauti iš manęs lėšų gydymuisi. Neva, mitingą beskirstant, policijos arklys (aštriai pakaustytas) užmynęs skundėjui koją ir labai ją sužalojęs. Jojusieji netik apie tokį įvykį, mitingą skirstant, man neraportavo, bet ir skundą gavus abu griežčiausiai paneigė: tokio įvykio nebuvo!

Skundėjas buvo pakviestas nuovadon, nuklaustas pagal skundo turinį, viską kaip skunde išdėstytą, prie kviestinių ir įspėtas, kad už melagingą skundimą gali būti baudžiamas kalėjimu (B.K. 157 str.). Jis dešinę koją buvo storai apmuturiavęs skudurais. “Nukentėjusįjį” skundėją teko gabenti ligoninėn ir ten su gydytoju formaliai apžiūrėti. Tik nenoromis Songaila vyko ligoninėn. Tenai gydytojas (dr. Kvedaras, soc.-dem.) apžiūrėjęs konstatavo, jog žaizda visai ne trau-matinės kilmės, kad yra atsiradusi prieš kokius 6-7 mėnesius, ir kad policija čia nieko dėta. Nuovadoje buvęs labai “narsus”, Songaila nusmurgo, nusiminė, o kai apžiūrint gailestingoji sesuo, pasišaipydama, priminė patarlę: nekask duobės kitam — pats įkrisi, skundėjas Songaila suprato savo klaidą . . . Susigraudinęs papasakojo, kad “veikėjai”, žinodami jį turint nesveiką koją, norėdami “pamokyti” policijos viršininką, surežisavo šitą bylą. Nė jie, nė jis pats nenumatę, kad skundas gaus tokią kryptį. Žaizda esanti kilusi nuo užkalbinėjimais gydytos “rožės” ir pasendinta, tolimesnis gydymasis susietas su išlaidomis, jis buvęs įtikintas, jog lengvai gaus iš policijos tam reikalui pinigų, todėl sutiko tokį skundą remti, o kai suprato, kad atsakomybė tenka jam vienam, kad pinigų negaus — susijaudinęs išdavė visus provokatorius ir maldaute maldavo jo atsakomybėn netraukti.

Gaila buvo suklaidinto (beraščio) žmogaus, bet tokioje tyrimo stadijoje bylos jau nebebuvo galima sulaikyti. Sudarytą kvotą, pirmosios (mitingo skirstymo reikalu) įkandin, pristačiau valstybės gynėjui, kuris abu skundu ištyręs, mano veiksmuose nusikalstamojo darbo žymių nerado, bylas numarino ir grąžino man, pasiūlydamas visus provokatorius patraukti teismo atsakomybėn.

Tų pat metų birželio mėn. Varnių nuovados taikos teisėjas (Užventyje), advokatą K. Venclauskį ir kitus pripažino kaltais ir visus atitinkamai nubaudė. Džiaugiausi dvasioje, kad vis dėlto teisybė melą nugalėjo! . . . Nubaustieji pasinaudojo po Seimo rinkimų paskelbta amnestija.

Advokato Venclauskio vykdytas puolimas, berods, turėjo baigtis. Tačiau, nepatenkinta ambicija tą žmogų skatino įvykdyti IV.24 d. iškilmingai tartąjį žodį — “išvilkti raudonsiūlį iš gražiojo mundieriaus . . .”

Kaip žinia 1926 m. Seimo rinkimus laimėjo Venclauskio ir Co. partijos. Naujas vidaus reikalų ministeris (soc.-dem. V. Požėla), buvusį apskrities viršininką tuojau atleido, jo vieton paskyrė “savą žmogų” I. Urbaitį. Šis besistengdamas pateisinti partijos pasitikėjimą, pataikavo ir Venclauskiui, todėl apskrityje savo veiklą pradėjo akcija prie mane. Būčiau labiau nukentėjęs, jeigu ne Seimo skundų ir peticijų komisijos pirmininkas K. Kregždė (liaud., biržietis) nebūtų į šį reikalą rimtai ir teisingai pažvelgęs. Man pasiskundus, jis atvyko į Šiaulius ir čia pasikalbėjęs su Valstybės Gynėju J. Brazinskiu, adv. K. Venclauskiu, apskr. v-ku Urbaičiu, susipažinęs su tuo reikalu vestom kvotom, mano veiksmus pripažino teisėtais ir elgesį korektišką ir raštu pasiūlė apskrities viršininkui nebepersekioti manęs. I. Urbaitis, kuris pažino mane dar betarnaujant ka-

Trakų apskrities policijos vadas Jonas Šostakas, sėdi viduryje, iš jo dešinės n.v. Kalpas Uogintus, kairėje — Kazys Čaplikas; stovi iš k.: n.v. J. Damušis ir A. Tamaras (1930 m.)

riuomenėje, laikinai atlyžo. Venclauskis, tačiau, negalėjo pamiršti savosios nesėkmės — išskirstyto mitingo — žinoma, ir toliau nedavė Urbaičiui ramybės.

“Socialdemokrate” ir “Lietuvos Žiniose” pasirodė prieš mane nukreipti straipsniai, kurių vienas antgalviu: “Du jojo, keli šimtai bėgiojo” ir kt. . .. Lapkričio mėnesį aš buvau paveiktas, “pačiam prašant”, persikelti tom pačiom pareigom kiton vieton. Persikėlimas man kainavo. Pa-kruojus (tos pat apskr. IX nuovada) visais atvejais geresnė vieta už Šaukėnus, bet “dorojo žmogaus” geluonis siekė mane ir čia. Nežinia kada ir kuo tas kerštas būtų pasibaigęs, jeigu ne atmintina Gruodžio 17-toji, po kurios lengviau atsikvėpiau. I. Urbaitis nė atsisveikinti nespėjęs, iš Šiaulių “išgaravo”, o B. Stosiūnas grįžo savo vieton ir visų gerbiamas ir mylimas, ilgesnį laiką čia viršininkavo.

Tais pat metais, priešrinkiminės kovos įkarštyje, už tos pat rūšies “nusikaltimą” dar skaudžiau nukentėjo mano kaimynas nuovados viršininkas. Atsitiko taip, kad po rinkimų, tas ponas, kuriam jis, dėl pavėlavimo, neleido mitinguoti, gavo ministerio portfelį. Policijos v-kas extratelegrama buvo iš tarnybos atleistas. Juo didesnis ponas, juo skaudesnis kerštas ... Kai atleistasis nuvyko ministerijon pasiteirauti atleidimo priežasties, tas pats ministeris ironiškai šypsodamasis atsakė; “Labai gaila, tamsta pavėlavai, ton vieton jau paskirtas kitas.” Visai ėjo pagal principą: kieno galia, to ir valia. Abu nekaltai nuskriausti valdininkai buvo atsargos karininkai, kūrėjai -savanoriai, abu šeimyniniai. Juos persekiojo žmonės visai Nepriklausomybės kovose nedalyvavę, jokių nuopelnų savo kraštui neturėję, o tik partijos žmonės, socialdemokratai . . .

Norėjau gerbiamiems skaitytojams, gyvenimo faktais pavaizduoti alegoriją: nėra rožių be dyglių . . . Ne vien gražius mundurus, bet daug komplikuoto, atsakingo, pavojingo darbo, rūpesčių ir nemaža įvairių priešų, bei nedraugų — tik dėl sąžiningo savo pareigų ėjimo — turėjo šaunūs mūsų viešosios policijos tarnautojai. Ne vienas jų žuvo eidamas tarnybos pareigas nuo banditų kulkos. Skaudu buvo kartais savųjų persekiojamiems, bet vis dar turėjome ir kam pasiskusti, buvo kas ir paguodžia ir skriaudėją sudraudžia . . . Daug skaudžiau kentėjome kai pasitikėjimą pamynę, savieji išdavė mus priešui, įsakydami jį su mielu šypsniu, su duona ir druska, kuomandagiausiai pasitikti, kelius rodyti, savuosius išduoti, Tėvynę išniekinti. . .

Buvę policijos tarnautojai tebegyvena ištikimi savo kraštui, savajai kenčiančiai, išblaškytai tautai ir pasiryžę paaukoti jai viską, kas tik gyvenimo bus iš jų pareikalauta, Tėvynės laisvei ir nepriklausomybei atkurti.