ŠAUTUVO VAMZDŽIO AŠIS
(Ištrauka iš rašomų atsiminimų)
ALFONSAS NEVARDAUSKAS
Žinodamas, kad galiu būti kiekvieną dieną pašauktas stoti į Vokietijos, jau gerokai praretintas, karių gretas, nieko nelaukdamas, tuoj pasiprašiau trumpų atostogų, kad dar prieš išvykdamas į kariuomenę, galėčiau susitvarkyti savo šeimyninius reikalus.
Pirmiausiai, sudėjęs į dėžę jau man nebereikalingus daiktelius ir dviratį, išsiunčiau į mirusios mano žmonos tėviškę Piežaičiuose, Klaįpėdos krašte. Ten, žmonos sesers Annos Tamošienės globojami, buvo mano mažamečiai našlaičiai — dukrytė ir sūnelis. Aš pats gyvenau viešbutyje ir daiktai buvo lyg ir nereikalingi, o į belaisvių stovyklą galėjau ir pėsčias nueiti.
Dieną ir naktį vargino baisus rūpestis, dėl tarnavimo svetimoje kariuomenėje. Kėlė man didelį nerimą ir lyg baisus kirminas graužė, giliai mano sieloje glūdinčią, tėvynės meilę. Tačiau karinė drausmė, kariški statutai, ginklų pažinimas ir visos rikiuočių komandos manęs negąsdino, nes dalinai mokėjau vokiečių kalbą. Bet, prisiminus Lietuvos kariuomenėje, tuoj po naujokų apmokymo, duotą priesaiką, tuoj iš pasąmonės išsiveržęs priekaištas tau kalba: “Čia, svetimoje kariuomenėje, prisiekdamas būti sąžiningas ir ištikimas vokiečių kariuomenės kariu, tu sulaužysi Lietuvos kariuomenėje duotą priesaiką.” Tačiau, pats sau atsikertu: “ Ar tai aš darau iš geros valios ir laisvu noru, kad einu į kariuomenę jau sulaukęs 40 metų amžiaus? Mažas malonumas praeiti vokiečių kariuomenėje nustatytą naujokų apmokymą. Ar tai nėra man primesta prievolė?” Ir taip kovodamas pats su savimi, kenčiau keletą savaičių iki buvau pašauktas karo tarnybon.
Šaukime nurodytą dieną prisistatau Seerappen Luftplatz komendantūron. Iš Karaliaučiaus iki Seerappen vos tik 18 km. Atvykstu traukiniu. Iš Seerappen geležinkelio stoties ėjau pėsčias, su savim vilkdamas sunkų lagaminą su reikalingiausiais daikteliais. Vartai atidaryti. Įeinu pro vartus. Vartų sargybinis, patyręs iš paskyrimo lapelio, kad atvykau padėti vokiečiams kariauti, tuoj pasiunčia mane į sargybos būstinę. Iš čia su palydovu nukeliaunu į komendantūros raštinę. Iš raštininko-puskarininkio patyriau, kad esu skiriamas į aerodromo gaisrininkų komandą. Lyg ir šviesiau akyse pasidarė. Nes man nesvetimos buvo ugniagesybos pareigos. Nepriklausomos Lietuvos laikais, Mažeikiuose, teko net keletą metų priklausyti Mažeikių miesto savanorių, o vėliau Mažeikių šaulių būrio, gaisrininkų komandai.
Atatinkamoje kuopoje atlikus visus registracijos ir priskyrimo formalumus, budinčio grandinio buvau nulydėtas į aerodromo gaisrininkų komandą.
Prisistačiau komandos brandmeisteriui-leitenantui (pavardės nebeatsimenu). Čia jau radau kitus keturis, ką tik atvykusius, naujokus. Vienas iš jų grandinis, kiek vėliau patyriau, buvo dalyvavęs Lenkijos užėmimo kare ir po karo buvęs atleistas neribotom atostogom. Kiti trys buvo visai netarnavę kariuomenėje ir jokio karinio apmokymo nematę. Kiekvienas iš mūsų save laikė kariuomenei netinkamu, nes visi buvo jau keturias dešimts metų amžiaus peržengę ir be to, pusiau invalidai.
Susipažinau su, jau čia seniau tarnaujančiais, kariais. Pasirodo, kad tarpe 18 vyrų buvo keletas ir klaipėdiečių. Bematant susidraugauju su likimo draugais. Tuo tarpu išnyko ir tie nuogąstys apie tarnavimą vokiečių kariuomenėje.
Aštuoniolika vyrų gyveno gaisrininkų komandai skirtose patalpose, šalia gaisrinės, po vienu stogu. Gaisrinėje, dieną naktį, paruoštyje budi grupė vyrų ir kelios mašinos. Automatinėje aliarmo ir telefono centrinėje budi civiliniai telefonistai. Gaisrininkams gyventi skirtame dviejų augštų mūriniame name buvo gana puiki ir erdvi laisvalaikiams poilsio patalpa. Už sienos — valgomasis ir du gaisrininkų miegamieji. Kitame pastato gale — didelis sandėlys ir dvi dirbtuvės. Iš jų vienoje buvo remontuojami iš karo laukų grąžinti sušaudyti bei sugedę motoriniai siurbliai ir auto mašinos, taip pat ir jų vandens tankai. Kitoje buvo lopomos žarnos ir taisomi kiti gaisrams gesinti reikmenys. Į pietus nuo gaisrinės stovėjo puikus mūrinis pastatas, kuriame su savo šeima gyveno gaisrininkų komandos brandmeisteris. Tarp gaisrinės ir gyvenamojo namo buvo, jam skirtas, puikus sodas ir didelis daržas, kurį ne vieną kartą teko gaisrui gesinti žarnomis palaistyti.
Po trumpo apsižvalgymo ir susipažinimo su vietos aplinka, štai, visai netikėtai, kartą po pamokų, brandmeisteris išeidamas iš gaisrinės, man įsako už valandos atvykti į jo butą. Truputį nejauku pasidarė, nes labai bijojau, kad jis nepaskirtų mane savo pasiuntiniu-tarnu.
Įsakytu laiku prisistačiau. Tačiau, nustebau, kai paties brandmeisterio buvau paprašytas užeiti į kambarį ir supažindintas su jo žmona. Iš pirmo susitikimo jiedu abu buvo jau labai man familijarūs. Brandmeisterio žmona pakvietė net kavos. Pats šeimininkas įpylė visiems trims po stikliuką konjako Weinverschnitt. O išgėrus stikliuką ir pamažėli gurkšnojant kavutę, paaiškėjo kodėl jie abu toki nuoširdūs. Gi, žinodami, kad aš Klaipėdos krašte turiu ūkelį, nes iš visko buvo matyti, kad aš jau nebepirmas tos rūšies paukštelis pakliuvęs į tą karišką gaisrininkų narvą. Nors ir aplinkiniais keliais kalbėdami, tačiau, jiedu priėjo, kad jiems būtinai reikalinga Kalėdų šventėms pora gerų žąsų. Už žąsis pažadėjo atsilyginti kiek jos bekainuotų, bet, ta pačia proga, pažadėjo sukombinuoti, mano šeimos reikalams sutvarkyti, dvi savaites atostogų. Kaip čia nepasižadėsi? Kaip lietuviška patarlė sako: “Bus vilkas sotus ir avis sveika.” Jiems žąsys reikalingos, o man atostogos.
Nuoširdžiai pradėjau mokytis gaisrininkų pareigų. Ypač svarbu buvo išmokti įvairiausios gaisro rūšys, signalizacija — šviesų pagalba, švilpuko garsais ir virvės truktelėjimais. Dar nespėjus nei susipažinti su gaisrininkų pareigomis ir gaisrų gesinimo metodais, buvo gautas įsakymas visus keturius naujokus grąžinti į kuopą išeiti naujokų apmokymo kursą. Mintis apie gana žiaurų naujokų apmokymą sudirbo man benusišypsojančias atostogas ir sustabdė brandmeisterio virtuvėn žąselių įplaukimą.
Pagal kuopos vado įsakymą persikeliam į kuopą. Mus visus keturius naujokus apgyvendina kambary Nr. 16. Vos tik peržengus kambario slenkstį pirmiausiai krito į akis dviaugštės geležinės lovos. Jos tvarkingai paklotos. Viduryje kambario stalas. Tarp lovų, drabužiams pasikabinti ir daiktams susidėti, plienine spalva nudažyta spinta. Netoli durų geležinė anglimis kūrenama krosnis, šalia anglims dėžė. Ant stalo balto metalo indas kavai parsinešti. Per visą pastatą, teisingiau būtų pasakius, per baraką, ėjo koridorius. Iš abiejų pusių numeruotų durų kambariai. Viename barako gale prausykla, kitame — išvietė. Ir va, besusipažįstant su būsimo gyvenimo aplinka, kaip matai, prisistatė kuopos budėtojas — puskarininkis, vokiečių kariuomenėje vadinamas U.v.D., kas reiškė: Unterofficier von Dienst; lietuviškai — budintis puskarininkis. Budintis paaiškino apie reikalaujamą drausmę, tvarkos ir švaros palaikymą, bei kitas vidaus tarnybos pareigas. Iš karto ir galvon netilpo, kiek jo buvo pasakyta. Atrodė, kad niekada to žmogus negalėsi suspėti atlikti ir dar taip tiksliai kaip reikalaujama. Taip pat galvojo ir mano likimo draugai, kurie ir sapnavę nebuvo apie tai.
Netenka čia aprašinėti visas kareivinių gyvenimo smulkmenas. Bet galima tik pasakyti, kad jokiu būdu negalima sulyginti vokiečių kariuomenėje tarnavusio naujoko su naujoku Lietuvos kariuomenėje. Nors ir karas dabar lamdė vokiečius, bet, Viešpatie, saugok! Kaip žemai buvo viršininkų vertinamas naujoko žmogiškumas. Čia neatsižvelgiama, nei į amžių, nei į turimus karinius patyrimus. Lygiai nuo pat “A” iki “Z” ir dar su pasityčiojimu, yra vykdoma karinio apmokymo programa. Ta pačia proga, noriu paminėti vieną, per ginklų pažinimo pamoką įvykusį įvykį.
Kartą, per ginklų pažinimo pamoką, puskarininkis dėstęs ginklų pažinimą, staigiai į mane atsisukęs ir pirštu rodydamas, įsako man vykti į kuopos raštinę ir paprašyti iš “Špyso” (taip buvo vadinamas kuopos viršila), Laufseele—vamzdžio ašį ir atnešti ją į pamoką. Staigiai atsistojau ir išsitempiau prieš viršininką, bet nejudu iš vietos. Su apmaudu žiūriu į jį akis išvertęs, nes žinau, kad tuo viskas nesibaigs, tad pasiruošiu kiekvienu atveju tinkamai atsikirsti ir nenusileisti.
— Ko žiopsai, ar įsakymo nesupratai? — ironiškai šypsodamasis suriko puskarininkis.
— Tokio žiopliško įsakymo negaliu įvykdyti, tamsta puskarininki.
— Ką tai reiškia žiopliško įsakymo, — lyg ir pyktelėjęs, paklausė.
— Tamsta puskarininki, žinoma, kad man, senam kariui yra duotas žioplas įsakymas. Tur būt dar negimęs buvai, tamsta puskarininki, kai aš jau pažinau ginklą; ypač galiu pasididžiuodamas pasakyti, kad šį 98 m. vokiečių pėstininkų šautuvą geriau žinau už tamstą, Herr Unteroficier.
Jis paraudo. Rankose laikytą šautuvą metė man. Aš pagavau ir išsitempiau. Jis įsako išvardinti pagrindines šautuvo dalis. — Rado už ko nusitverti, pagalvojau, šautuvą paimdamas į reikiamą padėtį, nes Lietuvos kariuomenėje 5 p. pulke, per naujokų apmokymą, buvau tinkamai apšlifuotas. Nors nelengvi buvo visi išraitymai vokiečių kalboje, o dar po tokio įvykio, taisyklingai išvaryti, vieną po kitos, šautuvo dalis, bet tokiam senam karo žinybos vilkui, kuris virš penkioliką metų su šautuvu sau duoną pelnė, visgi buvo lengviau, kad ir svetima kalba, negu tiems kad ir kalbą mokantiems, bet pirmą kartą savo lūpomis tarti neįprastų daiktų pavadinimus.
Pamokai pasibaigus, išeidamas puskarininkis mūsų apmokymui priskirtam grandiniui kažką pašnabždėjo. Aišku, kad čia buvo mano sąskaiton kažkas pasakyta. Ir iš tikrųjų, mano nebuvo apsirikta. Vos tik išėjus vieno rikiuotės apmokymo pamokon, grandinis tuoj kibo į mane. Žinoma, pirma kaip reikiant išaiškino ir praktiškai parodė, o paskui už dvasinį puskarininkio įžeidimą, ėmė mane vaikyti: “Gulk, kelk, bėgte - gulk, kelk, bėgte ir taip visą valandą, be atsikvėpimo, išskyrus vieną kitą minutę pertraukos, kai leido kiek pasitaisyti. Nors ir buvau 40 metų amžių peržengęs, bet turėjau gana daug jėgų ir užtektinai energijos. Nieko nepadarysi, apmokymaslieka apmokymu. Nenusiminiau. Manyje augo jėgos ir didėjo ryžtas pasiekti apmokymo galą. Nors ir labai sunku buvo kęsti dvasinę priespaudą, kad vokiško išdidumo, bėdinas būrvaikis, pasiekęs puskarininkio laipsnį, galėjo iš lietuvio, pasityčiodamas, sau malonumą rasti. Tačiau, nebuvo pagrindo graužtis, bet išlaikyti iki galo ir garbingai užbaigti apmokymą.
Taip, vos tik dvi savaites išbuvęs naujokų apmokyme, visai netikėtai ir nelauktai, kuopos vado įsakymu, grįžtu į gaisrininkų komandą. Grįžtu. Nusišypso ir atostogų galimybė. Po keturių savaičių ugniagesybos kurso užbaigimo gaunu dvi savaites atostogų šeimos reikalams sutvarkyti. Žinoma, už dvi žąsikes, kurios paštu atplaukė pirma manęs.
