Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA

VIII. Kulminacija

ALGIRDAS BUDRECKIS

 (Pradžia 1968 m. KARYS Nr. 5)

31. MAGNUS DUCATUS LITUANIAE

Vytauto karžygiškumas ir valstybiškumas ne tik išgelbėjo poalgirdinę Didžiąją Lietuvos kunigaikštiją nuo susiskaldymo, bet atgavo Žemaitiją ir stambią Smalensko žemę su svarbiais Smalensko, Dorogobužo, Viazmos ir Rostavlio miestais. Šalia to, jis užėmė totorių didelius stepių plotus tarp Dniestro ir Dniepro (prie Juodosios jūros), rusų Okos augštupį ir dalį Pskovo žemių. Šalia imperijos plotų, vytautinė Lietuva turėjo įtakos sferą Pskovo, Didžiojo Naugardo, Maskvos, Krymo ir Aukso ordos žemėse. Vadinasi, Vytautas valdė ar darė įtakos į plotus, kurie apėmė apie 1,020,000 kv. km.

Vertėtų trupučiuką lukterėti ir peržvelgti lietuvių ekspansijos visumą. Imant dėmesin faktą, jog pati etnografinė Lietuva užėmė daugmaž 110,000 kv. km., 200 metų tėkmėje lietuviai užkariavo ar užvaldė dešimteriopai didesnius plotus. Imant Mindaugo, Gedimino, Algirdo ir Vytauto mirties datas, kaip pagrindinius matavimo taškus, štai kaip atrodė lietuvių ekspansija:

LENTELĖ NR. 1

Kad būtų lengviau suvokti, kokius plotus užėmė Vytauto imperija, galima prilyginti kunigaikštijas ir vietininkijas carinės Rusijos gubernijoms. Štai kaip atrodė Didžioji Lietuves Kunigaikštija pagal XIX amžiaus administracinius vienetus:

1. lietuviškos gubernijos — Vilniaus, Kauno, Gardino ir Suvalkų; 2. gudiškos gubernijos — Minsko, Mogiliavo, Vitebsko ir Smalensko; 3. ukrainietiškos gubernijos — Kijevo, Valuinės, Černigovo ir Podolės; 4. totoriškos, vėliau ukrainiečių kolonizuotos gubernijos — Jekaterinoslavo, Charkovo, Poltavos ir Chersono; 5. rusiškos gubernijos — Kalugos, Kursko, Oriolo ir Tūlos. Be tų 20 gubernijų vytautinei Lietuvai priklausė beveik trečdalis Pskovo gubernijos plotų į rytus nuo Lovatės upės ir maža Tverės gubernijos dalis. Tai kraštas apie Toropeco miestą (maždaug 18,000 kv. km.). Vytauto Lietuvai dar priklausė Palenkės ruožas už Bugo upės (apie 7,000 kv. km.) ir vakarinė Podolė su Kameneco miestu (apie 15,000 kv. km.). Etnišku požiūriu šie plotai suskirstomi šitaip:

LENTELĖ NR. 2

Tuo laiku Lenkija turėjo apie 2,800,000 gyventojų, o Maskolija ir kitos rusų kunigaikštijos apie 1,600,000. Visoje Europoje 1430 m. buvo maždaug 50 milionų gyventojų. Tad savo skaičiumi ir plotu, geopolitiniu atžvilgiu, Lietuvos Didžioji Kunigaikštija buvo politinė ir karinė galybė, su kuria tiek Rytai, tiek Vakarai turėjo skaitytis. J. M. Schnitzeris apie tų laikų Lietuvos vaidmenį rašo: “XIV amžiaus pradžioje Gediminas pakėlė Lietuvą į didžiąsias galybes, tarp kurių ji paskiau greit tapo pirmoji visoje šiaurėje, neišskiriant nei Rusijos, tada pasinėrusios po mongolų jungu, nei Lenkijos, kur jau baigėsi garbingasis Kazimiero Didžiojo karaliavimas . . . lietuvių galybė visdėlto buvo naudinga krikščionybei, kadangi ji buvo siena prieš mongolus”. (L’Empire des Tsars au point ac-tuel de la Science, II, 1862, psl. 497, pacituota Kazio Pakšto, “Lietuvos Valstybės Plotai ir Sienos”, LE, XV, Bostonas, 1968, psl. 452).

Sekant M. Liubavskio ir J. Natanson-Leskio žemėlapiais, galima nustatyti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos valstybines sienas Vytauto laikais: pradedant prie Palangos vytautinės Lietuvos siena ėjo palei Kuršą (maždaug dabartinė riba); apie 10 km žemiau Drujos siena peržengė Dauguvą ir ėjo į šiaurės rytus, apimdama rytinės Latgalos ruožą, Osvejos ežerą, Sebežą ir Ostrij pilį, nuo kur riba pasuko į pietryčius, apimdama Naugardo žemių pleištą su Luko miestu prie Lovatės. Šiaurinis kampas ėjo 70 km į šiaurę nuo Toropeco. Nuo čia siena suko į pietryčius, Lietuvos pusėje palikdama Selcą, Dankovą, Chlepenį ir Glinkius prie Maskvos upės, Dubną, Dauguvos versmę ir Rževą prie Volgos.

Lietuvos siena kirto Maskvos augštupį; siena ėjo 20 km link Možaisko ir 107 km iki Maskvos. Nuo Verios upės siena vingiavo į pietus, palikdama lietuviams Orechovną ir Spakovą; nuo čia Ugros ir Okos upėmis žemyn per Kalugą iki Lubutsko, Upos upės iki Tūlos apylinkių, palikdama Odojevą lietuvių pusėje. Po to, siena vingiavo į pietus labai retai gyvenamais kraštais, apimdama Mcenską, ir Plavos, Zušos ir Okos upių versmes. Oskolas ilgesne savo dalimi teka lygiagrečiai su Lietuvos siena, kuri nutolusi rytuosna nuo šios upės nuo 15 iki 30 km. Okolo žemutinis trečdalis eina Lietuvos siena iki santakos su šiauriniu Donecu. Pietinė siena sutapo su Samaros tėkmė ir žemutiniu Dniepru ir apie 150 km. Juodosios jūros krantu iki Dniestro žiočių, paskiau į šiaurės vakarus Dniestro ir Sereto upėmis iki Valuinės, kur siena toliau ėjo šiaurėn palei Lenkiją iki Raigardo ir Prūsų sienos.

32. BENDROS PASTABOS IR IŠVADOS

Dėka sumaniems karvedžiams kunigaikščiams ir eikliems Lietuvos raiteliams Lietuva atlaikė kryžiuočių Drang nach Osten iš vienos pusės, o iš kitos išplėtė Lietuvos valstybės ribas, apimdami daugel resursų, kurie buvo reikalingi ilgainiui įveikti kryžiuočius. Deja, vytautinė imperija savo pilnume išsilaikė tik iki Liublino Unijos. Po 1569 m. Didžioji Lietuvos Kunigaikštija nustojo dviejų trečdalių savo teritorijos ir pusės gyventojų.

Lietuvių teritorinė ekspansija truko maždaug 200 metų. Būtų galima padaryti eilę pastabų apie tą plėtotę. Visų pirma, negalima paneigti, kad lietuviai labai sumaniai išnaudojo kaimynų kivirčus: Polocko ginčus su Didžiuoju Naugardu ir Kalavijuočių ordinu, Naugardo -Pskovo nesantaiką, rusinu kovas su totoriais, totorių vidaus ginčus, ir Maskvos ginčus su Tvėrė ir Žemutiniu Naugardu ir t.t. Šios kovos sudarė aplinkybes lietuvių kunigaikščiams pastūmėti savo valstybės sienas rytuosna, tiek užkariavimo, tiek taikingu keliu. Rusinai greičiau pasirinkdavo Lietuvos valdžią, negu totorių jungą. Štai, ta yra priežastis, kodėl lietuviai ilgiau valdė rusinus, kaip totoriai.

Išsivystęs bendradarbiavimas tarp lietuvių ir rusinu buvo abipusiškai naudingas. Lietuviškoji ekspansija atnešė Lietuvai ne tik valdų gausingai Gedimino šeimai, bet taip pat suteikė Lietuvai medžiaginę ir karinę paramą prieš kryžiuočius ir kalavijuočius. Pavyzdžiui, 1348 m. Strėvos mūšio aprašyme randame lietuvių eilėse slavų būrius iš Valuinės Vladimiro, Vitebsko, Smalensko, Pinsko ir Polocko.

Tuo tarpu rusinams buvo leista vystyti savitus papročius ir tradicijas. Dėkui lietuvių valdžiai, išsivystė gudų ir ukrainiečių savitumas. Pagonys lietuviai respektavo stačiatikų tikėjimą. Po Riurikaičių vidaus karų ir dinastinio kraujo praliejimo, Lietuva įvedė tvarką ir taiką. To pasėkoje, rusinų kultūra ir gerovė pakilo. Apytuščios stepės ir miškingi plotai buvo apgyvendinti. Seni rusinų miestai buvo atstatyti; nauji miestai ir tvirtovės išdygo. Lietuva gynė savo valdinius nuo totorių puldinėjimų. Algirdas buvo planavęs perkelti kryžiuočius iš Prūsų į Juodųjų marių stepes, kad pastarieji gintų slavų žemes nuo totorių. Savaime aišku, kad kryžiuočių persikėlimas būtų buvęs naudingas Lietuvai ir aisčių interesams; bet, antra vertus, Algirdas parodė, kad jis mokėjo suderinti lietuvių ir rusinų interesus.

Laiko tėkmėje lietuvių ir rytų slavų interesai sutapo. Išsivystė tikra sandrauga. Didžioji Lietuvos Kunigaikštija rymojo ant dviejų pradų: ant lietuviškojo ir ant slaviškojo. (Lithuania propria sąvoka iškilo truputį vėliau diferencijuoti grynai lietuviškas žemes nuo slaviškųjų Didžiojoje Kunigaikštijoje). Pagonių lietuvių ir pravoslavų rusinų bendradarbiavimas atnešė gerovę ir toleranciją visiems. Lietuvių tolerantingas požiūris sušvelnino konfesinį antagonizmą. Deja, Jogailaičių religinis fanatizmas vėliau įvarė kylį į tuos santykius. Šitoje lietuvių - slavų sandraugoje glūdi priežastis, kodėl Polocko vyskupas laikė pagonį Vytenį savo sūnumi, kodėl tokie žymūs rusinu bagatyrai, kaip antai: Riazanės Eustachijus ir Polocko Prokopijus, kovojo už Vilniaus valdovą, kodėl rusinams buvo leista apsigyventi rytų etnografinėje Lietuvoje, kodėl Vitebsko kunigaikštis paliko savo žentui Algirdui savo žemes, ir kodėl Valuinės valdovas laikė Liubartą savo įpėdiniu.

I. Lappo savo Zapadnaja Rossija i ėja so-edinenie s Polšeju i ich istoričeskom prošlom (1924), 96-100 psl. rašo, kad lietuvių karinė santvarka, įtvirtintų miestų ir pilių statyba, jų aprūpinimas įgulomis ir valdymas bei mokesčių rinkimo sistema yra pagrįstos slavų modeliais. Tai yra perdėm šališka išvada. Visų pirma, gudų žemės ir Polockas nebuvo augštesnio kultūrinio lygio už lietuvius. Gudai, iš viso, neturėjo jokių politinių tradicijų.

Rusinai priėmė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją kaip savą; jie buvo ištikimi Lietuvai. Šis reiškinys parodo, kad rusinuose nebuvo nacionalizmo, kuris transcendentaliai peržengtų pavienių rusinų kunigaikštijų ribas ir senovės genčių tradicijas.

Iš kitos pusės, be abejo, slavų pradas darė įtakos į lietuvius. Juk rusinai jau turėjo savo rašliavą, kuri buvo svarbus kultūrinis ir visuomeninis veiksnys. Tiesa, Lietuvos valdovai ir jų didikai tarpusavy naudojo lietuvių kalbą, bet valstybės kanceliarijose vyravo bažnytinė slavų kalba. Per ją slaviškumas įsiskverbė į Didžiojo Kunigaikščio dvarą ir į vyraujančius valstybėje sluogsnius. Net istorikas Dlugošas pastebi, jog

A. Galdikas — Vytautas Didysis Žalgirio mūšio laimėtojas

Vyt. Kašuba — Vytautas Didysis

dėkui artimiesiems ryšiams su slavais, į lietuvių kalbą įėjo daug slavizmų. Be abejo, lietuvių kalba irgi paveikė gudų ir rusų tarmes. Mišrios vedybos tarp lietuvių ir rusinų didikų buvo svarbus veiksnys. Galimas dalykas, kad galų gale lietuviai būtų suslavėję, jei šis vyksmas būtų ėjęs toliau ta linkme.

Jau DLK Gediminas suprato šitą pavojų ir stengėsi užmegzti geresnius santykius su Vakarų Europa. Laiške Hanzos miestams (Liubekui, Sundui ir Bremenui) jis kvietė Lietuvon riterius, pirklius bei amatininkus, žadėdamas juos atleisti nuo mokesčių, mezliavų bei kitų duoklių. Jogaila paskelbė raštą Liublino pirkliams, ragindamas juos užmegzti prekybos ryšius su Lietuva. 1386 m. Hanulas ir Vilniaus vokiečiai pirkliai suvaidino svarbų vaidmenį Tikrosios

Lietuvos prekyboje. Tiek Gediminas, tiek Jogaila, tiek Vytautas bandė laviruoti tarp rytų slavų ir vakariečių įtakų į Lietuvą. Kad jiems tas pavyko, tai tik parodo anų laikų lietuvių valstybingumo augštą laipsnį.

Lenkų isterikas Henryk Paszkiewicz rašo, kad panašios sąlygos susiklojo XIII ir XIV amžiuje, kokios buvo susidariusios IX ir X amžiuje, kada rusinai pasikvietė variagus iš “anapus marių”. Būtent, rusinų tarpusavio vaidai, iniciatyvos stoka sudaryti stiprų politinį vienetą ir susiskaldymas padėjo variagams užviešpatauti, o vėlesniais laikais ir lietuviams (žr. H. Pasikiewicz, Origins of Russia, psl. 253).

Tiek normanų, tiek lietuvių ekspansija susidėjo iš dviejų etapų: pirmas etapas buvo grobuoniško ir plėšraus pobūdžio, o antrasis pasižymėjo užkariautojų ir vietinių bendradarbiavimu. Tuomet atsirado geriau sutvarkyta valdžia. Ir normanąi ir lietuviai pasižymėjo savo karžygiškumu. Jų greiti judesiai skersai rusų erdves buvo nuostabūs. Normanai visuomet sekė upėkelius savo valtimis. Užtat jie nerodė veiklumo žiemos metu. Raiti totoriai, tuo tarpu, lėkdavo per stepes žiemą ir vasarą. Jie vengdavo miškingų ir pelkingų ruožų, kadangi pavasarį ir rudenį jie patvindavo. Lietuviai, gi, naudodavo ir upėkelius ir stepes. Kartais, lietuvių būriai plaukdavo upėmis, gabendamiesi kartu ir savo žirgus. Žiemos metu raiti lietuviai (arba rogėse) žygiuodavo palei vandenkelius. Lietuviai raitininkai taip pat žygiuodavo per balas ir miškus, lygiai kaip ir skersai stepes. Lietuvių karvedžių tikslai buvo staiga sumušti rusinų kariauną kovos lauke ir paskiau paimti rusinų sutvirtintus miestus, į kuriuos jie įvesdavo lietuvių įgulas.

Religijos klausimas buvo labai svarbus Rusioje. Totoriai ir pagonys lietuviai toleravo savo valdinių pravoslavų tikėjimą ir palaikė artimus ryšius su dvasininkais. Tačiau jie patys oficialiai nepriimdavo pravoslavijos. Pavieniai totorių baskakai ir lietuvių kunigakščiai būdavo išimtys. Pasekmė buvo ta, kad nei totoriai, nei lietuviai neįsigijo savo krikščionių pavaldinių ištikimybės. Kurį laiką Algirdas žaidė su pravoslavijos mintimi, bet kai katalikybė buvo oficialiai įvesta į Lietuvą 1386-87 m., ir po to, kai Jogailaičiai ėmė varyti siaurą religinę politiką, Maskva laimėjo. Totorių chanai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai praleido progą pravoslavijos keliu konsoliduoti savo imperijas. Laikui bėgant, Maskva laimėjo pravoslavų rusinų ištikimybę.

PABAIGA

BIBLIOGRAFIJA

1.    Zenonas Ivinskis, Lietuvos sienų klausimu, 1946 (rankraštis).

2.    Kazys Pakštas, “National and State Boundaries of Lithuania”, Lituanus, 3, 1959.

3.    Kazys Pakštas, “Lietuvos valstybės plotai ir sienos”, Lietuvių Enciklopedija, XV, Bostonas, 1968.

4.   Henryk Paszkiewicz, The Origins of Russia, Londonas, 1954.

5.   Adolfas Šapoka, Lietuvos istorija, Fellbachas, 1950.

LIETUVIŠKOS PERIODIKOS RINKINYS UNIVERSITETUI

Miimesotos universitetas platina žinią angliškoje ir lietuviškoje spaudoje, jog jo biblioteka neseniai įgijo didelį rinkinį Lietuvos išeivių išleistų periodinių leidinių — tos rūšies bene didžiausią šiame krašte. Rinkinys yra išdava vieno asmens pasišventimo ir ištvermingo darbo per 25 metus. Jis buvo įgytas iš p. Vlado Lišausko, prieškariniais laikais Lietuvoje buvusio Lietuvos Cukrus bendrovės Kaune pareigūno, dabar gyvenančio Brooklyne, New Yorke, kuriam ir priklauso padėka už kooperavimą ir duosnumą, rinkinį universitete patalpinant.

Apie šitą rinkinį ir jo perleidimą universitetui mūsų patirtos tokios smulkmenos. Palikęs didelį liet. periodikos ir knygų rinkinį Lietuvoje ir atsidūręs tremtyje 1944 m., p. V.

Lišauskas ryžosi pradėti liet. periodikos tremtyje rinkinį, kad jį vėliau padovanotų laisvos Lietuvos Mokslų Akademijai. Universitetui dabar perleistame rinkinyje tilpo apie 500 atskirų pavadinimų periodinių leidinių lietuvių kalba ir apie 50 pavadinimų lituanistinių period. leidinių svetimomis kalbomis, daug jų pilnais komplektais, išleistų 4-rių kontinentų 20-tyje kraštų — tad rinkinio būta pasaulinės apimties.

Kai viltys sulaukti laisvos Lietuvos užsivilkino, buvo apsispręsta rinkinį perleisti tam tikromis sąlygomis Minnesotos universiteto bibliotekai, kurioje taipgi prisiglaudęs Imigracijos Studijų Centro archyvas. Tokį sprendimą lėmė faktai, jog lietuviškosios institucijos tokių rinkinių ateitimi nesirūpina, o dabartyje nepajėgia padaryti juos prieinamus plačiai visuomenei, ir kad ateities perspektyvoje amerikoniškosios institucijos bus ilgesnio amžiaus negu šio krašto lietuviškosios. Rinkinys Minnesotos universitete bus panaudotas ne vien istoriniam imigracijos tyrimui, bet jis taipgi tarnaus kaip lietuviškai taip ir svetimoms bendruomenėms dabar ir ateityje, koks uždavinys jam iš pat pradžių ir buvo numatytas. Jo leidinių atskiri pavadinimai bus paskelbti Imigracijos Archyvo kataloguose, o jo visi leidiniai palaipsniui, arba pagal reikalą, bus mikrofilmuoti ir išsaugoti ateičiai. Norintieji panaudoti šio rinkinio leidinius, turės sumokėti tik mikrofilmų kopijavimo išlaidas — nieko už mikrofilmų pagaminimą, taigi suinteresuotiems, kur jie bebūtų, rinkinio leidimų naudojimas bet kada, atseit ir laisvos Lietuvos gadynėje ateityje, bus prieinamas lengvomis sąlygomis.

P. Vladas Lišauskas, kurį žinome taipgi Lietuvos Kariuomenės kūrėju savanoriu esant, bus atlikęs didelį ir naudingą darbą.

PADĖKA

L. V. S. “Ramovė” Bostono skyrius reiškia nuoširdžią padėką rašyt. Vyt. Volertui, solistei Onai Pliuskonienei, Virginijai Majauskienei, Aušrai Mačiulaitytei-Zerr ir Broniui Balčiūnui už meniškai išpildytą programą KARIUI paremti literatūros ir dainos vakare-—-“Margais takais keliauja žodis”, š. m. balandžio 20 d.

L. V. S. “Ramovė” Bostono sk. Valdyba

Kario bendradarbis Vytautas Čėsna, išvykęs 6 savaičių kelionei “aplink svietą”, atsiuntė eilę atvirlaiškių iš įvairių pasaulio vietų, tarp jų iš Havajų, iš tolimosios Australijos, iš Philipinų, Tokio — Japonijoje. Iš Indijos atvirlaiškis sako: “Po pokalbio su Japonijos imperatorium, Siamo karalium, dar esu pakviestas tigrų medžioklėn Indijon (jeigu tikri)”.. . Paskutinis atvirlaiškis — iš Amžinojo miesto Romos: “į namus tiesiai iš katakombų.”