LIETUVOS KARIUOMENES ATKŪRIMAS 1918 M. LAPKRIČIO 23 D.

K. ALIŠAUSKAS

Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d., Vilniuje, paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą; lapkričio 11 d. buvo sudaryta pirmoji Lietuvos vyriausybė ir lapkričio 23 d. atsteigta Lietuvos kariuomenė — išleistas pirmas įsakymas Lietuvos kariuomenei. Tai didžiai svarbūs momentai turėjusieji lemiamos reikšmės atsteigiant Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Istoriniai momentai nebeatsiranda atsitiktinai, bet dažniausiai esti pasėka istorinių įvykių, kurie dažnai apima ne vieną kurią nors tautą, bet keletą, kartais visą žemyną. Taip atsitiko ir I Pasaulinio karo metais. Susidariusias sąlygas lietuviai tinkamai įvertino, esamuoju momentu vykusiai pasinaudojo, kad atsteigtų laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Tai atsiekti reikėjo sumanumo, drąsos ir darbo.

Prasidėjęs 1914 m. I Pasaulinis karas Lietuvos gyventojus labai sujaudino, nes visiems buvo aišku, kad karas vyks Lietuvos žemėje. Jaudino karo padariniai: gaisrai, žudynės, plėšimai, badas ir t.t. Tačiau kai tik rusų kariuomenė pasistūmėjo Karaliaučiaus link, jaudinimasis kiek atslūgo. Žmonės apsiprato ir daugumas tikėjosi, kad karas baigsis keliems mėnesiams praslinkus. Rusai nugalės vokiečius ir bus taika. Mažoji Lietuva bus sujungta su Didžiąja Lietuva. Tai vienintelė nauda, kurios tikėjosi susilaukti lietuviai prasidėjus I Pasauliniam karui. Tačiau ši viltis greitai išblėso, nes karas užsitęsė. Vokiečiai karo lauke sugebėjo gerai manevruoti, spaudė rusus ir privertė trauktis. 1915 m. rugpjūčio 18 d. vokiečiai užėmė Kauną, o rugsėjo 19 — Vilnių. Beveik visą Lietuva 1915 m. rudenį atsidūrė vokiečių karinėje valdžioje. Didžiojo karo letena visu sunkumu užgulė Lietuvą. Viskas ūmai pasikeitė. Kultūrinio ir ekonominio gyvenimo tvarka pairo, daugybė ūkių buvo sudeginta, kai kurie miestai sugriauti, dalis lietuvių išblaškyta po Rusijos plotus, kurie buvo atskirti nuo savo tėvų žemės plieno durtuvų siena.

Karo metu gyvenimo sąlygos Europos žemyne esantiems lietuviams buvo labai sunkios, visi kentėjo, skurdo, kovojo vien tik už savo būvį. Politinė bei kultūrinė veikla buvo sunkiai įmanoma. Laisviau ir geriau jautėsi JAV gyvenantieji lietuviai. Jie rėmė Europoje gyvenančius lietuvius, ypatingai jų veikimo centrus.

Kaip karo pradžioje, taip ir 1916 m., vyko aršus karas tarp vokiečių ir rusų imperijų. 1917 m. jau buvo pastebėtas nuovargis abiejose pusėse. Rusai pirmieji suklupo. 1917 m. kovo mėn. jie nuvertė carą, įvykusi revoliucija buvo “gilinama” (tęsiama), lapkričio 7 d. rusų bolševikai įvykdė perversmą ir jėga perėmė Rusijos valdymą. Kariuomenė pakriko ir nebegalėjo laikyti fronto prieš vokiečius. Bolševikiška Rusijos vyriausybė buvo priversta prašyti vokiečių taikos. 1918 m. kovo 3 d. Lietuvos Brastoje vokiečiai pasirašė taikos sutartį su bolševikiška Rusija. Visoje Rusijoje vyko anarchija, prasidėjo pilietinis karas, vyko inteligentijos ir karininkijos žudymas.

1918 m. pradžia, kaip kad ir 1915-1917 m., Lietuvai buvo labai sunkūs. Ji turėjo maitinti nuo karo skurstančią ir badaujančią Vokietiją. Iš Lietuvos buvo gabenama ne tik maistas, žaliavos, bet ir darbo jėga. Karinė vokiečių okupacinė valdžia vykdė savo programą griežtomis priemonėmis: piniginėmis baudomis, kalėjimu, trėmimais ir mirties bausmėmis. Krašte vyravo plėšikai, kurių daugumą sudarė pabėgę iš vokiečių nelaisvės rusai. Plėšikus sudrausti nebuvo kam, lietuviai neturėjo ginklų, vokiečių žandarai, dažnai senukai ir karo invalidai, nebepajėgė, ir noro kovoti su plėšikais neturėjo. Plėšikų sauvaliavimas vyko dažniausiai Lietuvos kaimuose. Tokiomis sąlygomis esant Lietuvos Taryba Vilniuje, 1918 m. vasario 16 d., priėmė ir paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Aktą. Tai buvo drąsus ir sumanus žygis.

Tuo metu lietuviai, esantieji Rusijoje, griuvus Rusijos caro sostui, pradėjo aktyvią politinę veiklą. Lygiagrečiai ir lietuviai kariai susiorganizavo į lietuvių karininkų (karių) sąjungą. Pradžioje didesniuose miestuose: Petrapilyje, Minske, Kieve, Rygoje, vėliau jų veikla persimetė ir į frontą. Sąjūdis apėmė beveik visus lietuvius karius, kurių tuo metu Rusijoje buvo 25-30,000. 1917 m. vasarą bendro lietuvių sąjūdžio pasėkoje įvyko du svarbūs įvykiai Petrapilyje: lietuvių tremtinių seimas (1917.V.27-VI.13) ir lietuvių karių suvažiavimas (1917.V.25-29). Nors lietuvių seime ir karių suvažiavime pasireiškė nuomonių skirtumai, tačiau laisvės obalsiai skynė sau toliau kelią. Troškimas atstatyti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą nugalėjo visas kliūtis. Bendrą lietuvių nusistatymą nepaveikė Rusijoje besikaitaliojantieji politiniai įvykiai. Pas karius nebuvo jokios abejonės, kad Lietuva turi būti laisva, de-

mokratinė respublika, valdymo formą turi nustatyti Steigiamasis Seimas ir Didžioji Lietuva turi būti sujungta su Mažąja Lietuva. Tik labai maža lietuvių dalis — bolševikuojantieji, nepritarė šiam bendram lietuvių nusistatymui.

Gyvenimo sąlygų verčiami lietuviai kariai įsteigė atskiras kariuomenės dalis Rusijoje. Jeigu tik Rusijoje perversmo keliu nebūtų pasikeitusi vyriausybė, lietuvių karių sąjūdis būtų apėmęs visus lietuvius karius ir būtų sudaręs rimtą jėgą. Jie troško organizuotai ir su ginklu rankoje sugrįžti į Lietuvą. Jie nepritarė bolševikiškai santvarkai, tačiau nesikišo į Rusijos reikalus. Bolševikams tai nepatiko, ir lietuvių karių dalys Rusijoje 1918 m. pavasarį buvo prievarta išformuotos. Kai kurie lietuvių daliniai mėgino pasprukti pas vokiečius, tačiau vokiečiai atsisakė juos priglausti. Tada, lietuviai kariai pavieniui grįžo į Lietuvą ir čia vėl atgaivino savo veiklą. Lietuvos Brastos taika, pasirašyta 1918 m. kovo 3 d. vokiečių su Sovietų Rusija, pasitarnavo Lietuvai tuo, kad susidarė sąlygos lietuviams tremtiniams ir kariams sugrįžti iš Rusijos į Lietuvą (nors ne visiems). Sugrįžusieji padidino lietuvių kovotojų eiles dėl Lietuvos nepriklausomybės, nes jie buvo veiklūs ir su iniciatyva.

1918 m. rudenį sąjungininkai (Prancūzija, Britanija ir JAV) sumušė vokiečius ir lapkričio 11 d. buvo pasirašytos paliaubos. Lietuvos Brastos taikos sutartis tapo anuliuota. Vokiečiai buvo įpareigoti pasitraukti iš užimtų kraštų ir, tuo pačiu, iš Lietuvos. Pasitraukimą jie pradėjo lapkričio 18 d. Sovietų Rusijos kariuomenė, sekdama paskui besitraukiančius vokiečius, pradėjo brautis į Lietuvą.

Dar prieš pirmosios Lietuvos vyriausybės sudarymą, 1918 m. vasarą, Taryba pradėjo rūpintis karinio pobūdžio organizacijų sudarymu; pradžioje vien kovai su plėšikais, vėliau perėjo į diskusijas milicijos organizavimo reikalu. Tačiau, visiems tiems projektams ir sumanymams vokiečių okupacinė valdžia nedavė sutikimo. Vokiečiams besirengiant kraustytis iš Lietuvos teko susirūpinti krašto apsaugos reikalais. Tarybos sudarytoje Krašto Apsaugos komisijoje daugumoje buvo civiliniai asmenys. Darbas nejudėjo pirmyn.

Lapkričio 11 d. susidarius pirmajai Lietuvos vyriausybei, krašto apsaugos reikalus tvarkyti perėmė pirmasis ministrų kabinetas. Krašto apsaugos reikalus pradėjo tvarkyti kariai. Momentas buvo vienas iš svarbiausių ir sunkiausių. Lapkričio 23 d. buvo išleistas pirmasis įsakymas Lietuvos kariuomenei, kurį pasirašė ministras pirmininkas ir krašto apsaugos ministras prof. A. Voldemaras. Nieko ypatingo jame nebuvo, vos keletos karininkų paskyrimai pareigoms. Kariuomenė, kaip kad žinoma, tvarkoma įsakymais, kuriuos leidžia viršininkai ir vadai. Tad, pirmojo įsakymo Lietuvos kariuomenei pasirodymas, reiškė reguliarios kariuomenės organizacijos pradžią.

Parenkant kariuomenės vadovybę nebūta pasitikėjimo lietuviais karininkais. Buvo j ieškoma augšto karinio laipsnio ir su dideliu kariniu patyrimu asmenų. Lietuviai karininkai, daugumoje, buvo dar jauni. Pasėkoje tokio samprotavimo kariuomenės vadovybė buvo patikėta gen. K. Kondratavičiui, kuris neįvertino esamų sąlygų ir nepareiškė jokios iniciatyvos. Jam visa tai, kas tuo laiku dėjosi Lietuvoje, buvo nesuprantama ir keista. Neparodė reikiamo sumanumo ir tuo metu buvusieji Krašto Apsaugos štabo vyrai. Buvo sugaišta virš mėnesio brangaus laiko. Vilniuje tuo metu esantieji lietuviai karininkai, kurių buvo apie 100, nerimavo — baiminosi dėl Lietuvos ateities. Jie aiškiai matė, kad vieni alkani išeina, kiti dar alkanesni veržiasi į Lietuvą. Matė, kad nėra ginklų, drabužių, maisto, pinigų ir organizuotos jėgos, kuri galėtų sulaikyti ir atremti rusų bolševikų plūdimą į Lietuvą. Visiems buvo aišku, kad Vilnių teks apleisti. Kai gruodžio 20-22 d. keletas valdžios ir Tarybos narių išvažiavo iš Vilniaus, pasikeitė vyriausybė, kuri sparčiai ėmėsi Lietuvos kariuomenės organizacijos darbo. Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, trumpam laikui suplevėsavo lietuviška vėliava, tartum šaukdama lietuvius į kovą, kad prikeltų ir atsteigtų laisvą ir nepriklausomą Lietuvą.

Vyriausybė ir Valstybės Taryba 1919 m. sausio 1-2 d. persikėlė į Kauną. Rytų Lietuva ir Vilnius tapo prarastas. Taip susidėjo aplinkybės labai nepalankios Lietuvai. Noro gelbėti Vilnių buvo daug, bet turėjome mažai jėgų. Persikėlus vyriausybei į Kauną, kariuomenės organizacijos darbas vyko sparčiau, neatsižvelgiant į bolševikų grėsmę ir propagandą. Visi Lietuvos gyventojai aiškiai matė gresiantį pavojų Lietuvai. Lietuvos jaunimas kantriai laukė vyriausybės šaukimo — nurodymų ką jie turi daryti, kur eiti, kur rinktis. Šauksmą išgirdo tik 1918.XII.29 d. ir savanoriai būrių būriais plūdo į telkimosi vietas: Alytų, Marijampolę, Kauną, Kėdainius, Tauragę ir kitur. Gudai telkėsi Gardine. Vadai ir instruktoriai griebdavosi įvairiausių gudrumo priemonių, kad aprūpintų savuosius ginklais, maistu, ir patalpomis. Kariuomenė kūrėsi labai sunkiose sąlygose. Jos organizacijos darbas užsitęsė per ištisus 1919 metus, nes teko žygiuoti į kovą, kariauti su priešu, mokytis ir tvarkytis. Nors ir mažai apmokytas ir aprūpintas buvo Lietuvos karys, tačiau, pasirodė kad karo lauke jis yra labai pavojingas priešui.

Karas dėl Lietuvos nepriklausomybės vyko sėkmingai. Kariauti teko su rusais bolševikais, kurie norėjo viską užimti ir įvesti sovietinę santvarką; su bermontininkais, kurie siekė atkurti nedalomą monarchistinę Rusiją; su lenkais, ku

Fronte prieš lenkus 19.20 m. lapkričio mėn.: mūsų pėstininkų apkasai ties Širvintomis, su sekimo postu medyje.


rie troško Lenkiją turėti nuo jūros iki jūros ir Lietuvą laikyti savo valdžioje. Laimėjome, nes lietuvis karys parodė didelę ištvermę, sumanumą ir drąsą. Didvyriškumo pavyzdžių turime labai daug, jie yra surašyti karinėje spaudoje ir savanorių atsiminimuose. Tačiau, neturime karžygiškų romanų jaunimui pasiskaityti, jų dvasią kelti — tai mūsų rašytojų kaltė ar apsileidimas.

Aktyviems karo veiksmams pasibaigus, Lietuvos kariuomenė buvo sumažinta ir pritaikyta bei išdėstyta krašte pagal taikos meto sąlygas. Nuotaiką lietuviai kariai visuomet turėjo gerą. Atrodė, jeigu priešas puls Lietuvą ir kėsinsis užimti, tai Lietuvos kariuomenė ginsis. Nebežiūrės ir nebeklaus, kiek yra priešų, žiūrės tik kur yra priešas. Tačiau, kai 1940 m. birželio 15 d. Lie-

Sunkiojo kulkosvaidžio lizdas saugo svarbią kryptį ties Širvintomis

Mūsų artilerijos baterija ties Širvintomis 1920 m. lapkričio mėn.

 

tuvą užpuolė Sovietų Rusija, kariuomenė gavo įsakymą nesipriešinti, bet priešą “sutikti ir painformuoti”.* Sunku tai buvo išgyventi. Įvykiai Lietuvą užklupo staiga, informacija buvo labai gilpną, vadai ir kareiviai dairėsi, j ieškodami žinių, nes nebežinojo kas darosi aplink mus ir pas mus, Tad, kariuomenė stovėjo ir nieko nedarė. Vėliau, aplinkybėms paaiškėjus, pasireiškė vienose dalyse didesnis, kitose mažesnis pasipriešinimas bolševikams.

Šiais metais be entuziazmo minime Lietuvos kariuomenės 50 m. atsikūrimo sukaktį, todėl, kad nesame savo Tėvynėje, nebeturime ir savos kariuomenės, tačiau švenčiame šią sukaktį kaip garbingą Lietuvos praeities įvykį. Tai sukelia ir žadina jausmus kovai dėl Lietuvos Tėvynės laisvės. Lietuvos kariuomenės atsisteigimas ir kovos dėl Lietuvos laisvės yra tolygiai minėtini, kaip ir visi kiti garbingi Lietuvos žygiai: Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos gadynės, hetmonų karo

Širvintų apylinkių partizanai 1919 metais

žuvusiems Kariams už Lietuvos Laisvę paminklo šventinimas — Širvintose 1927 m.

Gairė ir Demarkacijos linijos kryžius prie Širvintų — po 1920 m. pergalės prieš lenkus.

 

žygiai, sukilimai prieš caristinę ir bolševikinę rusų okupacijas.

Kiekvienai kovai reikalinga turėti: žmones, vienybę ir ištvermę. Tad jeigu būsime vieningi ir ištvermingi, kovą dėl Lietuvos laisvės laimėsime dar kartą, o jeigu ne mes, — tai mūsų anūkai. Planuokime savo veiklą ilgesnėmis laiko distancijomis.

*Žodžiai paimti iš gen. V. Vitkausko įsakymo 1940.VI.15.