Partizanai: Istorija ir dabartis

BERMONTININKŲ ĮSIVIEŠPATAVIMAS ŠIAULIUOSE IR ŠIAURĖS LIETUVOJE

Didžiojo Karo metu sudeginti Šiauliai

K. ALIŠAUSKAS

Vokiečių kariuomenei kovo 10 d. išvijus bolševikus iš Šiaulių miesto, ten buvo palikta vokiečių įgula, kuri priklausė vokiečių “Šiaulių brigados” vadui, kurio štabas irgi buvo Šiauliuose. Šiauliuose buvo ir vokiečių karo komendantūra. Brigada buvo užėmusi: Šeduva - Smilgiai - Pakruojis - Linkuva - Pašvitinys ribą, nukreiptą prieš bolševikus; retkarčiais talkininkavo kovoje su bolševikais Joniškėlio partizanams, turėjusiems pozicijas prie Levenės ir Mūšos upių. Šiaulių vokiečių įgula, kuri sudarė fronto rezervą, buvo nedrausminga ir vietos gyventojams nepalanki. Ji stovėjo Šiaulių miesto priemiesčiuose. Kovo 24 d. miesto turgaus aikštėje vokiečiai kareiviai sušaudė 3 visai nekaltus vietos gyventojus, Lietuvos piliečius. Nors po šio įvykio padėtis ir aprimo, bet įtampa tarp vietos gyventojų ir vokiečių nesumažėjo.

Šiaulių lietuvių įgulą sudarė Šiaulių miesto ir apskrities karo komendantūra ir nuo balandžio 12 d. organizuojamas Šiaulių batalionas. Naktį iš birželio 20 d. į 21 d. vokiečių kareiviai įvykdė Šiaulių karo komendantūros ir Šiaulių bataliono puolimą.

Šiauliuose karo komendantu buvo karn. A. Birontas (nuo balandžio 16 dienos). Komendantūros buveinė buvo miesto centre. Komendantūra savo žinioje turėjo vieną apie 200 vyrų kuopą, ginkluotą šautuvais ir kulkosvaidžiais. Kuopos kareiviai jau buvo kiek pamokyti šaudymo ir kautynių.

Šiaulių bataliono vadu buvo karn. J. Gaudešius. Batalionas stovėjo priemiestyje į vakarus nuo Šiaulių, prie plento į Kuršėnus, odų fabriko medinėse patalpose. Batalione buvo virš 1,000 vyrų. Tik 200 vyrų buvo kiek pamokyti ir turėjo šautuvus. Visi kiti — buvo naujokai, vos keletas dienų pašaukti į kariuomenę ir neturėjo ginklų.

Birželio 20 d. iš vieno vokiečių leitenanto buvo gauta žinia, kad naktį vokiečių kareiviai pulsią lietuvius. Karn. A. Birontas tuojau įsakė komendantūrai pasiruošti kautynėms, visiems karininkams būti vietoje, sustiprinti sargybas, patikrinti kulkosvaidžius ir pasirūpinti pakankamu kiekiu šaudmenų. Apie vokiečių kareivių ruošiamą užpuolimą buvo tuoj pranešta ir Šiaulių bataliono vadui. Karn. J. Gaudešius į tai neatkreipė reikiamo dėmesio, nes panašių įspėjimų buvo gauta daug kartų, o vokiečiai nepuolė. Todėl karn. J. Gaudešius tik įsakė bataliono karininkams, kad pasigirdus šaudymui, jie skubėtų į kareivines. Batalione prie kareivių tebeliko tik vienas budintis karininkas Milašius, o visi kiti ir bataliono vadas, pasiliko namuose, Šiaulių mieste privačiose patalpose. Bataliono pozicijos gynimuisi buvo blogos ir visai neparuoštos.

Apie 24 val. geležinkelio stoties rajone pasirodė raudonos ir baltos raketos, pasigirdo retas šaudymas. Karn. Milašius suprato, kad tai bus signalas puolimui, todėl pasiuntė ryšininkus į bataliono štabą ir pas karininkus. Pasiųstieji žvalgai pranešė, kad vokiečiai supa bataliono kareivines. Batalionas buvo išvestas iš kareivinių į kiemą ir buvo pasiruošta gintis.

Vokiečiai, pirmiausia, užpuolė kalėjimą, paleido iš jo apie 50 kalinių, kuriuos apginklavo. Lietuvius karininkus vienus suėmė namuose, kitus pakelėje į kareivines. Kai kuriuos suimtuosius mušė ir apiplėšė. Bataliono kareivines puolė šaudydami iš bombosvaidžių. Po dviejų valandų kautynių vokiečiai užėmė kareivines, batalionas pasidavė. Paskutiniuoju pasidavė karn. Milašius, su 8 kareiviais, pabaigęs šovinius. Visus suimtus bataliono karius vokiečiai išrikiavo ir nusivarė prie vokiečių karo komendantūros.

Tuo pat metu buvo užpulta ir Šiaulių karo komendantūra. Tačiau, komendantūra buvo pasiruošusi, o be to, turėdama geras pozicijas mūrinėse patalpose ir miesto griuvėsiuose, visus vokiečių puolimus atrėmė.

Apie 5 val. šaudymas nutilo. Į reikalą įsikišo vokiečių brigados štabas ir pradėjo aiškinti, kad visą triukšmą sukėlė vokiečių spartakistai (komunistai) ir kad štabas nėra kaltas.

Suimtieji Šiaulių bataliono kariai buvo tuojau paleisti. Tą naktį lietuviai iš viso turėjo nuostolių: 12 užmuštų ir 18 sužeistų, bataliono turtas ir karininkų butai buvo išplėšti. Daugumas aukų buvo Šiaulių bataliono kariai, karo komendantūra turėjo 1 užmuštą ir 1 sužeistą kareivį. Kiek žuvo vokiečių, žinių nėra.

Šį įvykį vokiečių karo vadovybė apgailestavo. Buvo pravesta kvota. Kvotas vedė vokiečiai ir lietuviai atskirai. Paaiškėjo, kad tą dieną kai spartakistai buvo susitelkę ir susitarę pulti lietuvius Šiaulių mieste, vokiečių brigados štabas ir jos vadas nesiėmė reikiamų veiksmų puolimą sustabdyti.

Vokiečiai panorėjo dalyvauti žuvusiųjų lietuvių karių laidotuvėse, tačiau karn. A. Birontui pareiškus, kad jų dalyvavimas nepageidaujamas — nedalyvavo. Jie kvietė lietuvius karininkus dalyvauti žuvusių vokiečių laidotuvėse, tačiau karn. A. Birontas uždraudė.

Lietuvos vyriausybė tuo reikalu vokiečiams pareiškė protestą, bet dėl, bendrai, sunkios padėties krašte, nedaug ką tegalėjo paveikti, tuo labiau, kad tuo metu Kaune ir kitose vietose, dar stovėjo vokiečių saksų savanorių daliniai, kurie gelbėjo lietuviams kovoje su bolševikais. Vokiečių vyriausybė sutiko apmokėti nuostolius, kurių buvo 1.75 milijono markių. Trumpą metą Šiaulių mieste buvo ramu, bet ne apylinkėse, kur buvo vykdomi formalūs plėšimai, kaip ir pirmiau, “rekvizicijomis” vadinami.

Liepos 18 d. Šiaulių rinkoje susirėmė lietuvių patrulis su vokiečiais. Vienas mūsų kareivis buvo nukautas. Karo komendantas, pasitaręs su miesto burmistru J. Orlausku, liepos 19 d. sušaukė Šiaulių visuomenės veikėjų susirinkimą. Susirinkimas išrinko komisiją ultimatumui surašyti. Parašytame rašte buvo išdėstyti, bendrais bruožais, Šiauliuose ir apylinkėje padaryti vokiečių nusikaltimai: užpuolimai, žudymai ir valstiečių plėšimai. Pareikalauta buvo,, kad vokiečiai išvyktų ir apleistų Lietuvą. Raštą pasirašė: karn. A. Birontas, K. Venslauskas, J. Orlauskas, A. Vosylius, Tumas, Lukauskas, Augustinavičius, A. Bielinis, J. Murka, M. Mejerovitch, Volpe, J. Grinius ir dekanas J. Jasinskas — Šiaulių klebonas.

Raštas buvo įteiktas vokiečių Šiaulių brigados vadui, vokiečių karo komendantui ir vokiečių vyriausybės atstovui dr. Knopfeliui ir pasiųstas: Lietuvos vyriausybei, Santarvininkų vyriausybėms, Paryžiaus Taikos konferencijai, Lietuvos ir pasaulio spaudai. Pasiųstus raštus visi adresatai gavo. Iš Paryžiaus į Šiaulius atvyko 4-5 asmenų komisija ištirti reikalą vietoje. Pabuvojusi keletą dienų Šiauliuose, komisija susipažino su vietos gyvenimo sąlygomis, kurios jai atrodė labai sunkios. Išvykdama komisija pažadėjo pagreitinti vokiečių evakuaciją. Tačiau gyvenimo sąlygos ir santykiai su vokiečių bermontininkais nė kiek nepalengvėjo, bet atvirkščiai, dar daugiau pasunkėjo. Taip buvo iki bermontininkai išvyko iš Lietuvos.

Į Kuršėnus atvykusi 1919.VII.26 d. plk. Virgoličio bermontininkų rinktinė, padedant ten buvusiems vokiečių žandarams (karo policijai), pradėjo šeimininkauti ir persekioti vietos gyventojus. Pirmiausia prievarta užėmė mokyklos patalpas, suėmimo komiteto patalpas ir daug kitų butų.

Sekančiomis dienomis iš Vokietijos į Kuršėnus atvykdavo dar daugiau bermontininkų dali-nių, kurie buvo sudaryti, daugumoje, iš rusų karo belaisvių ir, dalinai, iš rusų pabėgusių iš Rusijos.

Rugpjūčio 7 d. Virgoličius Šiaulių apskrityje išlipdė skelbimus, kad visi gyventojai, kurie nepareikš jam paklusnumą, bus griežtai baudžiami, iki mirties bausmės. Šiaulių karo komendantas, reaguodamas į neteisėtus įsiveržėlių veiksmus, išleido į gyventojus atsišaukimą, ragindamas neturėti nieko bendro su atėjūnais. Bermontininkai tuos atsišaukimus nuplėšė ir paskelbė karo stovį.

Lietuvos vyriausybei užprotestavus prieš sauvališką įsibrovimą į Lietuvos teritoriją, bermontininkai pasiuntė į Kauną, derybų vesti, komisiją, kurios vadovas gen. Bogdanovas rugpjūčio 7 d. įteikė mūsų vyriausybei raštu tokį pareiškimą:

“Pulkininko Virgoličiaus įgaliotas, aš pranešu Lietuvos valdžios atstovams Kaune, kad jo būrys užėmė Kuršėnus VI vokiečių Pabaltijo korpo vado grafo von der Goltzo įsakymu. Gen. Bogdonovas.”

Įteikdamas raštą Bogdanovas dar žodžiu pareiškė, kad Virgoličius apsistojo Kuršėnuose ir prašo jam nekliudomam leisti formuoti savo kor-pą Lietuvos teritorijoje.

Iš įteikto rašto ir padarytų pareiškimų žodžių buvo aišku, kad: a) Virgoličius yra gen. R. Goltzo valdžioje, b) Virgoličius formuoja tokį pat korpą, kaip ir Bermondtas Latvijoje ir c) Virgoličius, Bermondtas ir Goltzas veikia bendrai.

Sutikimo pasilikti Lietuvoje Bogdanovas iš mūsų vyriausybės negavo, tačiau Virgoličius nė nemanė iš Kuršėnų kraustytis ir tęsė korpo organizacinį darbą. Virgoličio korpas buvo žymiai mažesnis už Bermondto, jame buvo tik 2,500 -3,000 vyrų. Spalių 5 d. Virgoličius persikėlė į Šiaulius. Dėl vykstančio karo su bolševikais Dauguvos fronte mūsų vyriausybė neturėjo priemonių reaguoti į tokį sauvalį Šiaulių miesto užėmimą.

Spalio mėn. Šiaulių mieste Šiaulių bataliono jau nebebuvo. Į Šiaulius iš Raseinių buvo atkeltas 3 pėst. pulkas, į kurį buvo įjungtas Šiaulių batalionas ir pulkas rugpjūčio mėn. pabaigoje išvyko į frontą prie Dauguvos. Šiauliuose tebeliko tik silpnas karo komendantūros dalinėlis. Gen. R. Goltzas rugpjūčio-rugsėjo mėn. pertvarkė savo kariuomenę. Šiauliuose ir apylinkėse liko vokiečių “savanorių korpas” (Freikorps). Šio korpo vadu ir vokiečių Šiaulių įgulos viršininku buvo plk. ltn. V. Diebitsch, kuris prieš persikeliant Virgoličio korpui į Šiaulius, susirūpino patalpų reikalu. Reikia atminti, kad Šiaulių miestas 1915 m. per rusų su vokiečiais karą buvo didžiumoje išdegintas ir artilerijos ugnimi apgriautas. Mieste buvo didelė patalpų stoka. Diebitschas numatė padaryti kai kuriuos pertvarkymus kaip savųjų, taip ir lietuvių dalinių sutalpinime. Kareivinės kuriose stovėjo lietuvių karo komendantūros kuopa, V. Diebitschas panoro panaudoti bermontininkų ligoninei. Šiuo reikalu buvo vedamos derybos. Šiaulių miesto karo komendantas karn. A. Birontas užleisti vokiečiams kareivines nesutiko. Rugsėjo 28 d. V. Diebitschas prisiuntė mūsų karo komendantūrai raštą, kuriame, nusiskundęs, kad nepavykus įtikinti lietuvių laisvu noru užleisti kareivines, pareikalavo iki rugsėjo 29 d. 16 val. ištuštinti kareivines, kitaip pagrasino priversiąs ginklu tai įvykdyti. Atsakymą į raštą pareikalavo duoti tą pat dieną iki 19 val.

Visiems karo komendantūros karininkams buvo įsakyta tuojau vykti į kuopą. Susirinkusiems karininkams A. Birontas paaiškino susidariusią padėtį ir vokiečių reikalavimus. Kuopa pasirengė kautynėms. Aplink komendantūrą buvo sustiprintos sargybos.

Rugsėjo 29 d. 15 val. prie kareivinių vartų atvyko vokiečių kareivis ir įteikė naują V. Diebitscho raštą sekančio turinio:

“Lietuvių komendantui Šiauliuose. Norint išvengti kraujo praliejimo, kurį būtinai sukeltų Tamstos elgesys, ir viešo vokiečių susirėmimo su lietuvių kariuomene, tuštinant kareivines, aš dabar nusprendžiau vokiečių ligoninę įrengti gimnazijoje Kuršėnų gatvėje.

Apie Tamstos elgesį, kuriuo nutraukiami visi geri vokiečių santykiai su lietuviais, aš pranešiu savo vyriausiai vadovybei ir vyriausiam Vokietijos įgaliotiniui Lietuvoje. (Pasirašė) V. Diebitsch pulkininkas leitenantas.”

V. Diebitschas įsitikinęs, kad užimant kareivinę, sutiks lietuvių ginkluotą pasipriešinimą, nutarė užimti gimnazijos rūmus, kur pasipriešinimo nelaukė. Apie tai buvo pranešta Šiaulių miesto valdybos pirmininkui J. Orlauskui, kuris tuoj pat atsakė, kad gimnazija jau yra vokiečių užimta. Gimnazijos patalpas užėmė vokiečių rit-meisteris von Platen rugsėjo 29 d. vakare (16,30 val.) neatsižvelgdamas į direktoriaus A. Klupšo protestus.

Gimnazijos rūmų užėmimas vyko gan tragiškomis aplinkybėmis ir vokiečių brutališku žiaurumu. Rugsėjo 30 d. iš ryto mokiniai pradėjo rinktis į gimnaziją. Kad gimnazija yra vokiečių užimta, daugumas mokinių nežinojo. Prie priekinių durų stovėjęs vokiečių sargybinis į vidų neleido, tada mokiniai suėjo pro užpakalines duris. Tačiau netrukus atvyko vokiečių žandarų viršininkas rotmistras von Platen, su keliais ginkluotais kareiviais ir pradėjo mokinius stumdyti ir varyti lauk iš gimnazijos. Mokiniai susirinko antrojo augšto koridoriaus gale ir, giedo-darni Himną, nesijudino iš vietos. Įnirtęs von Platen pagrasino mokiniams atvesiąs bolševikų belaisvius, kurie su lazdomis išvaikysią visus mokinius.

Netrukus bolševikai belaisviai buvo atvesti ir jiems buvo įsakyta išmesti mokinius iš gimnazijos. Maži vaikai pradėjo verkti. Daugelis vyresniųjų klasių mokinių gerai mokėjo rusiškai ir pradėjo gėdyti rusus. Belaisviai prisiartino prie verkiančių mokinių, bet nieko jiems nedarė. Tada patsai Platenas su savo vokiečiais kareiviais šoko prie vaikų ir pradėjo juos mušti, smaugti, stumdyti. Kilo klyksmas. Už mokinius užsistojo mokytojai, išmetinėjo Platenui, jo elgesį vadindami barbarišku. Platenas su savo vokiečiais kareiviais puolė mušti ir stumdyti mokytojus, bet matydamas, kad panašiu būdu nepašalins vaikų iš gimnazijos, su visais savo atvestais kareiviais ir belaisviais pasišalino.

Mokiniai tuojau susinešė į klases suolus ir kitus baldus ir uždarė duris. Mokytojai ir mokiniai tarėsi, kas toliau daryti. Tuo tarpu, vokiečių vadovybė atsiuntė apie 20 kareivių. Radę uždarytas duris, kareiviai įsiveržė į vidų pro langus iš kiemo pusės. Išsitraukę durtuvus, jie pradėjo mušti mokytojus ir mokinius. Išsigandę blizgančių durtuvų, mokiniai pradėjo bėgti, kilo suirutė. Vokiečiai laimėjo ir taip užėmė gimnazijos rūmus.

Šiaulių miesto gydytojas Avižonis ir apskrities gydytojas Žilinskas apžiūrėjo sumuštuosius ir surašė apžiūrėjimo protokolą. Buvo sumušti 3 mokytojai (2 vyrai ir 1 moteris), 16 mokinių berniukų ir 11 mergaičių. Nukentėjo viena pašalinė moteris, kuri buvo atėjusi į gimnaziją pas šavo dukterį. Viso nukentėjo 30 asmenų, iš jų 3 buvo sunkiai sužeisti.

Kauno ryšiai su Šiauliais buvo vokiečių kontroliuojami, tad Kaune negreit buvo sužinota apie įvykius gimnazijoje. Pasklido daug ir perdėtų gandų. Įvykius ištirti tapo paskirta komisija, kurioje turėjo dalyvauti po vieną karininką iš prancūzų ir anglų karinių misijų Kaune. Nustatytą spalių 3 dieną komisija iš Kauno neišvyko. Spėjama, kad ją paveikė vokiečių informacijos, kurios vokiečių žiaurumus gimnazijoje sušvelnino ir karinių misijų atstovai nenorėjo vykti. Tas tik paskatino bermontininkus pulti ir užimti dar visą eilę mūsų įstaigų Šiauliuose.

Virgoličio štabui spalių 5 d. persikėlus į Šiaulius, bermontininkai tapo dar daugiau įžūlūs ir veiklesni. Lietuvos kariuomenės dalinius (sargybas) jie pradėjo stumti į rytus ir savavališkai, tą pat dieną, užėmė Radviliškio ir Šilėnų geležinkelio stotis.

Pačiuose Šiauliuose bermontininkų veiklai labiausiai kliudė lietuvių karo komendantūra. Karn. A. Birontas, Šiaulių karo komendantas, buvo labiausiai nemėgiamas asmuo bermontininkų tarpe. Jis keletą kartų prašė mūsų kariuomenės vadovybės leidimo komendantūrai išvykti iš Šiaulių, bet vis buvo gaunamas atsakymas palaukti ir laikytis vietoje. Pagaliau, spalių 9 d. generalinio štabo viršininkas pasiuntė įsakymą komendantūrai iš Šiaulių pasitraukti, bet jos ten jau nebebuvo. Bermontininkai komendantūrą likvidavo tą pat dieną anksti rytą.

Komendantūra buvo pasiruošusi gintis, visi

Paimtas grobis iš 1919 m. sumuštų ties Radviliškiu bermontininkų, pakrautas vežti į Kauną

karininkai drauge su komendantu buvo kuopoje ir budėjo. Paryčiui, apie 5 val., kuopos budėjimas buvo susilpnintas, nes buvo manoma, kad pavojus tą naktį jau bus praėjęs. Tačiau, bermontininkai staiga puolė ir įsiveržė į patalpas. Tik II augštas tesigynė. Puolime dalyvavo rusai ir vokiečiai bermontininkai. Karininkai ir kareiviai buvo nuginkluoti ir suimti ir tik praėjus kelioms dienoms, buvo paleisti. Karn. A. Birontui pavyko pasprukti, jam pagelbėjo kareiviai ir vietos gyventojai. Persirengęs kunigo rūbais, jis išvažiavo ūkininko arkliais į Šeduvą, kur rado Marijampolės batalioną.

Paleisti karininkai ir kareiviai paslapčiomis pasitraukė į Šeduvą ir Baisogalą prie savųjų. Kaune buvo sudaryta “Žemaičių komendantūrų rinktinė”. Jon buvo sutelktos visos pasitraukusios nuo bermontininkų komendantūros. Rinktinę sudarė 6 kuopos. Jos vadu tapo paskirtas karn. A. Birontas ir pasiųstas į Seredžių saugoti Kauną nuo bermontininkų, nes šią kryptį saugojo tik silpnas raitelių būrys.

Tą pat dieną, t.y. spalio 9, bermontininkai užėmė paštą, apiplėšė iždinę, paimdami 106,000 auksinų ir suėmė keletą Lietuvos valdžios pareigūnų. Jie uždraudė telefonu kalbėtis lietuviškai, leista buvo naudoti tik rusų ir, savaime suprantama, vokiečių kalbas. Tokiu būdu Šiaulių miestą bermontininkai perėmė pilnumoje savo valdžion ir tapo jo šeimininkais.

Šiauliuose įsikūręs Virgoličius buvo ne tik 2-ro vakarų savanorių korpo vadas, bet, pagal susitarimą gen. R. Goltz su P. Bermondt-Avalovu, ir vokiečių kariuomenės dalių, esančių Lietuvoje viršininkas.

Likvidavęs Šiaulių komendantūrą, Virgoličius pasiuntė į Kauną Lietuvos vyriausybei raštą, kad jisai esąs nekaltas. Šiauliuose jis siūlęs lietuviams derybas, bet lietuviai paleidę ugnį ir sužeidę jo 1 karininką ir 6 kareivius, todėl jis ir buvęs priverstas lietuvius nuginkluoti. Jis apgailestaująs šį įvykį ir nuginkluotus kareivius yra paleidęs. Bermondtas taipogi atsiuntė Lietuvos vyriausybei telegramą, pranešdamas, jog yra paskyręs komisiją šiam įvykiui ištirti.

Lietuvos vyriausybė, kuri turėjo tikslias žinias apie įvykius Šiauliuose, nieko neatsakė nei Virgoličiui, nei Bermondtui, tik paskubomis telkė kariuomenę prieš bermotininkus ir spalio 16 d. sudarė prieš juos frontą.

LITERATŪRA:

1.    A. Birontas. Bermontininkams Lietuvą užpuolus, Kaunas, 1934 m. psl. 84, 85, 104, 110, 111, 127, 129, 138, 151, 152, 154, 155, 184, 185, 189, 199-201.

2.    V. Steponaitis. Bermontininkai Lietuvoje, Mūsų Žinynas Nr. 1, 1921 m. psl. 82.

3.    V. Steponaitis. Šiaulių gimnazijos užpuolimas,Karo Archyvas, III tomas, Kaunas 1926 m. psl. 83-89.