RYTŲ LIETUVOS GYVENTOJŲ SARGYBOJE
K. K. U.
Važiuojant Amerikos keliais dažnai tenka matyti automobilius, aplipintus visokių miestų ar žymesnių turistinių vietovių vardais ant įvairaus formato popiergalių. Tikslas, atrodo, tik vienas — kad pasirodžius žymiu keliautoju, arba bent skirtingesnių nuo kitų žmonių esant. Visi tie “stickeriai” keliautojui nereikalingi, jis juk atsimena kur yra buvęs.' Tam tikra prasme, šiuo atveju, yra šiek tiek panašumo ir su bet kokių prisiminimų rašymu. Ne sau jie rašomi, bet tik kitiems.
Laikas nuo laiko “Kario” puslapiuose tenka skaityti aprašytus įvairius atsiminimus. Šiokiu ar tokiu būdu, kiekvienas iš jų, apart tam tikro asmeniškumo, turi ryšio ir su bendrais tėvynės Lietuvos reikalais platesne prasme.
Mėginsiu rašyti ir aš. Ir asilas, gi, mirštančiam liūtui spyrė sakydamas: “Tegu išpažįsta ir mano nagą”.
Per baigiamuosius egzaminus gimnazijoje skirtos 5-kios valandos rašomajam darbui atrodė gana trumpas laikas. Penkių mėnesių laikas parašyti straipsnį “Kariui” irgi neatrodo ilgas, kadangi, visvien, didesnę darbo dalį nuolat atidedi pabaigai.
Mačiau kažkokį žurnalą anglų kalba ant kurio buvo užrašyta: “tik vyrams”. Ant “Kario” viršelio užrašo “tik kariams” nereikia, tegu skaito visi. Šiais sunkiais tėvynei Lietuvai laikais, kiekvienas privalo būti karys, tik nebūtinai su šaunamuoju ginklu rankoje. Praėjusio karo metu, nuo 1939 m. iki 1945 m., visokiausiais atvejais, daug lietuvių, vienokiu ar kitokiu būdu kovojo, ar bent buvo pasiruošę kovoti prieš raudonąjį siaubą. Neatrodytų, kad šis šešerių metų kovos laikotarpis būtų galima aprašyti, kaip vienalytė istorija. Daugumoje tada vyko tik smulkesnių vienetų veiksmai. Iš to laikotarpio turime Savisaugos dalinius, Vietinę rinktinę, policijos punktus ir policijos kuopas.
Man asmeniškai teko keletą metų vadovauti policijos kuopai, todėl visi mano prisiminimai daugiausiai apie policijos kuopų veikimą ir suksis. Nežiūrint tragiškos užbaigos, aš didžiuojuosi bent dalimi prisidėjęs prie kovos prieš raudonąjį slibiną.
Parašyti pilną Savisaugos dalinių istoriją būtų gerokai sudėtingas darbas. Jam reikėtų remtis vien tik atsiminimais.
Tenka sutikti nemažai karių, buvusių Savisaugos dalinių narių, kurie turi tikrai įvairių prisiminimų iš tų laikų. Vieni iš jų gal nėra įpratę tinkamai minties reikšti raštu, kiti, vėl, kaltintini, kad tėvų pinigus be reikalo svaidė mokslus eidami. Jie galėtų daug ką parašyti, bet neprisirengia.
Nors mano vadovaujama kuopa ir buvo kurį laiką Savisaugos dalinių bataliono sąstate, bet pasiklausęs kitų prisiminimų, jaučiu, kad mes buvome lyg kokiame užpečkyje, palyginus su kitais, kurie turėjo daug įvairių susidūrimų su raudonųjų bandomis.
Daug kas iš buvusių karių perskaitę “Karyje” mano blankius prisiminimus, tikriausiai, užsidegs noru rašyti galvodami, kad jeigu jau toki atsiminimai pretenduoja į spausdintinus tai ką bekalbėti apie tikrųjų kautynių dalyvių pergyvenimus.
Susiduriant su šiais visais atsiminimų klausimais tenka turėti galvoj jų aktualumą ir įdomumą. Kiekvienas iš tų daug tūkstančių buvusių karių su malonumu skaitys apie įvykius kurių dalyvis ir jis buvo.
Traukdamiesi į Vakarus 1944 m. kelios dešimtys tūkstančių lietuvių rūpinosi tik savimi ar savomis šeimomis. Tie, kiti, su ginklu rankoje, tačiau, turėjo dar ir augštesnį tikslą.
Su garbe minime visų žuvusių partizanų atmintį, kurie liko priešo užnugaryje 1944 metais ir tęsė kovą toliau net ištisą dešimtmetį. Tie visi partizanai tai ir buvo dalis įvairių tuometinių ginkluotų Lietuvos pajėgų. Nei viena tauta kažkokių karžygių daug neturi. Daugumą sudaro tik eiliniai kovotojai. Ne tų eilinių kovotojų kaltė, kad istorija pakrypo mūsų tėvynės nenaudai. Tačiau, jiems neužmirštami turėtų būti Napoleono žodžiai prieš mūšį Lombardijos lygumoje: “Kariai, kada nors vėliau, jei kas sužinos, kad dalyvavote šiose kautynėse, — sakys: Štai, eina karžygis.”
Rašydamas apie policijos kuopas neturiu jokios intencijos giedoti kažkokias melancholiškas elegijas. Su malonumu prisimenu tuos kelis šimtus karių, su kuriais keletą metų teko kartu praleisti.
Mūsų 1944-45 metų padėtis, kai kuriais atžvilgiais, lygintina su Amerikos įsivėlimu į Vietnamo karą. Kaip turi Amerikos kareiviai jaustis kautynių lauke, žinodami tą biaurią suirutę, kuri siaučia čia namie? Kaip jautėsi daug mūsų buvusių kareivių 1945 m., kai jie nebuvo priimami į pabėgėlių stovyklas?
Šiandieną, praėjus daug metų nuo tų laikų, be to, gerokai pasikeitus gyvenimo sąlygoms, taip jautriai tie reikalai jau neimami širdin.
Mūsų buvo paprastas, kasdieninis, sargybos dalinio gyvenimas, saugoj ant gyventojus nuo raudonųjų partizanų užpuldinėjimų. Mano vadovaujama kuopa veikė Vilniaus, Svyrių ir Švenčionių srityse.
Stengsiuosiu laikytis šiokios tokios chronologinės tvarkos, tačiau kokias tikslesnes datas atsiminti yra gerokai sunku. Aprašymuose, neminint pavardžių, bus kai kada, apie ką ir kas blogo pasakoma, nes reikia gi įvykius mėginti nušviesti teisingai. Apie save, turiu pasakyti, nerasite nieko blogo parašyta, kadangi dar nepriaugau prie bolševikiškos savikritikos.
1941 m. birželio mėn. 22 d. karo pradžia mane užtiko Raseiniuose. Po kelių dienų mes, keletas žmonių ir “pasigrobėme” vietinę valdžią. Žinant, kad kariuomenė turi daug ką bendro su policija, man, kariui, teko organizuoti apskrities policiją. Iki sekančių metų pavasario, čia būta visokiausių įdomių įvykių, bet tai būtų jau perplati įžanga šiam rašiniui.
1942 metų vasarą dar vis tebedirbdamas normalų vidaus policijos darbą, atsidūriau Marijampolėje. Vieną kartą atvažiavęs čia policijos departamento direktorius pasiūlė man ar aš nesutikčiau perimti organizuojamos policijos mokyklos viršininko pareigas Kaune. Praktiškai galvojant, ši pozicija atrodė man priimtina ir aš sutikau šias pareigas užimti.
Policijos departamento direktoriaus nuomone, į policijos eiles yra patekę daug žmonių be tinkamų tam svarbiam darbui kvalifikacijų. Todėl nuspręsta buvo organizuoti trumpalaikius kursus, kur ši spraga būtų užpildyta.
Net ir po tiek daug metų negalėčiau šiandien pasakyti ar policijos departamento direktorius tikrai turėjo omenyje tokią mokyklą, ar jis man tik melavo. Po poros mėnesių apmokymo, kurį sudarė vien tik grynai kariški dalykai, buvo
Policijos kuopos vyrai Kaune, užsiėmimų petraukos metu sportuoja, išmėgindami savo jėgas.
Po veiksmų prieš raudonuosius banditus, policijos dalinio vyrai rikiuojasi ant užšalusio Trakų ežero.
pranešta, kad mokyklos kuopa bus siunčiama į Rytų Lietuvą kovai su bolševikų partizanais Apskričių policijos vadai ir nuovadų bei punktų vedėjai, turėdami galvoje apie būsimus policijos kadrus, į policijos mokyklą buvo atsiuntę itin policijos darbui tinkamus žmones. Apskritims buvo palikta teisė žmones keisti. Kai apskričių viršininkai ir policijų vadai sužinojo tikrąją tos kuopos paskirtį, tuoj mus užplūdo pakaitalai. Nereikia ir aiškinti, kad tuo metu į policijos eiles pakliūdavo ir tokių žmonių, kurie tam darbui buvo visiškai netinkami.
Mūsų kuopos kariškas apmokymas buvo gana sunkus, kadangi labai jau dažnai keitėsi kuopos sudėtis. Kariškais terminais kalbant, kuopą sudarė trys šaulių būriai ir vienas sunkiųjų kulkosvaidžių būrys. Šautuvus turėjome vokiškus, arba čekoslovakiškus, lengvuosius kulkosvaidžius angliškus ir sunkiuosius kulkosvaidžius rusiškus. Aš pats, kaip kuopos vadas, turėjau dviejų metų stažą pėstininkų pulke (didesnė tarnybos dalis buvo praleista Karo aviacijoje). Toks pat savo stažu buvo dar vienas iš būrio vadų. Kiti trys būrių vadai buvo senoki veteranai, bet kokį karinį apmokymą jau primiršę. Visi keturi būrių vadai amžiumi buvo už mane vyresni. Kiekvienas karys žino, kad ši aplinkybė vadovavimą sunkina. Reikia pripažinti, kad jeigu rusų partizanai būtų tokios kovingos dvasios buvę kaip vietkongiečiai Vietname, tikrai mes būtumėm turėję daug bėdos. Vis tik, esama daug panašumo tarp tų dviejų partizaninių kovų nors ir skirtingose pasaulio dalyse vykstančiose. Bolševikų agentų verbavimo metodai mums yra žinomi, tad visiškai nenuostabu, kad kiekvienas gyventojas bijo savo kaimyno ir juo nepasitiki. Todėl kalbantis su jais visuomet sulauksi vieną ir tą patį atsakymą: “nieko nežinau”.
Pradžioje buvau užsiminęs apie Savisaugos dalinių istoriją, tad gali kilti klausimas kodėl čia maišomas tas reikalas su policijos kuopa. Įvykiai taip klostėsi, kad vėliau atsirado dar viena policijos kuopa. Pradžioje tos kuopos veikė, kaip atskiri vienetai ir tik 1943 m. prie jų prijungiant Vytauto Didžiojo, vadinamą reprezentacinę, kuopą buvo sudarytas Savisaugos dalinių batalionas paženklintas tam tikru triženkliu numeriu.
Pirmoji mano kuopos vieta buvo numatyta Švenčionyse. Kažkaip įdomu buvo iškeliauti į Vilniaus kraštą. Per daug metų girdėję apie lenkų priespaudą ten, jautėmės tikrai kaip savame krašte. Švenčionių apskritis tai tikrai lietuviška sritis. Per tuos kelis metus dar ilgesnį laiką teko kuopai stovėti Mikoliškėse ir Konstantinavoje. Ten jau daugiau gudų ir lenkų apylinkėse.
Bataliono sudėtyje kuopa ilgiausiai stovėjo Konstantinavoje. Kažkokių svarbių karinių operacijų mums atlikti neteko. Mano tikslas todėl yra aprašyti iš to laikotarpio tik keletą įdomesnių nuotykių.
Pirmasis ugnies krikštas, kurį, tačiau, būtų sunku tokiu vardu, pateisinamai, vadinti, buvo gautas vietovėje apie 10 km nuo Švenčionių. Sustoję viename kaime pasiteiravome, kada čia paskutinį kartą yra buvę rusai banditai ir kiek jų. Gavome atsakymą, kad jų čia labai senai nėra matę. Kaip vėliau paaiškėjo, banditų būta tame kaime tą pačią dieną. Žinoma, gyventojai bijodavo jų keršto už išdavimą.
Mūsų žvalgai pajudėję iš kaimo, susitiko atvažiuojančią ilgą raudonųjų vorą. Paaiškėjo, kad žmonės vistiek sugeba gerai taikytis prie vietos. Susišaudymo metu nušovėme iš viso 19 arklių, bet bandito — nei vieno.
Prie kuopos buvo priskirtas vienas ryšininkas vokietis, puskarininkio laipsnio. 1943 m., jau esant bataliono sudėtyje toks vokiečių ryšininkas buvo ir prie bataliono štabo, tik jis buvo karininkas. Prie mūsų bataliono toks ryšininkas buvo kpt. (Hauptmann) Kühn. Iš mūsų dažnokų lengvų susidūrimų su banditais jis padarė išvadą, kad mes esame gerokai per atsargūs. Tačiau, kiek vėliau, turbūt, 1944 metų pradžioje, kažkokiam uždaviniui iš Pabradės išvyko 39 vokiečiai ir visi dingo, kaip į vandenį. Nuo to laiko tas vokietis ryšininkas savo pašaipas metė.
Iš tų mūsų pirmųjų kautynių prie Švenčionių turėjome ir šiek tiek naudos: nušautų arklių skūras išmainėme pas kailiadirbį ant jau išdirbtos odos.
Švenčionyse buvome neilgai. Iš ten parsikėlėme pastovesnėn vieton į Mikoliškes. Tai nemažas miestelis tarp Vilniaus ir Svyrių. Šioje vietoje begyvenant jokių reikšmingesnių susidūrimų su banditais neįvyko. Stambesni jų būriai pradėjo gastroliuoti tik 1943 metų gale. Atrodė, kad policijos įgulos tam tikruose punktuose buvo tik gąsdinančio pobūdžio.
Iš gyvenimo Mikoliškėse prisimenu vieną juokingą nuotykį. Kuopos sudėtis išsilavinimo atžvilgiu buvo pasidariusi žymiai skirtinga nuo to meto kai kuopa buvo Kaune suformuota. Iš tų mano pirmųjų buvusių policijos tarnautojų gal tik pusė bebuvo likę. Be jokių ypatingų užsiėmimų ir žygių, gyvenimas buvo pasidaręs gana nuobodus. Laikydamiesi kariuomenės su visuomene susiartinimo idėjos, mano kariai pusėtinai susibičiuliavo su vietiniais gyventojais. Samagono gamyba Vilniaus krašto kaimuose gerokai klestėjo. Tie visi išleisti įstatymai dėl naminės degtinės gaminimo buvo griežtai laikomi visoje Lietuvoje, bet ne Vilniaus krašte. Į tą reikalą ten žiūrėta pro pirštus. Beveik kiekvienas gyventojas, be išimties, šio skystimo prilaikydavo. Paaiškėjo, kad iš kareiviškų antklodžių galima pasiūti neblogus paltus. Šiuo atradimu daug kas pradėjo pasinaudoti vartodami mainų prekybą. Pamačiau, kad reikalas jau perdaug komplikuojasi. Vieną gražų rytą, surinkęs patikimų kareivių būrį, artimiausiose nuo kuopos stovėjimo gatvėse padariau kratą. Visą rastą degtinę įsakiau čia pat gatvėje išpilti. Turbūt, buvo atlikta kažkas panašaus į dar caro laikais vykusį, monopolių daužymą. Senesnieji tą įvykį dar atsimena. Degtinės tada radome tikrai daug. Gatvės pakraščiuose ji tekėjo, kaip lietaus vanduo. Pas mus, toliau, Lietuvoje niekas neprisipažintų kad tai jo degtinė, bet čia keletas gyventojų atbėgo prašydami palikti, kadangi tai esąs jų pragyvenimo šaltinis. Gal už pusvalandžio ar daugiau atbėga vienas kareivis iš vokiečių komendantūros su pranešimu, kad toks tai gyventojas specialiai gamina jiems degtinę. “Schade, zu spat mein Kamerad,” degtinė jau išpilta, skambėjo atsakymas.
Iš Mikoliškių persikėlėme gyventi į Konstantinavą. Tai mažas bažnytkaimis pakelyje nuo Svyrių į Lentupį. Čia mes, su mažomis išvykomis pragyvenome iki pat to momento kai besiartinanti rusų armija pradėjo grasinti tom apylinkėm. Banditų veikimas žymiai sustiprėjo. Nesijautėme, kad savo buvimu rusų partizanus dar tebegąsdintume. Geležinkelių linijos būdavo sprogdinamos beveik kas naktį. Bažnytkaimyje turėjome medžiais įtvirtintus bunkerius. Už, maždaug, 20 km nuo mūsų, Minsko link, Kobylniko nemenkas miestelis jau buvo laikomas mekeno žemėje esąs. Kiek toliau į rytus nuo Naručio ežero, rusai banditai turėjo savo nulatinę buveinę. Turimais duomenimis jų skaičius tame rajone siekė apie 2000 žmonių. Vieną vienintelį kartą vokiečiai sutraukė stambesnes jėgas šio rajono išvalymui, bet didelių rezultatų nepasiekė. Miškai ir raistai ten yra neaprėpiami. Vokiečiai jau buvo per silpni, kad galėtų tinkamai išvalyti užnugarį. Kituose rajonuose irgi buvo vykdomos lyg ir baudžiamosios ekspedicijos, bet, apart gyventojuose sukelto keršto, jokių tikslų jos nepasiekė. Hitlerio 1941 m. padaryta klaida, žiauriai elgiantis su rusų belaisviais, lydėjo vokiečius ir čia.
Iš savo nuolatinės stovėjimo vietos neperijodiškai darydavome išvykas į apylinkes, bet dažniausiai būdavome tik parengties stovyje ir laukdavome pranešimų apie pasirodančias gaujas. Ilgesnį laiką čia prabuvus, įgavome gyventojų pasitikėjimą ir jau turėjome lyg ir savų “šnipų”. Po keletos stambesnių apylinkės kaimų apiplėšimų, kai gyventojai ateidavo skųstis, išvarydavau juos bardamas kodėl niekas iš kaimo
ŠTAI TIE LIETUVOS "LAISVINTOJAI", RAUDONIEJI BANDITAI, SU KURIAIS KOVOJO LIETUVOS APSAUGOS DALYS IR POLICIJOS DALINIAI UŽTIKRINDAMI RAMYBĘ UŽFRONTĖJE:
Žalgirio brigados banditų stovykla Inkleriškių miške. Iš savo “zemliankų” išlindę, naktimis jie plėšdavo plačių apylinkių gyventojus.
Šiam banditų judėjimui vadovauti Maskvos buvo paskirti Giršas Zimanas—komisaras ir Motiejus Šumauskas—vadas.
“Per Lietuvos partizaninio judėjimo (t.y. raudonųjų plėšikų — Red.) štabą Tarybinė vyriausybė teikė nepaprastai didelę paramą mūsų partizanams, aprūpindama juos ginklais, šaudmenimis, medikamentais. Vien tik nuo 1943 m. birželio iki spalio mėn. tolimųjų skridimų lėktuvais buvo permesta 70 žmonių ir 16,340 kg. krovinių. Tarybų Lietuvos partizaninio judėjimo štabo viršininkas [paskirtas] Antanas Sniečkus.” — Taip rašė pavergtoje Lietuvoje komunistų leidžiamas savaitraštis “Švyturys”.
Kas, gi, buvo tie Lietuvos “liaudies partizanai”? Kai kurių banditų vardai paaiškina kas jie toki. Pav., “Žalgirio” brigados nariai: Leontijus Kairo ir Ivanas Ivanovas.
Trakų brigados vadovybė: Sergiejus Sergiejevas, Teofilis Mončiunskas ir Michailas Afoninas.
nesistengia duoti pranešimą tuojau pat, plėšimo metu. Vistik, vieną kartą, vienas gyventojas surizikavo tai padaryti ir mes spėjome laiku atvykti ir iš banditų viską atimti. Tam tikra dalis kuopos visą laiką buvo tokioje parengtyje, kad galėdavo per kelias minutes išvykti į žygį. Dažniausiai tai būdavo tik vienas kautynių skyrius. Nuo to įvykio, kai laiku pranešus, viskas iš banditų buvo atimta, vėliau mes su pranešimais jau jokios bėdos nebeturėdavome. Dažniausiai kaimuose banditus užklupti jau nesuspėdavome ir grobį pagaudavom tik už 5 ar 10 km.
Mūsų rajone ties Naručio ežeru buvo įsikūrusi komunistų “Markovo” vardo brigada. Ji susidėjo iš atskirų būrių. Vieno būrio vardas buvo “Žalgiris”. Atrodo, kad jame būta ir didesnio skaičiaus lietuvių. Maisto aprūpinimo būriai nebuvo ypatingai kovingi. Trumpai atsišaudydami jie greitai pabėgdavo savo grobį palikę. Gyventojai taip jau prie tam tikros tvarkos buvo pripratę, kad vejantis banditus ir jie, tuoj pat mūsų užnugaryje, sekdavo paskui. Susišaudžius jie išmoko ir tinkamai taikytis prie vietos. Grobį atėmus iš rusų banditų, tuoj čia pat jie, dažniausiai, savo turtą ir atgaudavo. Į tą skaičių įeidavo arkliai, karvės, kiaulės, avys, lašiniai, druska, audiniai.
Nepersenai teko skaityti vieno lietuvio bolševiko, partizanų būrio vado, atsiminimus iš tų laikų. Jo tvirtinimu jie pasirūpindavę maistu jį atimdami iš buožių. Neteko man ten tose apylinkėse, tokių matyti. Dvaruose būdavo mažos ginkluotos lietuvių, ar vokiečių įgulos ir dažniausiai, banditai tokių - vietų neužkabindavo.
Mes, čia Amerikoje, jau įpratome kiek kitaip žiūrėti į maistą ir rūbus. Mums tai nėra pati svarbiausia pragyvenimo išlaidų dalis, bet kitur, beveik visur pasaulyje, tai pirmos eilės reikalas. Taip buvo tuo metu Vilniaus krašte, taip ten tebėra ir dabar. Daugumoje, ten žmonės skurdžiau gyveno, kaip kad giliau Lietuvoje. Toks vos kelių hektarų, savininkas, netekęs vienos avies, skaudžiai pajunta tokį nuostolį. Gaunamas iš vokiečių mano kuopai maisto davinys nepasižymėjo nei kokybe nei kiekybe. Dažnai, visokių kombinacijų keliu, į kuopos katilą patekdavo ir kitokių priedų. Po kiekvienos tokios operacijos, atėmus iš banditų grobį, gyventojai duodavo kuopai šiokį tokį atlyginimą maisto produktais. Šiuo atžvilgiu, labai kuklūs nebuvome. Tokias savanoriškas kontribucijas mielai priimdavome. Vėliau paaiškėjo, kad esama ir ne tokių jau geraširdžių, kurie nieko neduodavo, neatsižvelgdami į gaunamas iš mūsų kuopos paslaugas. Nevaizdavome mes jokių okupantų, bet gyventojai mus namiškiais irgi nelaikė. Žinoma, susibičiuliavo kareiviai su vietiniais gyventojais, iš šalies žiūrint, neblogai, bet nemanau, kad tai buvo daroma iš didelės meilės. “Peršako” įtakoje (taip vadinosi pats gerasis naminis spiritas), kareiviai ir ne taip jau malonių ir juokingų pokštų iškrėsdavo. Kareiviai yra panašūs visur. Pirmieji sutikti išlaisvintojai amerikiečiai, Vokietjoje, tuoj atėmė mano rankinį laikrodį.
Su drausmės palaikymu buvo keblus reikalas. Iš kuopos ribų nieko nenorėdavau perduoti bausmei, kur nors kitur, už bet kokį drausmei prasižengimą. Šį reikalą negrinėsiu kiek vėliau.
Netoli Konstantinavos, vos apie 1.5 km buvęs “Stara Wies” kaimas, draugiškumu mūsų atžvilgiu nepasižymėjo. Mat ten, netoli jo, buvo įrengta vokiečių radijo stotis saugoma nuolatinės sargybos. Aišku, kad vokiečių kareiviai po tą kaimą kiaušiniaudavo ir gyventojai nematė reikalo svetimus perėjūnus šelpti. Išsikėlus vokiečių radijo stočiai ir punktą perėmus vietinės policijos žinion santykiai su to kaimo gyventojais, kažkaip, visvien nesuartėjo. Reikia atsiminti, kad vienintelė susisiekimo priemonė, be turimų keliolikos dviračių, buvo vietinių gyventojų vienkinkiai vežimai. Gerokai vėliau, jau kuopai esant bataliono sudėtyje, prie kuopos buvo priskirta ir keli vežimai su nuolatiniais valdiniais arkliais. Kadangi į tokį ūkininko vienkinkį vežimą patogiau tegalėjo sutilpti ne daugiau trijų kareivių ir vežikas, aišku, kad net ir skyriaus išvykai jais reikėdavo net keturių vežimų. Susėsti gal būtų galima ir daugiau, bet smėlėtais keliais arklys daugiau pavežti nepajėgdavo.
Netikėtų išvykimų atvejams prie kuopos nuolatiniai nešdavo tarnybą 4 ar 5, kartais ir daugiau ūkininkų su vežimais. Vokiečiams esant “Stara Wies” kaimo pašonėje, mums vežimų— pastočių iš ten gauti nepavykdavo. Vieną dieną, gavęs pranešimą, kad banditai ruošiasi pulti Lentupio miestelį, skubos keliu pasiunčiau vieną skyrių į “Stara Wies” kaimą, kad paruoštų keliolika pastočių. Už pusės valandos nukeliavęs su dviem būriais, neradau paruoštos nei vienos pastotės. Kiekvienas iš gyventojų vis rasdavo kokį nors pasiteisinimą, kodėl jis negali paruošti vežimą ir arklį. Lazdos naudoti neteko, bet ja grasindamas ir dar pakeltu balsu, perėjau išilgai visą kaimą įsakydamas paruošti pastotes visiems kaimo gyventojams. Atrodo, kad įspūdį padariau, kadangi atsirado pilnas kaimas ir vežimų ir arklių.
Paėmęs kiek mums buvo reikalinga, kitus atleidau. Išvykdamas toliau, kaimo gyventojams priminiau, kad bet kada ateityje jei nors vienas iš mano kareivių pasirodys kaimo pakraštyje ir sušvilps, tai nieko nelaukdami, visi privalo skubiai kinkyti arklius. Atrodytų gana žiauroka taip elgtis, bet mes ant jų buvome įpykę už nesiskaitymą su mūsiškiais, kai jie draugavo su vokiečių vietos radijo stoties įgula. O, be to, man atrodo, karo meto sąlygose reikia, kaikada, kiek ir perdėto griežtumo. Praktikoje, dažnai, tai pasirodydavo naudinga.
Po kelių dienų, man esant kuopos raštinėje, atvykęs kareivis pranešė, kad iš “Stara Wies” kaimo yra atvykęs seniūnas su kelių žmonių delegacija ir nori mane matyti. Buvo savotiška staigmena, bet tuoj pajutau, kad jie turbūt mano grasinimų pabūgę, nutarė pasigerinti. Užimtas nebuvau, bet koks gi čia viršininkas pasirodysi, kad tuojau šoksi jų sutikti.
Priėmiau delegaciją gal už kokio pusvalandžio. Seniūnas, kaip kaimo atstovas, pasakė prakalbą, kad kaimas nutaręs mūsų kuopą šiek tiek paremti maisto produktais. Vokiečiams jie duodavę, banditai patys pasiima o ir mums dabar būtų gal neprošalį karišką maistą kiek pagerinus. Pradžiai jie čia pat paklojo dešimtį vištų, krūvelę lašinių ir tris litrus “peršako”.
Mėginau vaizduoti lyg ir užpykusį, kad jie čia lyg ir kyšį kuopai duoda, bet, žinoma, buvau tiek jų palenktas, kad nusileidau. Tačiau, iš tokios oficialios delegacijos “peršako” priimti negalėjau. Nuo to laiko mūsų santykiai su tuo kaimu pasidarė draugiški.
Kad būtų kiek vaizdžiau orientuotis vietovėse ir atstumuose duosiu apytikrį nuotolį tarp įvairių vietovių, kurių apylinkėse teko kuopai veikti. Nuo Vilnaius iki Konstantinavos (Minsko plentu) apie 95 km, Mikoliškės - Vilnius — 70 km, Mikoliškės - Konstantinava — 25 km, Konstantinava - Lentupis — 18 km, Konstantinava -
Švenčionys — 35 km, Kobilnikai - Konstantinava — 15 km.
Kobilnikai randasi apie 15 km į šiaurės rytus nuo Konstantinavos. Tai buvo paskutinis toliausias punktas kurį kuopos sudėtyje galėjome pasiekti. Norint žygiuoti toliau, jau reikėdavo didesnių jėgų. Pasaloms kai kada iškeliaudavome ir mažesnėm jėgom, bet, kaip taisyklė, ilgesnį laiką vienoje vietoje apsistoti būdavo pavojinga. Gyventojų tarpe buvo nemažai raudonųjų agentų, kurie tuojau jiems perduodavo žinias apie visus mūsų veiksmus.
Apart Naručio ežero srities, vokiečiai dar vykdė vieną valymo operaciją Pastovių rajone, bet ir ta buvo neveiksminga. Jaunimas buvo vokiečių gaudomas darbams į Vokietiją, ūkiai deginami, gyvuliai siunčiami į skerdyklas. Savo pačių nelaimei, gyventojai buvo prislapstę šaudmenų savo trobesiuose. Kai keliems trobesiams degant šaudmenys pradėjo sproginėti, tai kiti trobesiai tyčia po to būdavo padegami, ir reikia pasakyti, kad beveik visur pasigirsdavo šaudmenų sproginėjimai.
Žymiai veiksmingesni būdavo mažesnių dalinių veiksmai, bet vokiečiai, atrodo, norėjo gyventojus teroru įbauginti. Nuo Konstantinavos į šiaurę, be mūsų kuopos daugiau jokių ginkluotų jėgų nebebuvo. Kobilnikų mieste,, rusai banditai jau laisvai vaikščiodavo. Nuo kuopos stovėjimo vietos, mes saugojome apie 40 km spinduliu. Jeigu laikyti Konstantinovą centru, tai apskritimas siektų šias vietoves: Naručio ežeras, Kobilnikai, Pastoviai, Švenčionys, Pabradė, Gervėčiai. Lentupis, Šemetava, Mikoliškės, — jau būtų artimesniame apskritime.
Lietuvos Apsaugos Dalių 14. Bn. Sanitarų kursų I laidos pamokos lauke prie Sukilėlių kalnelio Šiauliuose (1940 m. rugpj. 10 d.). Pamokos vedėjas — san. vyr. psk. Al. Dulinskas.
(Iš san. vrš. A. Orakausko albumo.)
