KALKŪNŲ KAUTYNĖS
K. ALIŠAUSKAS
Lietuvių kariuomenei (Vilniaus batalionui) rugpjūčio 30 dieną užėmus Kalkūnus, staiga ir netikėtai, į Kalkūnus atvyko lenkų batalionas. Lenkai tikėjosi staigiu puolimu įsiveržti į Daugpilio miestą ir jį užimti. Lenkų puolimas nepasisekė, buvo atremtas bolševikų iš Grivos priemiesčio ir iš senojo forto prie geležinio tilto. Pasitraukę lenkai išsidėstė pozicijoje priekyje lietuvių dalinių: užimdami Kalkūnų gelžkelio stotį ir ruože pagal gelžkelio liniją nuo Kalkūnų gelžkelio stoties iki plento Zarasai - Daugpilis.
Rugpjūčio 31 d. praėjo be didesnių permainų fronte. Vyko tik intensyvus šaudymas lengvaisiais ir sunkiaisiais ginklais.
Naktį į rugsėjo 1 dieną, bolševikai prietiltin į kairįjį Dauguvos upės krantą, Daugpilio gynybai, sutelkė daugiau jėgų. Tuo metu surinktomis žiniomis, būk tai, buvo perkeltos 2 brigados, kurios sustiprino vietoje esančią diviziją 12-15 km. fronto ruože. Tad rusų susidarė 6-7 pėstininkų pulkai.
Rugsėjo 1 dieną, nuo pat ryto, veik iki vidudienio, buvo ramu visame fronto ruože. Vidudienyje priešo artilerija pradėjo šaudyti. Veikė lengvoji ir sunkioji artilerija, kurios čia bolševikai turėjo bene 4 patrankas. Daužė kaip lietuvių taip ir lenkų pozicijas. Pradžioje šaudė plačiai ir giliai, į visų ginklų rūšių pozicijas, kurias tik galėjo pasiekti. Pavakarėje sutelkė ugnį į siaurą lietuvių ir lenkų pozicijų ruožą: abipus Laukesos upelio, prie Kalkūnų gelžkelio stoties ir dvaro, ir į gelžkelio ruožą prie Zarasai - Daugpilis plento. Po šio artilerijos parengimo, pavakarėje, rusų bolševikai stipriomis jėgomis atakavo lenkų pozicijų ruožą nuo Judovka iki Zarasai - Daugpilis plento. Ataką vykdė iš Judovkos, Liginiškių, Grivos ir senojo forto, prie geležinio tilto. Lietuvių ir lenkų artilerija, taipogi ir lengvieji ginklai šaudė puolančius rusų bolševikus.
Dešinėje, lenkai esantieji pozicijose priekyje 1 pėst. pulko, atsilaikė ir atrėmė bolševikų ataką. Tačiau kairėje, ruože nuo Kalkūnų gelžkelio stoties iki plento Zarasai - Daugpilis, lenkų batalionas buvo priverstas paskuboms pasitraukti. Lenkams pasitraukus, bolševikai perėję gelžkelio liniją — kur buvo lenkų pozicijos, jautėsi drąsiai. Ėjo stati, rėkaudami ir keikdamiesi, palaidi, nesudarydami jokios rikiuotės. Saulei leidžiantis priėjo prie Kalkūnų dvaro, kur buvo Vilniaus bataliono 3 kuopos ir grenadierių komandos pozicijos. Didelė masė bolševikų įlindo į trikampį tarp 2 pėst. pulko I ir III batalionų pozicijų (Kalkūnų dvaras ir Bajoriškių fabrikas prie plento).
Lietuviai savo pozicijose laikėsi labai ramiai, nesirodė ir nešaudė, tad priešas nesitikėjo kokią nors gyvybę čia sutikti. Rusų bolševikų artilerija nutilo ir priekiniai — drąsesnieji bolševikai priėjo prie lietuvių pozicijų per 50-100 žingsnių. Staiga lietuviai pradėjo šaudyti iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Ugnis buvo stipri ir taikli. Užklupti staigios ir netikėtos ugnies, bolševikai apkvaito; vieni krito, kiti dairėsi aplinkui. Į bolševikus, kuopos prie kurių pozicijų buvo priėję bolševikai, šaudė neilgiau 2-3 minutes. Tada, staiga, jos pakilo ir kontratakavo priešą. Bolševikų masė leidosi bėgti. Kontratakoje dalyvavo: Vilniaus bataliono 3 kuopa ir grenadierių komanda, karin. V. Bagdonavičiaus vadovaujamos; 2 pėst. pulko III batalionas karin. A. Butkūno vadovaujamas ir 2-3 būriai I bataliono. Karin. V. Bagdonavičius išvijo bolševikus iš Kalkūnų gelžkelio stoties ir gyvenviečių esančių prie gelžkelio stoties. 2 pėst. pulko III batalionas persiskyrė: vieni vijosi bolševikus bėgančius į Grivos priemiestį, antri — bėgančius prie geležinio tilto. Karin. E. Noreika buvo priėjęs visai arti geležinio tilto. Senajame forte ir prie tilto bolševikų nesimatė. Panikos pagauti, bolševikai spruko už Dauguvos upės. Jau temo, kuopos pamažu traukėsi praeidamos pro daugybę žuvusių rusų. 8 ir 9 kuopos, bataliono vadui įsakius, pasiliko lenkų pozicijose prie gelžkelio linijos, 7 kuopa grįžo į savo senąją poziciją. Kontratakos metu didele energija ir sumanumu pasireiškė karininkai: V. Bagdonavičius ir E. Noreika, viršila Andrius Labutis ir skyrininkas Kazys Pališkis.
Naktis į rugsėjo 2 dieną praėjo ramiai. Pasitraukęs lenkų batalionas (4 kuopos) susirinko, pailsėjo ir vėl užėmė pirm turėtas pozicijas ankstų rugsėjo 2 dienos rytą. Pasitraukdami lenkai, buvo palikę savo ginklų — kulkosvaidžių ir šautuvų. Bolševikai, lietuvių spaudžiami, nesuskubo jų paimti. Visi rasti lenkų pozicijose pamesti ginklai, buvo jiems sugrąžinti. Rugsėjo 2 dieną lietuvių kuopos grįžo ir užėmė pirmiau laikytas pozicijas.
Tai buvo paskutinės stambesnės kautynės su rusų bolševikais. Frontas sustingo vietoje ir virto poziciniu.
Pastaba.Lenkų karo istorikas Jozef Adam Bortkievicz, knygoje “Dzieje 1-go Pulku Piechoty Legionow w lata Wojny polsko-rossyjskiej 1918 -1920”, išleistoje 1929 metais, puslapyje 275 pripažįsta, kad lietuviai suteikė pagalbą lenkams, bet prideda, kad už tai lietuviams buvo duotas vienas kulkosvaidis paimtas iš bolševikų. Nieko, tačiau, jis nerašo kad lenkams, kaip Vilniaus bn. taip ir 2 pėst. pulkas, sugrąžino visus kulkosvaidžius ir šautuvus, kuriuos jie buvo pametę pasitraukdami nuo bolševikų. Lietuvių su lenkais santykiai tada nebuvo blogi, bet negalima buvo pavadinti jų ir gerais. Stokojo pasitikėjimo ir nuoširdumo; lenkų karininkai — ypatingai vyresnieji, santykiuose su lietuviais laikėsi išdidžiai. Rugsėjo 1 d. suteikus lenkams pagalbą, santykiai trumpam laikui pagerėjo. Apie santykius lenkų kariuomenės su lietuviais Bortkievicz, toje pat knygoje, 275 pusl., rašo: “Lietuvių atsinešimas mūsų kariuomenės link, buvo nevienodas, tuo metu buvo sugautas pereinantis per mūsų linijas lietuvių parlamentaras, grįžtantis iš rusų stovyklos; iš paimtų dokumentų lenkų vadovybė sužinojo, kad generolas Žukauskas tarėsi su sovietų vadovybe apie praleidimą rusų per lietuvių užimtas vietoves į mūsų užnugarį.”
Tai netiesa. Tenka manyti, kad tai yra eilinis lenkų prasimanymas apie lietuvius ir generolą S. Žukauską, arba jiems į rankas pateko gudrus bolševikų šnipas.
ŠALTINIAI
1. Kapitonas V. Steponaitis. Paskutinės operacijos bolševikų fronte. Mūsų žinynas Nr. 3, 1921 m. pusi. 124, 125.
2. K. Škirpa. Atskiro Vilniaus bataliono veiksmų apžvalga. Rankraštis, 1967 m. pusl. 5, 6, 7.
3. Bortkievicz Adam Jozef. Dzieje 1-go Pulku Pie-choty Legionow w lata Wojny polso-rossyjskiej, 1918-1920. 1929 roku, pusl. 263-275.
