Kalėdine legenda

Selma Lagerlöf

Buvo Kalėdų naktis. Visi namiškiai, be manęs ir senelės, išvažiavo bažnyčion. Namie tik mudvi pasilikome. Važiuoti negalėjome, nes viena buvome per maža, kita — per sena. Liūdna mums buvo, kad negalėsime pamatyti gražiai parėdytos ir įvairiaspalviai apšviestos prakartėlės ir pasiklausyti gražaus kalėdinio giedojimo, bei vargonų muzikos.

Taip mums beliūdint, senelė ėmė pasakoti:

—    Gyveno kartą žmogus, — pradėjo senelė, kuris tamsią naktį išėjo ugnies pasiskolinti. Pasibelsdamas į duris, jis ėjo nuo namų iki namų.

—    Gerieji žmonės, pagelbėkite man! — Šaukte šaukė jis — mano žmona pagimdė kūdikį; šalta, privalau sukurti ugnelę, kad nors kiek juos sušildyti. Tačiau naktis buvo vėlyva, žmonės jau visur miegojo ir niekas jo neįsileido. Žmogus ėjo ir ėjo. Pagaliau, tolumoje pamatė žiburėlį spinksint. Nuėjo ta kryptimi ir priartėjęs pamatė, jog ugnelė degė vidury lauko. Daugybė baltų avių gulėjo ir miegojo aplink ugnelę. Avis saugojo senas žmogus — aviganis.

Ugnies bejieškąs žmogus prisiartino prie avių kaimenės ir pamatė prie piemens kojų begulinčius tris didelius šunis, kurie taipgi miegojo. Tačiau, visi trys, staiga, pašoko. Piktai urgzdami, žaižaruodami žalsvomis savo akimis ir kalendami savo aštriais ir baltais dantimis, jie puolė ateivį. Vienas griebė jį už kojos, kitas už peties, trečias už gerklės. Tačiau, jų žiaunos ir dantys, kuriais būtų galėję žmogų sudraskyti, kažkaip neveikė ir ugnies atėjusiam nė kiek nepakenkė. Kai jis jau norėjo iš čia pasišalinti, tai niekaip negalėjo, nes avys taip arti viena kitos gulėjo, jog nebuvo vietos kojai pastatyti. Tada, ugnies jieškąs žmogus, žengė per begulinčias avis ir bemindžiodamas jas, artinosi prie ugniakuro. Nei viena avelė nenubudo ir net nepajudėjo.

Čia aš paklausiau senelę: — Kodėl nenubudo, senele?

—    Tuojau sužinosi, — atsakė senelė.

—    Kai žmogus priėjo ugniakurą, piemuo nustebęs, iš padilbų pažvelgė į jį. Aviganis buvo senas, paniuręs ir piktas žmogus. Matydamas besiartinantį nepažįstamąjį, savo ilgą, geležimi kaustytą lazdą, stipriai rankoje suspaudė ir, prisitaikęs metė ją į atėjusį, bet nepataikė: lazda švilpdama pralėkė pro šalį, toli į lauką.

Neiškentusi, vėl pertraukiau senelę klausdama:

— Senele, kodėl lazda nepanorėjo tą žmogų užgauti?

Tačiau, senelė, nekreipdama dėmesio, tęsė pasakojimą: — Tada ugnies jieškąs žmogus kreipėsi į aviganį : “Bičiuli, padėk man, duok man ugnies. Mano žmona, štai, tik ką pagimdė kūdikį; jiems šalta, turiu sukurt ugnelę ir sušildyti juos.” Aviganis jau buvo pasiruošęs atsakyti neigiamai, bet, staiga, prisiminė, jog ugnies prašančiojo nei šunys neįkando, nei jo mindžiojamos avys neišlakstė. Lazda, visad taikliai kliudanti taikinį, aplenkė jį. Todėl truputėlį būkštelėjęs, jis nedrįso paslaugos atsakyti ir tarė: “Paimk sau, kiek tau reikia.”

Ugnelė jau buvo užgęsusi ir anglys jau blėso. Nebebuvo degančių kamblių, nei šakų, o tik ugniakuro vietoje, didelė krūva pelenų, kuriuose dar buvo nevisai užgęsusių anglių. Žmogus neturėjo jokio įrankio, nei indo, kuriuo ir į ką būtų galėjęs prisisemti degančių anglių. Matydamas tai aviganis, lyg su pašaipa, pakartojo: “Imk, imk kiek tik tau reikia, kiek tik nori,” — mat, jis nemanė, jog žmogus plikomis rankomis galėtų anglių pasisemti ir tas jį tokiu nuteikė.

O nuostaba! — žmogus pasilenkė ir iš karštų pelenų krūvos, plikomis rankomis, prisirinko degančių anglių, kurias sudėjo sau į apsiausto skverną. Anglys nedegino jam nei rankų, nei drabužio. Ir jis taip nusinešė jas, lyg tai būtų riešutai, obuoliai ar bulvės, bet ne žaižaruojančios anglys. —

Šioje vietoje aš ir vėl paklausiau senelę:

—    Senele, kodėl ugnis to žmogaus nedegino?

—    Netrukus sužinosi, — atsakė senelė ir toliau pasakojo:

—    Visa tai matydamas, pavydus, paniuręs, nenuoširdus, savimeila žmogus—aviganis, nieko nesuprato, tik labai nustebęs mąstė: Kas šios nakties per klaikumas — šunys nekanda, avys nesibaido, lazda nemuša, ugnis nedegina! ... ir jis šūktelėjo beatsitolinančiam su ugnimi nepažįstamajam, klausdamas: “Pasakyk, kas tai per naktis? Kodėl visi daiktai ir gyvuliai yra toki palankūs tau?” Tada, ugnį nešinąs žmogus, atsakė: “Negaliu tau to išaiškinti, pats turi pamatyti, tada gal suprasi”. . . ir buvo beskubąs savu keliu, kad kuogreičiausia sušildytų žmoną ir kūdikėlį. Aviganis, gi, nusprendė, kol sužinos, ką visa tai reiškia, neišleisti to nepažįstamojo iš akių. Taigi, pakilo ir nusekė jį iki tos vietos, kur žmogus su anglimis apsistojo. Čia jis pamatė, jog keistasis nepažįstamasis net grįtelės gyventi neturėjo, kad gimdyvė su naujagimiu gulėjo šaltoje uolos grotoje, kur tebuvo tik plikos, pilkos akmens sienos. Pagailo jam kūdikėlio ir, prieš savo būdą (iki tol jis niekada niekam gailesčio nejautė), nutarė padėti naujagimiui — gelbėti jį nuo šalčio. Nusiėmęs nuo pečių ryšulėlį, išėmė iš jo baltą išdirbtą avinėlio kailiuką ir įteikė jį naujagimio tėvui, kad pastarasis turėtų kuo pridengti kūdikį nuo šalčio. Tai padarius jam lyg akys atsivėrė — išvydo ko iki tol nebuvo matęs ir išgirdo ko nebuvo girdėjęs.

Aplink save jis pamatė sidabriniai baltais sparneliais angelėlių būrį. Kiekvienas jų rankelėse laikė arfą, citrą. Visi nepaprastai gražiai giedojo, skambino, džiaugdamiesi, kad užgimė pasaulio Išganytojas . . .

Tik tada aviganis suprato, kodėl šią naktį visi sutvėrimai ir daiktai buvo toki geri, patenkinti; kodėl niekas nieko neskriaudžia. Netik arti savęs aviganis matė angelus; jų daug buvo visur: klūpėjo ir sėdėjo jie grotoje, ant jos, džiūgaudami, dideliais būriais skraidė virš uolos, ties ja susilaikydami ir pagarbiai žiūrėdami į kūdikėlį.

Žodžiais neišreiškiamas džiaugsmas, giesmių ir dangiškos muzikos garsai, tą gūdžią tamsią naktį sklido visur aplinkui ir didis džiaugsmas pripildė jo širdį taip, kad senasis aviganis puolė prieš kūdikėlį ant kelių dėkodaams Augščiausiajam už tai, kad ir jam buvo suteikta malonė pamatyti šios šventos nakties stebuklus. —

Papasakojusi tai, senelė pamaldžiai atsiduso ir tarė man:

—    Viską ką aviganis matė ir mes galime pamatyti, nes kiekvieną Kalėdų naktį angelai skraido augštybėse ir tereikia tik kad mums, kaip tam piemeniui—aviganiui, būtų suteikta malonė praregėti ir tada matytume juos ... —

Po to, senelė padėjo savo ranką man ant galvos ir pridūrė:

—    Neužmiršk to, nes tai tokia pat teisybė, kaip kad aš matau tave, o tu mane. Tai nepriklauso nei nuo žvakių, nei nuo lempų, nei nuo saulės ar mėnulio. Svarbiausia yra, kad mes savo elgesiu būtume verti matyti tą dieviškąjį grožį... —

Sulietuvino: KALPAS UOGINIUS

 

V. C. Dilka, Žiema Vilniaus apylinkėje