Partizanai: Istorija ir dabartis

IR ATĖJO ŠVENTOJI NAKTIS

ALFONSAS NEVARDAUSKAS

Sovietų Sąjungos kariuomenei okupavus Lietuvą prasidėjus žmonių suėmimas ir trėmimui, tuoj buvo paliesta ir Lietuvos kariuomenė. Kariuomenės daliniai tapo inkorporuoti į raudonąją armiją. Čia netenka man kalbėti kokiu būdu šita Lietuvos kariuomenės likvidacija buvo įvykdyta, bet norisi tik papasakoti apie vieno Lietuvos kario išgyventus nuotykius dviejų milžinų karo sūkuriuose. Leiskime jam pačiam kalbėti:

— Sovietų Sąjungos raudonajai armijai okupuojant Lietuvą, aš Lietuvos kariuomenėje atlikinėjau karinę prievolę. Po tos mirtinos karinės operacijos, neilgai trukus, mano dalinys buvo inkorporuotas į vieną raudonosios armijos dalį. Tačiau, vos tik prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, pačiose pirmosiose karo dienose, patekau su visu tuo daliniu vokiečių nelaisvėn.

Mes lietuviai ir kiti pabaltiečiai kariai važiavome sunkvežimiais. Važiavome per Lietuvą. Ir važiuojant turėjome gerų progų pabėgti iš nelaisvės. Galima sakyti, kad mus visai, kaip ir niekas nesaugojo. Bet kur tau. Girdi, kam čia nelegaliai pasišalinti, jog sutelkimo punkte, be jokių kliūčių mus pabaltiečius ir taip paleisią. Važiuojame. Skamba lietuviška daina. Kiekvienoje sustojimo vietoje žmonės mus išlydi su gėlėmis, nors su dideliu nustebimu jie klausinėjo ir teiravosi kodėl mes nebėgam is nelaisvės, o važiuojame mirties jieškoti.

Galiausiai pasiekėme Pagėgius, Klaipėdos krašte. Čia mus pasitiko, lyg pikti šunys, stovyklos sargai. Šautuvų buožėmis daužė mus. Žiauriau elgėsi su mumis, negu su plėšriaisiais žvėrimis. Varė mus į augštą spygliuotų vielų tvora aptvertą mišką. Čia niekas iš stovyklos sargų nenorėjo nė girdėti, kad mes esame lietuviai, tik įmaišyti tarp kalmukų bei mongolų — raudonosios armijos karių. Vokiečiai matavo visus vienu matu. Ir taip buvome įjungti į bendrą čia sugabentų Sovietų Sąjungos karių, patekusių į vokiečių nelaisvę, masę. Nuo tos dienos mus kitaip nevadino, kaip “russen”.

Lijo ar saulė spirgino, mus glaudė tik Pagėgių didysis miškas, Klaipėdos krašte. Jo didybės tankmėse, mes radome užvėją. Naktį miegojome, kaip pas Dievą užpečkyje. Atsirado utėlių masės. Pradėjome kęsti badą. Tam tikrose stovyklos vietose, lyg kokiem plėšriems žvėrims, sumesdavo per tvorą mums skirtą maisto davinį. Čia laimėdavo brutalieji ir pajėgieji. Galima sakyti, belaisviai kojomis sutrypdavo įmesto maisto dalį. Buvo dėta didelės pastangos, kad mūsų pačių išrinkti vyrai, paėmę maistą, išdalintų visiems po lygiai. Tačiau, jokiu būdu nebuvo įmanoma įvesti tarpusavio susitarimo potvarkių. Ką padarysi, laukiniai ir lieka laukiniais — nežmoniško alkio kančios verčiami, nepakluso mūsų norimai įvesti tvarkai. Įvykdavo net ir skaudesnių įvykių dėl maisto pasidalinimo. Vyko kova už būvį.

Artėjo ruduo. Prasidėjo šaltos naktys. Belaisviai ėmė sirguliuoti. Niekas iš stovyklos administracijos, tačiau, apie tai ir žinoti nenorėjo. Taip vieną dieną vienur, kitą dieną kitur, tai po vienu medžiu, tai pakrūmy ėmė dygti, vienas po kito, mirusių belaisvių kapai. Ant vieno kapo, draugai įsmeigė, iš pagalių surentę, penkiakampę žvaigždę. Žiūrėk, ant kito kapo, iš molio nulipdytas, piautuvas ir kūjis patupdytas, dar ant kito kapo, iš balto berželio šakų, vytelėmis surištas — kryžius. Jis žymėjo krikščioniškos dvasios mirusį belaisvį.

Apsipratę su sunkia padėtimi ir kęsdami belaisvio beviltės dalios kančią, vis tik laukėme ar vienokio ar kitokio, šio mūsų gyvenimo pakitėjimo. Neveltui laukta. Štai, vieną dieną, pradėjo iš šios stovyklos gabenti belaisvius. Nors stovyklos sargai nesileisdavo klausinėjami ir neatsakinėdavo į jokius mūsų klausimu, tačiau, mokantiems vokiškai teko patirti iš sargų, kad greitu laiku būsime visi išgabenti. Gabeno į naujai pastatytą ir Sovietų Sąjungos kariams įkurtą, belaisvių stovyklą Hammerstein miestelio apylinkėje — Pomeranijoje. Džiaugėmės, varomi į Pagėgių geležinkelio stotį ir su šypsenom lipome į vagonus. Mintys pynė ateities vaizdus ir džiaugsmas kuteno širdį, kad nebešalsime lauke ir nebekęsime badą.

Tačiau kai gyvulinius vagonus kimštinai prigrūdo ir užkalė duris, prapuolė mūsų džiaugsmas. Dar labiau liūdesys prislėgė, kai po ilgo važiavimo traukinys sustojo. Atidarius vagonų duris, nelipome, bet kriste iškritome. Vagonuose liko dalis belaisvių iš bado, troškulio mirusių, bei nuspaustų. Skubėjome po keturis į rikiuojamą vorą. Nebeskubančius ir nebepajėgiančius skubėti sargybiniai šautuvo buožės smūgiais ragino.

Vorai vos tik pajudėjus, tuoj pradėjo, vienas po kito, iš žygio rikiuotės išvirsti. Išvirtusiuosius ir nebepajėgusius žygiuoti, sargybiniai šautuvų buožių smūgiais pribaigdavo. Iš paskos važiavusios gurguolės rinko pakeliui į stovyklą kritusius belaisvius. Paskutinį patarnavimą jiems turėjo atlikti taip pat iš mūsų voros parinkti belaisviai. Sumestus į gurguolės vežimus, gabeno į belaisviams skirtas kapines. Čia, vėl kita grupė belaisvių, juos laidojo.

Žygiuojame. Rikiuotė pradėjo siūbuoti. Niekas jau nebeįstengė žygiuoti į koją. Susikibę po kelis ir paskutines jėgas kaupdami, trumpesniais ir trumpesniais žingsneliais, vos judėjome pirmyn. Iš šalių eidami sargai šaukė: “Russen marš, Russen marš!” Durtuvų smaigaliais baksteldami užpakalin, bei buože kirsdami į nugarą, vos kojas bepavelkančiam belaisviui, jie ragino atsiliekančius ir nebepajėgiančius žygiuoti.

Nežinau kaip buvo kitiems, bet aš jaučiau, kad silpstu ir vieną akimirką akyse darėsi žalia, kitą — raudona ir tamsu. Įsikibau į šalia manęs ėjusį latvį. Nežinau ar jis girdėjo ar ne, bet aš dar spėjau ištarti: “Bičiuli, nepalik manęs.” Kaip užsibaigė mūsų žygis į stovyklą, neatsimenu. Lyg iš miego pabudęs, pramerkiau akis ir pamačiau šalia manęs besėdintį likimo draugą latvį V. Žiemelį. Žvalgiausi. Niekaip nesupratau, kodėl mudu ir daugelis kitų belaisvių, esame lauke. Mudu sėdėjome po apykeveržusia pušaite. Stebėdamasis paklausiau susimąsčiusio savo draugo Žiemelio, kas atsitiko, kad esame lauke, bet ne šiltame barake, kaip buvo iš Pagėgių išvežant sakyta.

“Iš miško išvažiavome, į tyrlaukius atvažiavome,” pasilenkęs pašnibždėjo man į ausį Žiemelis. “Gerai, kad paspėjau įvilkti tave į aptvarą ir po šia pušele paguldyti; šiaip, mano mielas Antoni, jau tu būtum buvęs ten” — pirštu jis parodė į dangų.

Saulutė leidosi. Paraudo vakarų padangė. Sanbrėkšmio vėsa lindo už marškinių. Buvo šalta. Didesnės užuovėjos, išskyrus mūsų pušaitę, nebuvo. Toliau matėsi daugiau menkų pušaičių. Rytų pusėje, tolumoje, matėsi miškas, bet ten vietos kojai įkelti nebebuvo, nes ten pirmieji transportai buvo įsikūrę. Tad mums teko pasitenkinti tik šia pušaite. Be to, buvo įsakymu perspėta, kad draudžiama laužyti medžių šakas ir rauslioti miško žemę.

Naktis buvo ilga. Ant plikos žemės buvo neįmanoma gulėti. Trypėme vietoje. Kiek jėgos leido, neva, sportavome. Tačiau, buvo šalta ir tiek. Kas daryti? Juk vistiek, jei ne iš bado, tai reiks mirti nuo šalčio. Susitariam po pušaite išsikasti urvą. Buvome trijuose. Pradėjome darbą. Pasikeisdami, dviese kasam, o tretysis, susipylęs smėlį į kišenes, neša ir šilyne išbarsto. Dėkui, Tau Viešpatie, kad smėlis, o ne kitos padermės miško žemė. Juk daugiau nieko, be penkių pirštų, neturėjome. Jau iki aušros išsikasėm tokį urvą, kad tilpome dviese. Pasikeisdami, po du urve lindėdami šildėmės, o tretysis lauke prie angos budėjo.

Mat, bijojome, kad nepražiopsojus maisto dalinimo. Tačiau ir čia, ne kitaip, kaip tik per tvorą, tam tikrose vietose, suversdavo maistą. Mūsų trijų davinį eidavome pasiimti visi trys, tik Žiemelį buvome įgalioję daryti padalinimą. Be to, už mus daug tvirtesnis vyras būdamas, jis visada šį tą daugiau laimėdavo. Būnant pajėgesniam, jam pasisekdavo pro silpnuosius prasiveržti ir pačiupti didesnį kiekį maisto. Nors alkanieji puldavo jį, norėdami iš jo atimti maisto dalį, bet ir mudu, čia pat būdami, padėdavome jam apsiginti nuo išbadėjusių puolikų, kurie jau, galima sakyti, bebuvo vaikščiojantys lavonai.

Diena iš dienos ėjo šaltyn ir šaltyn. Naktimis pašaldavo. Tačiau, belaisviams kiekvieną rytą reikėdavo rikiuotis ties stovyklos didžiaisiais vartais. Čia pajėgesnieji būdavo renkami stovyklos statymo darbams. Kiekvienas veržėsi ir siūlėsi, norėjo būti priimtas prie stovyklos statymo darbų, nes prie statybos dirbantieji gaudavo šiltą viralą ir sausą maisto davinį. Mano bičiulis Žiemelis buvo kilęs iš Rygos architektas-studentas. Jis laisvai kalbėjo vokiškai. Prisitaikęs ir radęs gerą progą, jis įsipiršo vokiečiui — stovyklos statybos vedėjui. Netrukus mūsų Žiemelis, tuoj gavo tokią galią, kad ir mudu, dar kitas latviukas (nebeprisimenu jo pavardės) priėmė prie statybos darbų. Tada mes visi trys kas rytą eidavome ir vakare visi trys grįždavome į savo urvą. Nors utėlės graužė sprandą ir čiulpė paskutinį kraujo lašą, tačiau, jaučiausi daug tvirtesnis ir jau nebebuvo taip baisu urve užmigti, bei nusnausti vieną kitą akimirką. Pirmiau būdavo baugu ir atsisėsti, rodos, kad taip ir liksi sėdėti Dievui atidavęs dūšią. Nors kažin kaip buvo baisi ta kančia, bet vis tik tikėjausi iškęsti ją ir sulaukti karo pabaigos. Norėjau grįžti tėviškėn — arti numylėtų gimtinės laukų. Tokiomis dvasinėmis mintimis stiprindamasis, diena iš dienos, laukiau nelaisvės gyvenimo pakitėjimo. Taip besigrumdamas su sunkia belaisvio dalia, pagaliau, sulaukiau įsakymo persikelti iš tyrlaukių į naująją stovyklą.

Į šitą stovyklą, 315 Stalag vadinamą, buvo sugabenta virš penkiolikos tūkstančių belaisvių. Toje belaisvių masėje buvo ir lietuvių, iš kurių tik aš išlikau gyvas. Joje taip pat buvo ir latvių, bei estų, kiti visi buvo Sovietų Sąjungos tautų mišinys. Iš jų tik vienas penktadalis beliko gyvų.

Mudu su Žiemeliu ir dar keletas kitų latvių, patekom į stovyklą patys pirmieji, kur pasistengėme būti kartu, kad galėtumėm visi patekti į vieną baraką. Taip ir įvyko. Džiaugsmui nebuvo galo, nors utėlės nesulaikomai veisėsi ir mus be pasigailėjimo puldamos ėdė. Negana to, kad jos gėrė mūsų kraują, tikėsite ar ne, jos prasigraužusios odoje skylę ir sulindusios po oda suko lizdus, iš kurių ėmė kūne kilti voltys. Gynėmės kaip įmanydami. Tačiau stovykloje prisiveisė jų tiek daug, kad vaikštant cementinėmis barako grindimis, po medinių klumpių padais spragsėjo, tarsi, spirginamos kanapės. Drabužiai buvo jų pilni, lovos pilnos. Joks šaltis neužmušė jų.

Nors dieną ir naktį skrandyje alkis šoko bado šokį, nyko paskutinės jėgos, tačiau, džiaugėmės turį nors užuovėją. Iš pat pradžios barakai nebuvo apšildomi, bet prisialsuodavome ir būdavo šilta.

Susikrausčius į barakus, stovyklos vyresnybė iš belaisvių tarpo stovyklos komendantu paskyrė seną, kazokų kilmės, raudonosios armijos staršiną—viršilą. Žiemelis buvo jo padėjėju. Be to, kiekviename barake buvo, komendanto paskirti, keli tvarkos ir švaros prižiūrėtojai, vadinami kapais. Kapais daugiausia buvo skiriami kazokai, totoriai ir ukrainiečiai. Toks buvo stovyklos administracijos pageidavimas. Iš pabaltiečių vienintelis paskirtas buvo Žiemelis. Žiemelio pagalba, patekau, žinoma, kaip ūkininkaitis, į virtuvę. Ir sakau sau: “Būsiu sotus ir šalčio nekęsiu.” Pradėjau dirbti. Džiaugiausi darbu ir virtuvės šefu. Jis buvo man geras. Geras, senis vokietis. Jis kartais įduodavo man vieną kitą kąsnį savo duonos. Ištikrųjų, man buvo gerai. Būčiau galėjęs čia laukti ir karo pabaigos, jei ne baisioji šiltinės epidemija, kuri staiga prasiveržė stovykloje.

Artėjo šventos Kalėdos. Prasidėjo baisūs šalčiai ir dangus nepagailėjo sniego. Pridrėbė jo tiek, kad belaisviai vos bepajėgė nuvalyti kelius. Stovykloje šeimininkavo šiltinė. Ji masiniai guldė belaisvius į karantiną. Mirtis išsijuosusi kirto šiltinės pakąstus belaisvius. Jai nebuvo skirtumo, ar tai rusas, ar mongolas, ar kitas koks, šlavė iš eilės visus. Epidemija plėtėsi. Visus, šiltine užsikrėtusius, uždarė karantinui skirtuose barakuose. Tarp belaisvių atsirado vienas kitas buvęs kariuomenėje sanitaras, arba feldčeris. Pasitaikė iš belaisvių neišaiškintas iki tol, vienas, kitas gydytojas . . . Bet, ką tai reiškė, jei vaistų nebuvo, o antra, vėl, juk ne žmogui skirtu maistu maitino ir to paties tiek tebuvo, kad gyvybė palengva iš kūno išeitų. Iš saladynų, bei runkelių išspaudų keptos duonos, buvo duodamas penkiems belaisviams tik vos dviejų svarų kepaliukas, ir tik kas trečią dieną šilto viralo samtelis, jei būtų galima viralu vadinti tą dvokiančią buizą. Koks gi ten viralas iš sušalusių runkelių, dvokiančios žuvies ir kažinkokio gyvulio kaulų, prie kurių iš tolo nebuvo galima prieiti, taip baisiai jie dvokė. Ir kaip gi čia nesirgsi, tokiu maistu maitinamas.

Negana, kad šiltinė kirto belaisvius, nuo kurios jie, lyg rudenį lapai, krito, bet dar ir patys vokiečiai, savo pramogai, juos visokiais būdais žudė.

Kūčių vakare, į stovyklą atvyko kažkoks vyresnio rango vokiečių kariuomenės karininkas. Jis įsakė belaisvių komendantui — kazokui, kad surinkęs iš visos stovyklos barakų kapus ir juos apginklavęs kuokomis, vyktų į karantino barakus. Karantine esančius, šiltinės paliestus, belaisvius, liepė išvarius į aikštę, išrikiuoti. Rikiuotę liepė nuvesti į sniego pusnynus — už karantino barakų.

Kazokas, įvykdęs įsakymą, atraportavo įsakymą davusiam vokiečiui. Tada šis vokietis karininkas įsakė jam: “Duok komandą, bėgte. Kurie belaisviai bėgdami nekris, tuos kuokomis teužmuša kapai.” Kazokas, sugrįžęs prie išrikiuotų belaisvių ir susišaukęs kapus, perdavė jiems karininko įsakymą. Kapams sugrįžus į savo vietas, kazokas sukomandavo: “Bėgte marš!” Susvyravo, susiūbavo po keturis gretų rikiuotė. Vieni liko vietoje, kiti, vos pradėję judėti, tuoj išvirto. Juo toliau, tuo daugiau ėmė į abi puses rikiuotės virsti belaisviai. Pajėgesnieji vieni per kitus lipdami, klupdami, bėgo ir parvirtę, nebekėlė. Kurie nekrito, tuos, kaip buvo vokiečio įsakyta, kapai kuokomis mušdami, paguldė. Ir taip, vokiečio karininko džiaugsmui, šventų Kalėdų išvakarėje ir artėjant Tyliąjai Nakčiai, kada turėjo užgimti Kristus ir savo užgimimu atnešti žemėn geros valios žmonėms ramybę, tą valandą, daugiau kaip penki šimtai nekaltų belaisvių—ligonių rado amžinojo gyvenimo ramybę giliame sniege.

Nespėjus tuos penkis šimtus belaisvių lavonus palaidoti, kai ir vėl karantinas buvo pripildytas kitais stovykloje šiltine susirgusiais belaisviais. Jų skaičiuje buvau ir aš.

Tai įvyko 1942 metų išvakarėje, kai vėl, Naujųjų Metų sutikimui, buvo pakartotas belaisvių ligonių žudymas. Tada septyni šimtai belaisvių ligonių neteko gyvybės. —

Antanas nutilo pasakojęs ir į tolį žiūrėdamas, mintimis kažkur išplaukė. Nenorėdamas nutraukti jo minties siūlo, laukiau. Jis, staiga, pakėlė galvą ir žvilgtelėjęs į mane, atsiprašė: “Dovanokite man. Aš tik trumpam, mintimi, buvau sugrįžęs į tą šiaurinę stovyklą, kur nuo žiaurios mirties mane išgelbėjo stebuklas. Taip, tik stebuklas. Aš papasakosiu tamstai kaip su manim atsitiko:”

— Nors ir blogas buvo maistas, bet buvo pilnas pilvas. Tačiau, stovykloje įsisiūbavusi epidemija čiupo ir mane. Va, vieną dieną, bedirbdamas virtuvėje, staiga, sukritau. Virtuvės šefo įsakymu, tuoj buvau nugabentas į karantiną. Barake budėjęs belaisvis sanitaras liepė paguldyti mane netoli durų, apatinėje lovoje. Čia jau gulėjo, be žado ir be gyvybės ženklų, keli belaisviai.

Nežinau kelias dienas išgulėjau be žado, kai mane, lyg iš miego, pažadino kapo balsas: “Visi lauk iš barako ir lauke rikiuotis po keturis.” Juntu kaip šalia manęs gulėjusieji, stenėdami keliasi ir lipa iš lovos. O aš negaliu nei piršto pajudinti. Apie atsikėlimą nėra ko ir galvoti. Apie nieką ir negalvojau. Man buvo vistiek. Tačiau, lyg šiurpas nubėgo per kūną, kai išgirdau kaip kapai, kuokomis daužydami į barako grindis, ragino visus skubėti išeiti.

Staiga, pagautas artėjančios mirties baimės, pradėjau melstis. Mėginau atsikelti, tačiau kūno sąnariai neklausė, nors jaučiau, kad esu pilnos sąmonės ir galiu galvoti. Girdėjau kaip visai nebetoli nuo manęs kapai ujo paskutiniuosius ligonius. Prasimerkiau ir pamačiau šalia mano lovos didelę sumestų drabužių krūvą. Staigiai pakilau iš lovos ir nuvirtau į ją. Nusiritęs į pasienį, įsirausiau į drabužius. Kapams apleidus baraką ir viskam nurimus, dar kiek patūnojęs bandžiau išlysti, nes iš po retų grindų žiauriai kando šaltis. Alkūnėmis pasirėmiau ir mėginau šliaužti. Po kelių bandymų, šiaip, netaip, išlindau. Priropojęs prie lovos mėginau atsistoti, tačiau tik žlegtelėjau visu kūnu atgal ant grindų. Pajutau galvoje ir alkūnėse degantį skausmą. Skauda, neskauda, Dievo pasiprašęs pagalbos, vėl mėginau atsistoti. Šį kartą jau išsilaikiau neišvirtęs. Jaučiu kaip kinkos dreba. Virpėjo visas kūnas.

Nutariau nebegulti į apatinę lovą, bet užsikraustyti į pačią viršutinę, trečiame augšte. Viena ranka įsikibęs į viršutinės lovos briauną, antrąja ištraukdamas iš savo guolio, vieną po kito, visus turėtus skarmalus, terbą su visu turtu perkėliau, šiaip taip, į viršutinę lovą. Baigęs savo daiktų perkraustymą, ėmiau taikstytis ir pats įlipti. Reikėjo ypatingai susikaupti ir sutelkti turimas jėgas, kurių kaip ir nebebuvo. Tik po ke-letos mėginimų įsiritau į lovą. Išsitiesiau ir klausiausi. Niekur nesigirdėjo nei balso ir nei krepšt.

Lauke siautė baisus šaltis. Pyškėjo barakų sienos. Tik atsigulus, tuoj pradėjo mane drugys krėsti. Taip baisiai krėtė, kad net dantys tarškėjo, net užsičiaupti nebegalėjau. Kai vėl nubudau, po apklotais buvo labai šilta ir prakaitas bėgo visu mano kūnu. Nežinau kiek ilgai buvau gulėjęs, kai sanitaras kuokos galu bakstelėjo man į pašonę ir pažadino. Tačiau, pamatęs, kad esu gyvas, nieko nepasakęs nuėjo baraku tolyn.

Kitą rytą dalino šiltą gėrimą, kurį vadinti gėrimu būtų tikra nuodėmė, bet svarbu, kad šiltas skystis. Dalintojo paprašiau, kad man įpiltų kiek daugiau negu man priklausė pagal normą. Nepagailėjo, net pusę katiliuko pripylė. Ko daugiau bereikia? Turiu duonos ir šilto skysčio, net ir vaistai nebūtų geriau pagelbėję. Kaip ten bebūtų buvę su tuo maistu, tačiau aš pasijutau pajėgus jau iš lovos išlipti. Tik kankino mane didelė baimė. Nors ir buvau ligą nugalėjęs, bet vis bijojau, kad vėl vokiečiai neprasimanytų karantine belaisvių žudymo spektaklio. Tačiau, mano nustebimui vietoje žudynių, karantino ligoniams pradėjo duoti net du kartus dienoje pienišką sriubą. Kartu ir su pieniškos sriubos davimu, pasikeitė ir iš virtuvės gaunamas davinys.

Mus, kurie išlikome gyvi, lyg jau atkutintus, vokiečiai pradėjo perkeldinėti į taip vadinamą pietinę belaisvių stovyklą. Gal aš ir nebūčiau taip greitai patekęs į tą pietinę stovyklą, jei mano bičiulis Žiemelis nebūtų buvęs paskirtas tos pietinės stovyklos “Russen” komendantu.

Pietinėje stovykloje susipažinau su Antanu X. Ilgainiui, tam tikromis aplinkybėmis, buvo rasta proga išlaisvinti iš tos nelaisvės.