Partizanai: Istorija ir dabartis

BIRŽŲ PILIS

Pirmoji Biržų pilis ir miestas. T. Makovskio raižinys.

Paskutiniuoju metu vykdomi Biržų pilies tyrimo ir konservavimo darbai. Tiems darbams vadovauja nepriklausomos Lietuvos stipendininkas Karolis Mekas, Švedijoje baigęs archeologijos ir etnografijos mokslus. Čia duodame kiek patrumpintą jo straipsnį, atspausdintą “Moksle ir Gyvenime” (1965 m., nr. 7).

Biržai aplinkos grožiu pralenkia ne vieną Lietuvos vietovę. Miestą supa Širvėnos ežeras, prateka Agluonos ir Apaščios upės. Iš daugelio kitų miestų Biržai išsiskiria ir savo praeitimi, išlikusiais istoriniais bei gamtos paminklais.

Biržai kūrėsi tuo Lietuvos laikotarpiu, kai krašte kartu su baudžiavos įsigalėjimu, magnatų atsiradimu, plito ir pažangios renesanso bei reformacijos idėjos.

Rašytiniuose šaltiniuose Biržų praeitį galima atsekti iki XV a. pradžios. 1416 m. akte, kuris nustato Lietuvos ir Livonijos ordino sienas, minimas tarp Smardonės ir Rovėjos upelių buvęs Biržų laukas. Iš jo apibūdinimo galima spręsti, kad to lauko būta nemažo: kelių kvadratinių kilometrų ploto. Anų laikų sąlygomis tik stambi bendruomenė per ilgą laiką tegalėjo tokį lauką iš miško atkovoti ir paversti dirbamu. Todėl aišku, kad šioje vietoje bendruomenės kūrėsi ne vėliau kaip XIV a. Jos, o vėliau ir miesto augimui didelės įtakos turėjo per Biržų lauką ėjęs judrus Vilniaus — Rygos traktas.

Kazimieras Jogailaitis apie XV a. vidurį Biržų ir eilę kitų šių apylinkių lauko bendruomenių dovanojo savo sekretoriui Grigaliui Fetkoniui. Mirus Fetkoniui, valdos giminystės keliu atiteko stambiam žemvaldžiui Jurgiui Radvilui. Jis buvo įžymios Biržų Radvilų šakos pradininkas, Barboros Radvilaitės ir Mikalojaus Rudojo tėvas. Gražuolei Barborai ištekėjus už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto, Biržų Radvilai, gausiai apdovanoti naujomis tarnybomis ir žemėmis, pasidarė turtingiausiais ir įtakingiausiais Lietuvos didikais, turėjusiais daugiau kaip 200,000 baudžiauninkų.

1549 m. Mikalojus Rudasis pasivadino Biržų kunigaikščiu ir Biržus pasirinko savo rezidencine buveine. Todėl galima spręsti, kad gyvenvietė tuo metu jau buvo gerokai išaugusi. Tačiau pilį Biržuose statyti pradėjo tik Mikalojaus sūnus Kristupas (Perkūnas) apie 1575 m. ir baigė 1589 m.

Statant pilį, Biržuose buvo atlikti neįprasto masto ir užmojo gamtos pertvarkymo darbai. Šiauriau Biržų augštu pylimu buvo užtvenktos Apaščios ir Agluonos upės, kurių vandenys išsiliejo į 400 ha tvenkinį, vėliau pramintą Širvėnos ežeru. Tvenkinys turėjo apsaugoti vieną pilies šoną, jo vandeniu norėta užpildyti pilį juosiantį griovį. Taip beveik prieš 400 m. Lietuvos šiaurėje buvo sukurtas stambus vandens baseinas, didžiausias Biržų papuošalas, dirbtinių marių Lietuvoje pradininkas.

Jau baigęs statyti pilį, Radvila Perkūnas išaugusiai Biržų gyvenvietei 1589 m. išrūpino miesto teises. Apsisaugojimui nuo priešų gyventojai miestą sustiprino grioviais, pylimais ir sienomis, įvažiavimų į miestą vietose pastatė vartų bokštus, turgaus aikštėje — rotušę. Radvilų įsakymu visi gyventojai privalėjo statyti gyvenamus namus su mūriniais kaminais, gontų stogais. Iš to galima spręsti, kad Biržai tuo metu Lietuvoje buvo vienintelis miestas be dūminių pirkių, ketvirtas ar penktas miestas, turėjęs gynybines sienas. Tuomet Biržuose buvo pastatytos pirmosios bažnyčios reformatams — kalvinistams. Miestas turėjo daktarą, vaistinę. Svarbi buvo Radvilų įsteigta ir išlaikoma mokykla, kurioje mokėsi Lietuvos, Kuršo bei Livonijos bajorų vaikai. Joje taip pat mokėsi atrinkti ir išlaikomi gabūs valstiečių vaikai. Be įprastų to meto mokyklose dėstomų dalykų, joje dar buvo mokyta taip pat lietuviškai skaityti ir rašyti.

Radvilų globojami Biržai per vieną šimtmetį iš nežymios lauko bendruomenės gyvenvietės išaugo į stambų naujos pilies - tvirtovės miestą.

Radvilai, o kartu ir Biržai, turėjo ir galingų priešų. Lenkų didikai niršo ant Radvilų už jų priešiškumą Liublino unijai, o katalikų bažnyčia neapkentė Radvilų už tai, kad šie savo valdose gynė evangelikus - reformatus.

1625 ir 1655 m. karo veiksmų sunaikinti miestas ir pilis gana greitai atsistatė. Tačiau 1669 m. mirus paskutiniajam Biržų Radvilų šako_s vyriškiui Boguslavui Radvilui, švedų 1704 m. sudegintas miestas ilgai ir su vargu atsistatinėjo, o pilis taip ir liko griuvėsiuose. Biržai prarado savo padėtį, tapo eiliniu bažnytkaimiu, valsčiaus centru. Nepriklausomos Lietuvos metais Biržai buvo apskrities miestas.

Paskutiniuoju metu pilies konservavimo ir tyrimo darbai atskleidė naujų vertingų duomenų, padedančių geriau pažinti ir vertinti miesto kūrimosi ir augimo laikotarpio statybas bei statytojų pasiekimus. Išaiškinta, kad piliavietėje būta tik dviejų viena kitą pakeitusių, skirtingu būdu statytų XVI ir XVII a. bastioninių pilių. Išlikęs piuveningas sluoksnis rodo, kad pirmoji pilis buvo statyta dirbamame lauke, bet ne sodybų ar senesnės pilies vietoje. Todėl dažnai kartojamas tvirtinimas, kad Biržų piliavietėje dar prieš Radvilus buvusi medinė pilis, neturi pagrindo. Tokios pilies pėdsakų ne tik piliavietėje, bet ir dabartinėse miesto ribose apskritai iki šiol nesurasta.

Pirmosios Biržų pilies, kurią vaizduoja įžymaus kartografo T. Makovskio apie 1613 m. darytas raižinys, įtvirtinimai surasti 7-9 m. gylyje po vėlesnės pilies pylimais. Iš jų matyti, kad raižinyje pavaizduota pilis tikrai stovėjo, kad jo autorius pilį ir miestą pats matė ir gerai pažino. Kartu paaiškėjo, kad pirmoji pilis buvo statyta sekant XVI a. viduryje Pietų ir Vakarų Europoje pradėjusių plisti italų bastioninių pilių pavyzdžiu, pritaikytų gintis nuo įsigalinčių ir tobulėjančių patrankų. Jas statydami, italai pirmieji panaudojo naujas įtvirtinimų konstrukcijas, paremtas balistikos dėsniais, matematiniais apskaičiavimais. Italų bastioninės pilys laikomos inžinierinių fortifikacijų užuomazga.

Pirmojoje Biržų pilyje vietoj storų ir augštų mūrinių sienų keturkampio kiemo pakraščiais buvo supiltas 3-5 m augščio žemių pylimas; vietoj kampinių bokštų — sukastos ir pylimais sustiprintos bastionų aikštelės. Nuo jų šio tipo pilys ir pramintos bastioninėmis. Pažymėtina, kad bastionai pakeitė ne tik bokštus, bet ir prie pilių bei miestų sienų XV-XVI a. pristatinėtus barbakanus (apvalus mūrinis statinys, iškištas priekyje tvirtovės sienų ir sujungtas tiltu su vartais). Ypač daug pasiruošimo, darbo ir medžiagų pareikalavo italų pavyzdžiu darytas 2,5-3 m storio, 10-12 m augščio mūro kiautas, kuriuo buvo padengti iš lauko pusės bastionų, kiemo ir apsauginio griovio šlaitai. Kiauto ilgis su visais išlankstymais per keturis pilies šonus siekė apie 900 m. Į jį buvo sukrauta daugiau kaip 20,000 kub. m mūro, apie pusę kurio sudarė plytos. Jo viršus, vos prasikišdamas virš pylimų, buvo gynėjus dengiančiu brustveru (apsauginė tvorelė). Abipus bastionų kaklo į mūro kiautą ir į šlaitą buvo įsprausti 2-3 augštų kazematai. Kiekviename pilies kiemo šone tokių kazematų buvo po du. Jų į išilginę griovio ašį nukreipti fasadai su šaudymo angomis buvo pritaikyti šlaitų ir dugno kryžminiam flankavimui. Kiauto ir kazematų sienų apdailoje plytos rištos gotikiniu būdu. T. Makovskio raižinyje virš kazematų matomi dantyti brustveriai rodo, kad ir ten buvo įrengtos gynybos aikštelės. Rytiniame kiemo šone prie tilto per apsauginį griovį stovėjo dviejų augštų vartų bokštas. Prie pilies įtivrinimų priskirtini ir maži bokšteliai smailiuose bastionų kampuose virš pylimų, skirti daugiau stebėjimui. Tokių pat bokštelių būta ir kiemo pylimuose. Antrasis apsauginio griovio krantas šioje pilyje buvo įtvirtintas ne tradicine statinių tvora, bet nuolaidžia pilta atšlaite, taip pat pritaikyta frontalinei ir flankinei gynybai.

Rytiniame kiemo šone aptikta 19,5 x 11,5 m vartų bokšto pamatai, abiejų kazematų sienų dalis, eilėje vietų — mūro kiautas, šiaurinio bastiono apvalusis kampas ir kt. Išlikusi kazematų sienų dalis vietomis dar siekia iki 5 m augščio. Yra pagrindo tarti, kad nuo ežero pusės pirmosios pilies įrengimai dar geriau bus išsilaikę.

Pilies kieme buvusius pastatus — rezidencinius trijų augštų rūmus, greta jų pirmąją Biržų bažnyčią, parako ir ginklų rūsius bastionų kampuose, po pylimais, kareivines, vakariniame pilies šone už apsauginio griovio — kol kas pažįstame tik iš augščiau minėto raižinio. Kai kurių pastatų pėdsakai aptikti, bet dar netyrinėti.

Pirmoji pilis užėmė apie 9 ha plotą, įskaitant apie 30 m pločio apsauginį griovį ir jo antrame krante buvusią piltą atšlaitę. Tuo metu ji buvo ne tik stipriausia, bet ir didžiausia pilis Lietuvoje. Jos įtvirtinimų ir pastatų autoriai nežinomi. Aišku tik, kad įtvirtinimus projektavo iš Italijos kviestas prityręs fortifikatotius.

Po pirmojo švedų puolimo (1625 m.) apnaikinti pagrindiniai pilies įtvirtinimai nebuvo pakeisti naujais, bet tik atstatyti ir papildomai sustiprinti. Pilies kieme sugriautų pastatų vietoje buvo pastatyta visa eilė naujų. Darbams vadovavo žymus Radvilų dvaro fortifikatorius A. Freitagas, daugelį kartų įvairiomis kalbomis leisto veikalo “Architectura militaris nova et aucta” autorius. Pilis buvo sugriauta 1655 m.

Pirmąją ir antrąją Biržų pilis Radvilai statėsi ne vien savo turtų ir valdų apsaugai, bet ir krašto gynybai. Tam reikalui jos ne kartą pasitarnavo. Pirmoji pilis įžymi dar ir tuo, kad jos pastatymu ne tik Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir visoje Šiaurės rytų Europoje prasidėjo naujo tipo pilių ir miestų įtvirtinimų raidos etapas, kuris truko iki XIX a.

Visi įtvirtinimai, kurie šiuo metu piliavietėje matomi žemės paviršiuje, yra antrosios, Boguslavo Radvilo 1659-1669 m. statytos ir 1704 m. švedų sugriautos pilies liekanos. Nors ir ši pilis buvo bastioninė, tačiau skyrėsi nuo pirmosios. Ji buvo statyta olandų pilių pavyzdžiu.

Olandai kovų su ispanais metu patyrė, kad patrankų sviediniai mažiau ardo žemių pylimus, negu mūro sienas. Be to, sužalotus pylimus paprasčiau ir greičiau sutaisyti. Todėl jie pirmieji atsisakė nuo šlaitus dengiančio mūro kiauto ir bastionų kakluose statytų kazematų. Olandai kiemo ir bastionų pakraščius pradėjo juosti ne vienu, o dviem pylimais. Mažesnį, priešpylimį, darė pačiu apsauginio griovio pakraščiu, paskui greta jo pildavo didįjį pylimą. Šitaip būdavo įrengiamos dvi viena kitai nekliudančios gynybos linijos. Brustverus olandai taip pat darė iš žemių. Jie pritaikė ir kai kurias kitas naujoves. Priešais vartų bokštą kitame tilto gale įrengdavo atskiru grioviu ir pylimu apjuostą priešpilį — redutą ir per jį pravesdavo kelią į pilį. Redutas papildomai sustiprindavo viso pilies šono, tilto ir kelio apsaugą. Tačiau pati svarbiausia reduto paskirtis — augštais pylimais dengti vartų bokštą nuo frontalinio apšaudymo. Išsprendė olandai ir saugų, apgulėjų nepastebimą pilies kiemo ryšį su priešpylimais: kiekviename kiemo šone, po didžiuoju pylimu, jie išmūrydavo skersai pylimo einančius tunelius. Kuo didesnė būdavo pilis, tuo daugiau kiekviename šone daryta tunelių. Bastionų kampai pakaklėje imta daryti ne apvalūs, bet statūs.

Tilto mūrinių stulpų liekanos. Dešinėje matyti šaudymo anga, skirta patiltės gynybai.

Radvilų rūmai 1701 m.

Biržų antroji pilis turėjo visus šiuos olandų pilims būdingus įrengimus. Išlikę pilies įtvirtinimai rodo jos statytojų užmojį ir išradingumą. Nenorėdami mažinti buvusio kiemo, statytojai 15-18 m pločio ir 5-7 m augščio didžiuoju pylimu padengė pirmosios pilies pylimą ir jo mūro kiautą. 6-8 m pločio ir apie 3 m augščio priešpylimį jie supylė buvusio apsauginio griovio vietoje. Todėl jiems teko beveik visą 30-40 m pločio ir 4-7 m gylio apsauginį griovį kasti naujoje vietoje ir jo išoriniame krante iš naujo supilti atšlaitę. Netiko ir senasis vartų bokštas. Jo vietoje buvo pastatytas puošnus 32 x 22 m dydžio dviejų augštų pastatas su dviem bokštais. Nuo jo į priešingame griovio krante įrengtą redutą vedė 49 m ilgio tiltas su dviem prieštiltėmis. Tiltą laikė 8 poros aštuoniakampių mūrinių stulpų. Jo viduriu ėjo važiuojamoji dalis, iš šonų — takai pėstiesiems. Patiltės apsaugai vartų pastato papėdėje buvo įrengtas mūro rūsys su šaudymo anga. Tai vienintelis žinomas Lietuvoje šios rūšies įrenginys. Antras, apie 15 m ilgio tiltas buvo nutiestas nuo reduto miesto link. Abu tiltai turėjo pakeliamąsias dalis: didysis — dvi pakeliamas sekcijas, mažasis — vieną. 1674 m. pilies inventoriaus duomenimis, kelią į pilies kiemą saugojo net šešeri vartai: vieni redute, ketveri — ant didžiojo tilto ir vieni — vartų pastato portale. Ant tilto stovėjusių vartų medinės dalys buvo dabintos pjaustytais ornamentais, raudonai dažytos. Atidengta tilto ir reduto dalis rodo, kad statytojai siekė ne vien patvarumo, saugumo, bet ir didingumo, puošnumo. Iš viso antrosios pilies įtvirtinimų komplekso įspūdingiausias buvo jos rytinis šonas, ypač grupė, kurią sudarė vartų pastatas, didysis til

tas ir redutas. Ši grupė, nors ir labai sunykusi, -— jos tik pamatai belikę, — dar ir dabar daro didelį įspūdį.

Antrosios pilies įtvirtinimai su kiemu užėmė apie 13 ha plotą. Minėtojo inventoriaus duomenimis, kiemo pakraščiais buvo 24 įvairūs pastatai, daugiausia mūriniai, rezidenciniai rūmai, vartų pastatas, ginklų sandėlis, kareivinės, pilies pareigūnų gyvenamieji namai, klėtys, kalvės, parako rūsiai, arklidės ir kt. Iš visų pastatų žemės paviršiuje išliko tik rezidencinių rūmų sienų dalis, iš kurių dar galima atkurti viso pastato ir atskirų patalpų tūrius, konstrukcijas, net apdailą. Tai būta puošnaus 71 x 25 m renesansinio pastato, galuose turėjusio tris augštus, ties viduriu — du. Pagrindinis rūmų fasadas vidurinėje dalyje per abu augštus turėjo atviras arkadines galerijas. Jo viduje buvo apie 40 atskirų patalpų. Rūmų išorės ir vidaus apdailai nesitenkinta vien brangiais dekoratyviniais lipdiniais. Didžiulės ornamentuotos plokštės, kartumai, kolonos, herbiniai skydai, turėklų stulpeliai, net atskiras grupes vaizduojančios skulptūros ir kt. buvo kalti iš smiltainio ir dolomito akmens bei iš natūralaus Biržų gipso luitų. Lietuvoje nėra išlikę didikų gyvenamųjų renesansinių rūmų, todėl neturime su kuo ir šio pastato palyginti. Tenka tarti, kad rūmai, kaip ir pilis, tuo metu nei didumu, nei puošnumu neturėjo sau lygių. Tai matyti ir iš akmens kaltų dirbinių. Panašių radinių kol kas neaptikta. Biržų pilies rūmus pralenkė tik XVII a. pabaigoje bei XVIII a. pradžioje kitų magnatų statyti barokiniai rūmai.

Biržų Radvilos turėjo apie 1000 paveikslų, kurie, kaip daugelis kitų meno vartybių, buvo

Radiniai iš Biržų pilies griuvėsių

Ornamentuotas skydas, iškaltas iš gipso luito

Kario galva, kalta iš smiltainio

Moters galva, kalta iš smiltainio. Biusto fragmentas.

Ornamentuotas skydas, iškaltas iš gipso luito

Radvilų herbinio skydo fragmentas, kaltas iš smiltainio

išvežti iš Lietuvos į kitas šalis. Nemaža meno vertybių žuvo griuvėsiuose.

Rūmai buvo pradėti statyti po 1625 m. švedų puolimo, pirmojoje XVII a. pusėje. Nespėjo jų įrengti ir Boguslavas Radvilas, nes apdaila dar vyko ir jam mirus. Šiuose rūmuose 1701 m. Augustas II ir Rusijos caras Petras I sudarė sąjungą prieš besiveržiančius į Pabaltijį švedus. Antrą kartą Petras I juose buvo apsistojęs 1705 m.

Nuo rezidencinių rūmų įrengimų mažai skyrėsi vartų pastatas, kuriame iš pradžių buvo įrengta Radvilų buveinė. Ypač puošnus buvo pastato portalas, dekoruotas herbiniais skydais, paauksuotomis užrašų lentomis ir skulptūromis, kaltomis iš akmens.

Išliko rašytinių duomenų apie pilių statytojus. Jie buvo telkiami ne vien iš Biržų apylinkės, bet ir iš kitų tolimų Radvilų valdų: Šventybrasčio, Ukmergės, Kėdainių, Dubingių, Seirijų ir kt. Nuo tam tikro valakų skaičiaus turėdavo atvykti vienas darbininkas su arkliu, arba be jo. Tokie darbininkai vadinosi rinktiniais. Pavyzdžiui, 1586 m. iš Biržų valdų nuo 5 valakų vyko vienas rinktinis be arklio, iš Biržų miesto nuo 10 valakų — vienas rinktinis, nuo 15 valakų — rinktinis su arkliu. Statybose dalyvaujančio rinktinio kiemui buvo taikomos duoklių lengvatos, bet už darbą jiems nebuvo mokama. Rinktinių kiekis buvo nustatomas pagal reikalą. Plytas, čerpes ir, tur būt, puošniuosius koklius gamino Biržų apylinkės Grubiškio ir Kirklių kaimų valstiečiai tų kaimų plytinėse. Parovėjos apylinkių kaimai degė kalkes. Įvairių specialybių meistrai buvo kviečiami taip pat iš Kėdainių, Vilniaus ir Kauno. Jiems už darbą mokėta maisto produktais ir pinigais. Geležis vežta iš Rygos. Dalį antrosios pilies puošybos darbų atliko tapytojas-skulptorius J. Bohdaševskis ir tūlas Motiejus. Daugumos šios pilies pastatų projektus paruošė Radvilų dvaro architektai T Spinovskis ir S. Arciševskis.

Didelę vertę urbanistikai turi ir Biržų miestas bei jo buvęs užstatymas. Kaip ir pilis, miestas kūrėsi buvusios bendruomenės dirbamame lauke pagal iš anksto sudarytą ir sklypais suskirstytą planą, paruoštą vokiečių miestų pavyzdžiu. Tiesiomis gatvėmis į keturkampius kvartalus suskirstyto miesto centre, kaip pavaizduota T. Makovskio raižinyje, buvo turgavietė, o jos viduryje — rotušė. Visi pastatai, išskyrus rotušę, buvo mediniai, sustatyti daugiausia galais į gatvę. Lietuvos miestų planavimo istorijoje Biržai buvo pirmasis miestas, kūręsis tokiu būdu. Biržų planinė struktūra skyrėsi nuo visų senųjų miestų. Iš pat pradžių Biržuose nebuvo kreivų gatvių. Juose nebuvo ir kito, ne tik Lietuvos, bet ir seniesiems vokiečių miestams būdingo bruožo, būtent, miesto centre stovinčios bažnyčios. Nors Radvilai buvo dideli reformacijos globėjai, tačiau bažnyčiai vietą jie skyrė miesto pakraštyje. Nuo miesto vėliau ji buvo net atskirta gynybine siena. Tai buvo padaryta renesanso idėjų įtakoje. Tuo norėta pažymėti, jog religija miesto gyvenime neužima vyraujančios vietos. Per keturis šimtmečius karų ir gaisrų naikintiems Biržams daug kartų teko iš naujo atsistatinėti, tačiau miesto planas iš esmės nepakito.

Pastaruoju metu eilėje vietų aptikti buvusių miesto įtvirtinimų pėdsakai. Surasta 1655 m. plane pažymėtos šiaurinės sienos, joje buvusių vartų, gynybinio bokšto pamatai, pietinėje miesto dalyje, ant Vilniaus kelio, — buvusio vartų bokšto pėdsakai. Iš šių liekanų išsidėstymo galima spręsti, kad XVII a. viduryje sienomis apjuostas miestas užėmė apie 70 ha plotą. Vienoje Širvėnos ežero saloje yra buvusių pastatų pėdsakai. Saloje Radvilai buvo užveisę sodą. Kitoje saloje, kaip pasakoje pavadinimas, buvo žvėrynas. Antrąjį ežero krantą šiuo metu puošia senas parkas ir XIX a. dvaro rūmai.

Biržai istorinių paminklų gausumu, jų didingumu ir vandenimis turtinga aplinka lygintini su Trakais. Jie skiriasi tuo, kad Trakuose vyrauja augšto meistriškumo XIV-XV a. paminklai, o Biržuose — XVI-XVII a. Radvilų rūmų griuvėsiai sudaro dar apie 20 proc. visos pastato vertės. Todėl juos būtų tikslinga atstatyti ir pritaikyti kokiai nors kultūros įstaigai, kaip, pavyzdžiui, yra padaryta su Raudondvario, Raudonės, Trakų pilies rūmais.