KOSCIUŠKOS SUKILIMAS LIETUVOJE

ALGIRDAS BUDRECKIS

Kad Kosciuška jojo,
karalium pastojo: 
palauk, palauk, pons Kosciuška, 
atjoj Lenkų ponas.

(Sukilėlių daina)

Jieškant lietuvių tautos sukiliminės dvasios pradų, esame verčiami pažvelgti į 1794 metų sukilimą, vadinamą Kosciuškos sukilimu. Jame randame lietuvių tautinės rezistencijos prototipus: patriotizmą, norą atstatyti savąją valstybe, socialinį protestą, didvyriškumą ir net lietuvišką nacionalizmą. Viršminėtieji motyvai kartojasi 1812 m., 1830-31 m., 1863 m., 1905 m. ir 1918-1921 m., net ir vėliau, 1941 m., bei 1944-54 metais. Iš viso, mažai dėmesio kreipiame į pirmąją išsivadavimo pastangą.

Kosciuškiada buvo Lenkijos - Lietuvos bajorų ir dalies miestelėnų bei valstiečių bandymas nusikratyti Rusijos skverbimosi į Lenkijos-Lietuvos žemes, prarastas per 1772 m. ir 1793 m. padalinimus.

Tautos sukilimo prieš Rusiją idėja išsivystė 1792 m. lenkų-rusų karo metu, kai karalius Stanislovas Augustas ėmė nuolankauti imperatorei Kotrynai II ir Targovicos konfederacijai. Jaunas Lenkijos karvedys, kunigaikštis Juozapas Poniatovskis, tuomet rašė dėdei karaliui:

Jei Jūsų Didybė, kadangi šį karą kariauti nebuvome pasiruošę, būtų sėdęs į balną kartu su bajorija, apginklavęs miesčionis, paskelbęs valstiečius laisvus, tada būtume arba garbingai žuvę, arba Lenkija būtų tapus galybe.

Karaliui nusileidus Targovicos konfederacijai, sukilimo planas gimė Čartoriskių dvare, Pulavuose. Sukilimas buvo atidėtas, bet nepalaidotas; insurekcijos nauju vadu tapo lietuvis respublikininkas generolas Tadas Kosciuška.

Sąmokslas svarstė: jei revoliucinė Prancūzija susitaikytų su Prūsija, Lenkijos integralumas turėtų būti užtikrintas sutartyje. Tą užtikrinti, numatomas visuotinis tautinis sukilimas, pagrįstas respublikos kariuomene (apie 65,000 karių), apsišvietusią bajorija, miestiečių patriotizmu ir simpatija Prancūzijos revoliucijai, ir laisvės troškimu valstiečių tarpe. Pagal planą, karalius abdikuotų ir perduotų valdžią, panašiai į Prancūzijos, respublikinei santvarkai. Šiais reikalais 1793 m. sausio mėn. Kosciuška nuvyko Prancūzijon. Iš pradžių atrodė, kad jo misija ras pritarimo ir bus sėkminga.

Tačiau, revoliucijos laimės vėjai papūtė kita kryptimi. Sumušta ir priversta ginti savo teritoriją, Prancūzija nutraukė lenkams konspiratoriams pagalbą. Kosciuškos draugai, žirondistai, virto iš valdžios 1793 m. gegužės 31 d.; to pasėkoje, Kosciuškos įtaka Paryžiuje susilpnėjo. Naujieji prancūzų valdovai suvedžiojo Kosciušką; Jie buvo linkę leisti prūsams padalinti Lenkiją jei kiltų iš to rimtos derybos su Hohenzolernais. Jakobinai šaltai žiūrėjo į Kosciušką. Realistas Dantonas buvo priešingas betkokiai “brisotiadai”; jis palaikė “neužsiangažavimo” principą ir kietą politinį realizmą. Maratas švaistė komplimentus Kotrynai II. Net Robespieras nenorėjo įžeisti Rusų imperatorės. Tad, 1793 m. vasarą, Kosciuška grįžo Leipcigan, pas konspiratorius, be jokių laimėjimų.

Tuo tarpu sukiliminis sąmokslas Lenkijoje-Lietuvoje pribrendo. Šitą nusistatymą paskatino prūsų kariuomenės įžengimas į vakarinę Lenkiją 1793 m. rugpjūčio mėn., ko išdava buvo žečipospolitos vakarinių sričių pagrobimas. Pabrigadininkis Jonas Henrikas Dambrovskis stengėsi paveikti vakarinę diviziją, kad ji pasitraukdama prisijungtų prie Varšuvos įgulos. Kai rusų okupacinė kariuomenė užgniaužė šitą užmojį, patriotams tebeliko tik viena kryptis: visuotinis sukilimas. Ta kryptimi einant, keli kariškiai užsimojo Varšuvoje paruošti sukilimą. Jų tarpe buvo generolas Ignacas Dzialynskis (Vakarų Lenkijos masonijos vicedidmistras), plk. Jokūbas Jasinskis (lietuvis inžinierius) ir brigadininkas Antanas Madalinskis. Iš civilinių prie sąmokslo prisidėjo vengras bankininkas Kapostas (iliuminatų veikėjas), Elijas Aloe (masonų vadas), Stanislovas Soltykas (seimo atstovas), Juozas Paulikauskas (žurnalistas, vėliau Kosciuškos asmeninis sekretorius) ir Karolis Prozoras — jaunas Lietuvos didikas. Kaip matome, sukilimo pradininkai buvo karininkai bei farmazonai, jų tarpe žymų vaidmenį suvaidino ir lietuviai.

Jų pagrindinė mintis buvo staiga užpulti rusus ir prūsus okupantus. Smūgį duotų respublikos kariuomenė, jai talkininkautų ginkluoti civiliniai, kuriuos patrauktų asmens laisvės paskelbimas.

Sukilimo planas rėmėsi ant stiprios respublikos kariuomenės. Tačiau įvykiai bėgo sąmokslo nenaudai. Respublika neteko daugiau kaip 20,000 karių, nes rusai juos suėmė ir inkorporavo į rusų armiją. Iš likusiųjų 37,000 (1793 m. rudenį)

Kosciuška 1793 m.: “Viešpatie, leisk man dar kartą kovoti už tėvynę.”

maždaug pusė turėjo būti išformuoti, pagal pavergto seimo rezoliucijas.

Rugsėjo mėn. Kosciuška atvyko į Podgorzę, netoli Krokuvos, pasitarti su sąmokslininkais. Pagal Varšuvoje išdirbtą planą, kariuomenė varšuviečiams ir apylinkės miškų valstiečiams (vadinamiems “kurpie”) padedant, staiga pultų sostinės rusų įgulą ir pagrobtų jos sandėlius ir ginklides; tuo pat metu vyktų ofenzyva prieš prūsus vakarų Lenkijoje. Po to, pagrindinės pajėgos pasuktų nuo Varšuvos prieš rusus Liubline ir Valuinijoje, tuo būdu išvaduodamos ten esančius lenkų pulkus. Lietuvos kariuomenė taipogi sukiltų. Pradininkai numatė sutelkti 15,000 kovotojų tarp Pilicos ir Vyslos ir iš viso panaudoti 44,000 karių prieš 37,000 rusų ir prūsų.

Pagal, ambasadoriaus Ingelstroemo paveikto, Gardino seimo nutarimą respublikos kariuomenės buvo tepalikta 5,000 Lietuvoje ir 10,000 Lenkijoje, likusioji jos dalis turėjo pereiti rusų žinion ligi 1794 m. kovo mėn., arba turėjo būti paleista. Ingelstroemas buvo nustatęs dar ir pereinamąją normą, būtent: 12,000 Lenkijoje bei 7,700 Lietuvoje. Tasai Kotrinos II atstovas, laikęs 30,000 rusų kariuomenės respublikoje, skubino mažinti lietuvių ir lenkų karių skaičių, kad nekiltų insurekcija, nes krašte buvo jaučiamas didelis nepasitenkinimas. Tačiau, daugelis Lietuvos ir Lenkijos karininkų, aiškiai matydami, jog išformavus respublikos kariuomenės dalinius, vargu ar būtų beįmanomas sukilimas prieš svetimus krašto engėjus, delsė vykdyti rusų reikalavimus, o kaikurie net atsisakė paleisti savo dalinius, skubiai ruošdami ginkluotą, bet dar neorganizuotą, pasipriešinimą rusams.

Lietuviai, organizuodami sukilimą, neatsiliko nuo lenkų. Stanislovas Soltanas su adv. I. Gubovskiu 1793 m. vasarą sudarė ir paruošė Vilniuje rezistenciją prieš rusus centrą. Be jų, organizatoriais dar buvo kun. Ksaveras Bagužis, Mykolas Jeronimas Brzostovskis, Stepas Grabauskas, Kalitas. Kun. Bagužis siūlė sukilimo akte paskelbti sodiečiams laisvę, miestelėnus sulyginti su bajorais ir paskelbti bažnytinio autoriteto pripažinimą — dvasininkus patraukti. Faustinas ir Sebastijonas Ciecierskiai su Jonu Kilinskiu, dvarininku Eitminu ir Narbutu slaptai ėmė ruošti sukilimui dirvą. Jų nelaimei, faktorius Tobijus juos išdavė Vilniaus generalgubernatoriui Mikalojui V. Repninui, kuris dešimt dienų prieš sukilimą suėmė brolius Ciecierskius, Bogužį ir 21 kitą sąmokslininką Vilniuje. Jie visi buvo ištremti Rusijon.

1794 m. kovo 12 d. Madalinskis sutelkė 1000 raitelių Ostrolenkoje. Jis paskelbė sukilimą ir Tadą Kosciušką Lenkijos - Lietuvos valstybės viršininku (naczelnik). Kosciuškai būnant svetur, Madalinskis pasiskelbė “panačalninkiu”.

Tačiau jis nedrįso pulti Varšuvą. Pajudėjęs Varšuvos link, jis pasuko Krokuvos kryptimi, pasitikti Kosciušką. Tuojau ir Lietuva subruzdėjo. Lietuvoje sukilimas rėmėsi rusų dar nesu-likviduotos Lietuvos kariuomenės likučiais.

Beveik tuo pačiu metu lietuviai sukilo prieš rusus. Generolas majoras Romualdas Giedraitis su gen. Niesiolovskiu, A. Prozoru ir P. Zaviša balandžio 17 d. paskelbė sukilimą. Iš Šiaulių Giedraitis su 200 raitelių nuvyko į Šates, kur balandžio 18 d. jis susirėmė su gen. Antano Chlevinskio pulku. Rusininkas, didysis hetmonas Simanas Kosakauskas, buvo nusiuntęs Chlevinskį Šiaulius paveikti sukilėlius, kad jie nesipriešintų rusams. Chlevinskis, tačiau, buvo nugalėtas; jis perėjo į sukilėlių pusę, pasirašydamas sukilimo aktą. Su būriu jis nužygiavo į Raseinius ir kitur telkti sukiliman kariuomenės dalių.

Jokūbas Jasinskis, poetas bei inžinierius, paėmė Lietuvos vyriausią karinę sukilimo vadovybę. Jasinskis (1759 - 1794 m.) buvo nepaprastai gabus patriotas. Jis pradėjo karo tarnybą eiliniu artilerininku. 1783 m. jis pakilo į kapitonus, o 1790 m. jis buvo pakeltas į pulkininkus. 1794 m. Jasinskis tapo Lietuvos artilerijos viršininku. Jis atstovavo radikalų, vadinamų jakobinų, sukilėlių sparną. Rousseau humanitarinis nacionalizmas tapo jakobinišku nacionalizmu, kai jakobinai, Prancūzų revoliucijos politinis klubas, pabrėžė prancūzų tautiškumą. Jie stengėsi išplėsti laisvės, lygybės ir brolybės idealus, tik tam jie naudojo smurtą. Jasinskis buvo tų idealų šalininkas ir už tai davė lietuvių sukilimui nacionalistinį, revoliucinį atspalvį.

Iš balandžio 23 į 24 naktį, Jasinskis sumaniai puolė Vilniaus rusų įgulą, susidedančią iš

2,000 kareivių. Jasinskio sukilėlių buvo vos tik 370 karių konspiratorių. Iš miego pažadinti rusai nežinojo kas daryti ir pusė jų pasidavė. Parsidavėlis hetmonas Kasakauskas kartu su rusų komendantu Arsenjevu pateko į nelaisvę. Rytojaus dieną Vilniaus rotušėje buvo pasirašytas ir paskelbtas Lietuvos sukilimo aktas, sudaryta Lietuvos Vyriausia Taryba ir Vilnius paskelbtas Lietuvos sostine. Tuoj 2238 asmenys Vilniuje pasirašė sukilimo aktą. Į Vyriausiąją Tarybą įėjo Ksaveras Niesiolovskis, M. J. Brzostovskis (kuris po lietuvišku atsišaukimu pasirašė Michailas Brastawskas), kunigaikštis Martynas Počobutas. Tą pačią balandžio 25 d. Jasinskio įsakymu buvo pakartas hetmonas S. Kasakauskas. Vyriausioji taryba paskelbė universalą ir jame pranešė, kad Jasinskio vadovaujama kariuomenė išlaisvino Vilnių.

Balandžio 30 d. Giedraičio dalinys atjojo į Vilnių. Vilniaus sukilėlių pašauktas gen. Chlevinskis perėmė divizijos vadovybę.

Susidarė valdymo organas, kuris organizuotų kraštą kovai su dar neišvytais okupantais ir sudarytų tam reikalui administraciją ir teismus, kad apsaugotų kraštą nuo sauvaliavimo. Vyriausioji Taryba, remdamasi karine sukilėlių jėga, kuri jai suteikė galią kraštą valdyti, tuojau faktiškai virto pirmąja Lietuvos laikinąja vyriausybe, veikiančia visai nepriklausomai nuo Lenkijos. Savo lietuviškai spausdintuose atsišaukimuose į tautą, ji pasivadino “Wiresnibe arba roda sio ciesa Lietuwos” ar kitur “Roda neydidziausia naradaus Lietuwos”.

Gegužės mėn. 3 d. Vyriausioji Taryba paskyrė J. Jasinskį Lietuvos kariuomenės vadu, o gegužės 7 d. tą paskyrimą patvirtino “načalninkas” Kosciuška, kuris pakėlė Jasinskį generolu. Vilniuje architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius suorganizavo municipalinę gvardiją iš 1600 vyrų. Ši gvardija gegužės mėn. 11 d. paradavo prieš Vyriausią Tarybą.

Jasinskis tuoj pasirūpino, kad pradėtų veikti parako ir patrankų gamyklos. Jis laikė tikslinga sukelti maištą rusų užimtose srityse ir jose pradėti karą. Kitaip sakant, išvaduotai Lietuvai susitvarkius, lietuviai turėjo išplėsti karines operacijas į Kuršą, į Livoniją per Daugpilį, ir net Minsko vaivadijoje. Vyriausioji Taryba, kol ji rėmėsi karine jėga ir galėjo veikti ir vykdyti savo valdžią, ypač didelį dėmesį kreipė į lietuviškai kalbančią lietuvių liaudį, anot Vac-

Kosciuška veda atakon dalgininkų vorą kautynėse ties Macejovičiais

lovo Biržiškos (“Lietuvos laikinosios vyriausybės mūsų praeityje”, Praeities Pabiros, psl. 92-93):

. . .“pirmą kartą per visą 400 metų bendro valstybinio su Lenkija gyvenimo laiką, įvairiais politiniais, administraciniais ir teismo reikalais kreipdamasi į kraštą lietuviškai tam tikrais atsišaukimais”.

Vyriausioji Taryba ne tik dalį atsišaukimų skelbė lietuvių kalba, bet juose stengėsi sulietuvinti visų “Rodos neydidžiausios” narių pavardes (kaip pvz.: Josefas Niesiolorcskas, Benedyktas Marykonis, Dominikas Narbutas, Michalas Grabowskas, Stanislaivas Walawicza, Martynas Poczobutas ir pan.). Ne vien tiktai “neydidžiausia rodą”, bet ir kiti jos sudaryti organai, lyg ir savotiškos laikinosios ministerijos (pvz.: “Sūda skarba Lietuwos sio layka”), dėl politinių priežasčių lietuvėjo. Sekant Didžiosios Prancūzų revoliucijos pavyzdį, Lietuvoje irgi buvo išleistos asignatos, t. y. konfiskuota žeme padengti popieriniai pinigai. Lietuviškos asignatos buvo vadinamos iždo biletais (bilet skarbotvy).

Nuo pat pradžių rusai-prūsai turėjo dvigubai tiek karių, kiek turėjo sukilėliai. Kosciuška ėmėsi didvyriškom priemonėm kovoti prieš engėjus. Jis norėjo papildyti reguliarią kariuomenę iki 100,000 (t. y. iki 1792 m. normos). Tam tikslui jis įsakė panaudoti rekrūtavimo sistemą, naudotą prieš švedus 1656 m., kai buvo skiriamas vienas pėstininkas nuo penkių trobų (ir vienas raitininkas nuo penkiasdešimt trobų), su batais, apranga ir ginklais. Be to, daug įvairių luomų savanorių stvėrėsi ginklo, iš kurių susidarinėjo savanorių daliniai. Pasak Kosciuškos: “Būtų sunku tokiomis aplinkybėmis iššaukti 100,000 rikiuotės kareivių, bet būtų lengva iššaukti kovos laukan 300,000 masę”. Pagal lenkų karinį istoriką M. Kukielį (“Kosciuszko and the Third Partition”, Cambridge History of Poland, II, psl. 160-61), Kosciuška turėjo prieš akis amerikiečių bei prancūzų modelius: milicijas, tautines gvardijas, levee an masse.

Nepaprastu įsakymu, pagal kurį visi vyrai tarp 18 ir 28 metų amžiaus privalėjo tarnauti, rekrūtai, kurių neverbavo į reguliarią kariuomenę, įsirašė į Kosciuškos miliciją. Visi vyrai tarp 18 ir 40 metų amžiaus, kurie neįėjo į viršminėtas kategirijas, turėjo sudaryti masinį telkinį, iššaukiamą vietinei apsaugai. Tokiom didelėm miniom nepakako kariškų šautuvų. Jie buvo aprūpinti senom muškietom ir dvivamzdžiais šautuvais. Be to, Kosciuška galvojo vartoti ir pistoletus. Anot Kukielio, jis buvo susipažinęs su Folardo ir Lloydo teorijomis, kurios atgaivino pikę ir durtuvą, gilią formaciją ir masinę ataką. Kosciuškai įspūdį darė revoliucinio karo

Kosciuškos priesaika, vokiečių raižinys

veiksmai Prancūzijoje; jisai buvo įsitikinęs, jog atkaklūs puolimai durtuvais vaidina sprendžiamąjį vaidmenį. Užtat jis numatė žmonių masių naudojimą. Revoliucinė taktika reikalavo masių su pikėmis, arba su dalgiais, stačiai pritaisytais prie kotų. Masinį puolimą turėjo paremti ypatingi šaulių daliniai ir ugnis. Kosciuškos sukiliminė strategija buvo pagrįsta pistoletų ir įvairiai ginkluotų minių kova.

Kilo, tačiau, problema: kaip iššaukti šimtatūkstantines minias? Kosciuška bandė patraukti valstiečius į sukilėlių pusę ir net paskelbė tam tikslui porą atsišaukimų, žadančių laisvę sukilusiems. Bet, nenorėdamas atstumti daugumos bajorų nuo sukilimo, Kosciuška, nežiūrint savo demokratiškumo ir pasisavintų amerikiečių bei prancūzų naujų laisvės ir lygybės idėjų, buvo priverstas imtis nuosaikesnės politikos bei atsargių reformų linijos. Tačiau, jo bendradarbis Hugonas Kolontajus bandė sukilimą pakreipti radikalia kryptimi, reikalaudamas imtis net tero-

Jokūbas Jasinskis, Duruy litografija

rištinių priemonių prieš sukilimui nepalankius ar priešingus didikus ir augštąją bajoriją, o remtis smulkiąja bajorija, miestiečiais bei valstiečiais. Šie kivirčai suskaldė sukilėlius. Bajorija bijojo socialinių neramumų ir daug kur sabotavo ryžtesnių generolų pastangas. Valstiečius šalino bajorijos dviveidiškumas. Gudai iš viso neatsiliepė į atsišaukimus sukilti prieš maskolius. Lenkijoje kareiviai dažnai būdavo alkani, o karininkai - bajorėliai tik kortavo ir uliavojo. Valstiečiai, išskyrus žemaičius, kurių būklė mažai skyrėsi nuo vietinės šlėktos, liko abejingi sukilėlių pažadams. Kosciuška, todėl, negalėjo sukelti jo svajotų levee an masse.

Tik lietuvių masės subruzdėjo. Vietos jakobinų - patriotų dėka, žemaitėliai bei kalnėnai mužikėliai rėmė sukilimą. Sukilimui skiriama kurstomoji “Lietuvių - žemaitėlių” daina vaizdžiai rodo to meto sodiečių nuotaiką:

Jei nenorim jungo traukti,
Ginkim mūsų tą žemelę
Nuo rusų ir prūsų!

Imkim kucus ir kucelius,
Ir laukočius ir ragočius,
Ir kam kas pakliūna.

Muškim rusus, muškim prūsus,
Laužkim jų galybę,
Kad negniaužtų, kad nespaustų mūsų!

Be to lietuviuose Kosciuška buvo plačiai žinomas baudžiauninkų užtarėjas: tai, girdi, buvęs “mužikų jenerolas”. Yra ir dainų apie Kosciušką. Štai posmas iš Giedraičio raitelių dainos “Vilniaus miesto žali bromai”:

Padėk, padėk, pons Kasciuška,
Padėk, padėk, pons Kasciuška,
Maskolių valioti.

Kaip maskolių pavaliosim,
Kaip maskolių pavaliosim,
Austriją kaposim.

Rubavosim rusą, prūsą,
Rubavosim rusą, prūsą,
Mušim austrijoką.

Radikalams vadovaujant, lietuviai bajorėliai ir valstiečiai kovojo prieš rusus visame krašte. Reguliarios kariuomenės daliniai telkėsi Vilniuje, o provincijoje bajorai sudarinėjo vietinius dalinius. Sukilėlių milicija sumušė rusus kautynėse Žagarėje, Joniškyje, Biržuose, Pušalote, Žiežmariuose ir Panevėžyje. Padrąsinti pasisekimų, maištininkai spaudė rusų kareivius Bauskėje ir išplėtė savo operacijas Pabaltijo pajūry.

Generolui Jasinskiui pavyko prie sukilimo Lietuvoje sutraukti daugelį valstiečių bei miestiečių, bet jo radikalios respublikoniškos politinės pažiūros erzino nemaža bajorų, nes jis mėgino palaužti bajorų išdidybę ir sukelti paprastų žmonių pasiryžimą. Bajorai kaltino jį prancūzišku jakobinizmu; tai skaldė maištininkų pajėgas ir darnumą. Be to, pasireiškęs lietuvių savarankiškumas erzino lenkus, kurie reikalavo glaudesnių lietuvių sukilėlių ryšių su lenkais. Dėl kai kurių Lietuvos bajorų ir lenkų skundų, bei intrigų, Kosciuška 1794 m. birželio 1 d. atšaukė Jasinskį iš Lietuvos kariuomenės vado pareigų. Jo vieton paskyrė lenką, gen. Mykolą Vielhorskį, nauju vadu, o šiam po kiek laiko nuo tų pareigų atsisakius, buvo paskirtas iš Lenkijos atsiųstas gen. Stanislovas Mokronovskis. Lenkų spaudimo dėka, birželio 10 d. Kosciuška prijungė lietuvių vyriausybę prie lenkų. Kosciuška sudarė “Centrinę Lietuvos didžiosios kunigaikštijos deputaciją” Vilniuje civiliniams su sukilimu susietiems reikalams tvarkyti. Centrinė deputacija, po to, vaidino tik administracinį vaidmenį. Tuo būdu lenkai nuslopino šį pirmąjį lietuvių politinį separatizmą. Visvien lietuvių antirusiškas kovingumas nenusilpo. Karolis Prozoras buvo paskirtas Kosciuškos įgaliotiniu Lietuvoje.

Išviję rusus iš Žemaitijos, maištininkai pradėjo vykdyti drąsesnius žygius. Telšių apskrities karo komendantas Vaitkevičius nukirto rusų susisiekimą su prūsais tarp Palangos ir Klaipėdos. Pastebėjęs, kad rusai ir prūsai dar palaiko ryšius laivais, jis pasistatė eilę valčių ir puldinėjo priešo karo laivus. Staigiu žygiu Luko Kalinauskio dalinys užgrobė prūsų karo laivą netolį Palangos. Buvo suimtas svarbus rusų kurjeris. Kalinauskis, be to, pargabeno 7 patrankas ir daug karo medžiagos sukilėliams.

Tomas Vavreckis (Wawrzecki), lietuvių Vyriausios Tarybos narys, nuvyko į Žemaitiją. Jis ir Vaitkevičius suplanavo milicijos operacijas, kurių tikslas buvo išsklaidyti rusų kariuomenę po didelius plotus. Šimtas žemaičių prasmuko pro rusų linijas ir gegužės 23 d. atsidūrė Liepojoje. Ten jie nupirko 1200 muškietų ir didelį kiekį parako bei kitos municijos. Po to, jie susirišo su kitais žemaičiais sukilėliais. Municija buvo pargabenta į Šėtą, kur apsiginklavo keli sukilėlių junginiai.

Birželio 25 d. Vaitkevičius ir Vavreckis su gen. Romualdu Giedraičiu užėmė Liepoją. Liepojos miestelėnai buvo priversti prisiekti, jog kovosią už Lietuvos, Kuršo ir Lenkijos nepriklausomybę. Sukilėliai privertė vokiečių baronus paleisti savo baudžiauninkus ir tuo tikslu pasirašyti liudijimus. Latviai baudžiauninkai savanoriškai įsijungė į sukilėlių eiles. Baudžiava beveik išnyko visoje Žemaitijoje ir vakarų Kurše. Ginkluoti baudžiauninkai puldinėjo storžievių baronų dvarus. Vokiečių baronuose kilo panika — vieni nukako į Liepoją prisiekti, jog remsią sukilimą, kiti išdūmė į Bauskę, j ieškodami rusų prieglobščio. Žemaičiai užėmė Ventspilio uostą toliau šiaurėje ir įsigijo daugiau ginklų. Rusai atėmė Liepoją liepos 12 d., tačiau žemaičiai grįžta ir po dviejų dienų kautynių, atgauna uostą liepos 24 d. Sužinoję apie artėjančius rusų korpus, žemaičiai evakuavo Ventspilį ir Liepoją rugpiūčio 11 d. Keli šimtai latvių traukėsi kartu su lietuviais-

Gegužės pabaigoje, lenkų pagrindinėn kariuomenėn susirinko 6-7,000 kovotojų, tačiau, ten Derfeldeno rusų kariuomenė turėjo dau-giau kaip 16,000. Po susirėmimo birželio 6 d. lenkai buvo priversti pasitraukti, nors nenustoję nei kareivių, nei patrankų. Liubline susitelkusius dalgininkus rusai išblaškė. Po šių pralaimėjimų lenkų kariuomenės dvasia buvo klaiki. Iš tikro, padėtis galėjo būti pavojinga, jei Derfeldenas būtų žygiavęs palei Vyslą, Varšuvos link. Tačiau, šis generolas turėjo įsakymą perbristi Bugą, sudeginti Čartoriskių dvarą Pulavuose, ir žygiuoti Lietuvon, nes lietuvių numalšinimas buvo rusų pirmasis strateginis uždavinys.

Kosciuška traukėsi atgal į Varšuvą, šaukdamasis Zajączeką prie savęs. Birželio 30 d. prūsų karalius peržengė Vyslą, ties Inovlodze. Liepos 13 d. engėjų kariuomenės dydis jau siekė 25,000 prūsų ir 14,000 rusų, iš viso apie 39, 000 kariuomenės žygiavo Varšuvos link malšinti sukilimą. Didžiuliuose apkasuose, aplink Varšuvą, Kosciuška surinko apie 28,000 kovotojų, neįskaitant 9,000 Varšuvos milicijos. Tuomet Varšuva sudarė sukilėlių prietiltį, prie kurio vyko apkasų kova. Dešinėje karo veiksmai vyko išilgai Narevo upės fronto, kur prūsų korpas iš

11,000 mėgino forsuoti liniją, norėdamas apsupti Kosciušką. Lenkų apsaugos jėgos Narevo fronte, nors ir daug silpnesnės už priešą ir sudarytos iš sukilėlių dalinių ir sutelktų rekrūtų, tačiau atkakliai laikė liniją.

Tuo tarpu karas Lietuvoje irgi rimtėjo. Rusų jėgos žygiavo Lietuvon triuškinti maištininkus — Repninas iš rytų ir Derfeldenas iš pietų. Generolo Vielhorskio jėgos buvo išblaškytos; reikėjo ir vidaus persitvarkymų. Liepos pradžioje Giedraitis perėmė iš Salistrovskio korpą. Jo uždavinys buvo saugoti Kuršo sieną nuo rusų. Liepos 3 d. Giedraičio korpas susikovė su rusais ties Pušalotu. Liepos 10 d. čia pat rusai puolė jį; jie vėl atakavo Giedraičio korpą stovykloje ties Vaškais liepos 28 d. Rytojaus dieną, po nedidelio susirėmimo, Giedraitis pasitraukė ligi Joniškėlio.

Išvengęs Vielhorskio pagrindinių jėgų, liepos 19 d. rusų generolas Knoeringas bandė staiga pulti Vilnių, bet, saujelės karių ir drąsių miestiečių dėka, jis buvo atmuštas. Rugpjūčio mėnesį rusai atnaujino ofenzyvą prieš Vilnių su didesnėm jėgom, kai lietuvių daliniai buvo išsisklaidę. Vadui Vielhorskiui susirgus, Vilniaus korpą perėmė gen. Chlevinskis. Rugpj. 11 d. rusai vėl puolė Vilnių. Chlevinskis gynė, bet Vilniaus neapgynė. Tada didvyriškai pasirodė brigadininkas Steponas Grabauskas ir kpt. Nestoras K. Sapieha. Sapieha užėmė apylinkės kalnelius ir, lietuviams besitraukiant, atgabeno į kalnelius sunkiąją artileriją, paskubomis suformavo bateriją ir ne tik išgelbėjo Žaliąjį tiltą, bet privertė pasitraukti ir vieną rusų bateriją. Pagaliau, lietuviai sukilėliai turėjo visiškai apleisti Vilnių, nes sukilėlių kovoje dėl Vilniaus žuvo daugiau kaip 1000. Rugpjūčio 12 d. Vilniaus patekimas į rusų rankas buvo žymus moralinis smūgis sukilėliams. Sukilimas Lietuvoje jau buvo palaužtas. Savo neveiklumu Chlevinskis sukėlė įtarimų. Kosciuškos įsakymu jis buvo pašalintas. Rugsėjo 8 d., po Chlevinskio, gen. Romualdas Giedraitis perėmė vyriausią Lietuvos kariuomenės vadovybę ir pasitraukė į Varėną.

Lietuvių valdžios organai moraliniai susmuko. Kariuomenė, irgi paveikta, tirpo. Rusai ėmė spausti. Giedraitis davė įsakymą pasitraukti į Gardiną. Milicijos daliniai iš Ukmergės, Zarasų ir Švenčionių apskričių buvo nusiųsti šiaurėn užimti Daugpilio tvirtovę. Šio manevro tikslas buvo atitraukti rusų pagrindines jėgas, kad lietuvių pasitraukimas nebūtų varžomas. Stepono Grabausko rinktinė, sudaryta iš 2000 vyrų, ir 5 patrankų, atsiskyrė nuo pagrindinio Giedraičio korpo Varėnoje, tikslu atlikti trukdomą žygį į užnugarį. Grabausko rinktinė žygiavo iš Varėnos, palei Viją (Lydos apskrity) į Gudiją. Rinktinė pasiekė Babruiską ties Berezina, kol, pagaliau, ji buvo sumušta.

Bendra padėtis rugsėjo pradžioje dar nebuvo pražūtinga sukilėliams. Nežiūrint didelių nuostolių, ypač lietuvių kariuomenėje, dar buvo likę 60,000 ginkluotų kovotojų. Tiesa, priešo pranašumas buvo žymus; per 50,000 prūsų, bent

50,000 rusų ir 5,000 austrų aktyviai veikė Lenkijos - Lietuvos respublikos ribose. Bet šios milžiniškos jėgos buvo išsisklaidžiusios, nes tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, priešas bijojo partizaninių sukilimų okupuotoje teritorijoje. Kitaip sakant, priešas buvo priverstas sudaryti dideles įgulas užimtose srityse.

Sukilėlių kariuomenė bandė trauktis į Gardiną ir tęsti partizaninę kovą. bet lietuvių sukilėlių jėgos nuolat tirpo. Giedraičio kariuomenė prasimušė pro stiprias rusų linijas ties Gardinu. Žemaičiai, vadovaujami Vavreckio, žygiavo pietų link pro Sūduvą, palei Prūsų sieną. Vavreckio žemaičiams teko dažnai susiremti su prūsų kariais. Žemaičių milicija ir Giedraičio reguliari kariuomenė susitelkė prie Balstogės. Ryšiai buvo užmegzti su Juozo Sierakovskio (negiminingas Lietuvos Sierakauskiams) lenkų kariuomene, kurioje buvo ir lietuvių dalinių.

Rusų maršalas Suvorovas išvyko iš Pietų Ukrainos su keliais tūkstančiais kariuomenės. Jam žygiuojant pro Valuiniją, Lietuvių Brastos link, prie jo korpo prisidėjo ir kiti rusų junginiai, kol jo korpas siekė 12-13,000. Jo uždavinys buvo apsaugoti Repnino kariuomenės, veikiančios Lietuvoje, kairįjį sparną. Tikslą atsiekti, Suvorovas turėjo užimti stiprią poziciją Lietuvos Brastos apylinkėse ir nutęsti frontą palei Būgą, iki Austrijos sienos. Rugsėjo 17 d. Krupčicoje Suvorovas susirėmė su Sierakovskio korpu iš 5,000 ar 6,000 pirmaeilių kareivių. Po atkaklių kautynių, kuriose lenkai gerai pasirodė Sierakovskio korpas tvarkingai pasitraukė į Brastą. Bet, po dviejų dienų, Terespolyje Sierakovskis, per žioplumą, leidosi priešo užklumpamas ir nors pavienės jo kuopos desperatiškai kovojo, korpas buvo sunaikintas. Viena lenkų vora ištisa krito eilėmis savo pozicijoje.

Kosciuška, tačiau, nenustojo vilties. Jis skubiai atstatė Sierakovskio korpą, įsakė Mokronovskiui, kurs vadovavo lietuvių korpui, manevruoti Suvorovo šone ir užpakalyje, pats, gi, planavo pulti Suvorovą su Sierakovskio likučiais. Jis asmeniškai aplankė abu korpus paruošdamas priešpuolį. Tuo tarpu Suvorovo smogiamoji jėga išsieikvojo; Suvorovas turėjo didelių nuostolių ir turėjo apsaugoti savo užnugarį. Jis galėjo pulti iš Lietuvos Brastos, naudodamas tik

6,000 kareivių. Atrodė, jog 1794 m. karo operacijos baigsis be sprendimo, kai naujiena pasiekė Varšuvą, kad rusų generolas Fersenas forsavo brastą per Vyslą, ties Kozienicom.

Rusams sumušus Sierakovskio korpą tarp Bialos ir Lietuvos Brastos, lietuvių jėgos pasidalino į dvi divizijas: vienai vadovavo Vavreckis ir Giedraitis, kitai Jasinskis. Sukilėliai ėmė trauktis į Varšuvą. Jasinskio divizijos uždavinys buvo apsaugoti Pragą, Varšuvos priemiestį. Kita lietuvių divizija buvo nusiųsta pulti gen. Ferseno kariuomenę. Kai prūsų kariuomenė nutraukė Varšuvos apgulimą, Fersenas pasitraukė į pietus susijungti su maršalu Suvorovu.

Fersenas norėjo nužygiuoti į Liublino vaivadiją, kur jam buvo įsakyta įsitvirtinti ir susirišti su Suvorovu. Kosciuška suprato, kad šių dviejų rusų korpų susijungimas sudarytų sąlygas sprendžiamajai rusų ofenzyvai prieš Varšuvą; užtat, sužinojęs, jog Fersenas forsavo Vyslą, Kosciuška nusprendė ji pulti, jeigu tik įmanoma, prie pat brastos. Tam tikslui jis nuskubėio pas Sierakovskio korpą, kuriame buvo ir lietuvių raitininkų dalinių; tuo pačiu metu jam buvo pasiųsta iš Varšuvos Poninskio papildomosios jėgos.

Kosciuška asmeniškai išvedė Sierakovskio korpą prieš Ferseną, kurį jis sutiko, peržengusį Vyslą. Ferseno užnugaryje buvo Vyslos krantai. Kosciuškos sumanus manevras galėjo duoti gerų rezultatų, net ir pergalę, jei sukilėlių jėgos būtų buvę pakankamos. Tačiau, Kosciuška visuomet nuvertindavo skaičių faktorių kare, o perdaug pasitikėdavo moraliniams faktoriams. Jis pavėluotai iššaukė generolo Poninskio papildomąsias jėgas. Poninskio 4,000 vyrų korpas dar buvo dienos žygio nuotolyje. To pasėkoje, spalio 9 d. ties Maciejovičiais, 7,000 sukilėlių susirėmė su Ferseno 14,000 vyrų. Rytojaus dieną, Fersenas puolė Kosciuškos poziciją, apriesdamas sukilėlius. Kruvinas mūšis truko astuonias valandas; Fersenas mūšyje panaudojo visas savo jėgas. Kosciuškos kariuomenė buvo visiškai sunaikinta. Sunkiai sužeistas Kosciuška, Sierakovskis ir kiti svarbūs vadai buvo paimti nelaisvėn. Priartėjęs prie mūšio lauko, Poninskis vos galėjo išgelbėti sukilėlių likučius ir pasitraukti Varšuvon. Laimė, kad pavargę rusai nesivijo.

Generolas Fersenas, po mūšio, susijungė su Suvorovo kariuomene. Prūsų kariuomenė vėl pasirodė iš vakarų.

Atrodė, jog sukilimui artėjo galas. Tačiau, patriotai dar nepasidavė. Kosciuškos vietoje, lietuvis amatininkas T. Vavreckis buvo paskirtas vyriausiu sukilėlių viršininku. Bet ir Vavreckis negalėjo sustabdyti sukilimo žlugimo; karaliaus partija ir dalis kariuomenės tik galvojo apie kapituliavimą. Jakobinų partija arba hugonistai, su Hugonu Kolontaju, gen. Zajączeku ir gen. Jasinskiu priešaky, stengėsi sudaryti revoliucinę diktatūrą ir ėmėsi teroro. Sukilėlių jėgos buvo sustiprintos naujais rekrūtais.

Dalis Lietuvos reguliarios kariuomenės, maždaug 700 kareivių ir 1000 valstiečių, pateko į prūsų nelaisvę. Lietuvių generolas Mejenas turėjo 1,500 nuostolių susirėmimuose su prūsais. Lapkričio 3 d. ties Stara Wies, Giedraitis, kuris dar turėjo 2,000 pėstininkų, 700 raitininkų ir 17 patrankų, susijungė su Dambrovskiu.

Pagaliau, lapkr. 4 d., rytą, Suvorovas puolė Prahą. 18,500 patriotų gynė šį priemiestį, jų tarpe, anot Kosto Jurgėlos, 5,000 ar 7,000 lietuvių. Po trijų valandų kruvinų kautynių Suvorovas išpjovė gynėjus. Prahos gynėjai ir gyventojai, daugiau kaip 20,000 žmonių, buvo išžudyti. Jaunasis Jasinskis žuvo didvyriškai kartu su savo kariais, begindamas priemiestį. Sukiliminėje vyriausybėje kilo panika: jau nebeliko kariuomenės Varšuvoje!

Giedraitis su savo lietuviais, po Prahos paėmimo, buvo atšauktas į Varšuvą, bet lapkričio 5 d.jis sustojo Tarčine. Viskas buvo baigta sostinėje. Lapkričio 11 d. jis sulaukė Vavreckio, pasitraukusio iš Varšuvos. Lietuvių kariuomenės likučiai traukėsi kartu su lenkais maištininkais Krokuvos link. Tuomet ir Austrija prisidėjo prie invazijos ir sudavė galutinį smūgį sukilimui. Giedraičio būriui pakrikus, lapkričio 18 d. rusai, be pasipriešinimo, Radošicų stovykloje, Kielcų vaivadijoje, pačiupo Vavreckį, Giedraitį su saujele generolų, karininkų ir kitų karių. Kosciuška, Vavreckis, Ignacas Potockis, Zakževskis, Kapostas, Kilinskis, poetas Niemcevičius ir kiti vadai buvo ištremti Petrapilin, kaip valstybės belaisviai. Finis Lituano-Poloniae!

Literatūra

Biržiška, M., Dainų istorijos vadovėlis, 1925.

Biržiška, V., “Lietuvos laikinosios vyriausybės mūsų praeity”, Istorijos Pabiros, 1960.

Dobrovvolski, Jakob Jasinski, 1951.

Jurgėla, C., History of the Lithuanian Nation, 1948.

Kukiel, M., “Kosciuszko and the Third Partition”, W. F. Reddaway, The Cambridge History of Poland, II, 1951.

Kliučevskii, V. O., Sočinenija, V., 1958.

Mosčioki, H., Dzieje porozhiorowe Litwy i Rusii, 1910.

Moscicki, H., General Jakub Jasinski, 1917.

Sliwinski, A., Powstanie kosciuszkovvskie.

Wolanski, A., Wojna polsko-rosyjska, II, 1922.