LIETUVOS KARIUOMENĖS ATSIKŪRIMO PRADŽIOS BEJIEŠKANT
POV. DIRKIS
Lietuvos kariuomenės pradžia glūdi lietuviuose karininkuose ir puskarininkiuose, atsidūrusiuose Rusijoje, kur ištrėmime būdami lietuviai kariai, 1917 metų revoliucijai išaušus, dėjo pastangas sudaryti tautinius pulkus. Lietuviai kariai pirmiausiai išsiskyrė iš lenkų divizijos, kuriai vadovavo gen. Daubar-Musnickis, sąstato ir įkūrė Atskirą Lietuvių Batalioną. Kijevo lietuvių kolonija batalionui įteikė vėliavą, kuri, išformavus batalioną ir grįžus į Lietuvą, buvo parvežta ir atiduota Karo muzėjui.
Atskirojo bataliono atsiradimas gana įdomus ir būdingas. Buvęs to bataliono virš. St. Čepulis pasakojo, kad 1917 m. gegužės 1 d. lenkų divizijos vienas pulkas išsirikiavo švęsti gegužės šventę. Tame pulke esantieji lietuviai kariai, apie 200 vyrų, išsirikiavo atskirai. Tuo metu prie išsirikiavusių neprisidėjo nei vienas lietuvis karininkas, nors jų pulke buvo apie septyni. Visa išsirikiavusios grupės vadovybė buvo trys jaun. puskarininkiai ir keli grandiniai.
Po tos šventės ir parado lenkų pulko vadovybė iš lietuvių karių atėmė visą valdinį turtą, palikdama tik po vieną porą baltinių ir lietuvius karius nuvežė į Galiciją, Skala miestelį, kur ir buvo sudarytas tas Atskiras lietuvių batalionas iš keturių kuopų. Į batalioną prisistatė lietuviai karininkai Pr. Klimaitis ir Ant. Juozapavičius, kurie dėjo pastangų išimti visus lietuvius karius iš lenkų divizijos.
Kaip tik tuo pat metu prasidėjo karių suvažiavimai: Petrapilyje, Rygoje, Daugpilyje, Minske ir kt. Susidarė Lietuvių Kariškių Sąjungos Vykdomasis Komitetas, o Smolenske įsikūrė sudėtinė, po atstovą iš įvairių frontų ir armijų komitetų, Vyr. komisija lietuvių pulkams steigti. Vykdomasis komitetas pradėjo leisti “Laisvą žodį”, kurio pirmas numeris išėjo 1917 m. rugsėjo 17 d. Redaktorium buvo karin. L. Natkevičius, o vinjetės autorius dail. K. Šimonis.
Karpilkomas buvo Lietuvių Karinin kų Pildomasis Komitetas, kuris buvo giliai susirūpinęs apie savo draugus — karius apkasuose. Norėdamas suteikti draugams žinių, kas dedasi pasaulyje, nerado geresnio būdo tai atlikti, kaip išleidžiant “Laisvą žodį”, vėliau pavadintą “Karpilkomo Žinios”.
Dėka to Karpilkomo, vos dėlto per gana trumpą laiką Rusijos teritorijoje susiformavo keli lietuvių batalionai: Rovne, Smolenske, Sibire, Valke ir kt. tikslu organizuotai grįžti į Lietuvą. Tačiau, Rusijoj perėmus valdžią Leninui, lietuvių batalionai ne tik buvo išformuoti, bet dalis jų karių išžudyta, pavyzdžiui Sibiro—Vytauto Didžiojo batalione. Kai kurios dalys, kaip raitelių divizionas (du eskadronai), su žirgais ir gausia manta, pateko vokiečių nelaisvėn.
Buvę Rusijos kariuomenės karininkai lietuviai galėjo grįžti į Lietuvą tik pavieniai, kaip eiliniai asmenys.
Pradedant 1918 m. gegužės mėnesiu, po vokiečių su bolševikais paliaubų, vis daugiau ir daugiau karių pradėjo grįžti Lietuvon. Tačiau grįžus atvirai veikti jokių galimybių nebuvo iki 1918 m. lapkričio 5 d., t. y. iki buvo sudarytas pirmasis ministerių kabinetas. Tada tik Vilniuje veikė Tarybos Registracijos Biuras, kuris uoliai registravo pargrįžtančius karininkus, numatytus Lietuvos apsaugai sudaryti.
Visas kraštas buvo priespaudoje. Lietuva taip buvo suvaržyta, kad Vilnius nežinojo, kas dedasi Kaune, Panevėžyje ar Marijampolėje. Pavyzdžiui, Šiaulių miesto griuvėsiai buvo padalinti net tarp trijų “kreizų”: Šeduvos pusė priklausė Šiaulių apskričiui, Joniškio pusė — Joniškio “krei-zui”, o Kuršėnų pusė — Kuršėnų “kreizui”.
Susisiekimas gyventojams buvo uždraustas. Išvažiuoti, pavyzdžiui, iš Vilniaus, reikėjo laukti leidimo ne mažiau dviejų mėnesių. Be tam tikro leidimo negalima buvo peržengti kito “kreizo” sienos. Krašte viešpatavo kuo aštriausios rekvizicijos, šalimais vokiečių žandarų labai uoliai darbavosi gaujos banditų, kurių vokiečiai nemalšino.
Tokioms sąlygoms esant, buvo aišku, jog reikia savas teises ginti, reikia turėti savą ne tik miliciją, bet ir kariuomenę, kuri ir buvo atkurta nepriklausomybę atgavus.
Tačiau kyla klausimas, kada, gi, nepriklausoma Lietuva pradėjo kariuomenę organizuoti? Tiksliai datą, dar kolkas, niekas nėra nustatęs.
Nors mes, buvę kariai, griežtai laikomės 1918 metų lapkričio 23 dienos išleisto pirmojo Kr. Aps. m-rio prof. Augustino Voldemaro įsakymo, kuriuo kar. Galvydis-Bykauskas buvo įpareigotas Alytuje pradėti organizuoti pirmąjį pėstininkų pulką. Tačiau, Kr. Ap. komisija buvo Tarybos suorganizuota 1918 metų birželio 10 d. ir buvo išleistas atsišaukimas į tautą, kviečiant savanorius registruotis Lietuvos Taryboje Vilniuje, Jurgio prospekte 13 nr. O tos komisijos pirmininkas St. Šilingas žodžiu įsakė kar. Glovackiui organizuoti 1 Pėst. pulką Vilniuje dar 1918 metų spalio mėnesio pradžioje.
Vilniuje, Taryboje, nuo 1918 metų balandžio iki spalio mėnesio buvo užsiregistravę 40 karininkų ir vienas kareivis. Spalio mėn. 16 d. Vilniun atvyko 17 pirmųjų savanorių kareivių grupė. Spalio mėn. 17 dieną pirmą kartą nuskambėjo Vilniaus kareivinėse malda lietuviškai ir pirmą kartą buvo sugiedotas Lietuvos Himnas. Lapkričio 1 d. kar. Glovackio organizuojamas pulkas pradėjo skirti sargybinius saugoti Lietuvos Tarybos būstinę, nes pulke jau buvo daugiau kaip 30 kareivių ir beveik tiek pat karininkų. Lapkričio mėn. 14 d. buvo pradėtos rikiuotės pamokos. Be to, lygiagrečiai tos pat komisijos žodžiu buvo leista ir Liudui Girai organizuoti Vilniaus Karo Komendantūrą. Gi, prie kar. Glovackio organizuojamo 1 pulko Vilniuje Kr. Ap. Komisija, irgi žodžiu, leido veikti ir etapo komendantūrai, kurios priešakyje stovėjo kar. Jackevičius. Pagaliau, datos nebepamenu, kar. Liatukui buvo leista organizuoti 2 p. pulkas Kaune.
Lapkričio mėn. 11 d. susitvėrus pirmam ministerių kabinetui, Kr. Ap. ministeriui buvo paskirti du viceministeriai: gen. Kondratavičius ir Kazys Aukštulaitis, o štabo viršininku kar. Jurgis Kubilius.
Kar. Galvydis-Bykauskas, gavęs įsakymą, tuojau išvyko iš Vilniaus į Alytų organizuoti 1 p. pulką, o kar. Glovackis, savo suorganizuotų apie 200 kareivių, perdavė Vilniaus komendantūrai ir pats išvyko į Kauną pas kar. Liatuką, kuris Kaune organizavo 2 p. pulką.
