Šaulė Tremtyje
ŽIEMAI ARTĖJANT
(Aplinkraštis)
Pasibaigė vasaros malonumai. Prasideda žiemos meto darbai. Kiekviena organizacija stengsis pagyvinti savo veiklą. Susimąstykime ir mes, sesės, kaip naudingiau šį rudens ir žiemos laikotarpį praleisti ir kuo daugiau prie šauliškų ir tautinių darbų prisidėti.
Čia pat jau Vėlinės.Rimties, susikaupimo, giliausio išgyvenimo diena. Aplankykime ir papuoškime šaulių, karių bei kitus apleistus kapus. Tai gražiausias šaulių moterų darbas, kurį visada savo tėvynėje atlikdavome, kuriam ir dabar turime jausti pareigą, vardan tų visų vėl žuvusių, kuriems tenai gal niekas ir kapo nesupylė ...
Netrukus sulauksime ir Kariuomenės šventės.Karžygys, dėl savo krašto laisvės žuvęs karys, tai amžinai šviečiąs šventos aukos pavyzdys. Kariuomenės šventės proga pagerbsime visų žuvusių brangią atmintį ir kartu pasisemsime karžygiškos dvasios, kad pačios daugiau aukotis ir dirbti dėl savo krašto gerovės ir laisvės pajėgtume. Ne tik dalyvaukime šventėje, bet ir visu nuoširdumu prisidėkime prie jos ruošimo!
Ne už kalnų ir taip visų laukiamos Kalėdos. Tą prasmingą šventę švęsdami vieni į kitus artėsime. Sveikinsime. Siusime dovanėles, ruošime Kūčias, Kalėdas. Apsidairykime aplink, pagalvokime, ar nėra užmirštų, sergančių, kokių senelių ar šiaip nelaimingų savųjų? Pirmoj eilėj visa krikščioniška meile į juos artėkime, jiems kokį džiaugsmą, malonumą suteikime: ar tai į Kūčias pakviesdamos, ar aplankydamos, ką nunešdamos, geru žodžiu paguosdamos.
Sulauksime ir brangiausios Nepriklausomybės šventės— Vasario 16-sios. Ši šventė turi visus išjudinti, paskatinti tolesniems laisvės kovos darbams. Visi ruošiami minėjimai ir jų programos turėtų būti kuo daugiau pritaikintos jaunimui, kad jie ryžtu ir kovos dvasia degtų. Šia linkme ir turėtume kuo daugiau dirbti. O taip pat šios šventės proga stenkimės įsiveržti ir į svetimųjų širdis bei protą.
Mūsų pareiga palaikyti ir savąją spaudą. Ilgi žiemos vakarai tinkamiausi skaitymui. Prisidėkime ir prie spaudos platinimo, nes spauda palaiko tautinę gyvybę ir kovoja už mūsų krašto laisvę. Neužmirškime ir mūsų brolio “KARIO”. Skaitykime jį ir bent po vieną naują prenumeratorių 1966 metams suraskime. O, ir “Šaulė Tremtyje” laukia jūsų, Sesės, talkos: straipsnių, nuotraukų ar nors savos veiklos žinučių atsiųskite! Sesė Redaktorė už viską bus dėkinga!
Nepagailėkime laiko ir lėšų prisidėti prie visų svarbiausių mūsų kultūrinių reikalų, politinių žygių. Šaulė visur gyva, kur tautos reikalai ją tik šaukia.
Labiausiai ji gyva savo organizacijos pareigose.Broliai šauliai laukia kuo aktyvesnės mūsų pagelbos. Visur darbščiosios moterų rankos reikalingos. Tačiau, ne tik darbu, bet ir sumanymais prisidėkime prie dar didesnės šauliškos veiklos pagyvinimo. Savo kultūriniais parengimais, dainomis, tautiniais šokiais, vaidyba ir kitais būdais kuo gražiau reprezentuokimės kitų organizacijų tarpe.
Būkime naši ir naudinga lietuviškos visuomenės dalis, sesių ir brolių organizacija, drausmingai ir vieningai dirbanti savo tautos gerovei ir nepriklausomai Lietuvai!
K. Kodatienė Moterų Šaulių Vadovė
Nuoširdžiai sveikinu D. L. Kunigaikštienės Birutės Draugiją, šiais metais švenčiančią savo 40 metų įsikūrimo ir 15 metų atsikūrimo tremtyje jubilėjų. Mieloms Sesėms Birutininkėms linkiu daug sėkmės jų vertingame kultūros ir šalpos darbe.
“Šaulė Tremtyje” Redaktorė
Paskelbti Jaunimo Metai
Nesenai dar skundėmės —žūsta mūsų jaunimas svetimųjų jūroje — žus mūsų laisvės viltys, su vyresniąją karta. Netiesa. Štai kyla jauni želmenys ir tiesia gajas šakas į saulę, taip gaivalingai, taip drąsiai.
Šiais liūdnos sukakties metais neveltui prisiminta partizanų testamentai: “Mes dantimis įsikandę laikomės Tėvų žemės tol, kol okupanto buožė sudaužo mūsų galvas. Užmerkiame akis su pilna burna šventos žemės, kad kiti ją labiau pamiltų” (Iš lietuvio partizano laiško išeiviams). Tie žodžiai tapo išgirsti jaunųjų lietuviškų širdžių. Jie šiemet pakėlė galvas ir, išjudinę net “senimą”, suruošė du milžiniškos reikšmės žygius — į Vašingtoną prie Baltųjų Rūmų ir dabar New Yorke — į Jungtines Tautas. Tai labai šaunūs užsimojimai, tai ugningai drąsi iniciatyva, kurios ir tegalėjo imtis jaunimas, niekur nepripažįstąs užtvarų bei pasipriešinimo. Taip pavasario upė pralaužia ledus, nes atėjo tam laikas — jos niekas nebesulaikys.
Vyresnioji karta su pasididžiavimu tai sutiko ir visomis galimomis priemonėmis išėjo talkon. To pasėkoje Pasaulio Liet. Bendruomenės Valdyba 1966 metus paskelbė Jaunimo Metais. Štai ką ta prasme rašo “Pasaulio Lietuvis”: “Ateinančiais 1966 metais Pasaulio lietuvių ypatingas dėmesys kryps į jaunimą. PLB Valdyba 1966 metus skelbia Pasaulio Lietuvių Jaunimo Metais. Jie prasidės su Kanados Lietuvių Jaunimo Kongresu 1965 spalio 8-10 dienomis Toronte. Vėliau seks jaunimo dienos bei suvažiavimai ir sąskrydžiai įvairiuose laisvojo pasaulio kraštuose”. To išdavoje tie metai vainikuosis Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresu 1966 m. birželio 30 — liepos 3 dienomis Čikagoje, o Metai bus baigiami pasaulio jaunimo stovyklomis. Visam šiam darbui jaunimas jau dabar uoliai ruošiasi. Žinoma, neatsilieka ir mūsų šauliai.
Dvi lietuvaitės atstovavusios Lietuvą Pavergtųjų Tautų demonstracijos parade š.m. liepos 17 d. Čikagoje: jauniausioji Čikagos šaulė Birutė Baškauskaitė ir “Rūtos” būrelio v-bos narė Juzė Gustaitytė.
ČIKAGA
Šauliai ir Vyčiai
Ir surado toks tokį — sako lietuviška patarlė. Tai galima pasakyti ir apie besimezgančią draugystę šaulių su vyčiais. Ji prasidėjo nuo tarpusavio bendradarbiavimo: vyčiai pakvietė šaulių šokių grupę “Aušrą” pasirodyti jų parengime, šauliai — vyčių chorą dainuoti jų meno kuopelės 10 metų sukakties minėjime. Po to visi dalyvauja bendrose vaišėse bei pasilinksminimuose. Tai labai gražu, nes abiejų šių organizacijų yra vienodi siekimai ir bendra kova dėl Lietuvos išlaisvinimo.
Ateityje duosime platesnių žinių apie vyčių veiklą.
Atšvęstos mirimo metinės
š. m. spalio 17 d. sukako metai nuo a. a. šaulės Jadvygos Išganaitienės mirties. Ta proga giminių užprašytose pamaldose dalyvavo daug šaulių, draugų ir pažįstamų. Po pamaldų šv. Kazimiero kapinėse Vytauto D. š. kuopos pirm. kun. A. Šeštokas atliko paminklo pašventinimo apeigas.
“Miško brolių” pakartojimas
Š. m. gruodžio 5 d. Čikagoje, Tėvų Jėzuitų namuose, bus pakartotas šiems metams pritaikytas ir turėjęs didelio pasisekimo, šaulių V. D. kuopos meno ratelio vaidintas, A. Kaulėno veikalas “Miško Broliai”. Veikale pavaizduota jaudinantieji pergyvenimai ir ryžtingos partizanų kovos.
Redaguoja E. PETRAUSKAITĖ, 926 W. 52nd Street, Chicago, III. 60609
JIEŠKOSIU ROŽES
Jaučiuosi visai viena ištuštėjusioje miesto gatvėje. Šalta. Vėjas pučia. Vis smarkiau pradeda kristi Balto Šalčio mažytės snaigės-karalaitės. Jos man tiesia baltą, baltutėlį kilimą. Girgžda jis po sunkiomis, nusivaikščiojusiomis kojomis. Staiga, pati nežinau kodėl, pasuku už kampo ir beveik pradedu bėgti. Vienas skersgatvis, antras ... Prieš mane, tarp dviejų augštų pastatų, maža bažnytėlė. Atsargiai pamėginu jos duris. Pasirodo neužrakintos. Įeinu. Visur viešpatau ja tyla ir ramybė. Šilta.
Akys greit peržvelgia suolus. Bažnyčia tuščia. Einu pirmyn; priešais didįjį altorių pačiame viduryje kabanti raudonoji lemputė traukia mane arčiau. Šonuose daugiaspalvių žvakučių mažos liepsnelės šokinėja, mirkčioja, žaidžia. O, su jomis maži ir dideli šešėliai laipioja sienomis, tarp Kryžiaus Kelių. Tik po keletos minučių pastebiu seną senutėlę, besimeldžiančią viename tamsiame kampelyje.
Priėjus prie didžiojo altoriaus atsiklaupiu prieš mažą, kuklų Betliejų. Šonuose stovi piemenukai ir keletas gyvuliukų. Viduryje, atsiklaupusi, Marija ir Juozapas. Tarp jų, ėdžiose, vystyklėly suvystytas Kūdikėlis. Sukalbu Sveika Marija ir užsižiūriu į Kūdikėlį. Švelnios mažos vaiko rankutės ištiestos į mane. Veideliai skaistūs, bet akutėse ašarėlės blizga. Ant lūpyčių matosi švelni ir kartu liūdna šypsenėlė.
Kas taip beldžiasi į mano širdį?
Pradedu galvoti, mąstyti. Žinau, kad neseniai, už durų, buvo didžiausias žmonių judėjimas, skubėjimas. Ir aš skubėjau: rytoj Kalėdosi O čia, prieš mano akis, guli tas šventas Karalaitis, kurio gimimo dieną rytoj švęsime. Su Juo pabūti atėjo tik viena senutėlė ir aš, jauna Lietuvos mergaitė.
Ar man dar neaišku, kodėl akutėse ašarėlė blizga, kodėl tokia liūdna šypsenėlė? Ar nežinau, kad tai meilės rankutės, kurios stengiasi praverti mano širdį?
Atsidūsta. Tyliai atsistoju. Reikia pasiskubinti namo, Kūčioms. Dar sykį apsidairau ir išeinu į šaltąjį pasaulį. Einu aš ir Jam pajieškoti dovanėlių. Aš surasiu ir atnešiu Jam raudonas meilės rožes.
Rytoj juk Kalėdos!
Dalia Valatkaitytė
ŠAULIŲ S-GOS GARBĖS NAREI
SOFIJAI PŪTVYTEI - MANTAUTIENEI 65 METŲ SULAUKUS
Tremtyje mūsų vyresnės kartos darbuotojai vysta kaip nustelbtas žiedas ir nyksta kaip sapnas, kaip sniegas. Todėl kiekvieną gyvąjį, kuris pasišventęs dirba savo tautai, turime ypatingai branginti ir gerbti.
Sofija Pūtvytė-Mantautienė, Šaulių Sąjungos garbės narė, savo viso gyvenimo veikla ir darbais turi didelių nuopelnų Šaulių Sąjungai ir visai lietuvių tautai.
Jaunutė, tik baigusi Šiaulių gimnaziją, atvažiuoja Kaunan ir pradeda dirbti Eltoje. Tuoj pat įsijungia į Šaulių s-gos darbą, eidama įvairiausias atsakingas šauliškas pareigas. Žengdama savo tėvo, sąjungos įkūrėjo, pėdomis, didžiausią gyvenimo dalį, savo visą nuo šeimos atlikusį laiką, aukoja Šaulių s-gos ir visuomeninės veiklos darbams. Kaip ir pats įkūrėjas, per Šaulių s-gos išsiplėtimą tikėdama šviesesne mūsų tautos ateitimi, kiek pajėgdama, sėkmingai populiarina šaulišką idėją visame krašte. Rašo įvairius straipsnius į šaulių ir kitą lietuvišką spaudą. Važinėja ir būriuose, rinktinėse, įvairiuose moterų kursuose, stovyklose, suvažiavimuose ji skaito paskaitas tautinės ir šauliškos ideologijos klausimais. Kartu su savo vyru Aleksu parašo Vlado Pūtvio biografiją. Šaulių sąjungos reikalais lankėsi Suomijoje, Estijoje, Latvijoje ir Čekoslovakijoje. Buvo paskutinioji laisvosios Lietuvos moterų šaulių vadė.
Kaip gerai ideologinei šaulei vadovei, jai rūpėjo ir visi kiti Lietuvos moterų darbai. Veikė Lietuvos Vaiko draugijoje, rūpinosi prieglaudų ir kalinių globa, savitarpine pagalba ir kitais konkrečiais naudingais visuomeniniais darbais.
Karo audroms užėjus, pati besislapstydama, sunkiai išgyvena žiauriausias komunistines žaizdas — savo brolių, jų šeimų ir savo mylimos motinos, mūsų visų neužmirštamos Močiutės, ištrėmimą. Tačiau dvasiniai ji nepalūžta. Pasitraukus iš tėvynės, tiek Vokietijoje, tiek ir šiame krašte, stovi arti visų tautinių reikalų, visur savo darbo duoklę su kaupu atiduodama Tik dėka Pūtvio šeimos narių susidariusio branduolio, ir čia Šaulių sąjunga atsikūrė. Mūsų miela Sesė buvo branduolio steigėjų aktyvioji narė. Susidariusios laikinosios Centro valdybos ir darbo prezidiumo narė ir šaulių moterų skyriaus vedėja, o vėliau Centro valdybos šaulių moterų vadovė. Ir čia, važinėja ir skatina šauliškos idėjos plėtimąsi.
Mieli Jubiliatai, Sofija ir Aleksandras Mantautai, šaulių sąjungos garbės šauliai.
Prasmingai praleidus visą gyvenimą, kartu su savo vyru užauginusi pavyzdingus lietuvius, sūnų Vaidievutį ir dukrą Ramintą, sulaukusi mielų trijų anūkų, nors būdama nestiprios sveikatos, ir dabar ji gyva visiems šauliškiems ir lietuviškiems reikalams. Aktyviai dalyvauja vietos šaulių veikloje, o taip pat Balfo ir Lietuvių Kat. moterų sąjungos darbuose. Rašo, seka spaudą ir nuoširdžiai rūpinasi visais šaulių moterų ir visos Šaulių s-gos darbais.
Šia proga tenka paminėti ir sesės Sofijos vyrą Aleksandrą Mantautą — Šaulių S-gos garbės šaulį, visuomenininką, S-gos atsikūrimo branduolio narį ir pirmąjį S-gos pirmininką tremtyje, kuris kukliai prašventė savo septyniasdešimt metų sukaktį šį pavasarį — kovo mėn. Bendra šauliška idėja juos abu surišo šeimon. Visą gyvenimą jiems rodė kelią ir dabar, kaip žvaigždė šviečia ir skaidrina jų bendrą šaulišką ir lietuvišką darbą. Mūsų sesės darbai — kartu ir jos vyro darbai, kuriuose jie vienas kitą papildo.
Sesės šaulės ir visa šauliška šeima sveikina mieluosius jubiliatus, linki geriausios sveikatos, jėgų, ištvermės ir dar daug našių — kūrybingų metų sulaukti, o taip pat šviesesnės mūsų tautos ateities — Laisvos Nepriklausomos Lietuvos.
Mieloji Sese, o brangi,
Mes su tavim visa širdim...
Šviesiu, plačiu tautos keliu—
Drąsiausiai žengsime, kaip tu ...
K. Kodatienė
