Tremties Trimitas

Redaguoja — š. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av., Racine, Wisc.

KARIUOMENĖS ATKŪRIMO MINĖJIMAS

DLP Kęstučio šaulių kuopa lapkričio mėn. 22 d. suruošė Lietuvos kariuomenės atkūrimo paminėjimą. Racine, Wise. 9:30 vai. šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje buvo laikomos pamaldos už žuvusius dėl Lietuvos laisvės, o 3 vai. po pietų svetainėje įvyko iškilmingas posėdis ir vakarienė.

Iškilmingąjį posėdį atidarė kuopos pirmininkas š. Vikt. Kažemėkaitis, trumpai apibūdindamas kariuomenės šventės reikšmę lietuvių tautai ir vėliau paprašė pagerbti tylos minute lygiai prieš metus nužudytą JAV prezidentą John F. Kennedy. Amerikos Himną sugiedojo Ida Tamulėnienė. Kun. B. Vaišnoras, MIC, šv. Kazimiero parapijos klebonas, perskaitė invokaciją".

Amerikos Lietuvių Tarybos valdybos narys ir Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, inž. Jonas Jurkūnas, savo įdomioje kalboje iškėlė naujų minčių bei samprotavimų apie lietuvių tautos praeitį. Jo manymu Vytauto Didžiojo laikų lietuviai neturėjo dabartinio tautiškumo supratimo, nes net valstybiniai raštai buvo rašomi kaimynų kalbomis, tačiau jie pilnai suprato ir vykdė valstybingumą, kovodami už savo bui tį, už savo žemes ir už Lietuvos valstybės gerovę bei nepriklausomumą. Kai buvo prarastas nepriklausomumas, valstybingumo idėja apmirė. 19-jo šimtmečio lietuvių tautos žadintojai skiepijo tautiškumą. Dar net per Petrapilio lietuvių seimą, kuris įvyko 1917 m. gegužės pabaigoje, jau II-jo Pasaulinio karo išvakarėse, valstybingumo klausimas suskaldė atstovus į du priešingus blokus. Valstybingumą ir tautiškumą įgyvendino Lietuvos kariuomenė, padedama savanorių ir partizanų. Kariuomenė buvo didžioji kaimo jaunimo švietimo ir auklėjimo mokykla, o kartu ir visos lietuvių tautos tautiškumo bei valstybingumo paruošėja. Tai aiškiai parodė 1941 m. sukilimas ir beveik dešimtmetį užsitęsusios kovos prieš okupantus pokario metais, kur jau kovojo tūkstančiai įvairių užsiėmimų lietuvių dėl tautos ir valstybės laisvės.

Iškilmingas posėdis užbaigtas Lietuvos Himnu, kurį sekė bendra vakarienė. Jos metu kalbėjo buvęs Lš ST centro valdybos pirmininkas, š. Jonas Giedrikas. Apgailestavo, kad nei vienas Amerikos lietuvių krepšininkų rinktinės dalyvis, kuri taip gražiai pasirodė Australijoje, negalėjo į minėjimą atvykti, š. Stasė Petrušaitienė ir Ida Tamulėnienė sudainavo “Tėvynės ilgesį” — St. Gailevičiaus, “Grėbėjų vakarienę” — Stankūno ir katutėms “Ramovėnų maršą”. Dainoms pianinu akompanavo Bronė Pliūraitė. Minėjimas buvo gerai organizuotas ir gražiai pravestas. Tai nuopelnas DL KKęstučio šaulių kuopos valdybos ir darbščių šeimininkių, o ypač š. M. Wedeikienės.

Sintautų šauliai gamtos prieglobstyje 1930 m. Iš k. į d.: Pr. Kažemėkaitytė- Naujokienė, Izd. Dėdinas, Marcelė Kamaitytė, kar. Alb. Švarplaitis (vėliau kpt., žuvęs Červenės žudynėse), Andrius Kutkaitis, J. Šakūnaitė, J. Švarplaitis, šaulių būrio vadas ir Ag. Kamaitytė.

Cicero Jūros šaulių steigiamasis susirinkimas    Nuotr. Reivyčio

 

A. A. ŠAULYS KUN. LEONAS PETRELIS

KAZYS TRUMPA

RED. PRIERAŠAS:    Prieš 30 metų mirė š. kun. Leonas Petkelis, idealus lietuvis ir

šaulys. Jo garbingo gyvenimo prisiminimui atnaujinti spausdiname šį straipsnį, kuris tilpo 1935 m. kovo mėn. 21 d. "Trimito” 12-me Nr.

Pivašiūnuose mirė didelis Perlojos šaulių rėmėjas ir vadas kun. Leonas Petkelis. Velionis gimęs 1885 m. gegužės mėn. 21 d. okupuotoje Lietuvoje, Švenčionių aps., Daugėliškio vls., Seniškių kam., buvo ūkininko sūnus. Mokslus ėjo ir kunigų seminariją baigė 1910 metais Vilniuje. Šiemet gegužės mėnesį kun. Leonas Petkelis rengėsi švęsti 60 metų amžiaus ir 25 metų kunigavimo sukaktis. Bet likimas nulėmė kitaip.

Kun. Leonui Petkeliui teko kunigauti gudiškose parapijose. Jį gudų liaudis labai pamilo, nes jis jiems buvo kunigas ir draugas. Jis ir pamokslus gudiškai sakydavo.

Tarp savų lietuvių kaimiečių kun. L. Petkelis pradėjo dirbti klebonaudamas Perlojoj. Užėmus Perloją bolševikams, kun. L. Petkelis neatsitraukė nuo savo bažnytinių pareigų. Jis mokėjo paveikti bolševikus, kurie nedrįso trukdyti tikintiesiems šventadieniais susirinkti į bažnyčią. Net daugelis bolševikų atidarydavo jam savo vidines gyvenimo kančias. Kun. Leonas Petkelis brangino kiekvieną žmogų. Ir Lietuvos priešuose kun. Petkelis kėlė sau pagarbą: jis visada kalbėjo kaip lietuvis ir niekas negalėjo drįsti pažeminti Lietuvos krašto vardo. Jam Perlojoj kunigaujant, veikė bažnytinis komitetas, kuris rūpinosi ne vien tik bažnyčios reikalais, bet ir savo gimto krašto reikalais. Iš to komiteto ir išaugo Perlojos šaulių būrys.

Pasitraukus iš Lietuvos bolševikams, Perlojos gyventojai, kun. Leono Petkelio įkvėpti, stipriau susibūrė ir kovojo prieš lenkus besiveržiančius į Lietuvą. Kun. Leonas pats kaip kunigas nėjo kovon su ginklu, bet jo tartas šauliams žodis laidavo kovoj laimėjimą. Rengiant didesnius žygius, ten pat, prie pačios lenkų pozicijos, į kleboniją susirinkdavo šauliai ir prie uždarytų nuo lenkų pusės klebonijos langų tardavosi, pačiam kun. Leonui Petkeliui dalyvaujant. Kai ėjo kautynės su lenkų gerai apginkluota kariuomene, kun. Petkelis atydžiai jas sekdavo. Gyvas būdamas, jis dažnai prisimindavo tų kautynių smulkmenas, papasakodavo naujiems šauliams apie Perlojos gynimą ir statė pavyzdžiu tų žygių dalyvius, pabrėždamas, kaip reikia ginti savo tėvynę.

Už tokius didelius nuopelnus Lietuvai ir Šaulių Sąjungai kun. Leonas Petkelis buvo apdovanotas Šaulių žvaigžde ir pakviestas į Šaulių Žvaigždės tarybą, kurioje išbuvo ligi mirties.

1927 m. kun. Leonas Petkelis pasitraukė nuo klebono pareigų ir, atsisveikinęs su Perloja, vikaravo arba pavaduodavo klebonus. Baigė savo paskutines dienas tarnaudamas bažnyčiai prie dakano Pivašiūnuose.

Būdamas Pivašiūnuose dažnai leisdavo savo laiką su mažais vaikeliais. Jam mirus ant sienos kambaryje rasta 10 šaulių įsakymų gražiuose rėmeliuose ir vienas kuklus religinis paveikslas, stalčiuj rado — laikrodį, šaulio liudijimą, vaikų žaislų ir tik 5 litus pinigais. Tai rodo, kad jis dirbo visuomenei ir sau gėrybių netroško. Uoliai dalyvavo Pivašiūnų šaulių būrio veikime, buvo būrio valdybos pirmininku ir po paskutinio posėdžio, parėjęs, naktį mirė.

Kovo 14 d. susirinko iš aplinkinių bažnytkaimių žmonės ir šauliai atsisveikinti su kunigu, vadovu ir uoliu šauliu. Laidotuvėse dalyvavo Perlojos, Daugų, Bukaučiškių, Butrimonių, Skraičionių ir Pivašiūnų būriai. Iš Kauno atvažiavo vyr. kariuomenės kapelionas kun. Mironas, 1. e. Š. S-gos viršininko p. plk. ltn. Kazitėnas, adjut. kpt. Gedmantas; iš Alytaus — rinktinės vadas ir keletas visuomenės veikėjų. Per gedulingas pamaldas bažnyčia buvo kimšte prisikimšusi žmonių. Prie karsto — Perlojos, Daugų, Butrimonių ir Pivašiūnų būrių vėliavos. Gedulingas pamaldas laikė kun. Mironas. Pamokslą pasakė Punios klebonas kun. Radzevičius. Į duobę palydėjo Pivašiūnų dekanas. Prie duobės pasakė atsisveikinimo kalbas kun. Kiškis, 1. e. s-gos virš. p. plk. ltn. Kazitėnas. Alytaus rinktinės valdybos narys Zavistanavičius, buvęs Perlojos šaulių instruktorius šaulys K. Tumpa. Perlojos šaulių būrio vadas J. Lukoševičius, Pivašiūnų būrio vadas ats. j. ltn. Vasiliauskas ir Butrimonių būrio ir Vilniui vaduoti sąjungos atstovas.

Po atsisveikinimo žodžių, tvirtos dzūkų jaunų vyrų rankos ant virvių nuleido paprastą, vietoj padarytą, juodą lentų karstą. Atkalbėjus kunigui paskutinę maldą, sudundėjo krintančios žemės, sklido iš duobės dundąs karsto atsisveikinimas jis blėso pamažu karstui baigiantis skęsti pilamoj duobkasių žemėj. Greitai supylė kapą, sudėjo vainikus, gėles, o jų buvo labai daug. Vainikų tarpe naują kapą papuošė L. Š. S. vainikas, atvežtas iš Kauno, Alytaus rinktinės, Alytaus šaulių moterų ir daugelis šaulių burių vainikų. Augštą Pivašiūnų kalnelį, kur geras šaulys kun. Leonas Petkelis amžinatvei gulė, supa iš vienos pusės pušys; į rytus, kur mėgdavo jis žvelgti eidamas į bažnyčią, matyti ežeras, o toliau, Vilniaus link — kalnuoti Dzūkų krašto laukai.

Red.:Vykdant velionio valią, jo kūnas tų pačių metų lapkričio mėn. 17 d. buvo perkeltas į Perloją ir palaidotas šalia bažnyčios greta kitų šaulių, kurie žuvo begindami Perloją.

LIETUVIŠKAS KAMPELIS SVETUR

Meilė Lietuvai puošia gabalėlį svetingos Amerikos žemės lietuviška ornamentika Cicero mieste, Ill. Ypač vasarą, išsagstyta žydinčiomis gėlėmis, ji atveria brangius prisiminimus lietuviui, tačiau ir ne vienas praeinąs svetimtautis pro šaulio Jono Juodvalkio sodą grožisi ir susimąsto, ką tai galėtų reikšti, žurnalistas Sean O’Gara, pamatęs Juodvalkio sodą, nekviestas užėjo ir apklausinėjo, ką tie gražūs ženklai reiškia ir kodėl jie padaryti. Rezultate ilgas straipsnis apie š. J. Juodvalkio gyvenimą tilpo dienraštyje “Cicero Life”.

Jonas Juodvalkis gimė 1896 m. rugsėjo mėn. 12 d., Poleniškio vnk., Daugailių vls., Utenos aps. Į ŠS-gą įstojo 1920 m. spalio mėn. ir tą pa

čią dieną buvo išsiųstas Smalvų -Salako užtvaron Zarasų karo komendantūros sudėtyje prieš lenkų želigovskinę invaziją. 1924    - 1926 m.

Utenos (II) šaulių rinktinės vald. narys, 1927 - 1929 m. Molėtų š. būrio vald. pirmininkas. 1938 m. rugsėjo mėn. 8 d. apdovanotas ŠŽ ordino medaliu. Jo žmona Ona ir 84 m. motina buvo deportuotos į Sibirą per 1941 m. birželio mėn. masinius išvežimus. Pasitraukęs nuo antrosios bolševikų okupacijos ir išgyvenęs tremtinio vargus, jis atvyko į JAV 1949 metais.

1963 m. išėjęs į pensiją, nutarė savo sode įruošti kampelį, kuris nuolatos primintų Lietuvą, nors jau paruošiamuosius darbus buvo pradėjęs 1961 m. vasarą. Plotas 47 prie 27 pėdų. Įdėta 1500 darbo valandų, dirbta pagal savo gamintus braižinius. Medžiaga ir darbas, paverčiant pinigais, atsieitų apie 4,000 dolerių. Niekas tokių darbų nedaro be meilės ir idėjos. Brolio Jono širdyje tebeliepsnoja meilė Lietuvai ir jo kankinei žmonai. Jų prisiminimui jis atliko tą didelį ir įspūdingą darbą.

P. P.