90 METŲ NUO LIETUVOS PREZIDENTO ANTANO SMETONOS GIMIMO
JONAS MIŠKINIS
Šiemet, rugpjūčio 10 d. suėjo 90 metų nuo pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimimo. Gimė jis vargingoje Užulėnio kaimo pirkioje. Savo jėgomis ir pastangomis išėjo augštuosius mokslus. Jo jaunystės kelias buvo vargingas, sunkus, dygliuotas. Tačiau dar būdamas gimnazijoje jis įsitraukė į tautinį lietuvių darbą, suprasdamas, kad lietuvių tautai reikia sąmoningų, gerai išmokslintų žmonių. Būdamas Mintaujos gimnazijos VIII-je klasėje uoliai mokėsi, ruošėsi brandos egzaminams. Anais laikais tas nebuvo lengva. Reikėjo ir uždarbiauti kitus mokant ir pačiam spaustis.
RUSŲ PRIESPAUDA
Rusai anuomet stengėsi surusinti Lietuvą. Visur bruko rusų kalbą ir stačiatikių tikybą. Atimdinėdavo iš lietuvių bažnyčias ir paversdavo jas rusų cerkvėmis. 1893 m. Kražiuose įvyko negirdėtos skerdynės: kazokai nagaikomis, kardais ir šautuvų buožėmis puolė beginančius savą bažnyčią lietuvius. Trejiems metams po Kražių skerdynių praslinkus, Mintaujos gimnazijoj taip pat iškilo įvykis, kurį anuomet lietuvių laikraščiai lygino su Kražiais. Lietuviams moksleiviams buvo įsakyta prieš pamokas kalbėti rusišką maldą. Mokiniams subruzdus ir atsisakius kalbėti iš gimnazijos liko pašalinti 33 mokiniai, kurių tarpe ir Antanas Smetona, uoliausias kurstytojas. Studijuodamas Petrapilio universitete A. Smetona su kitais studentais buvo suimtas ir dvi savaites laikomas kalėjime, o iš ten ištremtas Vilniun. Nors po mėnesio rusų valdžia vėl leido ištremtiesiems studentams grįžti Petrapilin, tęsti mokslo, tačiau tais metais egzaminų laikyti jiems neleido. Tad visi metai praėjo veltui, susitrukdė mokslas.
NEPALAUŽTA DVASIA
Taigi, jau jaunystės metais A. Smetona rūpinosi tautos reikalais, įvairiais būdais priešindamasis rusų valdžios lietuvių nutautinimo akcijai. Užtat jam teko skaudžiai nukentėti, bet tas netik nepalaužė jo kovos dvasios, bet ją dar labiau sustiprino ir užgrūdino. Nuo to laiko jis pasidarė dar uolesniu lietuvių tautos laisvės kovotoju, jos tautinės sąmonės formuotoju. Gyvu ir spausdintu žodžiu, visuomenės susirinkimuose ir spaudoje, jis skatino lietuvius organizuotis, šviestis, mokytis, visur burti savo jėgas į vieną tikslą: laisvą ir nepriklausomą gyvenimą. Jis redaktorius, publicistas, mokytojas ir profesorius; jis lietuvių tautos vienytojas, jos ateities gyvenimo kūrėjas, jo ugdytojas ir stiprintojas. Jis jau lietuvių tautos gyvenime prieškariniais laikais buvo centrinė ašis, aplink kurią būrėsi lietuvių tautinis ir politinis veikimas.
VEIKLA VILNIUJE
Audringais I Pasaulinio karo metais A. Smetonos veikla Vilniuje drąsiai, tiesiai ir ryžtingai, ėjo tuo keliu, kuris lietuvių tautą vedė į nepriklausomybę. Kai sąžiningai ir nesroviniai įsiskaitome į anuometinę lietuvių tautinės veiklos eigą, matome, kad ji buvo didvyriška. Juk tautos savarankiškas kūrimas karo metu reikalavo visų veikėjų asmeninio gyvenimo išsižadėjimo, tauraus pasiaukojimo, gilaus idealizmo, tačiau kartu ir didelės politinės nuovokos, aiškaus takto, nepaprastos energijos, nepalaužiamos valios ir tvirto tikėjimo didžiąja kuriamos valstybės idėja. A. Smetona buvo viso to veikimo siela. Lietuvos valstybės atigjimo reiškėjas ir žymiausias kovotojas dėl jos laisvės. Todėl suprantamas ir neužmirštamas jo pasiaukojimas Lietuvos idėjai ir visos tautos ateičiai. Dėlto ne kas kitas, o tik jis buvo išrinktas Lietuvių Tarybos pirmininku. Tada jo politinį autoritetą pripažino visos mūsų visuomeninės ir politinės srovės ir visa lietuvių tauta.
PIRMASIS LIETUVOS PREZIDENTAS
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, A. Smetona išrenkamas pirmuoju Lietuvos prezidentu. Ant jo pečių uždedama pati sunkiausia valstybės gynimo ir administracijos organizavimo našta. Jis valstybei sėkmingai vadovavo beveik per visus Nepriklausomybės karus. Tada dar Valstybės tarybos pirmininko, A. Smetonos, įsakymu atkuriama Lietuvos kariuomenė. Jis pirmas priėmė kariuomenės priesaiką ir pirmuosius Lietuvos karius - savanorius išlydėjo į kautynių lauką ...
KLAIPĖDOS KRAŠTO VALDYTOJAS
A. Smetona, pravedęs Lietuvą ligi nepriklausomybės paskelbimo, laikinai pasitraukė iš viešojo politinio gyvenimo. Bet neilgam. Atėjus sunkioms valandoms, jis vėl kviečiamas prie pirmaeilės reikšmės politinio darbo. Kai 1923 m. Klaipėdos kraštas prisijungė prie Lietuvos, jis skiriamas pirmuoju krašto gubernatorium. Savo politiniu taktu jis darniai to krašto gyvenimą įjungė į Lietuvos valstybės organizmą. Be to, eilė ir kitų svarbių valstybinio gyvenimo momentų neapsiėjo be jo patarimo, dažnai turėjusio ta ar kita linkme lemiančios įtakos. Jo balsas nuolat buvo girdimas laikraščių skiltyse, kur jis pasisakydavo visais svarbiausiais tautinio ir valstybinio gyvenimo klausimais. Pasitraukęs iš valstybės gyvenimo, jis neužsidarė mokslininko kabinete, bet gyvai stebėjo valstybės gyvenimo reiškinius.
TAUTA NEUŽMIRŠO
Po Steigiamojo seimo ėjo kiti seimai. Partijų rietenos kas kart aštrėjo. Ši nesantaika iš miestų pasklido ir po kaimus.
Trečiąjį seimą išrinkus ir valdžios vairą paėmus kairiosioms partijoms, pairimas pasiekė augščiausio laipsnio. Neramusis gaivalas ėmė kelti netvarką visame krašte, o valdžia buvo bejėgė jį sudrausti. Tada įsikišo kariuomenė ir padarė partijų sauvaliai galą. Seimas, atsidūręs tokioje būklėje, neberado kitos išeities kraštui nuraminti, kaip vėl šauktis Antano Smetonos. 1926 m. gruodžio 17 d. A. Smetona vėl išrenkamas Lietuvos valstybės prezidentu. Čia tenka pažymėti, kad jis buvo išrinktas prezidentu net keturis kartus. Taigi, bendrai paėmus, Antanas Smetona respublikos prezidento pareigas ėjo beveik 15 metų. Per tą laikotarpį lietuvių tautai teko išgyventi visokių įvykių. Skaudžiausias įvykis buvo bolševikų okupacija. Prezidentas A. Smetona siūlė jėga okupantams priešintis, bet negavęs ministerių kabineto pritarimo, pasitraukė iš Lietuvos.
Pasirinkęs tremtinio kelią, jis atsidūrė Amerikoje. Laisvame krašte gyvendamas, tikėjosi savo darbu ir autoritetu padėti kenčiančiai Lietuvai, bet, deja, nelaboji gaisro ugnis per anksti atėmė jo gyvybę ...
MIELI KARIAI, GINKLO BROLIAI, RAMOVENAI,
Jau 20 metu praėjo nuo II pasaulinio karo, o taikos dar neturime ir nieks negali pasakyti, kada turėsime. Daug kalbama apie taiką, bet nieko nedaroma jai įgyvendinti, o slapčia dar daugiau ja. trukdoma. Raudonoji hidra— pasaulio komunizmas, saldžiomis svajonėmis migdo neryžtingą laisvąjį pasauli.
Eilė kultūringų tautų, su sena istorine praeitimi ir valstybiniu patyrimu, jų tarpe ir mūsų tėvynė Lietuva, vis dar neša sunkų maskolių jungą, kai tuo tarpu, savarnkiškam gyvenimui nepribrendę Afrikos tautelės, tampa nepriklausomomis valstybėmis. Teisybė netik akla, bet ir įkalinta.
Savanaudiškumas, pridengtas valstybingumo ar patriotizmo skraiste, bujoja visur ir virš v.sko. Principas: “svarbu, kad šiandien man gerai, o po manęs, kad ir tvanas”— vyrauja daugumos politikų galvose.
Tačiau šio sumaterializėjusio pasaulio dienose yra ir idealizmo prošvaisčių, kurios nors ir retai, bet vistik pasirodo. Reik nenustoti vilties, kovoti ir tikėti ateitimi. Tik nenugalimas ryžtas ir tikėjimas šviesia ateitimi, išlaikys mus nepalaužtus ir greičiau priartins mūsų Tėvynei laisvės rytojų.
Tironų sostai griūva anksčiau, nei jie patys numato. Pavergtųjų žmonių laisvės troškimas auga milžinišku greičiu, kuris nesiskaitydamas su jokiomis priemonėmis, vieną dieną sutraukys ir storiausius geležinius pančius ir tautos vėl bus laisvos.
Lietuvos Kariuomenės minėjimo šventės•— lapkričio 23 d. proga, LVS C. Valdyba sveikina visus karius ramovėnus, išsiblaškiusius po visą platųjį pasaulį ir linki kiekvienam, apsišarvojus nepalaužiamu ryžtu, dirbti ir kovoti dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.
Teisė ir teisybė yra mūsų pusėje. Mes laimėsime.
L. V. S. RAMOVĖS CENTRO VALDYBA
-------------------------------------------------------------
