VAIDEVUTIS
Z. RAULINAITIS
(Pradžia KARIO Nr. 6)
Vienuolis domininkonas Simonas Grunau iš Tulkimyčių, Prūsuose, laikomas pagrindiniu Vaidevučio legendos šaltiniu. Ir jam Vaidevutis yra kilęs iš svetur, tačiau ne iš alanų-iranėnų tautos, o iš skandinavų, gyvenusių Gotlando saloje, kronikos vadinamoje Kimbrija (Cymbria).
Valdant imperatoriui Justinianui ir Romoje popiežiaujant Vigilijui I, pagal vyskupo Kristijono kroniką, 500-taisiais metais, pasakoja Grunau, gotų tauta užkariavo Lombardiją. Netrukus, tačiau, iš ten Bizantijos kariuomenės buvo išvyta į Vestfaliją. Iš to krašto gotai patekę į Daniją, kurios valdovas pasiūlęs jiems apsigyventi Kimbrijos saloje, arba Gotlande, išvarant iš ten tautą, kuri, savo keliu, buvo išvaryta iš Skandinavijos ir ten gyveno, bet nepripažino Danijos valdovo savo suverenu. (Pagal L. Davidą, gotams buvę pasiūlyta keltis tiesiai į Scandią—Skandinaviją).
Gotai su tuo sutiko ir jų kunigaikštis Visbas (Wisboo) pasiuntė į Kimbriją pasiuntinius klausdamas ar kimbriečiai užleis jiems salą geru noru, ar kariaus? Kimbriečiai, gi, tuo metu buvo valdomi dviejų valdovų welche sie vor konige hilten.21 Tų dviejų karalių vardai buvo Prutenis (Bruteno) ir Vaidevutis (Widowuto). Jiedu, pasitarę su dievais ir savo didikais, nusprendė nekariauti prieš karingus gotus, nes pralaimėsią. Dievų patarimu jie nusprendė palikti Kimbriją ir keltis gyventi į geresnį kraštą, kur tapsią net galingesni kaip toje saloje.
Kaip tarė, taip ir padarė. Prutenis su Vaidevučiu pakrovė savo tautą, viso 46 tūkstančius vyrų ir moterų su vaikais ir visu kilnojamu turtu ant plaustų (floesser21), persikėlė per jūrą Crono (Chronos22) ir buvo nuplukdinti į prėskaus vandens jūrą haalibo,22 arba Haillibo.21 (L. Davidas paaiškina, jog tai reiškia “frische haab”, t.y. Ais-marės.) Išsikėlę į krantą tremtiniai rado schlechte, einfeltige und frey lebende volck, kurią Dominus Christianus vadino ulmiganais.22 Tas įvykę 514 metais.
Atvykėliai pradžioje apsigyveno palapinėse, bet netrukus įsikūrė kaimais ir pradėjo statyti net pilis. Darbams jie, kartais draugišku būdu, kartais apgaule ir net jėga, pasitelkdavo vietinių gyventojų. Taip pasidarydami net jų ponais.21 Tokiu būdu Prutenis ir Vaidevutis (kaikur vadinamas Witoudo) pasistatė Aunedos pilį (Honeda), vėliau Baiga vadinamą, Šventapilę (Peilpeillo, vėliau vadinamą Heiligenbeil), Nangast, Wustop-pos (Neustops22) ir Gallons (Gallens22) pilis (Perlbachas aiškina, kad Nangast pilis esanti Tvankstė, Wustoppos tai Vaistotepilis, o Gallons yra Galindija).
Radę krašte apsčiai medaus, atėjūnai pradėję gamintis skanų gėrimą—midų ir juo vaišinti vietinius gyventojus, kurie iki tada tik vandenį, pieną ir išrūgas žinoję. Pagal Luką Davidą tas naujai išrastas gėrimas padėjęs atėjūnams ir vietiniams gyventojams susidraugauti ir net susigiminiuoti, o pagal S. Grunau, girtuokliavimas, laikui bėgant, padaręs juos žiauriais kariais.21
PRUTENIS IR VAIDEVUTIS IŠRENKAMI PRŪSŲ VALDOVAIS
Prutenis ir jo brolis Vaidevutis sušaukę protingiausius vyrus ir pasitarę, nusprendė išsirinkti vieną bendrą vietiniams ir ateiviams valdovą -karalių. Kokia priežastis vertė juos tai daryti, nei Grunau, nei Davidas, sakosi, tikrai nežiną, nes to nenurodanti ir Kristijono kronika, tačiau jie abu spėja, jog, greičiausiai, buvo prisibijoma kaimynų mozūrų, kurie galėjo iš prūsų pareikalauti duoklės ir pavaldumo.
Visų susirinkusiųjų balsai nukrypo į Prutenį, kad jis būtų tas bendras visų karalius. Tačiau, šis atmetė pasiūlymą, pasiteisindamas, jog esąs pasišventęs dievų tarnybai. Vieton savęs jis pasiūlė išrinkti savo brolį Vaidevutį. (. . . do is mein bruder Wytowudo ein beherzter man, diesen nemptt vor einen konigk und er wirdt euch biderlich re-giren.)21 Susirinkusieji tą pasiūlymą tuojau priėmė. Taip Vaidevutis pasidarė visos tautos karaliumi ir buvo, do noch ihrer weisen,21 vainikuotas 521 metais. Tačiau, visa tauta, kartu su naujuoju karaliumi, augščiausiu valdovu po dievų, pripažino Prutenį, kuris krivių krivaičio titulu (crywo cyrwaito21 ir Kriuo Kirwaito, arba Kriwaito22) pasižadėjo būti tarpininku tarp tautos ir dievų, be kurių valios niekas neprivalo būti daroma.21 Jis, gi, iš savo pusės, paskatino juos, kad jie niekam netarnautų ir duoklės nemokėtų, o tik laisvi savo dievų teklausytų ir jiems priklausančias aukas aukotų.22 Tuo būdu Prūsuose buvo įvesta dvasininkų valdžia—teokratija, kuriai pasaulinė vyriausybė—karalius, turėjo paklusti. Nuo tada kraštas gavęs ir naują vardą Prūsai (Brutenia21), arba Prutenia, nuo Prutenio vardo.
Vyriausią valdžią įkūrus, Prutenis įrengė šventyklą su pastatais krivėms ir vaidiloms prie šimtamečio ąžuolo, kuriame stovėjo įkelti vyriausių trijų dievų stabai. Tą vietą jie vadino Rikajotu (Rickoyto21; Rokaito, arba Rokoite22). Čia turėjo būti aukojama dievams ir vaidilų renkami krivių krivaičiai.
Vaidevutis pasistatė sau pilį tarp “Crono ir Hailibo”21, kurią pavadino Naita (Noytto21, Naito, Neito22), būk tai vėlesnįjį Neidenburgą, prie Nerijos (Neringhe21). Jis ilgai ir gerai valdęs ir buvęs visų mylimas.21
Pagal vyskupo Kristijono kroniką, pasakoja Grunau, prūsai 523 m. susirinko prie Aunedos pilies. Ten karalius Vaidevutis ir krivių krivaitis paskelbė jiems savo įstatymus, kurių tikslas buvo perduoti tautai dievų valią ir sustiprinti savitarpį, taikų gyvenimą. Tų įstatymų straipsnių, pagal Grunau, buvę 13, o pagal Davidą net 17. Įstatymai tvarkė valstybinį ir šeimos gyvenimą, nubrėždami pagrindines Prūsų bendruomenės santvarkos linijas: buvo uždrausti bet kurie svetimi dievai; vyriausias valstybės galva pripažintas krivių krivaitis; kaimynų kraštai, kurie aukos prūsų dievams, bus mylimi, tačiau tie, kurie jų dievus paniekins sollen von uns mit feuer, mit koylen getoedet werden und wir froinde nimme werden.21 Kiti nuostatai tvarkė šeimos reikalus, kuriems ypač daug dėmesio kreipta, dievų tarnų apsaugą ir bausmes vagims.
L. Davido nuomone šiuos įstatymus prūsai gavo vėliau, po sukilimo prieš atėjūnus skandinavus, kas atrodo įtikinamiau kaip Grunau aiškinimas.
PRŪSŲ SUKILIMAS PRIES ATĖJŪNUS
Prūsų tauta, prieš atvykstant pas juos skandinavams kimbrams, buvusi paprasta, anot Grunau, nepažinusi svaiginamųjų gėrimų, gėrusi tik pieną ir išrūgas ir sūrius valgiusi. Vaidevutis, gi, radęs krašte gausiai medaus, išmokęs juos pasigaminti midaus. “. . . o tai buvo skanus gėrimas, kuriuo karalius ir krivaitis Prutenis vaišindavo pas juos apsilankančius; gėrimas gi buvo piktas (gemeine) ir prūsai jo prisigėrė iki kvailumo. Taip jų tarpe, t.y. tų, kurie buvo atvykę iš Kimbrijos ir tų kuriuos šie rado Prūsuose, atsirado visiška nesantaika ir sujudimas; ir kai kimbrai kitus norėjo paversti tarnais, nes kimbrai įsivaizdino esą kilnesni ir visiems savo kilmingiesiems, pagal seną paprotį, duodavo vardus kurie baigėsi “o” raide; o tiems kuriuos Vaidevutis pakėlė į kilminguosius iš tų, kuriuos jis čia rado, davė vardą besibaigiantį raide “s”, tada įvyko sukilimas.”21 Mat atėjūnai, pradžioje draugiškai ir gražumu, o vėliau prievarta ir mušimu vertė vietinius gyventojus jiems dirbti, pilti kalnus, namus statyti, nes vietiniai iš prigimties buvę stipresni vyrai kaip atėjūnai. Tačiau, nuo priverstinio kasdieninio darbo jie nusilpo ir sunkūs žemės kasimo darbai iššaukė jų nekantrumą. Taigi, jie nenorėjo daugiau dirbti svetimiesiems ir pradėjo daugiau gretintis prie savųjų kilmingųjų ir jiems pastatė daug kiemų.21 Kai kimbrai norėjo panaudoti prievartą, jie sukilo, padegė kimbrų namus ir kiemus, taip sudegindami apie 100 jų žmonių ir vaikų.21
Kiek kitaip sukilimo priežastis aiškina Davidas: “Kadangi krivių krivaitis ir karalius buvo išrinkti iš skandinavų, tai skandinavai iškilo, ypač dar ir dėlto, kad jie mokėjo skaityti ir rašyti, o jų papročiai buvo mandagesni ir kariniuose reikaluose jie buvę apsukresni ir daugiau įgudę, kaip tie krašte rasti ulmigeriai, kurie bloga, prasta ir neišmintinga tauta buvusi, nes nežinojo jokio rašto nei karinių reikalų neišmanė. Todėl taip laikui bėgant pasidarę, kad skandinavai pradėjo rastus gyventojus niekinti, manydami kilnesni ir geresni esą, kaip tie.22 Taip jėga norėdami priversti juos dirbti, skandinavai iššaukė jų sukilimą, o ypač, kad vietiniai viel Meths gesoffen und nun toll und voll wahren worden.22 Sukilėliai, anot Davido, sudegino daugiau kaip 100 kiemų su visais žmonėmis juose. Užspyriais, ar kuolais užkalę duris ir vartus, kad niekas neišbėgtų, jie tuo būdu manė nieko pikta nepadarę, nes savo rankomis nežudė.22 Tiek apie sukilimą Davidas, kuris toliau pasakoja, kad tą nelemtą sukilimą numalšinti norėdamas Vaidevutis ir išleido tuos, jau minėtus, įstatymus.
Viena iš priemonių numalšinti sukilimą, pasak Grunau, Vaidevučio ir Prutenio panaudota, buvo prūsų kėlimas į kilmingųjų luomą. Sukilimo reikalu ir kitais, jiedu sušaukė tautą, graudino visus, kad dėl dievų baimės susitaikytų ir laikytų vienybę. Įtikinėjo juos, kad būdami vieningi, jie ne tik geriau gyvens, greičiau dauginsis, bet bus saugesni ir nuo priešų. Atimtu iš savo priešų grobiu labai praturtėsią, be to, svetimų tautų tarpe įsigysiu gerą vardą. Antraip dievai bausią juos įvairiomis bausmėmis, atsiųsią jiems karą su aplinkiniais kaimynais ir net atiduosią juos jų valiai; o tie, ne tik žudysią, bet ims juos nelaisvėn, apdės duokle, vers badauti ir sunkiai dirbti.22
Valdovai taip pat patvarkė, kad atėjūnų kilmingieji, jei nori patarnavimų, ar pagalbos iš vietinių, turi jos prašyti draugiškai, vaišinti midumi, o patarnavimą gavę — padėkoti.21 Valdovai suprato, jog sukilimas buvo ypač pavojingas atei-
Romuvos šventovė su šventuoju ąžuolu ir dievų statulomis. (Petro Dusburgo kronika, 1659 m. laida)
viams, nes vietiniai prūsai buvo ne tik stipresni kūnu, bet ir daug skaitlingesni.22
Savų kilmingųjų kūrimui prūsų tarpe buvo panaudota labai paprasta, bet ir reikšminga priemonė. Karalius nustatė, kad tas bus paskelbtas kilmingu, bajoru, kuris savo nuosavu žirgu pirmas atjos pas jį. Davidas sako, kad kėlimo į bajorus reikalą tvarkė Vaidevučio 15tas įstatymas: Zum Funfftzenden, das der sollte vor Edill geholten werden der mit seinem Pferde schneller und hurtiger wehre. Auss deme den erfolgte, das die Ulmiganer sich auch auf gutte Pferde und fechten auf Ire Art ubeten, und die vorhin gar einfeltige frome leuthe wahren gewesen tueckisch und verschlagen auf alle Schlackheitt.22 Be šios priemonės buvo vartojamos dar ir kitos subajorinti vyrus raitelius, und wurden so geadilt vii der, die do im lande wurden gefunden . . .21
Kodėl Vaidevutis kreipė dėmesį į gerus raitelius ir greitus žirgus? Grunau į tai atsako: “Tie kilmingieji (su greitais žirgais) taip pat pratinosi kautis, kaip ir joti, tai ką ir kitos tautos daro, ir tie, kurie pirma buvo prastuoliai—neišmanėliai, pasidarė gudrūs ir apsukrūs—pasalūnai.”21 Galų gale vietiniai gyventojai įgudo taip greitai jodinėti, kad ateiviai pradėjo su jais net nebesusily-ginti.22
Iš viso šito matome, kad Vaidevutis ruošė iš vietinių gyventojų karių — raitelių kadrus, nes numatė, jog geri kariai bus reikalingi. Jis jautė kaimynų slavų—mozūrų betarpį pavojų.
Tuo pačiu metu buvo atkreiptas didelis dėmesys ir religiniams reikalams. Abu valdovai pamatė, kad sutaikinti ir dar suvienyti abi tautos dalis nebus taip lengva nes . . . jtzt woll gelernet auss der erfahrung, das sie bey dem unbesonnen tummen volck wenig ansehens und viel weniger gehoer hatten, aber dennoch dabey vormerckt, das diess rohe und viehische (!) volk mit keinem Dinge besser zugewinnen und zam zumachen were, denn durch die furcht der Goetter.22 Tam tikslui buvo sugalvotos įspūdingos religinės apeigos, kad ... den. hauffen also in eine furcht bringen.22 Krivaitis, todėl, parinko seną storą ąžuolą (mehr denn sechs Klaffter22) Nadruvos srityje. Ten turėjo būti dievų gyvenvietė ir šventovė, praminta Rikajotu (Rickaiten), arba Romuva (Romaue).22 Iš tos vietos dievai skelbs savo valią tautai. (K. Būgai Rikajotas reiškė “ponų sėdybą”, arba Grunau žodžiais sakant, “Herrensitz”, arba “eine Stelle der geistlichkeit”—kunigija. K. Būga, Medžiaga Lietuvių, Latvių ir Prūsų Mytologijai, 1908, 1909 m.).
Tokiom priemonėm abiem valdovams, pagaliau, pavyko tautą sutaikinti ir suvienyti, net padaryti paklusnią (Durch diese haben der Kriwo Kirwaitto und Koenig dass volck mit der Zeit sampftiglichen in gehorsam brachtt22).
PIRMASIS KARAS SU MOZŪRAIS
Nebereikalo Vaidevutis skubiai pradėjo ruošti raitelius ir karių kadrus, nors, iš tiesų, buvo jau per vėlu. Neparuoštą karui tautą ištiko nelaimė.
Grunau kronikos vienas skirsnis pavadintas “Acta anni 550. Wie man ein streit hette mitt den Masones umb den zins”. Jame, sekdamas vysk. Kristijono kroniką, autorius rašo apie ištikusį karą su mozūrais. Priežastis iššaukusi karą buvusi duoklė mozūrams. Pagal Kristijoną, kuris rėmėsi kita, žuvusia, senesne kronika, kurioje buvo minima kokio tai Divonio kelionė (imper. Oktaviano laikais) iš Bitinijos į šiaurės kraštus ir aplankiusio Prūsus, to krašto žmonės mokėję mozūrams duoklę vaikais: “Jau augščiau, pagal Kristijono aprašymą iš Divonio knygų, esu sakęs, kaip kunigaikštis Maso (Matzo)22 kas metai atvykdavęs į Ulmiganiją, dabar Prūsais vadinamą, ir duoklės vieton imdavo iš jų švariausius vaikus, nes tie prastuoliai jokio kito darbo neišmanę, kaip tik vaikus auginti. Tačiau, atvykus iš Kimbrijos skandinavams, padariusiems Ulmiganiją karalyste ir suteikusiems jai pastovų Prūsijos (Brutenia) pavadinimą, sekant jų vyriausio valdovo vardu, jie griežtai atsisakė mokėti mozūrams bet kokią duoklę . . ,”21
Davidas kiek papildo apie duoklę, tardamas, prūsus ją davusius dovanomis, pagarbos, ar pavaldumo pareiškimui, o gal tik dėl kaimynų draugiškumo jie tą darę, nes gerieji žmoneliai laikė sau didele garbe, kad jų vaikai yra draugiškai priimami ir išvyksta į Mozūrus. Atvykėliai kimbrai, tačiau, atkalbėjo vietinius daugiau nieko mozūrams nebeduoti, nes tokios dovanos, esą, tarnauja tik pavaldumo ir vergystės pareiškimui. Jie ragino prūsus priešintis ir, jei reikės, mirti kovojant, bet duoklininkais nebūti.22
“Tokiais ir panašiais žodžiais senieji krašto gyventojai buvo paraginti ir kartu su ateiviais, vieningai pasiryžę ir apgalvoję, kaip augščiau jau buvo sakyta, griežtai nusprendė, jokių kitų po-
Krivis veda ožj aukoti dievams; XVII a. raižinys.
nų, kaip vien tik savo dievus, neturėti ir jokių dovanų, nei duoklių neduoti; ir taip praslinko beveik 40 metų, ar daugiau, kai jie jokios dovanas Mozūrų kunigaikščiams daugiau nebedavė”.22 Tuo tarpu, mozūrai aiškiai matė, kaip prūsų tauta vis geriau ir turtingiau gyveno, žmonių skaičius didėjo, padaugėjo ir visokio turto, raguočių, net sidabrinių ir auksinių pinigų prūsai Įsigijo. Visa tautos gerovė kilo ir kariniai tauta lavinosi. Davidas toliau dėsto: “Tuos augščiau nurodytus dalykus apsvarstę, mozūrai pasiryžo per pasiuntinius išreikalauti iš prūsų visą skolingą duoklę už daugelį praėjusių metų. Į tai prūsai jiems atsakė, jog nežiūrint to, kad keletu atvejų, jie savo mielam kaimynui, Mozūrų ponui, kai jis pas juos atvykdavo, parodė visą pagarbą ir pagal išgales net dovanų davė, jie dėl to nėra jo pavaldiniai ir neprivalo mokėti jam jokios metinės duoklės, nes prūsai yra laisva tauta, niekeno nepavergta, įsipareigojusi tarnauti ir duoti tik saviems visagalintiems dievams. Taip mielų dievų per jų tarnus jiems yra apreikšta ir išakyta. Todėl jų laisvu noru duotas dovanas, jei tokias gavo, mozūrai turi priimti draugiškai. Tačiau jei jie jas laiko skolinga jiems duokle ir jų pareiga, tai norėtų, kad mozūrai grąžintų prūsams vaikus. Jei jie taip nepadarys, tai mozūrai, nedėkingi kaimynai, duos jiems, prūsams, priežasti pareikalauti padovanotus vaikus grąžinti. Todėl jie prašo savo mielus kaimynus mozūrus duoti draugišką atsakymą ir paaiškinimą”.22
Neilgai trukus iš Mozūrų kunigaikščio vardu Antonis (Anthones21 Anthonius, arba Andis-laus)22 atėjo atsakymas, kuriuo jis pagrasino Pruteniui ir Vaidevučiui, jog pats ateisiąs pasiimti jam iš prūsų priklausančios duoklės (...sint dem mole sie viel mol ketten angesagtt den zins in su geben und nicht gewult ketten, sie solten itzundt wissen, er wolt in holen, was vorsessen were, und solcher Worte viel).21
Kautynės prie Mozūrų sienos
Karui su prūsais Antonis - Andislavas pasitelkė rytų slavų, kronikoje vadinamų rusų, pagalbą (Roxolania itzundt Reuslandt genant...).21 Vaidevutis, tačiau, nelaukdamas mozūrų įsiveržimo, su greitomis surinkta kariuomene, išžygiavo pasitikti priešo prie savo valstybės pakraščio — prie Mozūrų sienos. L. Davidas duoda smulkesnį ir vaizdesnį kautynių aprašymą kaip S. Grunau, kuris yra jau labai schematiškas.
“Su greitomis sutelktomis jėgomis, skubėdamas kiek galėdamas, Vaidevutis išžygiavo pasitikti mozūrus, bet tik iki krašto sienos, tikėdamas, jog jo stabai bus galingesni jam padėti savame krašte kaip svetimame, be to, jis nenorėjo būti apkaltintas, jog pradėjęs karą, ar davęs jam priežastį savo drąsa, o yra tik priverstas save ir savuosius apsaugoti ir gelbėti nuo mozūrų prievartos, ir gintis. Tačiau netrukus atvyko ir Mozūrų kunigaikštis Antonius, dar vadinamas Andislavu, kartu su Roksolanijos karalium Čembeku (Ctziembach, Ctzienbcch arba Czienbech2') atsivesdami labai galingą kariuomenę. Jie ten susigrūmė ir mūšis truko gerą laiko tarpą, nes nė viena pusė nenorėjo pasiduoti. Bet, galų gale, prūsai buvo nugalėti priešų gausybės ir didelio ginklų nelygumo. Mozūrų pusėje buvo daugybė atvykėlių (Reisiger, svetimtaučių talkininkų). Jie daugiausia buvo ginkluoti kardais, ilgais lankais, su strėline pilna ilgų strėlių, lygiai taip, kaip ir totoriai kad turi. Šitie mozūrų kunigaikščio ir roksolanų karaliaus kariuomenės šauliai darė didelius nuostolius prūsams, nes pastarieji jokių kitokių ginklų neturėjo kaip ilgą kuoką, kurios storgalis buvo pripildytas švino, be jos dar turėjo aštuonias ar daugiau buožes, kurių storgaliai irgi buvo pilni pripildyti švino, kiekvienas turėjo jų tiek kiek apie save už diržo galėjo užkišti. Su tomis buožėmis jie buvo apsukrūs ir sugebėjo labai taikliai jas svaidyti. Tačiau šauliai su savo ilgais lankais ir žaibiškomis strėlėmis neprisileisdavo prūsų taip arti, kad jie galėtų buožes sviesti ir pradėtų juos stumti. Taigi, nors prūsai ir greitai bėgdavo norėdami priartėti, tačiau šauliai ant savų arklių, savo papročiu, lengvai pasitraukdavo tiek, kad nebūtų sugrūsti tarp užpakalinių eilių ir minios. Tokiu būdu Prūsų karalius Vaidevutis buvo sumuštas ir priverstas bėgti, o mozūrai ir rusai (reussen) plačiai išnaudojo savo pasisekimą įsiverždami keletą mylių gilyn į Prūsus. Užtiktus ten žmones, ypač gražius jaunuolius, raguočius ir kitą turtą jie grobė ir gabenosi su savim, tokiu būdu Mozūrų kunigaikštis atsiėmė neišmokėtą jam duoklę ir su dideliu laimikiu, bei turtu išvyko atgal į savo kraštą.”22
Šių kautynių aprašymas yra įdomus, nes autorius gana smulkiai aprašo abiejų pusių kautynių taktiką: prūsų — pėstininkų — vartojančių masinio smūgio taktiką ir primityvius ginklus, kuokas ir svaidomas buožes (kurios kronikose minimos žemaičių raitelių vartotos net iki XIII a. pabaigos), ir mozūrų — vartojančių lengvųjų raitelių taktiką ir tolimo veikimo ginklą — lanką su strėlėmis. Geresnė mozūrų taktika ir modernesni ginklai, nulėmė prieš prūsų narsumą. Deja, kronika nepasako tiksliau, kurioje vietoje kautynės įvyko, nei nenurodo jokių skaičių: nei kovotojų, nei nuostolių.
Mūšis Mozūrų krašte
Pralaimėjimas ir patirti nuostoliai sukėlė prūsuose ne tik gėdą, bet ir norą atkeršyti mozūrams.
Kada Vaidevutis surengė keršto žygį į Mozūrus. nežinia. Pagal abi kronikas atrodo, jog prūsų įsiveržimas įvyko netrukus po nelaimingų kautynių pasienyje, gal net tais pačiais metais. Teisingiau, atrodo, būtų nukelti šį įvykį bent keletą metų vėliau. Vaidevutis negalėjo su ta pačia kariuomene ir ta pačia senąja taktika vėl stoti prieš mozūrus dar vienam pralaimėjimui. Jam reikėjo laiko kariuomenę atstatyti, perorganizuoti ir net perginkluoti. Kad taip galėjo būti, aiškėja dar ir iš to, kad, anot abiejų kronikų, patekę mozūrų nelaisvėn prūsų jaunuoliai kai kurie pabėgo ir grįžo į namus išmokę mozūrų kovos meno, kurio pamokė ir savuosius: . . . und viel jungling gefangen wegk furte und diese bey in lerneten den schertz des streitis und im entliffen und sie is ihren brudern auch lehrnten, wie man streifte.21 Panašiai rašo ir L. Davidas: . . . und weil sie (nelaisvėn patekusieji) dort waren geleret worden, wie man in Kriegsgeschefften sich helfen solte, auch ihre Ruestung und Waffen zu brauchen, da sie kommen ware wiederumb in Preussen lehreten und underweiseten sie solches auch andere.22 Davidas toliau dar prideda, kad prūsų kilmingieji stropiai to naujo karo meno mokėsi ir pratinosi.
Taigi šis antrasis karo žygis negalėjo įvykti dar tais pačiais 550 metais. Belaisviams pažinti priešo kariavimo būdus ir, pasprukus iš nelaisvės, išmokyti jų savuosius reikia daugiau laiko, bent keletos metų. Tą paliudija ir triuškinanti pergalė, kurią netrukus Vaidevutis laimėjo, aišku, tik atlikęs rūpestingus pasiruošimus ir suorganizavęs naują kariuomenę, greičiausiai, raitelių.
Žygiui pasiruošęs, Vaidevutis paprašė krivių krivaitį Prutenį aušaukti visus tautos kilminguosius šventei į Rikajotą, prie šventojo ąžuolo. Susirinkimo metu, labai palankiu Vaidevučiui momentu, kilusi audra su perkūnija ir žaibais (mit Donner und Plixen22). Susirinkusiems tai buvęs aiškus ženklas, kad dievai tuo būdu kalba su kriviu, kuris netrukus ir pranešęs jiems audros metu pareikštą dievų valią — atkeršyti mozūrams už Prūsų krašto apiplėšimą: Solches an den Masuren wieder zu rechnen, solten sie eintrechtlich auf Anthonium und sein Volck ziehen und dass vorgossene Bludt rechnen, auch des empfangenen Schadens wiederumb erholen .. 22
Toks dievų valios apreiškimas prūsų kariuomenei, be abejo, buvo didelis dvasinis sustiprinimas ir paskatinimas į karo žygį. Žinoma, nebuvo apsieita ir be puotos, kurios metu buvo apsčiai išgerta midaus. Leiskime pačiam kronikininkui toliau nupasakoti šį prūsų žygį:
“Po to jie išžygiavo su savo karalium Vaidevučiu į Mozūrus, kur prieš juos išėjo Mozūrų kunigaikštis, kartu ir rusų karalius Čembekas su savo žmonėmis. Tačiau dabar mūšis baigėsi visai kitaip kaip pirmasis. Mat prūsai, kurie anksčiau buvo sumušti ir pabėgo, dabar ne tik daug mozūrų ir rusų nugalabijo, bet ir abu valdovus, būtent, rusų karalių kartu su mozūrų kunigaikščiu, ir ne tik juos vienus, bet daug tūkstančių bėgančių rusų ir mozūrų išžudė. Laimėję mūšyje pergalę, prūsai padarė daug žalos, nes nebebuvo daugiau jokio pasipriešinimo. Prūsai traukė išilgai ir skersai piešdami, imdami nelaisvėn ir išsigabendami su savim daug žmonių, raguočių, aukso, sidabro ir kitų metalų, rūbų ir visko, ką tik rado: taigi atsikeršijo be pasigailėjimo, net per daug, tiems vargšams mozūrams, ir su turtingu grobiu, linksmi grįžo atgal į savo kraštą, dėkodami savo dievams, suteikusiems tokią didelę ir turtingą pergalę”.22
Šį kartą kronikos, labai gaila, nepaduoda jokių detalių apie mūšio eigą, nei apie abiejų šalių taktiką. Galima būtų galvoti, kad Vaidevutis parbloškė Mozūrus netikėtu ir staigiu puolimu, tačiau tam prieštarauja jo ilgesni pasiruošimai, apie kuriuos mozūrai turėjo girdėti. Kad žygis nebuvo visai nelauktas ir netikėtas, rodo sąjungininko “rusų” Čembeko dalyvavimas mūšyje. Tačiau šį kartą mozūrai neturėjo tiek paramos iš kaimynų, kiek pirmą kartą, nes neminimi ir joki “reisiger”, o rytinių slavų parama buvusi per silpna, jei ir pats jų karalius žuvo.
Ši kova su mozūrais užsitarnauja mūšio vardą, nes prūsų pasirengimų būta didelių, pergalė buvo visiška, priešų kraštas visiškai sunaikintas, valdovai žuvo, o, kas svarbiausia, ta pergalė užtikrino Prūsams ilgametę taiką. Mūšio rezultatai buvo lemiantys.
(bus daugiau)
VAIDEVUTIS
Z. RAULINAITIS (Pradžia KARIO Nr. 6)
TAIKA SU MOZŪRAIS
Grįžę iš karo, prūsai padalino visą atsigabentą grobį į keturias lygias dalis. Viena dalis buvo paaukota dievams už suteiktą pergalę, antra — atiduota krivių krivaičiui ir vaidiloms už pergalės išmeldimą iš dievų, trečią pasidalino patys žygio dalyviai, ketvirtoji dalis buvo išdalinta likusiems namuose už krašto saugojimą nuo priešų įsiveržimų ir kitiems žygio dalyvių geriems draugams.22
Žuvusio Mozūrų kunigaikščio sūnus Čanvigas (Czanuhg, Czamwitz,21 Czamrig22), matydamas savo nuteriotą kraštą ir bijodamas, kad prūsai vėl neįsiveržtų ir kraštą galutinai nesunaikintų, arba neužimtų (weil Preussen so volckreich22), pasitaręs su savo bajorais, nusprendė, kad geriausia mozūrams išeitis yra pastovi taika su prūsais.
Taikos reikalu jis pats nuvyko į Prūsus pas Prutenį ir Vaidevutį. Nuvykęs, taikos labui Čanvigas aukojo prūsų dievams, prisiekdamas laikyti juos savaisiais dievais. (Jis liepė plačiame lauke vaikant mirtinai nuvaryti baltą žirgą ir po to jį sudeginti. Nuo to laiko visame krašte niekas neturėjo teisės joti baltu žirgu, nes jis buvo laikomas dievų).21
Taip buvo sudaryta pastovi taika (. . . wardt undter Inen ein ewiger frid aufgericht. . 22 Und wardt so friede zwischen den Bruttenen und Masones, idoch eines dem andern nich quitt ist bis auff heittigen tagk21).
Susitaikę su prūsais mozūrai įsileido su jais į prekybą ir net suėjo į artimus santykius: savo dukteris vieni už kitų tekino. “.. . prūsai taip pat išmoko iš mozūrų geriau ir apsukriau šaudyti lanku, todėl tapo daugiau įgudę ir sumanesni kariniuose dalykuose, kaip pirma. Tokia taika ir bendravimas tarp jų ištvėrė daug metų, tačiau taip, kad kiekvieni laikėsi savo kalbos, kuri nebuvo jiems bendra; kiekviena tauta pasiliko prie savosios kalbos”.22
KRAŠTO PADALINIMAS
Vaidevutis turėjo dvylika sūnų (pagal Erasmą Stellą — tik keturis), kurie matydami tėvą senstant ir jausdami savo ypatingą — karaliaus sūnų — bendruomeninį stovį, pradėjo kelti klausimą, kas gi valdys kraštą mirus valdovams? Kiekvienas sūnus turėjo savo pasekėjų tautiečių tarpe. Sūnų nerimas, aišku, greitai persimetė ir į žmones. Mat, kiekvienas sūnus, pasak Grunau, jautė turįs teisę tapti karalium. Davidas sako, kad net keletą kartų sunkiai pavyko nuraminti tarp karaliaus sūnų kilusį sujudimą, išvirtusį beveik į sukilimą.22 .. . “didžiai nelaimei ir blogiui užbėgti už akių, krivių krivaitis ir Vaidevutis sugalvojo tokią išeitį, ar tai jų dievų patarimą tautai perduodami, ar tai jų pačių sumanymu, negaliu pasakyti”.
“Apie 573 metus po Kristaus gimimo, kai krivių krivaitis Prutenis, pagal viešpaties Kristijono pirmojo Prūsų vyskupo raštą (iš kurio aš apie šiuos įvykius iki dabar daugiausia imu) sulaukė šimto ir trisdešimt dviejų metų, o jo brolis karalius Vaidevutis — šimto šešiolikos metų, nustatytą dieną jiedu sušaukė krašto didikus į Rikajotą, arba Romuvą prie didžiojo ąžuolo, kuriame stovėjo tie trys stabai”.22 Čia krivis jiems priminė kaip susivieniję prūsai išsirinko sau karalių, pradžioje pralaimėję prieš mozūrus, vėliau atsigriebė ir, būdami vieningi ir stiprūs, laidavo sau taiką ir ramų gyvenimą. Tačiau dabar kyla nerimas kilmingųjų tarpe ir net tarp karaliaus sūnų nėra santaikos. Norėdami užbėgti nesantaikai ir net galimam naminiam karui (so am fehrlichsten sein22) už akių, valdovai sušaukė didikus ir kilminguosius pasitarti ir išklausyti dievų valios.
Aišku, pagal visą religinį ceremonialą buvo paaukota dievams ožys. Der Adel und was da sonst war trunken Posskailes von guttem Metile .. .22 Buvo puotauta, kaip ir pridera tokia proga, iki nakties ir buvo laukiama kitos dienos, kokią dievų valią krivis sekantį rytą praneš.
Kitos dienos rytą Prutenis pranešė susirinkusiems, kad dievai liepia padalinti karalystę į dvylika dalių, kurių kiekvieną valdysiąs vienas iš Vaidevučio sūnų. Aišku, visi tam dieviškam sprendimui pritarė, tuo pačiu nulemdami Prūsų valstybės ir galybės žlugimą.
Iš tikrųjų, Prutenis ir Vaidevutis, sukūrė vieningą teokratinę valstybę, ir vėliau, padalindami ją į atskiras teritorijas, buvo numatę ir toliau palikti centrinę valdžią Rikaioto krivių krivaičio rankose, tačiau netrukus kilus nesantaikai tarp sritinių valdovėlių, centrinės valdžios autoritetas buvo pakirstas.
Prūsų žemės padalinimas vyko ten pat prie ąžuolo, iškilmingai iškviečiant kiekvieną Vaidevučio sūnų, pradedant vyriausiuoju. Pruteniui su Vaidevučiu prisaikdinus, kiekvienas gavo jam skirtą sritį. S. Grunau taip aprašo vyriausiojo sūnaus prisaikdinimą: “Iš ryto, anksti, karalius Vaidevutis ir jo brolis, krivių krivaitis Prutenis, susėdo prieš dievų stabus, ir pirmuoju iššaukė vyriausią karaliaus Vaidevučio sūnų Lietą (kronikoje vadinamą Lyttpko, Litpho, Lituo; Lituko22) ir taip jam tarė: Mielas sūnau, ar prisieki mūsų maloningiems dievams pamaldumą ir jų krivių krivaičiui paklusnumą, o jų tarnams, savo broliams, paramą savo kūnu ir turtu, jei kartais jų garbė ir jų krašto neliečiamybė būtų pažeista? Į tai Lietas atsakė: Mano dievo Perkūno bausme prisiekiu, kad jis nutrenktų mane savo žaibu, jei aš to nesilaikyčiau . . ,”21 Jam valdyti buvo paskirta sritis nuo Bugo (Boy-cko; Boicko22) ir Nemuno (Nymmo; Niemo22) upių iki Tanzamo (Tkansoan; Thansamo22) miško. Perėmęs ją valdyti, jis vėliau ten pasistatė pilį, pavadindamas ją savo sūnaus Gardo vardu (Gartho; Garto22), t. y. Gardinu. Und dis lantt hoite keist undiraber Kleinlittavo21 (Klein Litt-auen22). Atseit, nuo sūnaus vardo ta sritis pasivadinusi Mažąja Lietuva. Nors dabar tas kraštas, anot kronikininko, yra kryžiuočių ordino karių sunaikintas, tačiau anais laikais buvusi galinga šalis, und sich gantz koenigsch kilt und kett auck viel bayores und soene21
Antrasis sūnus Zama (Samo) gavo sritį nuo Crono ir Hailibo (pagal Grunau tai Kuršių nerija ir Aismarės) iki Skaros upės. Zamos vardu buvo pavadinta ir ta šalis Semba (Samlandt; Samblandt22). Ant supilto didžiulio smėlio kalno jis pasistatė Galtgarbio (Gayltegarwo; Galt-garben) pilį. Būdamas pamaldesnis už kitus savo brolius, Zama įsirengė sau atskirą šventovę — ąžuolyną su žalčiais. Legenda sako, kad jo žmona Pergala (Pergolla; Pergelia) prigėrusi Skaroje ir todėl ta upė gavo jos vardą Pergala (Pergolla), arba Prieglius.
Trečiasis sūnus Sūdą (Sudo) gavo sritį tarp Crono, Skaros, Kurteinio (Curtorio; Cuertorco, Kurteno22), itzund das Koyriscke keab21 t. y. Kuršių nerijos (S. Grunau Sūduvą laiko tik mažą Sembos šiaurės vakarų kampą). Ant supilto kalno jis pasistatė Paipilį (Peippylko), pavadintą jo sūnaus vardu, o sritis gavo Sūduvos (Sudauerlandt; Sudauer Land) vardą.
Ketvirtasis sūnus Nadruvis (Nadroo; Nad-ruo, Nadrao22) gavo sritį tarp Priegliaus ir Skaros upių, Boyky ir Curtono (Kurteno22), t. y. Kuršių nerijos. Jis pasistatė sau Staymlo (Staindo22) pilį (vieta nežinoma), o sritį pavadino Nadruva (Nadrowia, Nadrau22). Taigi šiam broliui teko valdyti sritis, kurioje stovėjo šventasis ąžuolas ir Rikajotas, arba Romuva.
Penktasis sūnus Skalvis (Scalawo, Sckalauo, Sckalauno22) gavo sritį tarp Priegliaus, Curtono, Nemuno (Nyemcz; Niemo22) ir Rangos (Rango). Kraštas, gi, gavo Skalvos vardą (Sca-lawonia; Sckalauner landt22).
Šeštasis sūnus Notangas (Nattango; Natan-go22) gavo sritį tarp Priegliaus, Alnos (Alle; Alne22), Paserijos (Bassaro; Passarge) upių ir Halibo. Įsikūrė jis Aunedos (Honeda) pilyje. Kraštas buvo pavadintas Notanga. Notangas turėjęs sūnų Laigą (Luoygo), kuris buvęs geras žvejys ir, esą, pirmas suradęs gintarą.
Septintasis sūnus Bartas (Barto; Bartho22) gavo sritį nuo Alnos “saulėtekio link”, iki Luko (Lieko) upės ir iki pat brolio Lieto srities. Ten jis pasistatė Bartos pilį (Bartko), ir sritis buvo pavadinta Barta (Bartkerlandt) Jis turėjo daug vaikų, die man nantte kongos21, ir kiekvienas jų pasistatė po pilį.
Aštuntasis Vaidevučio sūnus Galindas (Ga-lyndo; Galindo22) gavo valdyti sritį prie upių Alnos, Lavoso (Lawoso; Lawoeso22) iki nustatytosios sienos su Mozūrais. Jis pasistatė sau Galindos pilį, kuri dar ir šiandien tebevadinama Ga-linderberg.21 Gi sritis buvo pavadinta Galindos, Galindų šalimi (Galinder Landt22).
Devintasis sūnus Varmis (Warmo) gavo sritį prie Naros (Nara) ir Paserijos (Bassaro; Basso-ro22) upių ir pastatė Tulos (Tolo) pilį o sritis buvo pavadinta Varme (Warmia). Tas sūnus mirė dar prie tėvo gyvos galvos ir kraštą valdė jo žmona Varmė (Erma), iš čia vokiškai ir Ermelandt.
Dešimtasis sūnus Ugas (Hoggo) gavo sritį tarp Veisikės ir Paserijos upių ir Drusens (Drusino; Druostmo22) ežero. Pasistatė jis sau Tulko (Tolko) pilį, šiandien žinomą Sckafsbergk vardu. (Tulko vardas būsiąs susijęs su Tulkimy-čių bžk., gal piliakalnis tarp Tulkimyčių — Tolkemit ir Frauenburgo22). Sritis buvo pavadinta Ugo kraštu (Hockerlandt), vėliau nuo jo dukters Pagudės (Pogezano) vardo gavo Pagudė (Pogezania) pavadinimą.
Vienuoliktasis sūnus Pamedis (Pomeso; Pomezo22) gavo sritį nuo Veisikės (Weseka), Makros (Mocra), Naitos (Noyta — vok. Nogat), Vyslos (Istula) upių iki nustatytų sienų su Mozūrais. Jis neturėjo pastovios gyvenamos vietos: gyvendavo palapinėje, kur jam patikdavo. Tačiau jis turėjo daug vaikų — milžinų, und sein kinder waren alle koniges.21 Jo šeima pasistatė sau Pisnos (Bisno), Baltos (Bolto), Vėsos (Weso), Nargalto (Nargoltons; Narg oltens22) pilis. Su savo tėvu kunigaikščiu sūnūs iš vieno laikėsi.
Dvyliktasis sūnus Kalnas (Chelmo) gavo sritį tarp Makros, Vyslos ir Dravantos (Dre-wanczia; Drewantzia22). Jis pasistatė Kulmo, t. y. Kalno pilį (itzund Althaus genant21), o savo sūnui Patui (Potto) pastatė kitą, jo vardu pavadintą (manoma Potterberg prie Culm). Kraštas buvo vadinamas Kulmo sritimi (Culmer-landt).
Šitaip Prūsų žemė buvo padalinta į 12 atskirų sričių, kurias valdė lyg ir atskiri valdovėliai. Tačiau iki tėvo mirties jie turėjo pripažinti savo tėvą Vaidevutį vyriausiu valdovu — karaliumi. Tuo būdu krašto vieningumas dar buvo išlaikytas.
Po sūnų paskirstymo į jiems skirtas valdas, abu valdovai, kaip L. Davido kronika sako, gyveno ir valdė dar ištisus 17 metų. Taigi, jie pasiekė negirdėtai seną amžių: Prutenis — 149, o Vaidevutis 133 metus.
L. Davidas, sekdamas Kristijono kronika, pasakoja, kad 600 m. po Kristaus gimimo, abu persenę valdovai, ar tai dėl augšto amžiaus, nors kūnu buvo dar pajėgūs(!), ar tai gyvenimui įkvrėjus, o, greičiausiai, norėdami palikti tautoje didį įstatymų leidėjų vardą (auss des leidigen Teuffels Betrug22), nusprendė pasiaukoti dievams — susideginti ant laužo Romuvoje. (Grunau valdovų susideginimą nukelia šimtmečiu atgal, t. y. į 500-tuosius metus, tačiau nepaaiškina prieštaravimo, nes krašto padalinimą jis nustatė 573 m. (tai, greičiau, korektūros klaida, žiūr. augščiau).
Pagal S. Grunau kroniką, susirinkusiems kilmingiesiems valdovai pranešė savo valią, liepė išsirinkti naują karalių. Tačiau tie negalėjo tarpusavyje susitarti ir naują karalių taip ir neišrinko: Und der adil kundt is nicht eines werden, und sie ein koningk hetten irwelt, und wurden auch ihre tage nicht eines, domit sie me ein koningk hetten gehabt.21 Davidas, gi, savo kronikoje sako, kad naujas karalius buvo bandoma išrinkti seniesiems valdovams jau susideginus: Nach diesem (t. y., po susideginimo) solte nun der Adel durch einhellige Kuehre oder Wehle einen Koenig erwehlet habem. Aber je mehr sie davon handelten, je uneiniger sie under einander wurden, das also des Koeniges Kuhre nachblieb und niemals mehr ein Koenig undter Inen erwehlet worden und regieret hat.22
Taigi, vienaip, ar kitaip, dėl vieningumo stokos, prūsai nepajėgė išsirinkti vieno valdovo. Vaidevutis buvo pirmas ir paskutinis Prūsų karalius.
Abi kronikos nesutinka kiek ir dėl krivių krivaičio paveldėtojo išrinkimo. Grunau sako, kad nepavykus išsirinkti naują karalių, susirinkę vaidilos, iš savo tarpo išsirinko naują krivių krivaitį vardu Brudono (Brudeno). Jis būk tai labai ilgai valdęs, und er sich hüte wie ein koningk und wardt geforcht. . ,21Ir tik naująjį krivaitį palaiminę, abu senieji valdovai užkopė ant laužo . . .
Pagal L. Davidą, vaidiloms taip gerai nesisekė, kaip kad Grunau pavaizdavo. Dalis vaidilų išrinko krivaičiu Nadruvio žmonos brolį Bruteno, kurį kunigaikštis Nadruvis rėmęs. Tačiau kita dalis vaidilų su tuo nesutiko ir buvo už Apelį (Apeles), Lieto žmonos brolį. Tas, žinoma, tarp abiejų besivaržančių brolių iššaukė nesantaiką, nes abu rėmė savo svainius į tą augštą vietą. Ir ne tik tarp kunigaikščių, bet ir tarp jų pavaldinių kilo didelis nepasitenkinimas, pavydas, net neapykanta, . . .“kuri tiek išaugo, kad Lieto tarnai kai tik Nadruvį susitiko, puolė jį ir jo žmones, norėdami jį suimti, arba užmušti. Tačiau Nadruvis pamatęs, jog prieš savo brolio tarnus jis yra per silpnas atsispirti, šoko su savo žirgu į Bugą (Buck), tikėdamasis jį perplaukti ir taip išvengti pavojaus. Jį ten ištiko nelaimė, nes jis taip ir prigėrė toje upėje. Iš to kilo, kad Lietas visą savo amžių nebuvo prileidžiamas prie šventojo ąžuolo Rikajote, kur stovėjo stabų paveikslai”.22
Tada, Lietas savo krašte įsirengė sau atskirą aukų vietą ir išsirinko atskirą krivį. Tačiau geriausios aukos, vis dėlto, būdavo siunčiamos į senąją šventovę, nes ten gyveno dievai (. . . schickten sie allewege die furnembsten Opffer durch Iren Kriuen aus Klein Littauen keyen Rickaito das die alda vor den Göttern ge-opffert wurden. Und zum Undterscheidt nandten die Littauen Iren hohen Priester Kriuo, aber den zu Rickaito Kriuo Kirwaito)22 Vyriausia valdžia ir po šios nesantaikos dar vis išliko Romuvoje — Rikajote, krivių krivaičio asmenyje (Grunau paskelbtame krivių krivaičių sąraše, kuris prasideda pirmuoju —Pruteniu ir baigiasi 45-tuoju — Alleps, iš tikrųjų, antruoju po Prutenio eina Brudeno. Apeles sąraše visai neminimas). Davidas rašo: “Rikajoto krivės valdžia pasiliko dar tiek didelė, kad jei jis kurį iš savo vaidilų, nešantį jo lazdą, nusiųsdavo pas didį ar mažą, kur į Lietuvą, Kuršą, Žemaitiją, arba Latviją ir Estiją (Livoniją), tai tas vaidila būdavo kuo garbingiausiai priimamas, išklausomas ir užlaikomas, o jo įsakymai būdavo įsidėmimi ir vykdomi taip pat, kaip pas mus popiežiaus legato ir įgaliotinio, ar popiežiaus vardu veikiančio”.22
Dievams pasiaukoję abu senieji valdovai liko žmonių atmintyje ilgiems laikams. Jiem, kaip kokiems dievams, žmonės aukodavo aukų, jų paveikslai buvo pasklidę po visą kraštą, prie jų būdavo meldžiamasi. Juos mirusius žmonės vadindavę — Prutenį — Svaiprotu (Iszwambrato; lsswambrato, Schwambrato22), o Vaidevutį — Varskaičiu (Worskaito; Wurskaito; Bortskeiten, Wurskaiten22).
VAIDEVUČIO ĮPĖDINIŲ VALDYMAS
Abi kronikos pateikia nemaža žinių apie Prūsų valstybės likimą, mirus Pruteniui ir Vaidevučiui. Žinios daugiau liečia Prutenio sūnus, negu pačią valstybę. Tačiau iš jų aiškėja lėtas vienybės irimas valdytojų tarpe ir vėl prasidėję kovos su pietų kaimynu — slaviniais mozūrais ir kitais. Betgi jau buvo kovojama nebe vieningos Prūsų tautos, bet dažniausiai atskirų sričių.
Sūduviai (dideli alaus mėgėjai22), nors ir vargingai gyvenantys žmonės, tačiau buvo išdidūs, tartum jie visi būtų bajorai; jie kariaudavo su votais (Weneden), gyvenančiais Livonijoje (Lotthphania) ir, esą, buvę laimėję pergalę prieš jų galingą karalių.21 Net ir patį votų kraštą jie buvo kuriam laikui nukariavę ir užėmę.22
Gi Barto sūnūs, kurių buvę daug ir visi buvę vadinami kunigaikščiais ar karaliais (kongos), buvę blogi ir pikti. Jie nuolat kivirčyda-vosi ne tik tarpusavyje, vieni kitų nusivarydami raguočių bandas, bet ir su kaimynais notangėnais, kuriems jie itin daug nuostolių pridarydavo. Daug kivirčų kilę dėl Notangio sūnui Laigai (Luoygo; Luoygen22) dar senųjų valdovų suteiktos žuvavimo teisės Naitos ir Crono upėse. 21 Neantaika tiek įsigalėjo, kad bartai su notangėnais “retai kada taikoje gyvendavo”.22
Galindai buvo turtingi ir galingi; jų gyventojų skaičius smarkiai augo. Tačiau būdami piečiausi ir artimiausi mozūrams, jie nuolat su jais kariaudavo, dažniausiai pralaimėdami21 Galimas dalykas, dėl vienybės ir paramos iš kitų Prūsų kraštų stokos). Pagaliau, mozūrai kartą užpuolė Galindą ir ją smarkiai nuniokojo, gyventojus išžudė, ir kraštas liko beveik dykynė.21
Varmija valdoma Varmio žmonos Varmės, kariavo su mozūrais. Energinga valdovė Varmė, esą, keršydama už savo svainio Pamedžio skriaudą (mozūrai nužudę jo šešis sūnus), esanti nužudžiusi Mozūrų kunigaikšti Lottko (Lattko) kartu su jo moterimis ir vaikais, iš viso 26 asmenis. Vėliau ją pačią nužudžiusi jos tarnaitė, nes kunigaikštienė neleidusi jai tekėti už jos sūnaus.
Ir Pamedės srities žmonės gyvenę nuolatinėje nesantaikoje su mozūrais dėl duoklės, kurią mozūrai iš pamedėnų nuolat reikalaudavo. Kartą mozūrai pačiupo nelaisvėn net patį Pamedį, bet tas ėmė ir paspruko. Su mozūrais buvo kilęs rimtas konfliktas dar prie Prutenio ir Vaidevučio gyvos galvos. Mat, Pamedžio dukters vyras, vardu Kvedūnas (Quezyno; Ovezyno22) gyvenęs to pat vardo pilyje (manoma, kad pamedėnai Kvedūno vardu vadinę Marienwerderį) ir buvęs karštas medžiotojas. Kartą žiemą jis vijosi šernų bandą, perbėgančią ledu per užšalusią Vyslą į Vilidos (Welida) kraštą (. . . ietzundt, wie man sich duncken lest, Pomern.22). Aistringas, bet neatsargus medžiotojas pasileido paskui šernus, ir netikėtai pateko į Vilidos kunigaikščio rankas. Apklausinėdamas jį per vertėją ir gavęs pašaipų atsakymą, kunigaikštis įpykęs nudūrė Kvedūną. “Šituo žygiu buvo supykintas Pamedis ir visi jo kunigaikščiai (sūnūs), kurie kilo, visi kaip vienas, kad Vilidą sunaikintų, ką jie pagaliau ir padarė. Tik godumas ir pyktis juos apakino, nes pertoli į kraštą įsiveržė, o, atšilus orui, Vyslos srovė pajudėjo. Kai dabar, gausiai prisiplėštu grobiu apsikrovęs, Pamedis su savaisiais, grįždamas namo, prisiartino prie Vyslos, juos netikėtai puolė Vilidos kunigaikštis, atėmė visą grobį ir visus iki vieno išmušė. Tačiau Pamedis paspruko ir pasileido su savo žirgu į Vyslą, norėdamas ją perplaukti, bet ėmė ir kartu su žirgu prigėrė”.21
Aišku, tokiu jo žuvimu, visa Pamedžio giminė buvo labai sujaudinta ir pradžioje nežinojo, kas daryti. Kadangi tas viskas įvyko dar Pruteniui su Vaidevučiu gyviems esant, tai buvo kreiptasi į juos. Šie, savo ruožtu, aukojo dievams, atsiklausdami jų valios, ar skelbti karą Vilidai? Tačiau dievai atsakė: — Ne!. . . und dis hieb so, wen nimmandt wolte widder den willen ihrer goetthe.21
Kalnas, valdydamas savo sritį, susikirto su polianais, kronikoje vadinamais sarmatais, arba Polawner (Polaunern22). Jis įsiveržė į jų kraštą, grobė žmones ir varė juos į savo kraštą, kur jie turėdavo pasilikti. Tuo būdu, atrodo, jo norėta padidinti savo srities gyventojų skaičius. Be to, jis smarkiai susidraugavo su mozūrais, net vedė jų kunigaikščio dukrą. Jauna žmona atvertė vyrą į savo tikėjimą, priversdama jį atsisakyti jo tėvų ir brolių dievų. Vaidevutis ir krivių krivaitis (Umb dis und andere Sachen me . . 21) iššaukė savo sūnų atskalūną į Rikajotą, kad pasiteisintų dėl savo nusikalstamų veiksmų. Jis nuvyko ten, bet aiškinosi akiplėšiškai (mit jrevel21). “Tuo pačiu metu, į jo kraštą, staiga, įsiveržė sarmatai, išplėšė jo pilį ir išžudė jo žmonas ir vaikus, viską sudegino ir, iš viso, darė, ką norėjo, o kol Kalnas sugrįžo, jie jau buvo pasitraukę”.21 Vaidevutis ir Kalno broliai jam išaiškino, jog tai buvusi dievų bausmė už jų paniekinimą. Svarbiausia, kad jie jam nesutiko nieku padėti ir jis tapo toks vargingas ir menkas, kad po Vaidevučio mirties turėjo vykti pas mozūrus, kurie už metinę duoklę pažadėjo jam pagelbėti. Iš sarmatų jie gabeno jam žmones ir turtą ir taip padėjo atstatyti kraštą. Tačiau dėl šios pagalbos mozūrai pradėjo reikšti savo reikalavimus į Kulmo sritį, net buvo ją užėmę ir pradėję ten kurtis. Iš viso, ta sritis virto kivirčų objektu tarp visų kaimynų, dėl ko ji buvo labai sunaikinta.
VIENUOLIKOS METŲ KARAS SU MOZŪRAIS
Daug metų po Prutenio ir Vaidevučio mirties praėjus, sako kronikininkas Davidas, kilo ilgai trukęs karas tarp prūsų ir mozūrų, į kurį buvo įtrauktos beveik visos padalintų Prūsų sritys. Priežastį karui kronikininkas nurodo Mozūrų kunigaikščio kerštą. Gal tai buvo, greičiau, kibirkštis, įžiebusi karo veiksmus, o priežasčių, tur būt, buvo daugiau ir rimtesnių.
Vienas mozūrų didikas įtarė, kad Mozūrų kunigaikštis slapta suvedžiojo jo žmoną. Jis prašė ir įspėjo kunigaikštį negriauti jo šeimos gyvenimą, tačiau, atrodo, veltui. Kartą, grįžęs namo, jis užtiko abu meilužius ir įpykęs vienu smūgiu abu pervėrė jietimi, kurią tais laikais mozūrai bajorai nešiodavę savo kilmingumui pabrėžti.21
Bijodamas kunigaikščio artimųjų keršto, mozūras pabėgo į Prūsus, kur rado tremtinio prieglaudą Rikajote. Mozūrai, tačiau, netruko patirti, kur žudikas slapstosi. Nužudyto kunigaikščio brolis, surinkęs nemažą kariuomenę, įsiveržė į Prūsus ir užėmė Rikajotą, kur rado ir žudiką. Keršydamas už savo brolio žudiko globojimą, naujasis Mozūrų kunigaikštis užspyriavo (ver-pflocketen) krivių krivaičio ir jo vaidilų namų duris ir sudegino juos tuose namuose. Pagautą gi mozūrą nukankino.
Tuo nepasitenkindami mozūrai, apiplėšė Nadruvos apylinkes, nužudė daug žmonių, ypač tų, kurie mėgino priešintis. Kai, pagaliau, jie ruošėsi grįžti atgal į savo kraštą, prūsai griebėsi ginklo. “Kadangi sembai ir sūduviai buvo artimiausi ir galingiausi krašte, tai sužinoję apie savo krivių krivaičio nužudymą, o taip pat ir apie kitas žudynes, plėšimus ir gaisrų žalą, nadruviams padarytą, skubiai susirinko ir smarkiai susikovė su mozūrais, taip, kad mozūrai turėjo pasitraukti su dideliais nuostoliais. Ir iš kitų Prūsų kraštų pradėjo eiti vis daugiau ir daugiau pagalbos prieš mozūrus. Pagalba atvyko iš notangėnų, pagudėnų, Varmės, Pamedės, galindų ir bartų, nes visi buvo pasiryžę veržtis paskui bėgančius mozūrus į jų kraštą ir atkeršyti už padarytą skriaudą prūsams”.22 Tačiau prūsų vyresniesiems ir protingesniesiems atrodė, jog pirma reikia atstatyti šventovę, išsirinkti naują krivių krivaitį ir tik tada trauktis į Mozūrus. “Nes šitas Rikajoto krivių krivaitis buvo vyriausias ir buvo popiežius šių kraštų: Prūsų, Lietuvos, Žemaitijos, Livonijos, Estų ir Kuršo. Mat, šitie kraštai turi beveik vienodą kalbą, nors, kaip ir kitose kalbose, galima pastebėti joje ir nemaža skirtingų įvairumų”.21
Protingi prūsų vadai suprato, jog leistis į karą su mozūrais, neturint vienos vyriausios politinės valdžios, nes neturint bendro karaliaus ją atstovavo tik vyriausias dvasininkas, būtų neprotinga ir net pražūtinga. Todėl, išsirinkę naują krivį, tik, deja, nežinome nei jo vardo, nei datos, kada tas įvyko, “prūsai vėl skaitlingai iš visų Prūsų krašto vietų susirinko į paskirtą vietovę, ar vietą, ten susitelkę susitvarkė (hielten alda Musterung) ir po to patraukė tolyn į Mozūrus. Tą kraštą jie labai suniokojo, žudydami, degindami, naikindami, griaudami pilis, nusivarydami ir išgabendami, kas tik jiems pakliuvo į rankas, žmones ir gyvulius. Taigi, paragavę kiek keršto, prūsai vėl sugrįžo į savo kraštą. Tačiau mozūrai nepanoro kentėti prūsų žiaurumo, bet ruošėsi ir ginklavosi ir netikėtai vėl puolė Prūsus. Jie padarė kiek galėdami daugiau žalos prūsams, nes norėjo atsilyginti už skriaudas, jiems prūsų padarytas. Kai mozūrai, saugūs ir linksmi, vėl sugrįžo į namus su įgytu grobiu, tai prūsai, savo ruožtu, didelėmis jėgomis įsibrovė, grobdami ir naikindami ir viską žudydami, degindami ir siausdami Mozūruose. Po to pasiėmę prisigrobtą turtą iš žmonių, raguočių ir kitų kokių ten tik buvo gėrybių, grįžo namo ir pagal jų, augščiau minėtą, karo įstatymą, pasidalino. Toki įsiveržimai į tuos kraštus tęsėsi ištisus vienuolika metų (...und werte 11 joer langk, und die beide lande nix anders tettin, das eins yn andern zogk und is vorhorten21), nes prūsai buvo įsiutę ir ilgai negalėjo užmiršti, kad mozūrai nužudė jų tokius brangius ir šventus asmenis. Bet vis tik po tiek laiko tarp jų buvo patvirtinta taika, kurios metu eiliniai žmonės vėl visai draugiškai vienas su kitu prekiavo ir santykiavo, net tiek, kad vienas kitam išleisdavo savo dukteris vedyboms iš vieno į kitą kraštą ir tame jų prekiavime ir santykiavime, piršlybose ir kituose dalykuose, viešpatavo taika ir vienybė. Iš tiesų, jie taip draugiškai vieni su kitais sugyveno, lyg būtų viena tauta, turinti viską bendra, išskyrus kalbą, kuri pasiliko pas juos nepasikeitusi”.22
Taip įsigalėjo taika, nors nuraminti prūsų įsiaudrinusius kilminguosius mozūrams tik iš lengvo sekėsi. Jie net aukojo prūsų dievams ir kitaip jų dievus pagerbdavo. “Tas viskas, kaip pasakyta, įvyko daug laiko praėjus nuo Prutenio, pirmojo krivio krivaičio dienų, dar prieš tai kaip mozūrai tapo krikščionimis, kada abu ir Prūsai ir Mozūrai dar buvo pagoniški kraštai ir todėl šioje vietoje tas aprašyta, kad istorikai nenurodė metų, kada tas viskas įvyko, arba, greičiau, todėl, kad čia aprašyta kaip mozūrai tuo metu Rika jote nužudė krivių krivaitį kartu su visais jo vaidilomis, tačiau ąžuolo ir stabų jame jie nesudegino ir nepalietė”.22
KAI KURIE PRŪSŲ KARINIAI PAPROČIAI
Pagal S. Grunau kroniką Prūsų karo dievas yra buvęs Patrimpas: “Patrimpas (Potrimpo) buvo kitas Prūsų dievaitis ir jis buvo laimės dievas kovoje ir šiaip kituose dalykuose”.21
Be jau minėtų Vaidevučio įstatymų ir papročio dalintis karo grobį į keturias dalis, Vaidevučio ir Prutenio istorijos šaltiniai mini dar keletą kitų prūsų karinių papročių.
Norėdami traukti į karą jie pirma pasigaudavo vieną iš priešų ir pririšdavo jį prie medžio (aber niekt an die eichen21) ir iš arti šaudavo jam į širdį strėlę. Jei kraujas mušdavo iš širdies čirkšle, tai reiškė gerą ženklą ir dievų pagelbą karo žygyje. Tačiau jei kraujas tik pamažu sruveno kūnu, nesiverždamas, tai reiškė blogą ženklą, kuriuo dievai rodė, kad nepritarią žygiui, ir kad prūsai pralaimėsią.
Karo žygiui pasisekus, grįžę su grobiu ir belaisviais namo, prūsai paaukodavo dievams pirmą kovoje paimtą gyvą priešo didiką ar vadą. Jie uždėdavo jam visus jo šarvus ir ginklus, pasodindavo ant jo paties žirgo, ar kito toje pat
Vaidevučio vėliava. Iš XVII a. graviūros
kovoje paimto; žirgo kojas pririšdavo prie į žemę įkaltų kuolų, aplink sukraudavo didžiulį laužą ir padegdavo. Apie tokią auką dievams mini ir ankstesnis — XIV a. kronikininkas Petras Dusburgas savo Prūsų Žemės kronikoje (III C. 91, Ss. I, 101).
Prie senųjų prūsų karinių tradicijų reikia priskirti ir abiejų kronikininkų aprašytą, vadinamą, Vaidevučio vėliavą. Ta vėliava priklausė prūsų kariniam inventoriui.22
Vėliava buvusi baltos drobės, 5 uolekčių ilgio ir 3 pločio. Joje buvo išsiūti jų trijų vyriausių dievų paveikslai (mėlynais drabužiais dėvinčių22). Herbas buvo skydas tarp dviejų baltų žirgų. Skyde matėsi lyg ir žmogaus, tik su pražiodintu lokio snukiu, paveikslas. Skyde ir vėliavoje buvo nežinomų rašto ženklų įrašas. Vokiečių istorikas Thunmannas mėgino įskaityti ir
ĮRAŠAS VAIDEVUČIO VĖLIAVOJE:
Pagal Simoną Grunau
Pagal Luką Davidą
išversti įrašą ir įskaitė štai ką: “DEW KORG SUPYK S PUSTITIAIS YSINK SSUS”, arba — “DIEW KORG SUPYK SU PUSTITOIEN, UŽTIK SZUS”. Kas turėtų reikšti: “Dieve Kurkė (Korge), užpyk ant naikintojų ir ištik jus (nubausk)”! Mėgino įrašą aiškinti ir kalbininkas K. Būga, tačiau vėliau savo tų bandymų jis atsisakė. Aišku, netrūksta nuomonių, jog tas įrašas, visai paprastai, yra S. Grunau išgalvotas ir tiek. Koks lengvas būdas išspręsti neįkandamas problemas!
Be aprašytos vėliavos, L. Davidas rašo, Prūsai turėjo dar ir kitą vėliavą su skydu, padalintu į dvi lygias dalis. Viršuje, geltoname lauke, matėsi mėlyna karūna, o apatinėje dalyje, mėlyname lauke, buvo geltona karūna, tik apversta. Davidas spėja, jog tos dvi karūnos galėjo reikšti karaliaus ir krivių krivaičio dvilypę, bet vieningą, valdžią ir gal, taip pat, sujungtas į vieną, dvi tautas.
LITERATŪRA
1. M. Gimbutas, Ancient Baltic Lands. Rotatorinis leidinys, 1963.
2. G.Vernadsky, Ancient Russia, 1959.
3. A. Švabe, Histoire du Peuple Letton, 1953.
4. P. Lot, La Fin du Monde Antique et le Dėbut du Moyen Age, 1951.
5. Očerki Istorii SSSR, III - IX v.v., 1958.
6. P. D. Gurevič, Drevnosti Belorusskogo Ponemansja, 1962.
7. F. Balodis, Die Burgberge Lettlands (Studi Baltici, VIII, 1941-42).
8. K. Muellenhoff, Deutsche Altertumskunde, 1870.
9. A. Spekke, The Anicent Amber Routes and the Geo-graphic Discovery of the Eastern Baltic, 1957.
10. Dr. J. Yčas, Simono Grunau XVI amž. kronisto reikalu (švietimo Darbas 1922 m.).
11. K. Būga, Rinktiniai Raštai I t., 1958 m.
12. C. C. Mierow, The History of Jordanes, 1960.
13. J. Voigt, Geschichte Preussens, I, 1827.
14. S. Daukantas, Lietuvos Istorija, 1893.
15. J. Puzinas, Aisčiai Istorinių šaltinių šviesoje, Aidai 1948 m. 12 nr.
16. M. Gimbutas, The Balts, 1963.
17. M. J. Artamanov, Istoria Chazar, 1962.
18. P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos Archeologijos Bruožai, 1961 m.
19. Teofilakt Simokatta, Istoria, 1957.
20. Erasmi Stellae Libonothani De Borussiae Antiquita-tibus Libri Duo. Scriptores Rerum Prussicarum IV — prof. K. Kepalo vertimas (rankraštis).
21. Simon Grunau’s Preussische Chronik, herausgegeben von Dr. M. Perlbach, Band I, 1876.
22. Preussische Chronik von M. Bucas David, herausgegeben von D. E. Hennig, 1812.
Pastaba. Vietovardžius ir asmenvardžius rašydamas, autorius, kur sugebėjo, naudojosi p. P. Būtėno vertingais patarimais, Čia p. P. Būtėnui priklauso nuoširdi autoriaus padėka.
Pagal K. Būgą V a i d e v u t i s turėtų būti rašomas ir tariamas V i d e v u t i s.
