KARIUOMENĖS ATKŪRIMŲ MINĖJIMŲ PROGA
P. Dirkis
Iš po Pirmojo Pasaulinio karo griuvėsių kėlėsi Lietuva naujam valstybiniam gyvenimui, pasiremdama apsisprendimo teise. Tačiau laisvės idealams įgyvendinti buvo reikalinga jėga. Kaip tyčia, draug su Lietuvos prisikėlimu atgijo lietuvių tautoje ir senoji karžygiška dvasia, kuri davė drąsos ir ryžto atkurti 1795 m. sužlugdytą Lietuvos kariuomenę.
Kariuomenė yra ta jėga, kuri saugo kraštą nuo galimų pasikėsintojų ir padeda tautai įgyvendinti laisvės idealą. Gyvenimo patirtis rodo, kad taip yra. Tautą gyvą galima išlaikyti kultūrinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis, bet ją saugo nuo agresorių tik kariuomenė. O ar ne reikšminga, kai lietuviai 1236 m. laimėjo Saulės - Šiaulių kautynes ir po 24 metų ties Durbės ežeru sunaikino jungtines Kryžiuočių ir Livonijos ordino jėgas? Tai rodo, kad jau XIII-to a. pradžioje Lietuva turėjo puikiai paruoštą ir prityrusių vadų vadovaujamą kariuomenę.
Tikrai, anot mūsų istoriko Z. Ivinskio, nuostabus tai buvo XIII-sis amžius lietuvių tautos istorijoje. Lietuviai buvo tapę tikra karių tauta. Atrodo, kad kariuomenė ir buvo svarbiausias Lietuvos sukūrimo veiksnys ir jos 700 m. gyvasties laidas. O ištikrųjų, kas būtų buvę, jei Šiaulių, Durbės ir Žalgirio kraujo upeliuose nebūtų buvusi paskandinta teutonų ordeno galybė? Lietuvių tautos likimas būtų tikrai nuėjęs kitu keliu.
Taip panašiai būtų atsitikę, gal ir su Lietuvos nepriklausomybe prieš 46 m. paskelbta. Tenka labai abejoti, ar 1918 m. Vasario 16 d. paskelbtoji Lietuvos Nepriklausomybė būtų buvusi galima be atkurtos kariuomenės pagalbos.
Čia tai prieš mūsų akis stojasi gyvieji Lietuvos Nepriklausomybės vykdytojai ir statytojai — tai Lietuvos atkurtoji savanorių kariuomenė.
Pasirodė, kad tada tautos moralė buvo labai augšta ir todėl atsiliepė tūkstančiai savanorių. Skubėjo pusamžis tėvas, skubėjo nepilnametis sūnus, skubėjo palikę knygą ir plunksną gimnazijos mokinys, bei universiteto studentas, pagaliau skubėjo nusviedęs į šalį arklą ūkininkas — artojas, o nuo jo neatsiliko, apleidęs kabinetinį stalą, ir akademikas.
Visi jie ėjo, nes buvo visų bendras tikslas gelbėti savo tėvynę nuo baisaus artėjančio pavojaus. Jie tik vieną laisvę žinojo ir šventai tikėjo Vasario 16 d. Aktui. Ir štai, iš tokių pasiryžėlių, nepaprastu greičiu, susiorganizavo naujosios Lietuvos kariuomenės daliniai, kurie be atodairos stojo ginti Lietuvos žemės nuo rusiškų ordų bei lenkiškų gaujų. Kovos buvo laimėtos. Nepaisant, kad raudonasis okupantas apgaule sunaikino Lietuvos atkurtąją kariuomenę, ji dar tebėra gyva, nėra nustumta į istoriją, nes dar pasiliko anų laikų partizanų, savanorių, karo invalidų, Vyčio kryžiaus kavalierių, Klaipėdos krašto ir 1941 m. sukilėlių.
Didvyrių prisiminimas stiprina tautinę sąmonę, parodo tautos dvasinius turtus, jos kultūrą. Suprasdami ir tikėdami Lietuvos prisikėlimą ir jos gyvasties pulsą palaikančios lapkričio 23 dienos prasmę, su ypatingu susikaupimu privalome ją minėti, kur mes begyventume. Tikėkime, kad vėl susilauksime teisybės triumfo prieš neteisybę, laisvės prieš vergiją. Lietuva bus laisva!
Iš kariuomenės šventės Čikagoje (11.26.65). Jaunimo Centro salėje publika akademinės programos metu. l-je eil. iš d. birutininkės: Z. Juškevičienė, M. Tumienė, Struopienė, L. Stasiūnienė, S. Toliušienė, M. Babickienė, Pušneraitienė ir B. Gustaitienė. Nuotr. V. A. Račkausko
KARIUOMENĖS ATKŪRIMO MINĖJIMAS ČIKAGOJE
Tradicinė kariuomenės minėjimo šventė įvyko š. m. lapkričio 22 d. Jaunimo Centre. Suruošė ramovėnų sk. v-ba. Talkininkės — birutietės. šventė pradėta 11 vai. pamaldomis Jėzuitų koplyčioje už žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Pamaldoms prisipildė pilnutėlė koplyčia. Organizacijos dalyvavo su savo vėliavomis. Pritaikytą momentui pamokslą pasakė dr. kun. J. Kubilius, S. J., išryškindamas kariuomenės svarbą ir jos pateisinimą juridiniu ir moraliniu požiūriais.
Blogis ir brutali jėga šiandieną padaro žmonijai bei paskiram asmeniui daug nelaimių, atneša tautoms vergiją, skurdą. Kovoti už žmogaus ir tautų laisvę ir teises yra būtina, žmogiška. Ta pareiga uždedama ir kariuomenei. Tai teisinis - juridinis kariuomenės reikalingumo pateisinimas. Kokį didelį smūgį išgyvena JAV nuo prezidento Kennedy nužudymo. Kiek mūsų tauta kentėjo ir kenčia nuo birželio 14 d. įvykių. Tie du tragiški pavyzdžiai yra blogio ir brutalios jė-ąos rezultatas. Su tuo laisvas pasaulis turi kovoti visais galimais ginklais: dvasiniais, kultūriniais, moraliniais ir kariniais. Nėra didesnio pasiaukojimo, kaip savo gyvybę paaukoti už savo tautos laisvę. Nepriklausomybės kovų herojų Juozapavičių, Lukšių, Eimučių ir kitų karių, savanorių, partizanų, šaulių kraujo auka ir visos tautos pastangomis buvo atkurta Lietuvos valstybė. Gi mūsų partizanų kovos, vestos prieš dabartinius okupantus - rusus, iškalbingai byloja mums ir visam pasauliui, kad mūsų tauta už savo laisvę ir sunkiausiose aplinkybėse nenustos kovojusi. Nežinomojo Kareivio kapas laisvoje Lietuvoje gaivino ir stiprino tautos kovos dvasią, pasiryžimą. Tą ryžto ir dvasios gyvąjį šaltinį — paminklą okupantas sunaikino. Tačiau tautos dvasios palaužti nepajėgia, nors naudoja brutalią jėgą ir suktą apgaulę. Išeivijoje mūsų kariai, o su jais ir visos mūsų organizacijos bei institucijos turi įdiegti ryžto, pasiaukojimo ir kovos dvasios mūsų priaugančiam jaunimui — mūsų kovų dėl Lietuvos laisvės įpėdiniams. Mūsų tautos istorijos bėgyje sukrautos kraujo aukos ant laisvės aukuro lai būna mums priminimas ir paskatinimas ryžtingai tęsti kovą kol mūsų tėvynė vėl bus laisva, — tais žodžiais pamokslo esminė dalis buvo baigta.
Po pamaldų, prie paminklo žuvusiems, susirinko gausus mūsų visuomenės būrys. Savanoriai, ramovėnai, šauliai, jūros uniformuoti šauliai, jūrų skautai ir skautai išsirikiavo su savo vėliavomis. Birutietės buvo tautiniais rūbais pasipuošusios. Žuvusiųjų pagerbimo apeigoms vadovavo P. Šeštakauskas. Apeigos pradėtos aukuro uždegimu. Birutininkės M. Babickienė ir M. Tumienė uždegė aukurą. Gen. P. Plechavičius žuvusiems prisiminti tarė žodį. Vėliavas nuleidus iki pusės stiebų, padėtas pagarbos vainikas prie paminklo. Vainiką padėjo ramovėnų sk. v-bos pirm. J. Rapšys, asistuojant birutininkėms L. Stasiūnienei ir Z. Toliušienei. Sugiedojus Marija, Marija, žuvusiųjų pagerbimo apeigos buvo baigtos.
Šventės akademinei daliai žmonių susirinko pilna didžioji Jaunimo Centro salė. Minėtų organizacijų vėliavos su savo palyda išsirikiavo scenoje. Ramovėnų sk. v-bos pirm. J. Rapšys atidarė šią programos dalį. JAV Himną sugiedojo solistė N. Linkevičiūtė. Tautos Himną giedojo visi susirinkę. Sveikinimo žodį tarė: Lietuos gen. konsulas dr. P. Daužvardis, JAV LB c. v. pirm. J. Jasaitis, šaulių Sąjungos Tremtyje c. v. pirm. A. Valatkaitis, Sav. - Kūrėjų Sąjungos atstovas J. Tamulis ir Jūrų Šaulių vadas M. Maksvytis. Toliau sekė prof. gen. S. Dirmanto paskaita apie Oršos mūšį, įvykusį 1514 metais rugsėjo mėn. Jau 450 metų sukako šiais metais nuo to mūšio. Paskaitininkas vaizdžiai tą mūšį pailiustravo jo paties paruošta didele, ryškia schema, kurioje buvo išdėstytos to mūšio dalyvių karinės jėgos. To ginkluoto susirėmimo su Maskva priežastis — maskvėnai, suokalbio keliu, užėmę Lietuvai priklausomą Smolenską. Kad davus Maskvai atkirtį, Lietuva pradėjo telkti savo kariuomenę. Lenkija atėjo Lietuvai į pagalbą. Sutelkta apie 30.000 jungtinės lietuvių - lenkų kariuomenės. Maždaug lygiomis — lietvių ir lenkų po 15,000. Telkiasi Oršos rajone. Jungtinę kariuomenę sudarė gerai ginkluoti pėstininkai, lengvoji ir sunkioji kavalerija ir artilerija. Jai vadovavo Konstantinas Ostrogiškis. Lietuvos kariuomenei — Jurgis Radvila. Maskvėnai sutelkė apie 80.000 menkai ginkluotų raitininkų. Pėstininkų nebuvo. Maskvėnų raitininkams vadovavo čeledinas. Kartu su juo buvo ir Maskvos valdovas Vosylius. Mūšis tęsėsi visą dieną. Kova buvo žiauri. Maskvėnų kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta. Daug jos krito kovos lauke. Vosyliui pavyko pasprukti į Maskvą. Jų vadas čeledinas, apie 2000 bajorų, daugybė kariuomenės ir apie 2000 pakinkytų vežimų pateko nelaisvėn. Oršos mūšio laimėjimas tada plačiai nuskambėjo visoj Europoj. Tačiau ir šita didinga pergalė, kaip ir Žalgirio, politiniai nebuvo išnaudota — Smolenskas liko maskvėnų valdžioje. Pasauliui parodyti Oršos pergalės reikšmę, Zigmantas II daug bajorų belaisvių išsiuntė vakarų valdovams, jų tarpe ir Šventam Tėvui (popiežiui) dovanomis.
Po paskaitos Cicero lituanistinės mokyklos mokinių mišrus mergaičių ir berniukų choras, vadovaujamas mo kytojo J. Kreivėno, darniai padainavo keletą lietuviškų dainelių. Viena jų taip patiko, kad teko pakartoti. Publika gausiu plojimu išreiškė pasigėrėjimą choru ir padėką už puikų dainavimą.
Vakare, toje pat salėje, įvyko koncertas. Solistė N. Linkevičiūtė, pasipuošusi tautiniais rūbais, buvo dėmesio centre. Tie rūbai jai labai tiko, taip derinosi prie jos puikios išvaizdos. Solistė dainavo tik lietuvių kompozitorių kūrinius, kas labai derinosi su šventės tikslu. Pianu palydėjo muz. M. Motiekaitis. Solistė buvo iššaukta ir pakartojimui. Už puikų dainavimą klausytojai solistei išreiškė savo nuoširdžią padėką griasmingu plojimu. Rengėjų vardu jai buvo įteikta graži puokštė gėlių. Jaunasis Ąžuolas Stelmokas meistriškai pagrojo akordeonu. Jis turi muziko talentą. Nesigailėta ir jam aplodismentų. Meninę programą šauniai pravedė biru-tininkė, žinoma visuomenininke ir žurnalistė, Z. Juškevičienė.
Toliau sekė vakarienė ir šokiai. Grojo garsusis Neo Lituanų orkestras. šventės metu surinkta 59 dol. aukų Lietuvos Laisvės Kovų Invalidams. Parduota 18 įvairių knygų, išleistų KARIO redakcijos bei LVS Ramovės.
Šventė laikoma gerai pavykusi. Pagirtina, kad mūsų visuomenė šį kartą, nežiūrint šalčio, gausiai šventėje dalyvavo. Reikia viltis, kad ilgainiui, išeivijoje kariuomenės atkūrimo minėjimas taps visų lietuvių švente, kaip kad yra buvę laisvojoje tėvynėje. A. Rėklaitis
MANCHESTERIO SKYRIUJE, ANGLIJOJE
Š. m. lapkričio 8 d., sekmadienį, ramovėnai su savo vėliava dalyvavo karuose mirusiųjų Anglijos karių metiniame minėjime Eccles mieste ir prie paminklo padėjo vainiką. Vietinė spauda apie tai aprašė šiais žodžiais: “Pagerbimui mirusiųjų, 2 minučių tyloje, plėvesuoja Britų legiono mėlyna - geltona vėliavos, o šalia jų žalia - auksinė lietuvių veteranų vėliava. Parade, tarp kariuomenės ir kitų uniformų, žygiuoja lietuviai veteranai tradiciniais aprėdais ir teikia žavų spalvų derinį”.
Lapkričio 21 d., šeštadienį, buvo surengtas Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjimas, prie kurio parengimo daug triūso ir darbo padėjo skyriaus pirmininkas Kazys Murauskas, pagelbint valdybai bei nariams. Trumpa, bet įdomi p. Andriuškevičiaus paskaita, meninė dalis ir neoficialioji dalis prie alaus ar arbatos stiklo, visus nuteikė lietuviškai, nors, čia pat, į gatvę išėjus, ir vėl “svetimoji šalelė ir svetimoji kalbelė”.
Sk. k.
NEW YORKE
Lapkričio mėn. 21 d. įvykęs Ramovės ruoštas Lietuvos kariuomenės 43 metinių minėjimas, galima sakyti, pasisekė. Nors tuo pačiu metu šiame mieste vyko ir “Antrojo Kaimo” gas-trolė, publikos buvo daugiau kaip šim tas.
Minėjimą trumpu žodžiu atidarė skyriaus pirm. kpt. V. Alksninis, pristatydamas pagrindinį kalbėtoją, svečią iš Clevelando, adv. Julių Smetoną.
Nežinau, kaip jautėsi pats kalbėtojas, šiame apsnūdusiame mieste pasirodęs tuo reikalu pirmą kartą, tačiau jo kalba ir jo kukli išvaizda laikė užbūrusi visus klausytojus nuo pirmo ligi paskutinio ištarto žodžio. Pirmą kartą teko sekti tokių progų tikrai netrumpą kalbą ir jos norėti dar daugiau. Nuo kitų kalbėtojų po pusės laiko, kaip paprastai, pusė klausytojų būtų pasislėpę bare, o nuo J. Smetonos niekas nebėgo ir nesiginčijo. Tik porą kartų kalbą pertraukė plojimai.
Po paskaitos, adv. J. Smetona šnekučiuojasi su p. V. Jonuškaite-Leskaitiene ir p. Šlepetiene (viduryje)
Pradėjo jis nuo Lietuvos karių, dar vaiko metais matytų Vilniuje su geltonais lankeliais ant kepurių, kurių akys švietė neužmirštama šviesa. Tai turėjo būtų jų besąlyginio pasiryžimo šviesa. Tada lietuvių tauta ir jos kariuomenė buvo pakilusi virš normalaus pajėgumo kovai už savo žmonių laisvę. Nepriklausomybė, Klaipėdos at vadavimas, Gruodžio 17-ji buvo to dvasinio tautos pakilimo viršūnės. Toji paskutinioji data turėtų būti švenčiama su pasididžiavimu, nes ji mūsų tautą įgalino tolesniam keliolikos metų valstybiniam brendimui, kol tarptautinės jėgos jį palaužė. Dvasinių jėgų budėjimas turi būti ne tik kovos metu, bet ir visą laiką, ar tauta gyvena savoje ar svetimoje valstybėje.
Vėliau, pro humorą, pastebėjo, kad keiktis “fašistu” jau ir čia nebe madoje, nes atsirado pakaitalas — “seg-regacionistas”, todėl ir baidytis savo įsitikinimams primetamo vardo nereikia. Jau ir čia politinių grupių etiketės iš respublikonų ir demokratų keičiasi “idealistais” ir “oportunistais”. Suminėjęs keletą pavyzdžių, kaip amerikiečių sąmonė ir sąžinė pradeda švisti, pažymėjo, kad jau tyras, pelno nesiekiąs, idealizmas smarkiai plinta ir orientuojasi į Goldwaterį ar kitas panašias asmenybes. Tie žmonės savo gyvenimui skiria kitą, ne pelnu pagrįstą, prasmę, ir tai leidžia jiems nebijoti mirties. Žmonės mokosi mirti už kitką, ne vien už aukso banką ir tai yra tyrasis patriotizmas. Tas duoda vilčių ir pavergtoms, kaip mūsų, tautoms susilaukti palankesnio sprendimo.
Po svečio Smetonos kalbos vyko tautiniai šokiai ir dainavo vyrų oktetas su dirig. A. Mrozinsku prie pianino. Ramovėnų vardu visiems dėkojo dr. Noakas, labjausiai klebonui Pakalniui už jo parapijos salę ir programos dalyviams.
Vėliau prasidėjo kuklios vaišės, grojant šokių muzikai, kur kažkodėl pasimetė viena pagrindinė tautos tradicija — svetingumas. Vaikams, kurie taip stengėsi tautiniais šokiais, reikėjo bent keletą bonkų sodės su sausainiais duoti prie atskiro stalo, kuris vistiek liko tuščias. Buvo pagailėta penkių dolerių ar neapsižiūrėta, kad būtų laimėtas jaunuolių džiaugsmas ir leista pasijusti bendros lietuvių šeimos vaikais.
V. Jonikas
Kpt. Petras Jurgėla bičiulių tarpe pagerbimo metu; iš k.: Ig. Petniūnas, V. Viliūnas, P. Jurgėla ir inž. P. Labanauskas
R. Kisieliaus nuotr.
KPT. PETRO JURGĖLOS PAGERBIMAS
Š. m. lapkričio 7 d. Brooklyne, N. Y. lietuviai karo veteranai, skautai ir skautės surengė Petro Jurgėlos pagerbimo vakarą.
Maldą sukalbėjo kun. J. Pakalniškis. Po vakarienės J. Valaitis apibūdino šakotą P. Jurgėlos veiklą: spaudoje, literatūroje, tautinėje dirvoje, Am. lietuvių legione ir Lietuvos skautų sąjungoje.
Solenizanto darbus bei nuopelnus iškėlė ir jį sveikino: ALL Dariaus-Girėno posto vadas A. Kaunas, N. Y. ramovėnų vardu — V. Alksninis, savanorių ir karo invalidų vardu — J. Kiaunė, J. Zarauskas -— vienas iš trijų savanorių, kuriuos P. J. nusivežė į Kauną 1920 m., šaulys J. Švarplaitis. Raštu bei telegramomis sveikino: plk. Kazys Ališauskas, dr. Steponas ir Ona Biežiai, G. ir A. Diržiai, Ieva ir Albinas Trečiokai — iš laivo jūroje, V. Vyšnius, N. Y. skautų tėvų komiteto p-kė P. Levickienė.
P. Jurgėlos pasišventimą, kuriant ir puoselėjant lietuviškąją skautybę, ir nuopelnus lietuvių tautos jaunimo auklėjime ryškiai pavaizdavo šie skautų vadai, skaučių vadovės ir lietuviškosios skautybės auklėtiniai: įdomius momentus iš savo skautavimo Vilniuje 1918-1920 metais prisiminė Ve. Viliūnas (iš Philadelphi-jos,), dr. Petras Vileišis (iš Waterbu-ry, Conn.), pasveikinęs Lietuvių Bendruomenės vardu, o raštu —- dr. K. Jurgėla ir prof. J. Kuprionis. Sveikino Neringos skaučių tuntininkė R. Bružinskienė, Tauro skautų tuntininkas A. Samušis, o L. Skautų S-gos Atlanto rajono vardu — Ig. Petniūnas (iš Hartfordo, Conn.).
Įvertindami skautybės nuopelnus Lietuvai, jautrias kalbas pasakė: tėvas P. Baniūnas, maloniai prisiminęs savo skautavimą Anykščių šilelyje, inž. J. Butkus, inž. P. Labanauskas (iš Washingtono, D. C.), Vyt. Šventoraitis, sporto vadovas Al. Vakselis. KARIO redakcijos, bendradarbių ir skaitytojų vardu sveikino ir dovaną įteikė Z. Raulinaitis. P. Jurgėlos didelį darbštumą ir patriotizmą iškėlė ir geriausių linkėjimų raštu atsiuntė: Vc. Augulis, inž. J. Bogačiūnas, kun. Stasys Yla, Bronius Kviklys, K. Marijošienė, Al. Matonis, SKAUTŲ AIDO redaktorius A. Saulaitis, o SLA prezidentas P. Dargis sveikino savo ir Susivienijimo lietuvių Amerikoje vardu.
Atsiųstus sveikinimus skaitė ir meninę programą gyvai vedė aktorius Vitalis Žukauskas. Visi įvardyti veikėjai ir veikėjos yra skautavę dar Lietuvoje.
P. Jurgėla savo kalboje prisiminė nepaprastai sunkias sąlygas, organizuojant pirmuosius lietuvių skautų ir skaučių vienetus Rusijoje 1917 -1918 m. bolševikų revoliucijos metu, Vilniuje 1918-19 m. svetimų okupacijų metu, o taip pat talkinant Dariaus ir Girėno skridimui per Atlantą. Džiaugėsi, kad lietuviškoji skautybė atnešė gerų vaisių ir daug nusipelnė lietuvių tautai ir Lietuvos Respublikai. Per mūsų skautijos eiles Lietuvoje perėjo apie 100,000 moterų ir vyrų. Daugis iš jų tarpo savo kūrybiniais, kultūriniais bei tautiniais darbais ypatingai pasižymi ir labai reikšmingą vaidmenį atlieka šiuo metu — šiapus geležinės sienos. Pats svarbiausias mūsų visų uždavinys yra rimtai rūpintis lietuvių tautos prieaugliu. Lietuviškoji skautybė, per 47 metus išbandyta ir sėkmingai naudota, ir dabar daugiausia padės ugdyti gerus krikščionis ir darbščius lietuvius idealistus. Tačiau mūsų skautų vienetai labai pasigenda išmanių ir pasišventusių auklėtojų, o skautų tėvų komitetai — gyvesnės talkos ir paramos. Atlanto rajono skautų tėvai, pagaliau, pasiryžo įsigyti savo stovyklavietę. Tai būtinas ir didelis reikalas, kurį visi patriotai lietuviai turėtų nuoširdžiai remti. Lietuvių skautų sąjunga ketina išleisti P. Jurgėlos paruoštą veikalą “Lietuviškoji skautija”. Šioje knygoje bus atskleista lietuviškoji skautybė, jos pagrindai ir apraiškos, o taip pat bus pavaizduota, kaip mūsų skautija ugdėsi Lietuvoje ir veiksmingai tarnavo Dievui, Tėvynei, Artimui ir kaip daugis didvyriškai pasiaukojo už šiuos kilniausius idealus Šis veikalas tarnaus pavyzdžiu, kaip lietuvių tautos prieauglį auklėti.
Pabaigoje P. Jurgėla širdingai dėkojo už jo ir daugybės kitų lietuvių prasmingo skautavimo įvertinimą.
A.
Leitenantas Algis Šetikas, buvęs skautų aktyvus veikėjas, šiuo metu lanko parašiutininkų mokyklą J.A.V. kariuomenėje. Nuotr. R. Kisieliaus
Jonas A. Stikliorius Jr., Taisos ir Jono Stikliorių sūnus, gimęs 1941 m. Panevėžyje; 1963 m. baigęs politinius mokslus University of Pennsylvania, šiuo metu tarnauja Ensign (jaun. leitenanto) laipsniu viename iš didžiausių J.A.V. karo laivyno lėktuvnešių— U.S.S. Forrestal, kuris dabar yra Viduržemio jūroje.
