Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTIJOS GVARDIJOS GRENADIERIŲ PULKO KEPURĖ

O. URBONAS

Stockholmo karo muzėjus gavo iš Lenkijos “Studia i materialy do dziejew dawnego uzbrojenia i ubioru wojskowego”, atspausdintą 1963 metais Krokuvoje.

Šioje studijoje 54 ir 56 puslapiuose yra Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos gvardijos grenadierių pulko kepurė ir T. Čartoryskio, Poznanės vyskupo, 1738-1768 tautinių grenadierių kepurė.

Abi šios kepurės yra mums įdomios. Pirmoji priklausė Lietuvos grenadierių daliniui. Antroji, gi, įdomi, nes centrinėje jos dalyje rodoma lietuviška Vytis, nors ten turėjo būti Čartoryskio herbas.

Galima būtų, žinoma, prie kepurių atvaizdų pridėti po trumpą jų aprašymą ir tuo klausimą laikyti baigtu, bet Lietuvos grenadierių klausimas bendrai, jų atsiradimas ir tolesnis jų vystymasis, liktų neišaiškintas. Tas duoda man progą nukrypti nuo pirmykščios temos ir paliesti Lietuvos grenadierių klausimą tiek, kiek tas man buvo įmanoma pasinaudojant prieinama literatūra.

Grenadierių pavadinimas yra neatskiriamai surištas su rankine granata. Saksų pulkininkas Jan Fryderyk Fleming savo veikale “Der vollkomene deutsche Soldat” (tobulas vokiečių kareivis), Leipzig, 1726, taip aprašo rankinę granatą: “Rankinė granata gavo savo pavadinimą nuo granatinio obuolio. Taip kaip tie obuoliai yra pripildyti grūdų, granata yra pripildyta parako, kuris sprogdamas svaido į visas puses žalojančią ugnį” ...

Kaip žinoma, rankinė granata buvo vartojama jau XVI šimtmečio antroje pusėje, kai ji buvo svaidoma ranka arba kokio nors mechanizmo pagalba. Tačiau iš pradžių šis ginklas galėjo būti vartojamas tik apgulos kare, nes tuometinės kariuomenės kautynių rikiuotė neleido pavartoti ją lauko kautynėse. Tik XVII š. bėgyje, kada pėstija pasidarė lankstesnė ir pradėta buvo naudoti 3 linijų rikiuotė, atsirado galimybė pavartoti rankines granatas ir lauko kautynėse. Ir tikrai, dar XVII š. mes matom Lenkijos ir Lietuvos kariuomenes vartojant rankines granatas karuose prieš Maskvą ir Turkiją. Tuometiniai Lenkijos ir Lietuvos arsenalai gamino didelius kiekius rankinių granatų, ką, tarp kitko, matom ir iš “Memorial dzial, moždzier-žo w i municjej rožnei, ktora na teražniejsza w pole wyprowadzic potrzeba in anno 1683 (Čartoryskio biblioteka, inventarinis nr. 2563, 1-3 puslapiai), kur pasakyta, kad buvo pristatyta 2400 rankinės granatos.

Pirmas grenadierių dalinys Lenkijos istorijoje yra žinomas, pulkininko Granowskio, 1716 metais suformuotas, “Raitasis grenadierių korpas”, kuriam vadovavo majoras Brjestiansky. Korpas buvo sudarytas iš 2 eskadronų po 100 žmonių ir arklių kiekviename.

Po 1717 metų kariuomenės reformos grenadieriai buvo įvesti į visas pėstijos kuopos, ir būtent, po 6 grenadierius į kiekvieną kuopą. Dragūnai grenadierių negavo, bet raitosios karališkosios gvardijos pulkas gavo jų po 15 į kiekvieną eskadroną (eskadronų buvo 8).

Grenadieriai buvo stropiai apmokomi rankinių granatų svaidymo. Reikalui esant, iš visų pulko grenadierių būdavo sudaroma grenadierių kuopa, bet, kaip taisyklė, grenadieriai priklausė kuopai ir kovojo kuopos sudėty. Visuose susidūrimuose su priešu grenadieriai pasirodė labai naudingi, jų parinkimas buvo tęsiamas toliau ir jų skaičius greitai augo. Jau 1732 metais, manevruose ties Varšuva, dalyvavo du batalionai grenadierių, kurie bendrai turėjo 10 grenadierių kuopų (2 kuopos saksų ir 8 — lenkų ir lietuvių).

Minėtas Saksų pulkininkas Flemingas taip aprašo tuometinį grenadierių: “Ein Grenadier muss nicht weiblich aussehen, sondern furchtbar, von schwarzbraunem Gesicht, schwarzen Haaren, mit einem starken Knebelbart, nicht leicht lachen oder shoen thun. Sie sind mehrenteils a la tete bei dergleichen Stuermen, es ist der Kern der Soldaten von der Infanterie” — grenadierius neprivalo bobiškai atrodyti, bet baisiai, tamsiai rudo veido, juodais plaukais, su didele barzda, lengvai nesijuokiantis, arba rodantis gerumą. Atakos metu jis dažniausiai stovi priekyje, jie sudaro pėstijos kareivių branduolį.

Jau XVII š. bėgyje grenadieriai skyrėsi savo uniforma nuo pėstininkų ir dragūnų. Pėstininkai ir dragūnai anais laikais dėvėjo skrybėlę su plačiu bryliumi, bet toks galvos apdaras varžė rankinių granatų svaidymą ir buvo nepatogus nešioti karabiną ar šautuvą ant diržo už

1. Prūsų 1698 m.; 2. Saksų raitosios gvardijos 1699 m.; 3. Rusijos 1700 m.; 4. Prūsų gvardijos grenadierių 1700 m.; 5. Austrijos 1701 m.; 6. Prūsų 1709 m.; 7. Anglijos 1715 m.; 8. Austrijos 1724 m.; 9. Prūsų 1729 m.; 10. Prūsų raitųjų grenadierių 1729 m.; 11. Saksų 1730 m.; 12. Rusijos grenadierių linijinių pulkų 1732 m.;    13. Anglijos grenadierių-dragūnų 1742 m.; 14. Austrijos pandūrų pulkų 1742 m.; 15. Prūsų gvardijos grenadierių 1745 m.; 16. Anglijos gvardijos grenadierių 1745 m.; 17. Saksų gvardijos grenadierių 1752 m.; 18. Rusijos raitųjų grenadierių 1756 m. 19. Prūsų 1757 m.; 20. Saksų 1785 m.; 21. Austrijos - vokiečių grenadieriai 1799 m.;    22. Prancūzijos gvardijos grenadierių1806 m.; 23. Prūsų grenadierių 1806 m.; 24. Anglijos gvardijos grenadierių (pėstininkų) 1815 m.

Lietuvos karališkosios grenadierių gvardijos kareivio kepurė

pečių. Grenadierius turėjo turėti abi rankas laisvas. Dešinėje rankoje jis laikė granatą, dantimis nuplėšdavo medžiagos gabalą, kuriuo būdavo užlipintas granatos sprogiklis, o kairėje rankoje laikė padegamąją virvutę ir ta pat ranka tą virvutę padegdavo. Kad galėtų laisvai atlikti visus tuos veiksmus, grenadieriai vieton skrybėlių gavo kepures, kurių forma buvo naktinių kepurių, XVI š. plačiai pasklidusių gyventojų tarpe (ypač Prūsuose).

Lenkijos pėstininkų ir dragūnų pulkuose, kurie buvo lenkiškai aprengti, grenadierių galvos danga nesudarė jokių keblumų, nes lenkiška kepurė su pamušalu ir spalvuotu viršum atatiko savo paskyrimui, o dar pagražinta galionais, ar kaspinu, lengvai galėjo sudaryti būsimos grenadierių kepurės prototipą.

Tačiau ne vien tik galvos apdaras skyrė grenadierių nuo pėstininko, arba muškietininko. Skirtingi buvo ir šovinynai, visuose 4 kampuose pagražinti liepsnojančia granata. Jie buvo nešiojami ant irgi papuošto diržo, priešaky turinčio taip vadinamąjį “luntenbergerį” (savo rūšies makštis padegamąjai virvelei). Grenadierių karininkai taip pat skyrėsi nuo pėstijos, ar dragūnų karininkų. Ir uniforma, ir jų ginklai buvo skirtingi. Pagrindinį skirtumą sudarė kepurės, kurios iš pat pradžių įgavo savo tipingą grenadierių formą. Jų kepurė priešaky turėjo paauksuotą arba pasidabruotą augštą žalvarinį skydą, kurį puošė iškalti visoki ornamentai ir kariškos armatūros dalykai. Šovinynai buvo aptraukti spalvuota medžiaga, kurioje būdavo išsiuvinėjamos grenadierių emblemos ir šefų herbai. Šovinynų diržai irgi būdavo aptraukiami spalvuota medžiaga.

Karininkų ginklai, be špagos, buvo trumpas šautuvas su durtuvu, kurį grenadierių karininkai gavo vieton espantono, kiekvieno pėstininkų karininko ginklo.

Tokiu būdu jau XVII š. pradžioje grenadieriai pasidarė ne tik kiekvieno pėstininkų, ar dragūnų, pulko pasididžiavimas, bet ir grenadierių tradicijų nešiotojai, kuriuos apdainuodavo daugybė visokių dainų - dainelių, sukurtų kariuomenėje ir už jos ribų.

Apie 1740 metus rankines granatas iš pėstininkų apginklavimo buvo pradėta išimti, nes žymiai padaugėjo nelaimingų atsitikimų skaičius apmokymo, ar kautynių metu, kas vertė rankines granatas palikti tik tuose daliniuose, kurie buvo specialiai apmokyti jas vartoti. Tokiu būdu visi pulko grenadieriai buvo iš kuopų išskirti ir iš jų buvo sudarytos grynai grenadierių kuopos, kurios augštesniuose junginiuose buvo suvedamos į batalionus ir pulkus.

Daugiausiai pagarsėjo grenadieriai Napoleono laikais. Ne tik Prancūzijoje, bet ir kituose kraštuose buvo suformuotos grenadierių augštesnės formacijos — pulkai ir divizijos. Rusijoje buvo suformuotas net grenadierių korpas.

Be pačių grenadierių visoje eilėje kraštų (Prancūzijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Anglijoje) buvo suformuoti ir raiti grenadieriai.

Ypatingą klausimą sudaro grenadierių kepurės atsiradimas ir jos tolesnis vystymasis. Kaip jau anksčiau paminėta, pirmosios grenadierių kepurės iš tikrųjų buvo kepuraitės, daugiau ar mažiau papuoštos galionais. Lenkijoje, kur pirmas grenadierių dalinys buvo suformuotas 1716 metais, dar prieš to dalinio suformavimą, matomai, kai kuriuose pulkuose būta nedidelio grenadierių skaičiaus, kurie, vienaip ar kitaip, turėjo skirtis nuo pėstininkų. 1710 - 1713 grenadieriai skyrėsi nuo pėstininkų daugiausia savo kepure, kuri turėjo spalvuotą viršų ir priešaky (kai kada aplink visą kepurę) pulko spalvų juostelę. Toks kepurės pagražinimas truko tik trumpą laiką, greitai pradėta buvo puošti jas ir kitu būdu, būtent, skardiniu skydu priešaky, kuriame būdavo įspaudžiami herbai. Kepurės maišelis, kuris krisdavo užpakalin, arba į šoną, ant galo turėjo bumbulą ir buvo papuoštas galionu (Br. nr. 1 ir 8).

Nustatyti, kurioje kariuomenėje prasidėjo tipingos grenadierių kepurės išsivystymas iš paprastos kepuraitės, šiandien negalime, kadangi greta gelumbinės kepurės be metalinio skydo, kuri Prūsuose išliko maždaug iki 1730 metų, iš to laikotarpio turime šios kepurės originalią formą Rusijoje ir Lenkijoje (Br. 2 ir 3).

Grenadierių kepurių ypatybė glūdi tame, kad jos buvo daromos kietos, nes paprastai, priešaky turėjo gan didelį metalinį skydą, o iš šonų ir iš užpakalio būdavo aprūpintos tam tikru metaliniu lanku. Tolesnis šios kepurės patobulinimas vyko taip, kad nuo užpakalinio ir šoninio lanko ėjo metalinės juostos, kurios kryžiavosi viršuje ir būdavo sujungiamos metalinės sagos pagalba.

Tokia to meto kareivio kepurė išliko tautos muzėjuje Krokuvoje (inventorinis nr. V. 195). Priešakinio skydo augštis yra 32 cm, plotis — 24 cm, skydas iš žalvario, pasidabrintas, su įspaustais ornamentais. Viršutinė skydo dalis papuošta barokiniais ornamentais po karališka karūna, viduryje — baltojo erelio ordeno žvaigždė. Apačioje matome sujungtos Lenkijos - Lietuvos karalystės herbą, irgi po karališka karūna ir Saksonijos elektoriaus herbą, šonuose vėliavas, visai apačioje liepsnojančią granatą ir 2 patrankų vamzdžius. Šoniniuose metaliniuose skyduose matosi laurų lapai ir karinė armatūra. Skydų augštis 9,5 cm ir plotis — 13,5 cm. Užpakaliniame skyde yra liepsnojanti granata ir užrašas: “Ko. L. Granadier Gvard”. Šio skydo augštis —12 cm ir plotis 13 cm. Užpakalinis skydas ir šoniniai skydai sujungti viršuje metalinių juostelių pagalba (juostelių plotis 2 cm ir ilgis 14,5 cm) ir drauge su priešakiniu skydu apgaubia visą kepurę, kuri yra padaryta iš stipraus audeklo, turi pakulinį pamušalą ir aptraukta mėlyna medžiaga. Visos kepurės svoris — 800 gr. Priešakinis skydas turi geltoną pamušalą.

Šio pavyzdžio grenadierių kepurės buvo įvestos Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėse apie 1730 metus, arba gal šiek tiek anksčiau, nes Jono Samuelio Mockos paveikslų kopijose, kurios randasi Varšuvos karo muzėjuje ir kurios atvaizduoja Lenkijos kariuomenę ties Vilanovu

Vysk. Teodoro Čartoryskio grenadierių kepurė

1732 m. manevruose (taip vadinamas Varšuvos kompamentas), grenadieriai vaizduojami kaip tik tokiomis kepurėmis. Visų kepurių priešakiniai skydai buvo pasidabrinti, ir tik leno pulkai nešiojo kepures su paauksintais priešakiniais skydais.

Grenadierių kepurių skydai būdavo daromi pagal šabloną. Apie 1732 metus grenadierių kiekis Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėse buvo jau gan didelis, kas matyti iš kepurių pareikalavimo, kuris, jau minėtam, Varšuvos kompamentui buvo patiektas gvardijos pėstininkų karūnos pulkui 330 vienetų, Lietuvos gvardijos pėstininkų pulkui 110 vn., didžiųjų muškietininkų pulkui 200 vn., karaliaus pėstininkų pulkui, kunigaikščio pėstininkų pulkui, Didžiosios vėliavos pulkui ir teritoriniam pulkui — po 110 vn. ir Karūnos raitajam pulkui 120 vienetų.

Krokuvos kepurės užrašas nurodo, kokiam daliniui ta kepurė priklausė. Užrašas, kaip minėta, skamba: “Ko. L. Granadier Gvard”, kas reiškia: “Koenigliches Litauische Grenadier -Garde — Lietuvos karališkoji grenadierių gvardija. Tas užrašas savo laiku buvo iššaukęs tam tikrą ginčą. Buvo manoma, kad ta kepurė priklausė lenkų pulkui, bet žinant, kad lenkų karališkos grenadierių gvardijos oficialus pavadinimas buvo: Koenigliche Polnische Kronen - Guarde Infanterie Regiment”, kuris sutrumpinus turėtų atrodyti taip: “Ko. P. Kron. Grenadier -Guarde, nelieka jokios abejonės, kad aprašyta kepurė tikrai priklausė Lietuvos gvardijos grenadierių pulkui.

Lenkijos karo muzėjuje išliko labai gerame stovy esanti dar ir karininko kepurė. Kepurė priklausė gvardijos grenadierių pulko karininkui ir turi būti iš kiek ankstesnių laikų. Skiriasi ji nuo pirmiau aprašytosios, pirmon eilėn, savo skydo pamušalu, kuris yra raudonas, be to, viršuje po karališka karūna yra raidės “A. R.” — Augustus Rex, dar žemiau — lenkiškas erelis su Saksų herbu ant krūtinės. Visi ornamentai yra Liudviko XIV stiliaus. Priešakinio skydo augštis — 33 cm. Pati kepurė padaryta iš vailoko, apgaubta šoniniais ir užpakaliniu skydu, kurie viršuje sujungti 3 metalinių juostų (jų plotis 2,5 cm.).

Lenkijoje, pirmoje XVIII pusėje buvo galima rasti granadierių ir privačių asmenų palydų tarpe. Taip, Krokuvos tautos muzėjuje yra grenadierių kepurė, kuri priklausė Poznanės vyskupo T. Čartoryskio dvaro milicijai. Ta kepurė turi priklausyti 1738 - 1768 metų laikotarpiui. Viršuje tam tikrame skyde turėtų būti raidės “T. Č.” (kokios yra kitame to pat meto kepurės skyde), tačiau šitas kepurės egzempliorius vietoj tų raidžių turi lietuvišką Vytį. Kodėl?

Nežinia. Šios kepurės priešakinio skydo augštis yra 26 cm ir jo plotis — 23 cm. Kepurės konstrukcija niekuo nesiskiria nuo anksčiau aprašytų, tik ornamentas šoniniuose skyduose ir užpakaliniame skyde susideda iš įvairių “C” raidės derinių ir varijantų. Šoninių skydų augštis yra 8,5 cm, užpakalinio skydo —11,5 cm. Kepurės svoris — 650 gr.

* * *

Trumpai panagrinėjus grenadierių kepurės išsivystymą bendrai, tektų pasakyti štai ką: Rusijoje grenadierių kepurė 1700-1742 metais išlaikė savo nepasikeitusią paprastos kepuraitės formą, sukirptą iš 6 kylių, kurie viršuje turėjo šiek tiek pirmyn palenktą bumbulą. Apgaubta buvo kepurė ta pačia medžiaga (br. nr. 3). Tos kepurės 1732 m. gavo priešaky žemą metalinį skydą br. nr. 12). Gvardijos pulkai 1742 m. gavo augštesnius priešakinius skydus, kurie buvo dar papuošti stručio plunksnomis. 1762 m. rusų grenadierių kepurės su augštais priešakiniais skydais įgavo būdingą cukraus galvos formą, kuri vėliau buvo perimta Prūsijos. Savotišką kepurę turėjo rusų raitieji grenadieriai. Ji buvo odinė su priešakiniu metaliniu skydu (br. nr. 18).

Ta rusų grenadierių kepurė, matomai, padaryta pagal saksų grenadierių kepuraitę iš 1699 metų, kokią nešiojo Saksų raitieji grenadieriai (br. nr. 2). Palyginus ją su rusų grenadierių 1700 m. kepure, reikia pripažinti, jog jos yra nepaprastai panašios (br. nr. 3). Galima manyti, kad rusai tą kepurę perėmė iš saksų Didžiojo karo metu, kai abi valstybės sujungtomis jėgomis kariavo prieš Karolį XII. Tik švedų grenadierių kepurės tais laikais turėjo jau tą augštą priešakinį skydą.

Prūsų kariuomenės grenadieriai 1698 metais gavo kepurę, kuri savo išorine forma atitiko kaimo kepurei, su maišeliu, kuris užpakaly krisdavo ant nugaros (br. nr. 1 ir br. nr. 4). Iš pat pradžių ta kepurė turėjo priešaky kietą medžiaginį skydą, kuris greit buvo pakeistas metaliniu skydu. 1710 m. prūsai įvedė naujos formos grenadierių kepurę. Tos kepurės priešakinis skydas buvo šiek tiek žemesnis, ir viršuje turėjo bumbulą (br. nr. 6). Vėliau prūsai perėmė rusų grenadierių kepurės formą (br. 9, 10, 15, 19 ir 23).

Kiek kitokį vaizdą matome Habsburgų imperijoje. Jau 1700 m. austrų grenadieriai turėjo kepures su augšta priešakine dalimi ir maišeliu, kuris, galionais papuoštas, krisdavo ant nugaros arba ant šono (br. nr. 5). Galimas dalykas, kad čia pasireiškė pandūrų įtaka, nes jie kaip tik nešiojo kepures su maišeliu, kuris krisdavo ant nugaros. Bet reikia pabrėžti, kad austrai buvo pirmieji, kurie įvedė grenadierių kailines kepures (br. nr. 8) 1712 metais.

XVIII    š. vidury tokios grenadierių kepurės atsirado Prancūzijoje, kur tautinė grenadierių kepurės forma visai nebuvo sukurta. Ten tik raudonas kaspinas ženklindavo grenadierių kepurę, kuri priešaky turėjo mažą apvalų metalinį skydą. Tolesnis kepurės vystymas suteikė jai tą savotišką kailinės grenadierių kepurės formą, kokią galima matyti visuose Napoleono kariuomenės paveiksluose (br. nr. 22).

Galutinai išsivystę kailinės kepurės su pamušalu iš medžiagos, su girliandomis ir bumbulais (kai kada plunksnų pluoštu), 1784 metais buvo įvestos Saksuose (br. nr. 20).

Grenadierių kepurės išsivystymas Anglijoje ėjo taip: 1745 m. Anglija įvedė savo grenadieriams rusišką grenadierių kepurę (br. nr. 7). Vėliau anglų grenadieriai gavo prūsų pavyzdžio kepures (br. nr. 13 ir 16). Apie 1790 m. anglai įvedė savo grenadieriam kepurę prancūzų pavyzdžio (br. nr. 24), kuri laikėsi iki 1815 metų, kai, eidami rusų ir prancūzų pėdomis, suteikė grenadieriams kepures su augštu sultonu (kuodu). Galų gale, augštos kailinės kepurės buvo paliktos tik gvardijos grenadieriams.

XIX    š. įpusėjus, beveik visuose kraštuose augštos grenadierių kepurės buvo pakeistos kepurėmis, kurios paprastai vadinamos kasketėmis. Atskirti grenadierius nuo šaulių, buvo įvesta sultonai: raudoni grenadieriams ir žali — šauliams. Sultonai skyrė juos nuo muškietininkų ir fusilierių.

Tokį pėstininkų paženklinimą pirmieji įvedė rusai. Po 1807 m. tokį pėstininkų ženklinimą perėmė prūsai (br. nr. 23). Antroje XIX š. pusėje perėmė ir prancūzų imperatoriška kariuomenė. Puošnios kailinės kepurės buvo paliktos tik gvardijos grenadieriams tuo pat metu, kai linijinės pėstijos dalyse pradėjo nykti ir pats grenadierių vardas. Po I Pas. karo augštas grenadierių kepures buvo dar galima užtikti tik Anglijoje, kur jas nešioja gvardijos grenadierių pulkas ir gvardijos škotų raitasis pulkas, Olandijoje, Danijoje ir Švedų gvardijos pulke. Visos tos dalys dabartiniu metu laikomos daugiausiai reprezentacijos tikslams.

Lenkijoje, po 1775 metų kariuomenės reorganizacijos, grenadierių pavadinimą dar turėjo pulkas, kuris 1774 m. buvo kunigaikščio Liubomirskio suformuotas, o nuo 1786 m. dar ir Čapskio pulkas. Tuo pačiu metu grenadierių pavadinimą gavo maršalo vengrų pulkas ir karališkojo iždo milicija. Lietuvoje grenadierių pavadinimą turėjo ir nešiojo augštas kailines kepures pėstininkų gvardijos pulkas ir artilerijosgrenadierių kuopa. Be to, grenadieriai įeidavo į visų anais laikais buvusių lietuvių pulkų sudėtį. 1778 m. grenadierių pavadinimą gavo “šautuvų kuopa” (vėliava), įeinanti į Lietuvos lauko buožės (bulavos) pulką.

Tų dalių kepurės buvo kiek skirtingos. Gabrielio Raspego veikale, 22, 34, 35, 64 ir 66 lentelėse atvaizduotos kai kurių dalių kepurės. Ten matome, kad gvardijos pėstininkų karūnos pulko grenadierių kuopos dėvėjo augštomis kailinėmis kepurėmis prancūzų formos, tik jų priešakinis skydas buvo kiek žemesnis; de Witt pulkas turėjo augštus priešakinius skydus, be to, dar ir sultonus prie jų. Lietuvos artilerijos grenadierių kuopa dėvėjo kepurėmis, kurios visai atitiko rusų raitųjų grenadierių kepures (br. nr. 18), ir, galų gale, Lietuvos gvardijos grenadierių pulkas dėvėjo kepurėmis, panašiomis į rusų gvardijos grenadierių kepures: priešakinis skydas buvo paauksuotas ir nulenktas kiek pirmyn. Kas visiškai skyrė tą kepurę nuo rusiškos, buvo baltai - raudona plunksna, pritvirtinta prie šoninių skydų ir žemyn kabanti.

Ta grenadierių kepurės forma, tiesa, kiek pakeista, vėliau sudarė parado uniformas riterių mokyklai, kada jos auklėtiniai atlikdavo tarnybą prie sosto.

Po 1789 metų kariuomenės reformos visi Lenkijos ir Lietuvos pėstininkų pulkai gavo kasketes vieton iki tol buvusių kepurių. Grenadierių kepurės buvo paliktos tik gvardijos pėstininkų karūnos pulkui ir Lietuvos gvardijos pėstininkų pulkui. Kosciuškos įsakymu, grenadierių pavadinimą gavo Krokuvos ir Liublino dalgininkų batalionai.