NEŽINOMAS KAREIVIS
VLADAS ŠLAITAS
Ateis vidurnaktį nežinomas kareivis,
ateis toks liūdanas ir išbalęs
ir ims grūmot,
ir ims pamišėliu kvatoti,
ir amputuotas, sopamas rankas iškels.
Nusiramink, nežinomas kareivi,
nusiramink, broli:
mes su tavim, atsimeni?,
andai tą patį purvą apkasuose bridom,
gulėm į drėgną guolį;
arba, atsimeni, svajojom apie meilę
(lyg atvirutėj) su mylima po liepom.
Tik kad buitis tave lyg tyčia sušaudė ir išniekino.
Tik tu nešauk, nežinomas kareivi,
senų žaizdų nejudink:
tą pačią žaizdą aš nešu
kiekvieną mielą rudenį.
