VERGIJOS NAKTIS

KALPAS UOGINTUS

Ne taip kenčia platus plentas
Gniaužtas diližanais,
Kaip vaitoja mūsų žmonės
Po svetimais ponais” . . .

A. Baranauskas

Šiemet sukanka 23-ji metai nuo birželio 15-sios, kuri mūsų tautos istorijon įrašyta krauju.

Sovietai dažnai mini įvairius Pabaltijo valstybių “jubilėjus”, tik nė karto dar nepaminėjo ir vargu ar kada bepaminės 1941 metų birželio 14-15 nakties jubilėjų .. .

Tą naktį, pagal iš anksto, judošiška klasta ir niekšišku pasalūniškumu paruoštus sąrašus, buvo vykdoma geriausiųjų Lietuvos vaikų “medžioklė”, ją vykdė visuomenės padugnių — kriminalinis elementas, Maskvos agentų vadovaujamas. Tą naktį buvo nutrauktas ramių žmonių, po dienos darbo, savo pastogėse ramus poilsis — grubiai, triukšmingai prižadinta iš miego suaugę, seneliai ir maži vaikai, žiauriai išplėšti iš šiltų patalų ir kone pusnuogiai ir be daiktų, kraute pakrauti į sunkvežimius ir išgabenti į surinkimo punktus — gelžkelio stotis. Ten grūste sugrūsti į nešvarius gyvulinius, žmonėms keliauti nepritaikintus, vagonus ir išvežti į Sibirą, Altajų, Kazachstaną, Turkestaną, Vorkutą, Suomių Kareliją ir kt. tolimosios šiaurės vietas. Visa tai buvo atlikta pasiremiant dekretu apie “antisovietinio - kontrrevoliucinio elemento pašalinimą”. Tuo gi kontrrevoliuciniu elementu laikyta: visi buvę vyriausybių nariai, politinių partijų lyderiai, žymesnieji visuomenės veikėjai, viešosios, pasienio ir kt. paskirties policijos tarnautojai, kūrėjai - savanoriai, karininkai, šauliai, įstaigų tarnautojai (ypač apdovanotieji ordenais), įvairių patriotinių organizacijų nariai, arba, kaip vėliau rastoje instrukcijoje buvo pasakyta: aktyvūs Plechavičiaus, Bermonto-Avalovo, von der Goleo ir kt. prieš bolševikus veikusiųjų karinių formacijų buvę dalyviai, studentų korporacijų nariai, teisėjai, prokurorai, teismo tardytojai, kalėjimų administracijos tarnautojai, ne komunistinės spaudos bendradarbiai, diplomatinių ir konsuliarinių atstovybių tarnautojai, pažangesnieji ūkininkai ir t.t., žodžiu tariant, — visas tautos elitas.

Iš vėliau rastų dokumentų nustatyta, jog birželio 14-15 naktį, bolševikai Lietuvoje sugrūdo į 871 vagoną ir išgabeno 21,755 žmonių. Pakrovimo stotyse šeimos žiauriai buvo išdraskomos. Neminint vyrų, net maži vaikai, smurtu iš motinų buvo plėšte išplėšti ir transportuojami atskirai į nežinią. Labai reta kuriai šeimai bepavyko vėliau kada susitikti. Kelionė į tolimas tremties vietas tęsėsi savaitėmis. Tremiamiems stigo ne tik maisto, bet vandens ir oro. Nekalbant apie kokius nors minimalinius patogumus, tremtiniams neduota paprasčiausių sąlygų gamtos reikalams atlikti. Vagonuose bendrai sugrūsti (kurie liko neišskirti) vyrai ir moterys, turėjo naudotis maža vagono grindyse tam tikslui iškirsta skyle. Tokios skylės greitai užako ir nelaimingiems teko braidyti mėšle ir kvėpuoti užnuodytu oru. Įsivaizduokime — tie nelaimingieji mūsų broliai ir sesės turėjo juk ir miegoti tuose užterštuose vagonuose ant grindų be jokių patalo reikmenų! Todėl tremiamųjų tarpe greitai kilo epidemijos. Daugelis jų, ypač seneliai ir vaikai, mirė kelyje nuo jėgų išsekimo, bado bei ligų. Mirusieji buvo arba tiesiog išmetami iš einančio traukinio, arba, traukiniui kur ilgėliau sustojus, čia pat prie traukinio, šalia gelžkelio pylimo “palaidojami”, net gerai jų neužkasus, nes tam nebuvo laiko ir kastuvų. Nekalčiausių žmonių — tremtinių lavonais ir jų “kapų” kupsteliais nubarstyta yra visas, baisiosios kančios ir mirties — tremtinių kelias. Tai tokią “globą” ir rūpinimąsi jais patyrė “išlaisvintieji” pabaltiečiai: lietuviai, latviai ir estai.

Tik “išlaisvintojam” ir jų “nepavejamai” armijai iš Pabaltijo pabėgus, Rygos ir Kauno NKVD būstinėse ir nužudytųjų kapuose, buvo rasti kai kurie dokumentai, iš kurių matėsi, jog be ištremtųjų 1940-41 metais, Pabaltijy buvo nužudyta 6305 žmonės, tame skaičiuje 318 moterų ir 65 mažamečiai vaikai. Tai tokį “išvadavimą” ir tokią “laimę” ir “laisvę” atnešė mūsų laisvom ir sočiai gyvenusiom tautom bolševikai.

Kaip jau žinome, 1939 m. spalio - lapkričio mėn. Kremlius primetė Pabaltijo valstybėm 10-15 metų terminui karinių bazių steigimo sutartis, neva apsaugai nuo Vakarų kaimyno. O (įsidėmėtina!) tų pačių metų spalių 11 d., vienas Berijos pavaduotojų, Ivanas Sierovas, augščiau minėtam “antisovietinio - kontrrevoliucinio elemento pašalinimo” dekretui vykdyti, paruošė slaptą (nr. 001223) instrukciją. Lietuva ir kitos Pabaltijo valstybės tada dar nebuvo bolševikų užgrobtos, tačiau, kaip matoma, sovietinės saugumo įstaigos jau ruošė instrukcijas tų valstybių žmonėms persekioti, tremtiniam kankinti.

1940 metais, bolševikams Pabaltijį okupavus, minėtasai komisaras, Ivanas Sierovas, savo instrukciją papildė ir patikslino, nurodydamas, jog .. . “operacijų metu, visais atvejais privaloma veikti tvirtai ir griežtai, be mažiausios maišaties ir panikos, o, kad nesireišktų jokios demonstracijos bei išsišokimai iš tremiamųjų ar iš tam tikros dalies aplinkinių gyventojų pusės —    mažiausią bandymą pasipriešinti ar pasikėsinimą bėgti, užkardyti ginklu (šauti be įspėjimo)”. Pinigai ir vertybės kitokio pavidalo iš tremiamųjų turi būti atimti, išduodant jiems pakvitavimus. Jau žinome, kokią reikšmę turėjo tremtiniams tie pakvitavimai!

Čekistas Ivanas Sierovas, 1941 m. birželio mėn. pradžioje pats nuvyko Rygon, vadovauti trėmimo operacijoms Latvijoj ir Estijoj, o Kaunan, tuo pat metu, atvyko ypač žiaurus čekistas Abakumovas. Apie Sierovo ir Abakumovo vaidmenį liudija rasta NKVD štabe (Rygoje), iš Maskvos atsiųsta telegrama: Ryga, Talin, Kovno. Tovarišču Sierovu, Tovarišču Abakumovu. I. Iz Latviskoi SSR 16,205 čel. 2. Iz Litovskoj SSR21, 214 čel. 3. Iz Estonskoi SSR11, 102 čel. No. 30 (3698) 16. 13 junia 1941 goda, Podpis: Černyšev (Zam Narkoma). Prinial: Vorobjov, 13. Junia 1941 g. v 2 časa 30 min. Preprovodil: Kotliarov. Kitas nemažesnio dėmesio vertas dokumentas yra sąskaita Talino NKVD Maskvos vyriausiajai vergų stovyklų valdybai: 54 vagona 2152 čel. 1600 kilometrov. Stojimost 36435 rublei.

Lietuvių kalbon išvertus A: “Ryga, Talinas Kaunas. Draugui Sierovui. Draugui Abakumovui. 1. Iš Latvijos SSR 16,205 žmonių. 2. Iš Lietuvos SSR — 21,214 žmonių. Iš Estijos SSR —    11,102 žmonių. Nr. 30 (3698)16. Birželio 13, 1941. Pasirašė Čemyševas (Liaudies komisaro pavaduotojas). Priėmė: Vorobjovas, 13 birželio 1941 m. 2 val. 30 min. Perdavė: Kotliarovas.

B. Talino NKVD Gulagui Maskvoje: “54 vagonai, 2152 žmonių, 16000 kilometrų. Kaina 36, 435 rubliai”. Pastaba: Gulag rusiškai reiškia Glavnoje Upravlenije Lagerej” — lietuviškai — “Vyriausioji Vergų Darbo Stovyklų Valdyba”.

Iki šiol nė vienu žodeliu apie augščiau minėtas operacijas niekur Kremlius neužsiminė. Jeigu kas nors pabando jas Kremliui priminti, tai bolševikų spauda tą asmenį arba spaudos organą (ar agentūrą) be jokių “ceremonijų” piktai apšaukia žmonijos priešu, provokatorium ir begėdišku Sovietų santvarkos šmeižėju. Ką gi, kaip sakoma, Kremlius dėl to savaip “teisus”. Nė SSSR konstitucijoje, nė kituose įstatymuose nė mažiausio užsiminimo apie tokias tautų (ar nekaltų žmonių) deportacijas bei naikinimą nėra. Deportacijos ir žiauriausias iki šiol istorijoj žinomas tautų naikinimas, Sovietų slaptosios policijos (milicijos) vykdomas pagal įstatymų sąvaduose nefiguruojančius, nerašytus įstatymus — dekretus, instrukcijas ir pnš. Kad apdūmus naiviems užsieniams akis, bolševikai savo metodu ir jau įpročiu, be atodairos vartoja melą ir klastą — kiekvienam deportuojamam ar nekaltai kalinamam ir kankinamam asmeniui sukombinuoja kokį nors nusikaltimą ir sufabrikuoja jam baudžiamąją bylą. “Kad tik būtų imtinys, o baudžiamojo kodekso str., mūsų juristai pritaikys” — velniškai pro ūsus šypsodamasis, pasakė mūsų ministeriui p-kui Merkiui, vyriausias Sovietų budelis Stalinas.

1944-45 metais, apiplėštuose, alkanuose ir karo padarytomis žaizdomis bekraujuojančiuose, Pabaltijo kraštuose vėl įsitvirtino nekaltų žmonių krauju bemintą Sovietai. Buv. karo metu pertrauktos deportacijos atnaujintos. Naujų aukų skaičiai vėl pasiekė šimtus tūkstančių. Iki naujo “kurso”, 1955 metų, daug pabaltiečių arba ištremta į tolimos šiaurės vergų darbo stovyklas lėtai, alkanai mirčiai, arba NKVD rūsiuose šūviu į pakaušį likviduoti vietoje. Po 1955 metų keliems tūkstančiams nelaimingųjų pabaltiečių buvo leista grįžti į savo kilmės kraštus, bet jie buvo jau tik žmonių šešėliai, sunkiai beatpažįstami, su iščiulpta sveikata, ligoti ir todėl Sovietai jų jau “nebebijojo”, nes jie suteiktąja “laisve” pasinaudoti jau nebegalėjo; beveik visi sugrįžę ir dar kiek pavargę greitai išmirė. O apie tokius “išlaisvintuosius” bolševikų spauda būgnyte būgnija, kad komunistų partija ir vyriausybė labai jautriai rūpinasi žmonėmis, jų gerove, buitimi ... Juk ne be tikslo Stalino konstitucijoje yra parašyta, jog Sovietų vyriausybei ir komunistų partijai vienas žmogus yra brangesnis už viso pasaulio auksą .. .

Su didžiausiu širdies skausmu prisimename dabar tą šiurpiąją birželio 14-15 naktį, kai mūsų broliai ir sesės tuose gyvuliniuose, užkaltuose vagonuose buvo vežami iš Lietuvos ir pravažiuodami stotis šaukėsi: “Broliai, lietuviai, gelbėkite!”. Stotys buvo stipriais mėlynkelnių NKVDistų būriais apstatytos ir niekas pašalinis artyn nebuvo prileidžiamas . . . Mūsų vyrai dar nebuvo susiorganizavę, nors jau ginklavosi..