Trečiojo Reicho kilimas ir žlugimas
ŽYGIS Į RYTUS
Keistu istorijo: sutapimu. Napoleonas 1812 m. birželio mėn. persikėlęs per Nemuną, pradėjo savo žygį į Maskvą; šimtmečiu vėliau Hitlerio geležinės divizijos birželio mėn. 22 d. rytą metėsi per Nemuną ir visu frontu puolė “nenugalimąją” raudoniją armiją. Nežiūrint visų įspėjimų ir pavojaus ženklų, raudonoji armija buvo užklupta staigiai ir nepasiruošus. Gen. Halderis pažymi, kad priešas buvo taktiniai užkluptas netikėtai išilgai viso fronto. Veik visi tiltai ir perėjimai per upes buvo užgrobti neišsprogdinti. Įtvirtinimai prie sienos buvo užimti, nespėjus rimčiau paipriešinti; šimtai lėktuvų buvo sunaikinta aerodromuose, nespėjus jiems pakilti. Po keletos kovos dienų tūkstančiai belaisvių, visais keliais, slinko į surinkimo punktus. Raud. armijos štabai bei vadai nesusigaudė padėtyje, įsakymai buvo duodami prieštaraujantys vienas kitam, visame ilgame fronte kilo masinė panika. Birželio 22 d. vakare, vokiečių signalinė radio stotis pagavo rusų stočių pašnekesį: “Įmus šaudo, ką mes turim daryti?” Iš štabo greitai atsako: “Visi esate matomai išprotėję. Kodėl jūsų signalo nėra mūsų kode?”
Dviejų savaičių bėgyje maršalo Bocko šarvuočių centrinė armija prasiveržė iki Smolensko, Maskva, tik už 200 mylių, atsidūrė tiesioginiame pavojuje. Šiaurėje maršalo von Loeb armija iš 21 pėstininkų, 6 šarvuočių divizijų, stipriu kyliu, prasiveržė per Lietuvą, Latviją ir stūmėsi Leningrado kryptimi, tikslu apsupti Leningradą, jį užimti ir susijungti su šiaurėje kovojančiais suomiais. Gi, pietuose, maršalo Rundstedto geležinis kumštis, iš 25 pėst. ir 5 šarvuotų divizijų, sparčiai artėjo prie Ukrainos centro — Kievo. Viskas vyko pagal išdirbtą gen. štabo planą. Hitleris buvo veik užtikrintas, kad 6-8 savaičių bėgyje visa kampanija prieš Rusiją bus pabaigta.
Buvo tik dienų klausimas, kada kris du didieji centrai — Maskva ir Leningradas. Pilnas didybės, greitos pergalės išvakarėse. Hitleris griežtai įsako Maskvos ir Leningrado kapituliaciją, jeigu ji ir būtų siūloma, atmesti. Leningradas turi būti nušluotas nuo žemės paviršiaus, kad neliktų nei žymės. Tolesnė šių miestų egzistencija mus neturi dominti — pareiškia Hitleris. Miestas turi būti apsuptas ir nušluotas nuo paviršiaus artilerijos ir, iš oro, bombomis. Miesto kapituliaciją turime atmesti, nes negalime apsiimti ir išspręsti likusių gyventojų masė: maitinimo klausimą.
Kitu atveju, Goeringas pareiškęs grafui Ciano — “kad dar tais metais Rusijoje, vien iš bado, žus tarp 20 ir 30 milijonų rusų. Gal tas ir nėra blogai, nes kai kurios tautybės turi būti išnaikintos ar bent sumažintos. Be to, mes negalime ir nenorime padėti. Rusų belaisvių stovyklose jau dabar pradėjo belaisviai viens kitą ėsti. Jei žmonija bus pasmerkta dėl bado žūti, tai paskutiniai bus mūsų žmonės” — ciniškai pareiškė nacių nusistatymą Goeringas.
Tačiau karo eigoje rusai pradėjo atsikvošėti nuo pirmų smūgių, ir jau nuo liepos mėn. pradėjo atsikirsti. Visi pergreiti džiūgavimai ir greitos pergalės viltys pradėjo vėsti. Tankų genialus vadas gen. Guderian rašo — kad mūšiuose turimi dideli nuostoliai tankais ir žmonėmis iš abiejų pusių. Naujos, atgabentos iš gilumos, šviežios divizijos, apie kurias vokiečių žvalgyba nei nepajuto, buvo metamos į mūšius. Pasidarė mums visiems aišku, kad pilnai nesugebėjome įvertinti rusų koloso jėgų. Mūsų žvalgyba skaičiavo apie 200 kovos divizijų, iš kurių tik 75 pilnai parengtos, su kuriomis teks kautis ir skaitytis. Tačiau, kovom: užsitęsus, mūsų žvalgyba spėjo priskaityti ir identifikuoti net 360 sovietų divizijų. Vos spėjame sumalti dešimtį divizijų, priešas meta frontan dešimtį naujų ir kovai nesimato jokios ribos. Šitame tūkstančio mylių fronte mūsų turimos jėgos išskydo, nebėra veik jokios gilumos, pačiame fronte lieka skystos mūsų linijos, be užnugario. Rusams nesunku sutelkus jėgas pralaužti mūsų skystas gynybos linijas ir kartais giliai prasiveržti mūsų užnugarin”.
Maršalas Rundštedtas teigia: "Aš tuoj patyriau, kad kas buvo rašoma apie Rusijos jėga:, remiantis mūsų žvalgybos daviniais, buvo pilna nesąmonė”. Pagrindinė klaida buvo padaryta skaičiuojant, kad sudavus Stalinui keletą gerų smūgių karo pradžioje, pati rusų tauta ir pavergti žmones sukils, ir patys nušluos komunistų vergiją. Tačiau tai ne tik neišsipildė, bet komunistams net pavyko sukelti žmones į kovą už šventą Rusiją. Nedavertinimas priešo pajėgų, per didelis didybės jautimas, palaipsniui privedė prie karinės nesėkmes.
Pats Hitleris dažnai sakydavo, kad tik turime koja paspirti į duris, ir visas supuvęs komunizmo statinys su dideliu triukšmu subyrės. Karo eigoje pats Hitleris padarė eilę lemiamų strateginių klaidų, įsakydamas priešingai, prieš gen. štabo ir vadų nuomones. Centrinės sovietų jėgos buvo sukeltos prieš Maskvą, vadovaujant maršalui Timošenko ir skubiai tvirtinosi gynybai. Vokiečių vadų nuomone ir sprendimu, sutelkus visas jėgas, pavyks rusus apsupti ir vienu smūgiu gyvąją rusų jėgą sutriuškinti, nes sunaikinus centrą, kiti savaime kris. Tačiau Hitlerio alkanos akys buvo nukreiptos į Ukrainą, į Baku naftą. Maskva gali palaukti, ir buvusio grandinio sprendimas nugalėjo vokiečiu strategų — gen. štabo nuomonę. Hitlerio įsakymu šarvuočių divizijos iš Centro armijos buvo atimtos ir perkeltos į pietus Ukrainon. Daug vėliau, užėjus žiemai, buvo bandyta ta klaida atitaisyti ir veržtis į Makvą, tačiau šaltis ir pilnai įsitvirtinęs priešas, visus puolimus atmušė. Hitleris išjuokė gen. štabą ir savo generolus, kad jie neįvertina jo karinio genijaus: “mano generolų protai yra sukietėję senose, atgyventose teorijose”. Įžeisti vadai grąsino atsistatysią, tačiau finale kapituliavo buv. grandiniui. Pasėkoje genialaus “didžiojo vado”, buvusio grandinio, klaidų, milžiniška vokiečių armija, nors ir laimėdama mūšius, kaudamasi su keleriopai gausesniu priešu, atsidūrusi prieš gamtos ir materijos persvarą, dideliuose Rusijos plotuose, sniegu apklotose stepėse, ne išaiškinamu stebuklu nesubiro ir pradėjo trauktis atgal. Armija, Hitleriui pradėjus asmeniškai vadovauti, ir atstačius senus, kovose užgrūdintus, vadus, neišvengiamai ėjo į pralaimėjimą. Paties Hitlerio užsispyrimas nesitraukti, atnešė Stalingrado katilą ir 6 armijos pražūtį. Nuostoliai kariais ir medžiaga kasdien didėjo, kai kuriose divizijose buvo belikę tik desėtkas kovai tinkamų tankų. Jų pakeisti ir papildyti, alijantų daužoma ir bombarduojama Vokietija, jau nebepajėgė.
Nežiūrint atskirų dalių, bet išsekusių divizijų atkaklaus priešinimosi ir drąsaus aukojimosi, dvasia ir kūnu nenugalima vokiečių armija buvo išsekus ir išnykus. Beliko tik laiko klausimas, nežiūrint vietinių laimėjimų, kada šis kolosas subyrės, palikdamas tuščią erdvę raudonajam volui riedėti ir veržtis į Vakarus, nešant iš naujo siaubą ir sunaikinimą.
Vytenis
(Pabaiga)
