KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO LIETUVA
V. MANTVYDAS
Kristijonas Donelaitis, tas didysis mūsų tautos poetas ir švietėjas yra taip tampriai su visa Lietuva suaugęs, kad be jo neįmanoma kalbėti apie jos likimą. Jis ir gimė prieš 250 metų, 1714 metais sausio 1 dieną, kad po 200 metų, 1923 metų sausio 15 dieną, būtų įvykdytas Klaipėdos atvadavimas. Jo poema “Metai”, tarsi užburta nemirčiai ano laiko gyvenimo iškarpa, buvo tas gaivus šaltinis, išlaikęs prūsuose gyvą lietuvybės mintį ligi II-jo Pas. karo pabaigos.
Gumbinės kraštas su savo Lazdynėlių kaimu, kuriame kaip laisvo ūkininko vaikas, Donelaitis gimė ir pažino pirmąsias šio pasaulio spalvas, buvo lietuviškas kaip ir Tolminkiemis, kur jis užaugęs kunigavo, ar kokia Kretingalė prie pat, rusų užimtos, Lietuvos pasienio. Visas tas kraštas ir oficialioje Vokietijos valdžioje buvo “Litauen” vadinamas, o žmonės, Donelaičio poemos personažas, jį Lietuva vadino. Donelaitis ten, su savo meile ir sielvartais, su savo baime prieš valdžią ir jos užgaidas, buvo savas tarp savųjų. Nenuostabu, kad jo poema ir šiandien yra dar pilna tikrovės gyvumo.
Donelaitis, regimai, stengėsi savo pamokslais ir poezija stiprinti būro - lietuvio pasitikėjimą savimi, savo žmogiška verte. Vienoje vietoje jis kalba:
“Sako, rods, mieste, kad būrai menk įsimano,
Ir kad jų darbai bei būriškos budavonės
Tik bjauru kalbėt esą bei gėda žiūrėti;
Bet kas taip šveplen tas būrą dar nepažįsta.
Vieryk tik man, kad tūls, vyžas užsimovęs,
Su protu daug syk apgauna didelį poną,
Tik nedrįsta bėdžius vis, kaip reik,pasakyti”.
Matydamas, kaip svetimos kultūros smūgiai žaloja lietuvio dorą prigimtį, jis melste meldžia juos geriau pasilikti sau žmonėmis, nesusidėti su atėjūnais, prisiimant jų nesveikas idėjas:
“Ak, lietuvninkai, širdingi mano broleliai!
Ben nesilyginkim akliems šio svietobedieviams
Ir neatbokim, kad į mus žiūrėdami bloznai
Šypsos ir, glūpus štukius pramanydami,juokias”.
Negalėdamas tiesiog savo tautos skriaudėjo, Vokietijas valdžios, barti, nugriežia savo dantį ant kitų įkyrių atėjūnų, apmaudingai tardamas:
“Tu, prancūziškas žioply, su šviesteriu storu.
Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvąvargint,
Kas jums liepė mus ir žmones mūsųpaniekint?
Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo
Ir varles bei rupuižes jus ėst pamokino?”
Tokiais žodžiais Donelaitis pustė tylios rezistencijos ugnį prieš neteisėtus valdytojus ir taip kovojo už savo Lietuvą. Gal dėl tos nuotaikos ir jo “Metai” negalėjo išvysti spaudos apie visą šimtą metų, kol personažas tebebuvo dar skaudžiai gyvas. Vistiek jo rašto ir veiklos įtaka buvo reikšminga, pažadino vėliau Vydūną ir kitus kovotojus už tautos gyvybę ir teisingą žmoniškumą. Lietuvybė prūsuose nebuvo galutinai sunaikinta. Dar keliaujant per Donelaičio kraštą II-jo Pas. karo pabaigoje, kai vokiško nacionalizmo grėsmė trupėjo, buvo galima plačiai girdėti prabylančius lietuviškai “Metų” personažo ainius, viltingai mininčius Lietuvos vardą. Gal jie buvo ir paties poeto ar jo brolių vaikaičiai, tvirtai įsirėmę tarp savo žemės ir savo dangaus. Nors kiti jau ir primiršę senolių kalbą, buvo vistiek mūsų broliai.
Jaltos konferencijos nutarimu, 1945 metais vasario 4-11 dienomis, panaikinant Rytprūsių valstybę, Roosevelto su Stalinu buvo pažadėta Donelaičio tėvynė atstatysimai Lietuvos valstybei kaip natūrali jos dalis, deja dėl Stalino rusiško imperializmo motyvų, pažadai liko ligi šiol palaidoti. Rytprūsius padalijo tarp Lenkijos ir Rusijos ir ant Donelaičio žemės rusai uždėjo savo antspaudą.
Jei rusai po karo būtų parodę lietuviams nors vieną išimtinai žmonišką gestą ir palikę Lietuvai, kas jai visapusiškai priklauso, ir ne kolonijinėje formoje, būtų rusams buvę daugiau ūkinės naudos ir lietuviuose sumažėjęs priešiškumas rusų tautai, gal net per visą pasaulio opinijos plotą. Dabar dalykai nusisuko kita kryptimi. Klaida visuomet gamina kitą klaidą ir parako užtaisai dėliojami ne tose vietose, kur mums ir jiems yra tikrasis pavojus.
