1 Gusarų DLE Jonušo Radvilos Pulko Ltn. Alekso Kemeklio žuvimas
KUPSTAS
1942 m. gruodžio pradžioje apie 15,000 — 20,000 vyrų pajėgumo, gerai ginkluotas bolševikų partizanų junginys žygiavo nuo Briansko Mozyro kryptimi. Junginys turėjo tikslą apeiti vokiečių kariuomenės vorą, žygiuojančią Stalingrado kryptimi ir užnugaryje išplėsti bolševikų partizanų veiklą. Jeigu pasisektų, tai užimti ir naftos laukus Volinijoje, už Lvovo. Tokia buvo maždaug priešo padėtis, kai lietuvių savisaugos vienetas X, priskirtas prie vokiečių kariuomenės, žvalgybos tikslais artėjo prie miesto Jelsk, iš kurio paprasta akimi buvo matyti bolševikų kolonos ir net pavieniai kariai. Atrodė, kad žygiuoja gerai apginkluotas ir aprūpintas armijos dalinys, tik vietoje karinės aprangos dėvėjo civilinius drabužius. Lietuvių savisaugos dalinio postai nuolat stebėjo priešo judėjimą. Jie palaikė nuolatinį ryšį su branduoliu, tuo būdu lietuvių savisaugos vieneto štabas tiksliai žinojo bolševikų judėjimą ir pajėgumą. Tačiau, atrodė, kad nors priešas ir žinojo lietuvių savisaugos vieneto dislokaciją, bet pradžioje nekreipė jokio dėmesio ir tik vėliau reagavo. Bolševikai partizanai nekibo prie lietuvių, tai ir mūsiškiai stengėsi nesišaudyti.
Vokiečių karinė vadovybė, patyrusi apie bolševikų dalinio žygį ir tikslą, nusprendė partizanams pastoti kelią ir netikėtu puolimu juos sunaikinti. Tam tikslui vokiečiai sutelkė 2 pėstininkų pulkus, sustiprintus lauko artilerija, tankais, prieštankiniais pabūklais ir oro jėgomis. Prijungta buvo slovakų divizija, stovinti Ovruch miestelyje, o lietuvių batalionas sustiprintas latvių savisaugos kuopa. Kiekvienas šios jungtinės kariuomenės vienetas gavo specifinius uždavinius ir veikimo kryptis. Lietuvių savisaugos batalionas, sustiprintas latvių kuopa, gavo uždavinį apeiti Jelską ir miškais žygiuoti pro Ovrucho, Slovechno kaimus — kolchozus. Žygis truko 10 dienų ir buvo susidūrimų. Gruodžio 23 d. buvo pasiektas strateginis punktas netoli Oluvsko. Nuo čia lietuvių savisaugos dalinys gavo įsakymą žygiuoti šiaurės kryptimi ir po 2 dienų varginančios kelionės buvo pasiektas kaimas Z, ties kuriuo, apie pusantro kilometro atstume, mūsiškiai sustojo miške. Iš vietos gyventojų patirta, kad kaime yra bolševikų partizanų dalinys gerai ginkluotas ir pasiruošęs netikėtumams. Lietuviai ir latviai apsikasė. Iš pamiškės buvo matyti priešo kulkosvaidžių lizdai, po medžiais paslėpti tankai ir prieštankiniai pabūklai bei užmaskuota artilerija. Patirta, jog kaime buvo apie 2,000 bolševikų partizanų. Jungtinis lietuvių ir latvių vienetas teturėjo apie 550 vyrų. Vienetui teko tik apsikasti keturkampio forma, o centre suglausti gurguolę ir arklius, kad būtų saugu iš visų pusių. Bolševikų partizanų 2,000 pajėgumo dalinys buvo išsidėstęs kaime apsigynimui pusantro kilometro nuo pamiškės. Kaimo — kolchozo gilumas buvo apie 2 km.
Lietuvių 3 kuopos vadas kpt. L. užėmė poziciją su savo kuopa į rytus nuo kelio, vedančio į kolchozą. Antroji kuopa, vadovaujant kuopos vadui L., įsitvirtino toliau į rytus, dengdama vieškelį ir visą vieneto branduolį iš rytų. Pirmosios kuopos vadas ltn. N. su kuopa užėmė poziciją į rytus ir vakarus nuo kelio. Kuopos užnugarį saugojo būrys, vad. ltn. K. Nuo kelio į vakarus poziciją užėmė latviai laužytine linija. Tuo būdu latviai užtikrino nuo priešo netikėtų puolimų iš vakarų ir iš fronto pusės.
Tik spėjus apsistoti ir apsikasti, priešo išsiųsti žvalgai susidūrė su mūsiškiais. Atžygiavus netoli mūsų prieštankinio pabūklo priešo žvalgams, mūsiškiai užklausė rusiškai: “propusk”. Jiems atsakius “Trinatcat”, mūsiškiai leido jiems priartėti maždaug 20 metrų ir pabūklo ugnimi juos išblaškė. Matomai jie tikėjosi sutikti savuosius —rusus, bet apsiriko. Žuvo jų žvalgybos vyresnysis ir keturi kariai, o kiti tamsoje išlakstė. Be to, atiteko mūsiškiams du pilni vežimai amunicijos ir dar likę nesužeisti du arkliai. Mūsų šaudymui aprimus, už valandos priešo žvalgyba suaktyvėjo. Jie bandė nustatyti mūsų dalinio gilumą ir plotį, bet tiksliai negalėjo tai padaryti, nes lietuviai ir latviai buvo išsidėstę taip, kad priešo žvalgams buvo sunku susigaudyti. Susišaudymai truko visą naktį. Miegoti niekam neteko.
Prieš parytį mūsų štabui pagaliau pavyko susirišti su vokiečių kariuomenės vora. Iš tos voros buvo gautas įsakymas tuojau pulti įsitvirtinusį priešą kaime.
Jungtiniam lietuvių ir latvių vienetui tada vadovavo latvių pulkininkas P., kuris davė įsakymą 3-sios lietuvių savisaugos dalinio kuopos vadui su savo kuopa abiem pusėm vieškelio pulti kaimo kryptimi. Visiems kitiems įsakė pasiruošti ir persigrupuoti puolimui, paliekant užnugaryje apsaugai lietuvių 1-sios kuopos vadą ltn. N. su savo kuopa. Štabo adjutantui ltn. Kemekliui išleidus į padangę baltą ryšio raketą, jungtinis vienetas išsirengė puolimui. Tačiau, pastebėję raketą, prislinkę nejučiomis, priešo žvalgai atidengė ugnį. Ką tik išėjęs iš savo pozicijų 3-sios kuopos vadas su kuopa grįžo atgal į paliktas pozicijas. Prasidėjęs priešo puolimas trūko ligi vėlaus popiečio. Bet priešas mūsiškių neįveikė ir pasitraukė atgal į kaimą, nepalikdamas nei sužeistųjų, nei nukautųjų.
Ltn. Kemeklis, išleidęs padangėn baltą ryšio raketą, pasiliko lauke prisiglaudęs prie medžio ir stebėjo kautynių eigą. Jis ten ir buvo priešo kulkos pakirstas.
Pavakaryje, priešui pasitraukus, mūsiškiai užėmė priešo paliktas pozicijas, kur rado daug karo medžiagos ir net paliktus pabūklus. Atrodo, kad priešas išsigando atžygiuojančios vokiečių voros.
Pirmoji šv. Kalėdų diena praėjo liūdnoje nuotaikoje, netekus malonaus, kadaise buvusio gusarų pulko gabaus karininko, kurį lietuviai kariai iškilmingai palaidojo jo paties suprojektuoto lietuviško medinio kryžiaus papėdėje, Korosteno kapinėse. Tose kapinėse rado amžiną poilsį ir daugiau lietuvių karių, kariavusių ir žuvusių prieš bendrąjį lietuvių ir latvių priešą — komunizmą.
