Partizanai: Istorija ir dabartis

1863 METŲ SUKILIMAS

DR. V. SRUOGIENĖ

Tas kraujas ir tos ašaros— tai lietuvio garbė, ir jis jos niekad neišsižadės!

Elžikonis
Varpas 1905 m.

SUKILIMO TIKSLAI

1863 metų sukilimas prieš rusus priklauso prie tų istorinių įvykių, kurie šiandien yra įvairiai interpretuojami. Iki šiol neturime objektyvios lietuvio akimis peržvelgtos ir moksliškai pagrįstos jo studijos.

Mūsų liaudyje sukilimas prisimenamas su tam tikru karteliu kaip “ponų karas”, “lenkų karas”, “lenkmetis”, kuris siekė grąžinti Lietuvoje baudžiavą ir unijas su Lenkija. Net ir kai kurie mūsų šviesuoliai, nesusipažinę su sukilimo literatūra ir išsinešę iš kaimo jame įsisvyravusią pažiūrą, skeptiškai, abejingai ar kartais net ironiškai jį mini.

Užtat visi tie, kurie išaugo šeimoje išlaikiusioje tradiciją — gilų įsitikinimą, kad sukilimas — tai buvo šventa kova už laisvę, tie, kurie skaitė dalyvių atsiminimus ir gausią literatūrą, daugiausia lenkų kalba, tie idealizuoja pralietą kraują ir ašaras, neabejoja jas buvus vaisiumi gilaus troškimo išsivaduoti iš slegiančios maskoliaus okupanto priespaudos.

Caristinei Rusijai sukilimas atrodė neabejotinai politinio pobūdžio įvykis, siekimas atsiskirti nuo imperijos ir atstatyti Lietuvos Lenkijos valstybės nepriklausomybę 1772 metų, prieš pirmąjį padalinimą, ribose. Sukilėliai spaudoje buvo visur piktai vadinami maištininkais, “miatežnikais”.

Rusų istorikas marksistas M. Pokrovskis, o paskui jį ir mūsų S. Matulaitis, bandė visai kitaip aiškinti 1863 metų judėjimą remdamasis grynai ekonominiu pagrindu: “Javų kainų kilimas revoliucijonizavo Lietuvos žemės ūkį, o šitai jau savo keliu atsiliepė visuomenės santykiuose, aktyvizavo klasių kovą, gimdė politines sroves ir ideologinius krypsnius.*

*   S. Matulaitis, 1863 metai Lietuvoje, 1933, 17 psl.

 1958 m. išėjusi Lietuvoje L. Bičkausko -Gentvilos knyga “1863 metų sukilimas Lietuvoje” užtraukia visą reikalą ant sovietinio kurpaliaus, pareikšdama, kad sukilimas buvo “lietuvių liaudies - valstijos kova kaip bendra lietuvių, rusų, baltarusių ir lenkų liaudies kova prieš bendrą priešą — carizmą ir dvarininkus”.^*

*   L. Bičkauskas-Gentvila, 1863 metų sukilimas Lietuvoje, 1958, 21 psl.

Negalėdamas visai paneigti raudonu siūlu per sukilimo įvykius ėjusio politinio momento, autorius tačiau yra visiškai pagautas monomanijos, ji tik tarp kitko pamini, o visą sukilimą paverčia vien socialine klasių kovos išdava, tvirtindamas: “1863 metų sukilimas Lietuvoje buvo didžiausias Lietuvos valstiečių žygis. Objektvvią istorinę sukilimo reikšmę sudaro kova už visišką patvaldinės — dvarininkinės santvarkos likvidavimą, už revoliucinį — demokratinį baudžiavos liekanų panaikinimą, už demokratinį vystymosi kelią”.^*

*   ibid., 343 psl.

Kiekvienas istorinis įvykis yra sudėtingas, jo priežastis sudaro ne vienas kuris faktorius, bet keli, jų kompleksas. Todėl ir aiškinti jį remiantis vienu kuriuo aspektu, viena priežastimi yra neįmanoma, yra vienpusiška ir neteisinga.

Be abejonės, iki šiol buvo per mažai kreipta dėmesio į šio sukilimo socialinius bei ekonominius faktorius. Prie monomanijos priklauso ir toji pažiūra, kuri yra atstovaujama daugelio sukilimo atsiminimų autorių, ypač kilusių iš Lenkijos arba prolenkiškai orientuotų, kad vienintelis sukilimo tikslas buvęs atstatyti Lietuvos — Lenkijos valstybę 1772 metų ribose, atnaujinant senas unijas. Visi jie pamiršta, kad dauguma Lietuvos sukilimo vadų, kaip K. Kalinauskas, A. Mackevičius, Z. Sierakauskas — priklausė prie radikaliųjų, “raudonųjų” (tai nieko bendra beturi su dabartinių “raudonųjų”, bolševikų, sąvoka), kurie greta politinio tikslo —    išsivaduoti iš maskolių okupacijos, — skelbė kovą už socialinį teisingumą, už ekonominės valstiečių būklės pagerinimą. Jie suprato nepriklausomybės atstatymą demokratiniais pagrindais, ne kaip senos tvarkos grąžinimą. K. Kalinauskas aiškiai sakėsi už nepriklausomą Lietuvą atskirtą nuo Lenkijos, bet sujungtą su Gudija — Didžiosios Kunigaikštijos ribose. Jis aiškiai kovojo su lenkų sukilimo komiteto nariais dėl to, reikalavo kai kurių sričių Gardino srity, kad jos būtų priskirtos Lietuvai. Kiti raudonieji svajojo apie laisvą tautų federaciją — ne tik Rusijos ribose, bet bendrą Europos tautų federaciją. Tai įsidėmėtinas jų laikui pažangumas!

Sukilimo vadai bendros programos nespėjo išdirbti, nes nebuvo vieningos nuomonės, todėl ypatingai svarbu atsižvelgti ne į vieną jų skelbiamą sukilimo tikslą, bet į visus. Iš tikrųjų, sukilimo motyvai buvo visi kilnūs ir keleriopi. Pakartokime:

1.    siekta politinės nepriklausomybės — nusikratyti maskolių okupacija,

2.    įgyvendinti socialinį teisingumą ir pakelti ekonominį valstiečių būvį, likviduojant baudžiavos likučius.

Socialinis ir ekonominis faktoriai buvo labai svarbūs. Be jų tūkstančiai valstiečių nebūtų prisidėję prie sukilimo. 1861 metų baudžiavos panaikinimo manifestas valstiečių būklę ne tik nepagerino, bet ją net pablogino. Valstiečiai tikėjosi iš karto gauti pilną laisvę, gauti žemę pilnon nuosavybėn be atlyginimo, o čia įstatymas jiem užkrovė išperkamąjį mokestį 49-su puse metų, ne visa jų dirbamoji žemė buvo jiems pripažinta ir dar jie turėjo kantriai laukti, kol pamažėli bus jiems laisvė pripažinta. Dvarininkai, įstatymą vykdydami, visokiomis suktybėmis skriaudė valstiečius, stengėsi neduoti ir tos žemės, kuri jiems buvo skirta, keitė geresnius laukus į prastesnius, priskirdavo lažininkus prie namų tarnų kategorijos, kurie paleidžiami iš baudžiavos be žemės ir t.t. Nenuostabu, kad tai valstiečius kiršino, kad sukilimo išvakarėse visoje Lietuvoje jie bruzdėjo, dvarai buvo padeginėjami. Bet tai buvo spontaniški, vietinio pobūdžio maištai. Juos tik panaudojo “raudonieji” sukilimo vadai, kurių programa žadėjo valstiečiams ir žemę ir laisvę.

Pilnai yra suprantama mūsų liaudies skeptiška pažiūra į sukilimo tikslus: jis nepavyko, valstiečių būklė nepagerėjo tiek kiek tikėtasi, daug jaunų vyrų veltui žuvo. Susidarė natūrali išvada, kad ponai juos apgavo, gražiais pažadais įtraukė į karą savo reikalų ginti.. . Ir kaip jie galėjo pilnai pasitikėti sukilimo vadais, kai jie, beveik visi, buvo tik iš ponų, iš bajorų, mokyti, o ne iš jų pačių tarpo? Ar jie galėjo suprasti, kad tie ponai, kurie juos šaukė sukilti, priklausė prie visai naujo tipo pono; prie tos kartos, kuri buvo liberali, kuri nuoširdžiai troško socialinių reformų, gėrio valstiečiams, kad jie buvo iš “atgailaujančių dvarininkų” tarpo? Tai buvo visai išimtinas, naujas reiškinys 19-jo amžiaus visuomenėje! Jie buvo ne tipingi, bet visai skirtingi ponai, kurie ėjo patys prieš savo luomo interesus — tas buvo sunku suprasti neraštingam valstiečiui. Jeigu sukilimo pradžioje tūkstančiai ir patikėjo Kalinauskui, kunigui Mackevičiui, tai nepasisekimas vertė paskui jais suabejoti. Ir kaip nesuabejosi, kada rusų valdžia sąmoningai platino neteisingą versiją, esą, sukilimo vadai tik norėję grąžinti baudžiavą, kurią caras “maloningai” jiems buvo suteikęs? Jeigu po sukilimo numalšinimo Lietuvos valstietis iš “caro malonės” gavo kiek geresnes sąlygas, negu Rusijos valstietis? O tai buvo sąmoninga klasta, kad dar padidintų prarają tarp kaimo ir dvaro!. . . Dar nepamirština, kad ne visi sukilėliai buvo toki, kaip Kalinauskas — nevienas ponaitukas iš dvaro, net valgydamas iš vieno katilo su savo bernu, nekartą “chamą” ir kovos lauke paspyrė.. .

Čia glūdi didžiausia 1863 metų sukilimo, visų pažangiųjų šviesuolių santykių su valstiečiais tragedija.

BŪKLĖ LIETUVOJE PRIEŠ SUKILIMĄ

Nepaisant visų anksčiau buvusių ir nepavykusių bandymų nusikratyti rusu okupantu, troškimas atgauti laisvę buvo itin gyvas mūsų šviesuolių tarpe. Tautiniai judėjimai per visą 19-jį amžių gyvai reiškėsi Europoje. Graikai atgavo nepriklausomybę, vokiečiai siekė susijungti, italai kovojo už savo krašto atskirų dalių susivienijimą ir už okupanto — Austrijos išvarymą. Apie tai buvo žinoma Lietuvoje. Buvusio Vilniaus universiteto auklėtiniai pasėjo giliai humaniškas, tautines, patriotines idėjas, kurios davė gražių vaisių. Visa Lietuva mito sparnuotais

A. Grottgeris, 1863 m. sukilėliai kala ginklus

Adomo Mickevičiaus kūriniais, posmas — “Lietuva, Tėvyne mūsų”. . . virto malda.

1839, 1848 metų revoliuciniai judėjimai Vakarų Europoje buvo gyvai sekami mūsų šviesuolių. Mada kalbėti prancūziškai dvaruose leido daugeliui skaityti pažangią literatūrą prancūzų kalba. Autoritetingas žurnalas “Revue de deux Mondes” aplankydavo kiekvieną didesnį dvarą, o Didžiąją Prancūzų Enciklopediją galima buvo rasti kiekviename, net šiaudinės pastogės, dvarely. Daug Lietuvos jaunimo, studijavusio Petrapilio, Maskvos, Kijevo universitetuose priklausė liberalinėms revoliucinėms organizacijoms, turėjo ryšių su taip tada energingai veikusiais rusų liberalais, skaitė “Kolokolą” (Varpą), Aleksandro Herzeno leidžiamą Londone žurnalą. Politiniai, socialiniai klausimai buvo gyvai diskutuojami kiekviename pobūvyje ar susibūrime.

Vakarų Europos galybės — Prancūzija ir Anglija, — kovojusios su Rusija Krymo karo metu (1853-1855) neapleisdavo progos kurstyti Lietuvos ir Lenkijos emigrantus prieš rusų carą, kad sukeltų juos ir tuo būdu nusilpnintų Rusiją. Jos nesigailėjo pažadų paremti sukilimą ginklu ir diplomatija.

1861-63 metai Lietuvoje buvo labai palankūs sukilimui. Istorija mus moko, kad visur ir visada revoliucijos - sukilimai vyksta ne pačios sunkiausios opresijos metu, bet tada, kai varžtai būna jau kiek atleisti. Po Mikalojaus I-jo sunkaus viešpatavimo, 1855 m. į Rusijos sostą įžengė jaunas, liberalo aureole apsuptas monarchas, Aleksandras II. Jis iš tikrųjų buvo autokratas, kaip ir visi Romanovai, bet priverstas paskelbti baudžiavos panaikinimo manifestą, kėlė daug gražių vilčių.

Nevykęs, skriaudžiąs valstiečius baudžiavos panaikinimo įstatymo vykdymas sukėlė, kaip jau sakyta, maištus visoje Lietuvoje. Tai buvo svarbi aplinkybė, kuri leido valstiečius įtraukti į sukilimą.

Betgi, jei ne įvykiai ir nuotaika Lenkijoje, kažin ar Lietuva būtų pasiryžusi pakelti ginklą prieš rusus. Visi prieš tai buvę sukilimai turėjo pradžią Lenkijoje. Ypatingas lenkų tautos būdas, jų entuziazmas, lengvatikybė, jų romantiškas patriotizmas visad pirmiausia prasiverždavo, persimesdavo į Lietuvą ir paskui save patraukdavo ramesnius, ne taip lengvai pajudančius, atsargesnius lietuvius.

Jau keletą metų prieš sukilimui prasidedant Lenkijoje susidarė ypatingai egzaltuota patriotinė nuotaika. Vyko manifestacijos prieš rusus, o sekusios po to bausmės dar labiau žadino pagiežą. Spauda liepsningais žodžiais žadino emocijas, buvo daromi susirinkimai, renkami pinigai sukilimui. Ypač moterys jaudinosi, kėlė patriotinę nuotaiką, siuvinėjo vėliavas sukilėlių daliniams. Šitoji nuotaika pasiekė ir Lietuvos dvarus, miestus, miestelius.

Pogrindžio organizacijos kaip Lenkijoje, taip ir Lietuvoje užpirkinėjo ginklus, amuniciją, agitavo jaunimo tarpe, kalbino sukilti. Bet nei aiš-

žemaičiuose platintas atsišaukimas

kaus veikimo plano nesudarius, nei vieningų projektų ateičiai nelaimėjus, nei atsargų nesudarius, 1863 m. sausio mėnesį sukilimas prasiveržė Lenkijoje.

SUKILIMO EIGA

Pirmoji priežastis lenkams sukilti buvo rekrūtų ėmimas, per kurį valdžia tikėjosi pašalinti iš krašto visą neramų, revoliucinį, patriotinį jaunimą. Tasai jaunimas išėjo į miškus, atsisakė ęiti į rusų kariuomenę ir susiorganizavęs ėmė puldinėti jau paimtųjų į kariuomenę būrius ir juos laisvinti.

Varšuvoje jau veikė Centrinis Tautinis komitetas, 1862 m. ir Lietuvoje susiorganizavo Lietuvos komitetas, kuriam vadovavo Vaclovas Pšibilskis, buvęs rusų armijos kapitonas Zvieždovskis ir visos organizacijos siela — Kostas Kalinauskas.

1863 vasario mėn. 7 d. Lietuvos dvarininkai, suvažiavę į Vilnių oficialiai žemės reformos klausimų svarstyti, jaunimo entuziazmo pagauti, pasijuto nejučiomis įtraukti į sukilimo veiksmus. Net ir tie, kurie pritarė sukilimui, bet abejojo jo sėkmingumu, nebepajėgė sustabdyti judėjimo. Konservatyvesni dvarininkai, nusigandęKalinausko raudonumo, radikalumo ir Lietuvos separatistinių idėjų, išrinko slaptą laikinąjį komitetą, vadinamą “baltųjų” komitetu, priešpastatydami jį veikusiam “raudonųjų” komitetui. “Baltųjų” pirmininku buvo išrinktas Jokūbas Geištaras, dvarininkas nuo Kėdainių, o nariais keli stambūs, prolenkiškai nusitekię dvarininkai. Vilniaus sukilėlių komendantu buvo paskirtas Vladas Malachovskis, buvęs rusų karininkas, bajoras, bet “raudonasis”, nekentęs Varšuvos lenkų ir jų paviršutiniškumo.

Klaidinga yra manyti, kad “baltieji” buvo reakcionieriai — ir jie buvo liberalai, tik jie norėjo socialines reformas pravesti evoliucijos keliu, išvengti revoliucijos ir kraujo praliejimo. Būdami vyresnio amžiaus, saikingesni, jie sveiku protu numanė, kad sukilimas prieš milžinišką Rusijos imperiją negali pavykti, kad jis atneš kraštui tik daugiau nelaimių. Panašiai galvojo ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, kurio biografijoje prof. Vaclovas Biržiška smulkiai išnagrinėjo jo veiklą ir atmetė jam darytus priekaištus, esą jis buvęs oportunistas, pataikavęs rusams, iškeldamas jo atsargumą, jo slaptą sukilėlių globą ir gudrius diplomatinius žygius prieš vyresnybę. Nemaža bajorų sukilimo visiškai nenorėjo, pasitaikė ir tokių, kurie tikėjosi, kad prasidėjusioje kovoje žus visi “raudonieji”... Bet jaunimas, beveik be išimties, buvo pagautas patriotinės nuotaikos ir beveik iš kiekvieno dvaro išėjo į miškus.

Varšuvos komitetas nuolatos turėjo nesusipratimų su Kalinausko savarankiškumu, bet pašalinti jo nuo vadovybės negalėjo, nes po jo ranka būrėsi daugiausia kaimo savanorių ir jis faktinai vienas visą veiklą organizavo. Pagaliau iš Varšuvos atsiųstas komisaras Aveide, kurio tikslas buvo paimti į savo rankas sukilimo vadovavimą Lietuvoje, pateko į maskolių rankas ir išdavė viską, ką apie sukilimo organizavimą ir vadus žinojo. Kalinauskas, atsilaikęs, pirmas stojęs į sukilimą, iki pat galo jam vadovavo.

1863 m. pradžioje nuotaika krašte buvo elektrizuota. Nesulaukdamas direktyvų iš Vilniaus komiteto, pirmasis sukilėlių vėliavą iškėlė kunigas Mackevičius. Po pamaldų Paberžės bažnyčioje jis paskaitė iš sakyklos sukilėlių atsišaukimą ir su 250 sukilėlių valstiečių būriu nuėjo į Krekenavos miškus. Nekantraudamas jį netrukus pasekė rytų pietų Lietuvoje Liudvikas Narbutas. B. Dluskis, gydytojas iš Pasvalio, laikinasis karo jėgų viršininkas, pradėjo veikti Augštaitijoje, ten pat ir B. Kolyška, apie Kauną Klotas Koreva, Žemaitijoje — Stanevičius ir daug kitų. Žaibo greitumu formavosi būriai po visą Lietuvą.

Iš pradžių atskiri būriai puldinėjo rusus išpasalų, įvarydami jiems tokios baimės, kad generalgubernatorius Nazimovas tuoj pareikalavo atsiųsti į Lietuvą daugiau reguliarios kariuomenės.

Apskaičiuojama, kad sukilėlių, ginkluotų senais medžiokliniais šautuvais, revolveriais, atsitiktinai gerais šautuvais, dalgiais, kardais, buvo iš viso apie 15,000, o rusų gerai ginkluotos kariuomenės iš pradžių Lietuvoje stovėjo 60,000, o paskui jos buvo 90,000 ar daugiau.

1863 m. kovo mėn. vidury Zigmantas Sierakauskas perėmė vyriausią sukilėlių vadovybę. Jis ėmė partizanų būrius jungti, formuoti iš jų reguliarią kariuomenę. Jo planas buvo logiškas, pagal karo mokslus teisingas: atskirti rusus nuo Petrapilio, Maskvos, Užimti Baltijos pajūrį, užtikrinant jį lauktai iš Vakarų intervencijai, paskui išvystyti sukilimą Vilnijoje ir Gudijoje. Visas planas buvo pagrįstas pažadėtąja pagalba iš Vakarų. Betgi, nepaisant dar sukilimo metu garsių Napoleono III mestų istoriškų žodžių: “Durez!” (laikykitės), nepaisant kelių bandymų pristatyti sukilėliams ginklų per jūrą — jokia faktinė pagalba sukilėliams nebuvo suteikta. Ir anglai, ir prancūzai pasitenkino notomis, įteiktomis Rusijai, vėliau prašydami amnestijos sukilėliams. A. Herzeno ir Bakūnino remtas savanorių organizavimas Vakaruose nepavyko, Lapinskio ekspedicija su laivu “Ward Jackson” buvo sutrukdyta pakeliui, o jos likučiai išblaškyti ties Palanga. Didžiojo italų kovotojo dėl laisvės sūnaus, nuoširdžiai pažadėjusio Sierakauskui pagalbą, bandymas su savanorių būriu ateiti į pagalbą sukilėliams per Odesą buvo sustabdytas. Prūsai, kaip žinoma, provokavę sukilimą, vėliau patys padėjo rusams jį malšinti, gaudyti bėgančius į užsienį sukilėlius.

Nors sukilėliai ėjo į kovą tikėdami pagalba ir savo jėgomis — visas jų pasišventimas iš anksto buvo pasmerktas pražūčiai.

O tuo tarpu, pradžioje, sukilėliams sekėsi. Buvo momentas, kada rusai pranešinėjo savo vyresnybei: “Civilinė policinė valdžia beveik niekur nebeegzistuoja ir tik kai kuriuose kaimuose liko šimtininkai ir dešimtininkai”. Daug nuostolių rusams buvo daroma, baimės įvaroma. Sukilėliai ginklavosi laimėtais iš rusų ginklais, atiminėjo kariuomenės atsargas ir amuniciją. Betgi jau gegužės mėnesį prasidėjo nepasisekimai. Sierakausko pralaimėjimas Biržų apylinkėse ir

K. Kalinauskas savo dalgininkų tarpe

jo suėmimas visą tvarkingą veiklą iš karto pakirto. Tai buvo nepataisomas smūgis sukilimui. Nepadėjo ir kunigo Mackevičiaus, Adomo Bitės, Narbuto, valstiečių Puidoko, Gugio, Dekvio, Špoko, Sagaičio, daugybės jaunų dvarininkų heroizmas — neįmanoma buvo atsilaikyti prieš milžinišką Rusijos kariuomenę. Jau 1863 m. rudeniop sukilėliai kovojo netekę vilties laimėti, vien tik gindamiesi ir mažais partizaniniais būriais kenkdami priešui.

Sukilimo pradžioje daug tikėtasi pagalbos ir iš rusų liberalų. Tuo laiku ėjo didelis bruzdėjimas visoje imperijoje, nemažas skaičius rusų karininkų dezertyravo, buvo laukiama revoliucijos visoje Rusijoje, pažangioji rusų visuomenė rinko aukas Lietuvos ir Lenkijos sukilėliams. Bet carui pavyko laiku savo maištininkus sutramdyti. Rusų bičiulių patarimai lenkams “neskubėt” nepaveikė, lenkai pasikarščiavo, pradėjo kovą nepasiruošę ir į ją įtraukė Lietuvą. Katastrofa buvo neišvengiama.

Sukilimas buvo apėmęs visą Lietuvą. Sukilėlius globojo dvarai, kur buvo slepiami ir saugomi sužeistieji, globojo juos ir kaimiečiai, suteikdami prieglaudą ir maitindami. Ir dvaras ir kaimas maitino kovotojus, nors pasitaikydavo, kad iš didesnių dvarų maistas ir pašaras buvo jėga paimami. Gudijoje kaimiečiai nenorėjo remti sukilėlių, nes ten praraja tarp turtingo dvaro ir vargingo kaimo buvo dar didesnė, negu Lietuvoje ir ypač Žemaitijoje. Natūrali tvirtovė suklėliams buvo tada dar didelės girios su neįžengiamais tankumynais, liūnais ir pelkėmis. Kai 1863 m. rudenį sukilimas ėjo prie galo, tik giriose partizanai tegalėjo slapstytis. Daugelį ten pribaigė šaltis ir badas. Sekiojami ir besislapstą nelaimingieji ėmė ten sirgti, jokios mediciniškos pagalbos iš niekur negaudami, ten pat ir išmirė, nes iš miškų negalėjo išeiti, taip daug maskoliai šnipų po kraštą paleido. Nors moterų kovotojų vardų mums šis sukilimas neišlaikė, moterų vaidmuo jame buvo nepaprastai didelis. Jos buvo ryšininkės, mokėjusios mėtyti pėdas, jos buvo visur esančios gailestingos seserys, įspėjėjos, nešančios paguodą ir paskutinį patarnavimą.

Kai 1863 m. gruodžio mėn. pabaigoje kunigas Mackevičius buvo Kaune pakartas, o Kalinauskas 1864 m. kovo mėn., — sukilimas jau buvo likviduotas. Tik maži sukilėlių būreliai dar tebesislapstė po miškus.

Sukilimas buvo numalšintas ir Lenkijoje. Kai lenkų vadai nebeatlaikė teroro — ilgiausiai savo vyriausio sukilimo vado poste išbuvo tvirto lietuviško būdo žmogus — Romualdas Traugutas. Bet, galop, ir jis liko viešai pakartas Varšuvoje.

Lenkų atsišaukimas į lietuvius

SUKILIMO GALAS

Kai kuriems sukilėliams pavyko pasitraukti į užsienius. Jie ilgai vargo tremtyje. Pasitaikė ir tokių, kurie patys pasidavė rusams ir dar kitus išdavė. Nemaža jų nusižudė: du draugai atsistodavo vienas prieš kitą su revolveriais rankose, ir, pagal ženklą, tuo pat laiku, vienas į kitą šaudavo... Dauguma gi sukilėlių buvo rusų išgaudyti, suimti, likviduoti arba ištremti į Rusijos gilumą, į Sibirą, o jų turtas konfiskuotas. Per ištisus 1965-sius metus, nors ginklai buvo jau padėti, persekiojimai nesiliovė. Generalgubernatorius M. Muravjovas gailesčio jausmo nežinojo. Pagal jo paties pranešimą, nukentėjusių skaičius buvo šis:

nubausta mirtimi 128 asmenys,

ištremta į Sibirą 1,424,

išvežta sunkiems darbams 972,

ištremta į Rusijos gilumą 1,529,

perkelta gyventi į Rusiją (na poselenije)

pagauta į rekrūtus 345,    [4,096,

užmušta ir sužeista sukilėlių 1,300,

dvarų konfiskuota 1,794.

Iš tikrųjų nuostoliai sukilėlių pusėje buvo daug didesni. Čia neįskaityti tie, kurie žuvo miškuose, ar apie kuriuos maskoliai nesužinojo. Rusų per sukilimą oficialiais duomenimis žuvo — 1,400.

Teroras įsiviešpatavo visame krašte. Vieną dieną visos valdžios įstaigos šešiose gubernijose — Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mohilevo ir Vitebsko — buvo kariuomenės apsuptos ir kratomos. Jieškota sukilėlių, verstos bylos, žiūrėta po baldais, už spintų, perversta mokinių knygos ir sąsiuviniai. Kaltu buvo paskelbtas kiekvienas katalikas — jie tapo išvaryti iš valdžios įstaigų. Įsakyta buvo padaryti sąrašus visų įtakingų ir gerbiamų apylinkės piliečių ir juos pradėta tremtį į Sibirą ar į Rusijos gilumą. Daugybė šeimų be tardymo ir teismo, etapo keliu, išsiųsta iš gyvenamų vietų, o jų turtas konfiskuotas, atiduotas atgabentiems iš Rusijos burliokams kolonistams. Muravjovas pasirodė ypatingai veiklus reikalaudamas įvairių kontribucijų, piniginių bausmių. Didesnė jų dalis pateko ne į iždą, bet į generalgubernatoriaus kišenę. Sumos buvo labai didelės, bet liko nežinomos, nes niekas nedrįso jų tikrinti.

Terorą lydėjo negirdėta demoralizacija, šnipinėjimai, įskundimai. Dar sukilimui tebeeinant stambesnieji bajorai pasirašė ištikimybės raštą carui. Iš baimės ir netikrumo rytojumi žmonės kraustėsi iš proto, virsdavo lyg laukiniai, pamesdavo garbės jausmą. Tėvas bijojo sūnaus, sūnus — tėvo, brolis — brolio. Kas galėjo, bėgo, palikdamas tėvynę ir šeimą. Kiti slapstėsi didesniuose miestuose, bet juos Muravjovas susekdavo ir išsiųsdavo atgal į kaimą, o iš ten jie patekdavo tiesiai į kalėjimus. Ir rusų valdininkų daugelis nesijautė saugūs, kai kurie iš jų, nenorėdami būti visų niekšybių liudytojais, stengėsi iš Lietuvos išvažiuoti, jų tarpe atsirado ir vienas gubernatorius, grafas Bobrinskij, kuris paliko savo tarnybą ir nakties metu skubiai išvyko. Karo teismo komisijos, vesdamos politines bylas, nesilaikė valdiškų nuostatų, ypač renkant kaltės įrodymus. Muravjovas tik žiūrėjo, kad karo lauko teismas nešvelnintų savo sprendimų. Daug buvo nubausta žmonių, ku-

Zigmantas Sierakauskas veda Gardino sukilėlius

rie net sukilime nedalyvavo. Kai drąsesnieji apie tai užsimindavo generalgubernatoriui, tas tik atkirsdavo:

— Gal būti ne visi jie dalyvavo sukilime, bet visi jam galėjo pritarti.

Muravjovas gavo instrukcijas visaip įtikinėti valstiečius, kad caras jų požiūriu turėjo geriausius ketinimus, tik bajorai, dvarininkai juos apgavo ir skriaudžia. Jis įsakė kaimuose organizuoti valstiečių policijos būrius ir prie vieškelių sargybas — pravažiuojančius tikrinti ir sukilėlius gaudyti, sekti dvarininkus ir kaimiečius, prisidėjusius prie sukilimo. Buvo žadama po 3 rublius už policijai pristatytą sukilėlį be ginklo ir po 5 rublius — su ginklu. Visos tos priemonės kaimiečius greit paveikė: nusigandę jie suslapstė ginklus ir klausė valdžios įsakymų. Daug šnipų buvo paleista po visą Lietuvą. Bet visdėlto išdavimų ne taip daug pasitaikė. Muravjovas, paleidęs gandą, kad sukilėliai norėję grąžinti baudžiavą, iš tikrųjų kai kuriuos dvarininkus baudė už tai, kad jie savo dvaruose panaikino baudžiavą suteikdami valstiečiams geresnes sąlygas, negu tai buvo įstatymo numatyta...

Teisingai vienas istorikas nusakė:

“Sukilėliai pralaimėjo karą, bet nepralaimėjo kovos už nepriklausomybę”. Ateitis tatai įrodė.

Lenkų sukilėlių stovykla miške