GEN. JONAS ČERNIUS

Min. p-kas, b. gen. J. Černius kalba kūrėjų-savanorių atstovų metiniame suvažiavime, Kaune 1939 m. birželio 8 dieną. Sėdi iš d.: d. gen. J. Bulota, krašto aps. min. b. gen. K. Musteikis, sąjungos pirm. ats. plk. Itn. P. Gužas ir deš. — šaulių sąj. vadas plk. P. Saladžius.

65 m. amžiaus sukakties proga

Vladas Mingela

Man rūpi tarti kelis žodžius apie J. Černių ne todėl, kad jis buvo brigados generolas, kad jis buvo Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos viršininkas, kad jis buvo Karo Technikos valdybos štabo viršininkas, arba kad jis buvo Lietuvos ministeris pirmininkas.. . Ne! Man rūpi nušviesti jo asmenybę kaip pavyzdžiu šviečiantį žmogų, stambaus masto eruditą, augšto lygio tolerantą, be galo humanišką, mielą ir ne-išdidų lietuvį. Juk tie J. Černiaus išgyventi 65-ri metai yra lyg ir tokie patys, kaip ir kitų tokio pat amžiaus žmonių. Tad, galbūt, ir nebūtų kuo “didžiuotis” ? Tačiau man rūpi jo asmenį paminėti ir iškelti todėl, kad jis nuolatos ir įtemptai dirbo naudingą lietuvišką darbą, dirbo ne tik sau, bet ir visai mūsų tėvynei, visiems lietuviams, o tie 65-ri metai — tai graži proga tuos nuopelnus iškelti, kuriais mes didžiuojamės, o ypatingai, mes, Detroito lietuviai.

Stabtelkime prie gen. J. Černiaus asmenybės. Nors solenizantas šiuo metu gyvena Flinte, Mich., o ne Detroite, bet tas nekliudo mums jį laikyti detroitiškiu. Retas kultūrinis parengimas, kurio teatrų vaidinimas, tautinės šventės paminėjimas, parodos atidarymas, svarbesnė paskaita, laisvinimo akcijos susirinkimas šiandien tegali apsieiti be J. Černiaus ir jo ponios. Įdomu iškelti faktą, kad kai matome kuriame lietuviškame susibūrime generolą su ponia, kažkaip, savaime, lyg ir tas parengimas įgyja didesnio orumo. Mūsuose jo autoritetas ir jam nepirkta ir nemeluotoji pagarba yra didelė ir nuoširdi, mekeno neprimesta, propagandos neįkalbėta.

Šio straipsnio autorius turėjo gražios progos ir nemaža laiko pažinti sukaktuvininką, dar kurkas jaunesnį, dar esant Lietuvoje. Dirbau Karo Technikos bibliotekoje nuo 1927 m. (Kaune- Šančiuose). Jonas Černius į šią įstaigą buvo atkeltas 1929 m., kai buvo paskirtas Karo Technikos štabo viršininku dar plk. ltn. laipsnyje. Taip vadinamieji, mažieji tarnautojai, ypač kariškose įstaigose. dažnai kritišku žvilgsniu žvelgdavo į savo didžiuosius viršininkus. Ta kritika nebuvo vieša. Tačiau, teisybės nevengiant, buvo tų didžiųjų kariškių tarpe ir menkų asmenybių. Tų vyresniųjų tarpe matėme ir grynai rusiškojo raugo pasipūtėlių ir dažnai labai negabių žmonių. Toki žmonės kažkodėl, likimo ar protekcijos stumiami, kartais įkopdavo į gana augštas karjeros vietas. Bet apie tuos žmones geriau tylėti. Tuo tarpu apie gen. Joną Černių anuomet ir šiandien išeivijoje girdime tik daug gero.

Aš pažinau Joną Černių majorą, plk. Itn. ir brigados generolą. Jis dažnai valandėlę pabuvodavo su manim bibliotekoje. Daug skaitydavo. Nesidrovėdavo ranką paspaudęs, paklausinėti apie rūpesčius, pasisekimus ir nesekmes. Visad jausdavau šiltą ir nemeluotą jo bičiuliškumą. Jis visada būdavo pasiruošęs padėti. Jauste jaučiau jo tolerantiškumą. Generolas niekad neparodė, jog jis nėra tau lygus. Priešingai, su juo buvo lengva kalbėti, taip kaip ir čia Amerikoje, išeivijos sąlygose, ir visad buvo juntama “lygaus su lygiu” dvasia, nors generolo - inžinieriaus visokeriopa (karjeros, mokslo ir kt. požiūriu) būklė nebuvo lygi manajai. Užtat, kada Raudonajai armijai, vokiečių geležinių divizijų stumiamai, teko trauktis, o kartu su ja ir 29-jo teritorinio korpo kariams žygiuoti į Rusijos gilumą, generolą gelbėjo eiliniai kareiviai ir puskarininkiai, kad tik jis nebūtų išgabentas į Rusiją, kad tik Jonas Černius nežūtų Lietuvai.

Tegul man atleidžia sukaktuvininkas, kad paminėsiu jo rašytame man laiške, dar 1948 m. gegužės 23 d., pareikštas jo mintis. Jis tuomet su šeima ką tik buvo atvykęs į JAV. J. č. rašė: “Man buvo staigmena ir tikrai apsidžiaugiau skaitydamas Jūsų eilutes, kad esate apsigyvenę šioje šalyje, žinoma, mūsų laimė galės būti pilna tik tada, kada mūsų Tėvynė Lietuva atgaus savo laisvę ir nepriklausomybę. Mes atvykome į U. S.A. balandžio 17 d. iš Anglijos, kur aš buvau su šeima nuvykęs kaip “European volunteer worker”. Anglijoje gyvenome 8 mėnesius, ir per tą laiką susitaupėme bedirbdami kiek pinigų kelionei į šį kraštą.

Apsistojome pas mūsų prietelius p. p. Trečiokus. Po kelių mėnesių gavome darbo. Aš dirbu mažoje radijo dalių dirbtuvėlėje: uždirbu 35 dol. savaitei, mano sūnus dirba prie centrinio šildymo įrengimų, ir gauna savaitei apie 30 dol. Palengvėle jieškosime geresnio darbo, radę pakeisime darbovietę”.

Generolas J. Černius tik atvykęs Amerikon skuba užmegzti ryšį su senesnės kartos lietuviais, su jais bendrauja ir sielojasi mūsų tėvynės ir visų lietuvių žiauriu likimu. Jo žodžiais:

“Čia gyvenant teko pabuvoti pas vietinius lietuvius, su kuriais tenka pasidalyti mintimis ir apibūdinti bei paaiškinti mūsų Tėvynės likimą, lygiai kaip ir likimą tų tūkstančių lietuvių, pabėgėlių nuo komunistinio teroro, kurie šiuo metu vargsta Europos D. P. stovyklose“.

Gen. Černius rūpinasi likusiais Europoje lietuviais ir nori — jieško būdų — jiems padėti. Jam rūpi pabėgėlių likimas. Jo žodžiais: “Tikimasi, kad ‘bill’, įleisti į JAV mases pabėgėlių iš įvairių, komunistų, rusų okupuotų, kraštų, bus svarstomas Kongrese Vašingtone, ir politikų bei žinovų manymu, įstatymas, gal su kai kuriomis pataisomis, praeis, ir mūsų tremtiniai didesniame skaičiuje susilauks galimybės atvykti į Ameriką“. Kai tą laišką rašė, prieš 15 metų, generolas gyveno su šeima Newark, N. J., dabar, jau visa eilė metų, J. Černius, kaip inžinierius, dirba Flinte, General Motors CO, kur eina atsakingas (konstrukcijų skyriuje) pareigas.

Baigiant reikia tarti, jog J. Černius yra didelė asmenybė ne vien dėl to, kad jį matėme praeity, laisvojoje Lietuvoje karjeros pakopomis augštai iškilusį, bet dėl to, kad jis ir šiandien yra šviesus pavyzdys, kaip reikia dirbti ir aukotis savo tautai, kaip galima pasiekti didesnio sutarimo ir vienybės, nesiskirstant į “didžiuosius” ir “mažuosius”.

Gen. J. Černius tikrai myli kiekvieną susipratusį ir savo tautos laisvės idealams pasiekti pasišventusį lietuvį. Užtat niekas šiandien nesistebi, kad įvairiuose lietuvių parengimuose bei minėjimuose, piknikuose ar kur kitur, visad generolą supa būrelis lietuvių. Kiekvienam jis randa tinkamą žodį. Užtat kas kartą susipažino su juo, niekad pikto žodžio prieš gen. J. Černių netars.

Tai gyvas pavyzdys didelės asmenybės ir tauraus lietuvio patrioto. Ilgiausių metų sukaktuvininkui!

Biografijos pėdsakus pasekus

Jonas Černius gimė 1898 m. sausio 6 d. Panevėžio ąps. Kupiškio m. Pradžios mokslą ėjo Kupiškyje, gimnaziją lankė Panevėžyje. Augštąjį inžinerijos mokslą baigė Belgijoje, Briuselyje, 1929 m., o Karo akademiją (Ecole Supérieure de guerre) Prancūzijoje, Paryžiuje 1932 m., kur jam buvo įteiktas generalinio štabo karininko karo mokslo baigimo diplomas.

Jonas Černius—Nepriklausomybės karo dalyvis, savanoris. Į Lietuvos kariuomenę įstojo 1919 m. kovo 4 d. ir 1919 m. liepos 6 d. baigė Karo mokyklos pirmąją laidą. Dalyvavo kovose dėl Lietuvos laisvės 3-me pėst. pulke. Užgesus karo ugniai, Jonas Černius perkeliamas taikos kūrybiniam darbui į Inžinerijos dalinius. Nuo 1932 m. jis ėjo Karo technikos štabo viršininko pareigas ir, be to, Augštuosiuose karo technikos kursuose ėjo lektoriaus pareigas. 1934 m. perkeltas į Kariuomenės štabą — gen. štabo (3) operacijų skyriaus viršininku; tais pat metais skiriamas Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos viršininku: pakeliamas pulkininku. Nuo 1935 m. iki 1939 m. ėjo kariuomenės štabo viršininko pareigas. Pakeliamas (1937 m.) brigados generolu. Nuo 1939 m. kovo 30 iki 1939 m. lapkričio 22 d. Lietuvos prezidento A. Smetonos pakviestas, gen. J. Černius sudarė koalicinę Lietuvos vyriausybę ir buvo ministeriu pirmininku. Nuo 1939 m. lapkričio galo vėl grįžęs į Lietuvos kariuomenę, ėjo I pėst. divizijos vado pareigas. 1944 m. spalio men., kaip ir daugelis mūsų, pasitraukė į Vokietiją. Aštuonis men. jis gyveno Anglijoje 1947 m., o 1948 m. su šeima išlipo Atlanto pakrantėje New Yorke. Kurį laiką dirbo Balfo centre ir kitur. Pagaliau visą eilę metų tarnauja General Motors Co. inžinieriumi Flinte, Mich., iš kur šiais metais jis išeina į pensiją.