PRISIMINTINAS PRAEITIES LIETUVYBĖS ŽIBURYS

BALYS PUPALAIGIS

Kam teko traukiniu keliauti iš Kauno į Vilnių, daugelis pastebėjo kairėje geležinkelio pusėje ežerą. Jo vienas galas siekia geležinkelį, o kitas — kalnelį, ant kurio stovi graži raudona gotikinė dvibokštė Žaslių bažnyčia.

Kaip tas kalnelis, taip ir bažnyčia nėra paprastos reikšmės. Pagal Balinskio “Staro-žytna Polska i Wielkie Księstwo Litewskie” padavimą, kalnelyje yra palaidota Lietuvos kunigaikščio Kerniaus duktė, kunig. Živibundo žmona, o kunig. Kukovaičio motina Pajauta, mirusi 13-me amžiuje; pagonystės metu ji buvo laikoma deive. Bažnyčia gi yra Kaišiadorių vyskupijos prokatedra.

Pirmoji Žaslių R. kat. parapijinė bažnyčia ant Pajautos kapo buvo pastatyta 1517 metais. Ją dvarininkai Naciai 1533 m. buvo atnaujinę. Dabartinė prokatedra atsirado a. a. kun. Kibelio rūpesčiu ir pastangomis.

Kun. Kazimieras Kibelis gimė 1868 m. Kvėdarnos parap., Tauragės apskr., o mirė džiova Žasliuose 1902 m. vasario mėn. 3 d. ir čia šventoriuje palaidotas. Dvasinę seminariją jis buvo baigęs Vilniuje. Kunigu įšventintas 1890 m., o Petrapilio Dvasinėje Akademijoje buvo įgijęs teologijos magistro laipsnį. Jis iš karto buvo paskirtas Vilniaus dvasinės seminarijos profesoriumi. Lenkomanai pastebėję, kad kun. Kibelis klierikų tarpe palaiko lietuviškumą, 1893 m. jį iškėlė į mažą Inturkės parapiją klebonu.

Tuo metu Žasliuose ėjo smarki kova tarp lietuvių ir lenkuojančių; reikėjo griauti seną medinę bažnyčią ir statyti naują, mūrinę; tad reikėjo energingo, sumanaus ir veiklaus klebono.

Žaslių parapija katalikais buvo gausi; klebonija turtinga; tad labai viliojo lenkus kunigus. Kad Žaslių didžiulė parapija buvo lietuviška, abejoti netenka, nes iš virš 10,000 parapijiečių, tik apie 1,000 buvo lenkuojančių, tačiau Vilniaus vyskupai klebonais ir vikarais skirdavo kunigus lenkus, visai lietuviškai nemokančius.

Ir keista buvo: lietuvių vaikus, lenkiškai nemokančius, pirmai komunijai ruošdavo lenkiškai.

Ilgai lietuviai buvo ramūs, bažnyčios vyriausybei nedrįso priešintis, nes tikėjo, kad taip turi būti ir, kaip kunigai sakė, Dievas tik lenkiškai supranta.

Pagaliau atsirado daugiau lietuvių kunigų. 1882 m., tik ką įšventintą, kun. Aleksandrą Burbą paskyrė į Žaslius vikaru. Klebonas buvo lenkas kun. Szmigiro, kuris lietuviškai nemokėjo. Kalėdodamas kun. Burba pamatė, kad beveik visi parapijiečiai kalba lietuviškai, o meldžiasi kažkokia lenkiška mišraine, todėl jis pradėjo mokyti lietuviškai melstis ir ėmė sakyti lietuviškai pamokslus. Šis kun. Burbos apaštalavimas nepatiko lenkams kunigams ir dvarininkams. Jų pastangomis kun. Burba buvo iškeltas į kitą parapiją, bet jo atgaivinta parapijiečiuose lietuviška dvasia pakilo: žmonės reiškė protestus, reikalavo lietuviškų pamokslų ir pamaldų. Kilo kova. Vyskupijos valdžiai patekus kun. L. Zdanavičiui, 1890 m. buvo leista Žaslių bažnyčioj giedoti lietuviškai ir kunigams mokyti vaikus lietuviškai katekizmą.

Lenkuojantieji tokiu vyskupijos patvarkymu pasipiktino, kėlė bažnyčioje triukšmą ir

net muštynes. Vyskupijoj skundų buvo iš abiejų pusių. Įsivyravus bažnyčioj suirutei, vyskupijai teko imtis, nors ir nepalankių jai, priemonių — rasti tinkamą lietuvį kleboną.

1894 metais Žaslių klebonu buvo atkeltas šviesus lietuvis kun. Kazimieras Kibelis; 1897 m. jis dar buvo paskirtas ir Merkinės dekanu.

Žasliuose kun. Kibelis visu uolumu pradėjo kelti parapijiečių tautinį susipratimą. Lietuviškų knygų jam pristatydavo kun. K. Kazlauskas, kuris buvo du kartus Žaslių geležinkelio stotyje kratomas.

Pirmą kartą kun. Kazlauskas nieko draudžiamo su savimi neturėjo. Antrą kartą žandarai kratydami jo valizą, rado ant viršaus brevijorių, nosines ir panašiai, o apačioje buvusių lietuviškų knygų jie taip ir nepastebėjo.

Lenkuojantieji matydami, kad Žaslių parapijoj kas kart vis labiau kyla tautinis susipratimas, apskundė kun. Kibelį policijai, kad jis platina lietuvišką draudžiamą literatūrą. Įvyko krata. Naktį 12 vai. žandarmerijos pulkininkas su padėjėjais ir policija apsupo kleboniją ir nuodugniai ją iškratė. Zakristijonas Piliponis savo kambary turėjo pasikabinęs ant sienos švarką, kurio kišenėse buvo keli Tėvynės Sargo ir Varpo numeriai. Žandaro akivaizdoje jis pakilo iš lovos, nukabino nuo sienos švarką, apsivilko ir taip liko nekratytas.

Krata truko ligi pusryčių. Klebonijoj buvo nieko nerasta. Kun. Kibelis žandarui pareiškė: “Dabar, tamstos, atlikę savo pareigą, prašom su manimi papusryčiauti ir pasikalbėti”. Pusryčiaujant kun. Kibelis sako pulkininkui: “Aš skundžiamas vien už tai, kad esu lietuvis ir kad ginu lietuvius nuo sulenkėjimo. Aš galvoju, kad valdžia negali man to skaityti baustinu”.

Bičiuliškai pasikalbėjus, pulkininkas sutiko su kun. Kibelio nuomone ir pasakė, kad jis ateityje panašiems skundams daugiau nebetikės. Ir iš tikro, kun. Kibelis vėliau patyrė, kad skundikai žandarų pritarimo daugiau neberado. Po to kun. Kibelis dar uoliau ėmėsi šviesti lietuvius.

Lenkuojantieji, nieko nelaimėję žandarmerijoj, kiekviena mažiausia proga pradėjo su skundais vykti į Vilnių pas prelatus. Juozas Civanovičius iš Žaslių, kuris nemokėjo poterių nei lenkiškai nei lietuviškai, apskundė kun. Kibelį prelatui kun. Aleksandrui Hryneweckiui už tai, būk jam neduoda “vainiko” (jungtuvių) dėl nemokėjimo poterių lietuviškai. Prel. Hry-neweckis prisiuntė kun. Kibeliui, užrašęs ant vizitinės kortelės, tokį aštrų lenkomanišką į-spėjimą: (Vertimas iš lenkų kalbos): “Skubiai.

Jei nėra kanoninių kliūčių ir jei abi šalys yra katalikai, prašau tuojau išduoti jungtuvėms liudijimą Juozui Civanovičiui iš Žaslių, kuris tuokiasi su Anele Lidskonovaite iš Kazokiškių. Lietuvių kalbos nemokėjimas nėra kanoninė kliūtis. Nežinantieji lietuvių kalbos ir jos literatūros, gali būti išganyti ir jiems teiktina legali santuoka. Prašau lietuviškumą paslėpti kišenėje, daugiau nejuokauti, nes juokavimas prie gero neprives. Vyskupas ir konsistorija prieš kunigą dėl lietuviškumo manijos gauna skundų, todėl mes kunigą galim atleisti net į Ameriką. Laukiame Civanovičiaus bylos pabaigos”.

Kun. Kibelis, gavęs, tuoj atsakė tokiu laišku (versta iš lenkų kalbos):

“Illustrissime Domine! Nesu vaikas, sąžinės ir proto taip pat nepraradau, kad dėl kažkokių savo nepagrįstų kapryzų trukdyčiau tokį rimtą reikalą, kaip jungtuvės. Žaslių parapijoje (kurioje esu arti 4 metų) kasmet jungtuvių būna keliosdešimt, tačiau iki šiam laikui dar nebuvo atsitikimo, kad pasibaigus užsakams ką nors būčiau atsisakęs sutuokti ar išduoti jungtuvėms liudijimą, be skirtumo, kaip ponai jaunavedžiai kalba: vokiškai, prancūziškai, lenkiškai ar net lietuviškai. Ir šiame su Civanavičiumi atsitikime, jei nedaviau jam jungtuvėms liudijimo, turėjo būti priežastis. Mano galvojimu, turiu teisę iš Didžiai Gerbiamo Kunigo Prelato, kaip iš Bažnyčios Dignitoriaus, reikalauti išaiškinti faktiną priežastį, dėl kurios neišduodu Civanavičiui liudijimo. Užuot išaiškinus priežastį ir pagrindus, kodėl aš atsisakiau išduoti Civanavičiui liudijimą, Didžiai Gerbiamas Kunigas Prelatas pajuokia save insinuacijomis mano adresu dėl “lietuviškumo manijos” ir duodamas man įsakymą, kurio, pagal kanonų nuostatus, neturiu teisės įvykdyti. Civanavičiui neišdaviau liudijimo jungtuvėms dėl to, kad Žaslių bažnyčioj nebuvo jo užsakų. Užsakų nepaskelbėme dėl to, kad Civanavičius pas mus jų neužsakė, kas matosi iš užsakų knygos. Pagaliau šį reikalą asmeniškai perduodu Jo Ekselencijai Kunigui Vyskupui. Kad nežinojimas kokios nors literatūros ar kalbos, lietuvių ar lenkų, nėra kanoninė priežastis legaliai jungtuves atlikti, ir kad tas yra nereikalinga išganymui, lygiai gerai žinau, kaip ir Didžiai Gerbiamas Kunigas Prelatas. Nereikalinga buvo mane apie tai informuoti. Aš dar seminarijos mokykliniame suole girdėjau ir neužmiršau, kad išganymui, mažiausia, pagrindinių šventojo tikėjimo tiesų žinojimas yra tikrai reikalinga ir parapijoje kunigas turi pareigą šių tiesų reikalauti iš tikinčiųjų. Ar Civanavi-čius moka lietuviškai ar ne, tikrai nežinau, nes man net į galvą neatėjo mintis jo to paklausti. Taip pat dviejų-trijų metų bėgyje patirta, kad užtenka paberti ar įspėti kokį nors išdykėlį, kreivapriesaikininką, girtuoklį ar bendrai kokį nors piktadarį ir reikalauti jo pasitaisymo, — o jis, naudodamasis lengvu susisiekimu, tuojau vyksta į Vilnių su skundu ant kunigų, kad jie “litvomanai”, — reikalauja būtinai išpažintį atlikti lietuviškai, poterius kalbėti būtinai tik lietuviškai ir kitas nesąmones išdarinėja. Kaip parodo paskutinis brutalus ir prievartaujantis Didžiai Gerbiamo Kunigo Prelato laiškas Civanavičiaus byloje, pas kai kuriuos, Didžiai Gerbiamus Kunigus Prelatus jie randa dėmesį ir bylą laimi. Patyrimas pamokė, kad dabar “litvomanijos” arkliuku labai apsimoka naudotis ir juo galima toli nuvažiuoti, šmeižiant ir išgalvojant ant sau nepatinkamo kunigo bet kokių nesąmonių; kaip patirtis rodo, tam įrodymai nereikalingi. Užtenka pasakyti, kad kunigas “litvomanas” ir jau ... Išdarinėjamos tokios nesąmonės, kad net ten, kur vieno asmens žodžiuose tiesos negali būti, ir tai jie imami už tikrą pinigą. Apšmeižtas tokiu šmeižtu kunigas, lieka neapginamas, nes sykį kelių niekintojų apšauktas “litvomanu”, paprastai neturi ir neužsitarnauja mažiausio pasitikėjimo. Kas ten “litvomano” klausys! Tas pats Civanavičius, su kaž kokiu kitu jagamasčiu, šiandieną, su Didžiai Gerbiamo Kunigo Prelato laišku rankoje, ir pasiremdamas tuo laišku, tiek man prikalbėjo niekų ir nesąmonių, kad aš, kaip kunigas, pirmą kartą tą girdžiu. Nesu idiotas, kad nesuprasčiau, jog bet kokia “manija”, arba priešingos šalies katekizmas yra dalykas nesveikas, liguistas, netinkamas katalikui kunigui. Kas dėl grasinimo, kad Didžiai Gerbiamas Kunigas Prelatas už “litvomaniją” mane sugrūs į kažkokį narvą ir net išsiųs į Ameriką — tai Dievo valia! Girdėjau priežodį, kad Ponas Dievas didesnis negu Ponas Rimša. Kur aš supūsiu, man didelės reikšmės neturi, bet ir Illustrissime Domine gal turėtum atsiminti, jog nesi neklaidingas, taip pat ir nemirtingas.

Skundai, kuriuos gauna J. E. Kunigas Vyskupas ir konsistorija dėl mano tariamos litvomanijos, apie kuriuos Didžiai Gerbiamas Kunigas Prelatas savo laiške minite, tiek pagrįsti faktais, kaip ir proteguojamo Civanavičiaus byloje dėl liudijimo. Savo sąžine kaip kunigas tą sakau ir šaukiu liudininkais visą parapiją, kurioje klebonu esu jau ketvirti metai, išskiriant gal kokius 5, daugiausia 10, negarbingų mano niekintojų.

Žaslių bažnyčia

Didžiai Gerbiamo Kunigo Prelato ranka parašytą man Civanavičiaus byloje laišką saugosiu sau kaip brangų atminimą, kad galėčiau ir kitiems parodyti, kaip dar vieną įrodymą Jo didžiojo takto, geros valios, gilaus atidumo ir . . . nešališkumo. Su augšta pagarba, nužemintas tarnas Kun. K. Kibelis”.

Prel. Hryneweckis, gavęs tokį laišką, užsigavo, įpyko ir ėmė reikalauti vysk. Zwierowi-cziaus kun. Kibelį nubausti arba priversti, kad jo atsiprašytų. Vysk. Zwierowiczius pakvietė kun. Kibelį pas save ir ilgai mandagiai įkalbinėjo, kad jis prelato atsiprašytų. Kun. Kibeliui griežtai atsisakius tą padaryti, vyskupas pripažino jį turint pagrindą ir ėmė aiškinti savo keblią padėtį tarp jo ir prelato išsišokimo. Jis, pagaliau, paprašė kun. Kibelį tik užeiti pas Hrynoweckį. Galų gale, kun. Kibelis sutiko tik užeiti, bet ne atsiprašyti. Atvykęs pas prelatą pareiškė, kad atėjo pas jį nežinia dėl ko vyskupo siunčiamas. Prelatas su džiaugsmu jį sutiko ir ėmė aiškinti, kad jis pasiuntęs tokį laišką suklaidintas. Tuo visas incidentas ir baigėsi.

Po šio įvykio, panašiais klausimais turėdami nemalonumų su konsistorija, lietuviai kunigai visada kreipdavosi pas kun. Kibelį patarimo.

Kun. Kibelis ir prel. Gimžauskas buvo du artimi draugai. Prel. Gimžauskas mirdamas kun. Kibelį paliko savo testamento vykdytoju. Prel. Gimžauskui mirus, lietuviams kunigams autoritetu liko Žaslių klebonas ir Merkinės dekanas kun. K. Kibelis. Jis spietė apie save jaunus kunigus, nurodinėjo jiems veikimo gaires ir instruktavo juos, kaip gaivinti lietuvių tautinę sąmonę. Tačiau jis pats buvo silpnos sveikatos, džiovininkas, karštas ir temperamentingas žmogus. Dvasinė vyresnybė jį gerbė kaip gabų, skaitėsi su juo, bet dėl reiškiamų lietuviškų idėjų, rūpinosi jį apstatyti, kad galėtų parapijoj paraližuoti jo veikimą ir įtaką kaimynams lietuviams kunigams. Sunku pasakyti, atsitiktinai ar sąmoningai, jam buvo duotas vikaras kun. Borodičius, kilimo iš Panevėžio. Jis buvo žmogus suktas, be principų ir didžiausių karjeristinių polinkių. Atvažiavęs į Žaslius, pradėjo organizuoti už kun. Kibelio nugaros jam opoziciją. Parašė vyskupui biauriausių skundų ant kun. Kibelio, užaštrino santykius tarp miestelėnų, pasižymėjusio lenkų veikėjo Rumševičiaus ir kitokių šlėktelių. Kun. Borodičius viską darė, kad tik labiau sunervintų kleboną. Kun. Kibelis skundėsi, kad jo sveikata eina blogyn, o kun. Borodičius kasdien jo gyvenimą trumpina. Jis prašė vyskupo, kad kun. Borodičių atsiimtų, bet vyskupas jo prašymo nepatenkino.

Kai džiova perėjo į paskutinę stadiją, tik tada dvasinė vyriausybė kun. Borodičių iškėlė į mišrią lietuvių parapiją Kliučionyse klebonauti.

Šį iškėlimą kaimynai kunigai komentavo, kad pats kun. Borodičius prašėsi iškeliamas ir štai dėl ko:

Tuo metu Vilniuje gyveno atleistas iš Žemaičių vyskupijos ir Vilniaus vyskupijoj nepriimtas kun. Stasys Stakelė. Jis, neturėdamas darbo, važinėjo po Vilniaus vyskupiją jieškodamas lietuvių ir dirbo visu atsidėjimu, keldamas lietuviuose patriotizmą. Išgirdęs, kad Žasliuose vikaras kankina kun. Kibelį, kun. Stakelė važiuoja į Žaslius reikalo tvarkyti. Kun. Stakelė visuomet vaikščiodavo apdiržęs, sudėvėta apikakle, bet važiuodamas į Žaslius apsivilko švariai.

Atvažiavęs geležinkelio stotin, kun. Stakelė pasisamdė vežiką ir nuvažiavo miestelin. Tuo metu kun. Kibelis buvo Slavutoje, Voluinės gub., kurorte, o jį pavadavo kun. Borodičius. Klebonijoje kun. Borodičiaus jis nerado, mat, buvo išvažiavęs į Gegužynę. Ten Borodičius staiga buvo kviečiamas grįžti, nes būk tai, iš Vilniaus atvažiavęs kaž koks prelatas jo bylos tirti. Kun. Stakelė apskaičiavo laiką taip, kad kun. Borodičius gautų žinią, bet nesuspėtų grįžti iš Gegužynės, nes jis pats išvyksta į Gegužynę. Ten rado kun. Borodičių; bet jis, matyt, kun. Stakelės nepažino. Kun. Stakelė pasiėmė savo lagaminą ir pakvietė kun. Borodičių į sodą pasivaikščioti. Besišnekučiuodami priėjo Neries krantą. Būdamas didelis vyras, kun. Stakelė išsitraukė iš lagamino maišą, greitai užmetė jį kun. Borodičiui ant galvos ir sušuko: “Rupūže, aš tave prigirdysiu, jei tu čia man neprisieksi pasitaisyti ar bent išvažiuoti

Kun. K. Kibelio kapas Žaslių bažn. šventoriuje

iš Žaslių. Bet ir tada vis tiek mano rankos neišvengsi!”.

Kun. Borodičius pabūgo. Jis nuvažiavo į Vilnių ir pasiprašė iškeliamas. Grįžęs kun. Kibelis kun. Borodičiaus jau neberado. Tačiau jo sveikata kasdien ėjo blogyn. Ir, štai, daug dirbęs parapijai, su melu kovojęs, kentėjęs skriaudas, žadinęs lietuvius pakilti iš tautiško apsnūdimo, raginęs kovoti dėl savo prigimtų teisių, tik 35-ių metų amžiaus, šviesus lietuvis, kun. Kazimieras Kibelis 1902 m. vasario mėn. 3 d. užgęso.

Verkė parapijiečiai savo mielo klebono, o apjakę ir suklaidinti lenkuojantieji džiūgavo.

Kun. Kibelio lavonas buvo pašarvotas klebonijoj. Lietuviai jam į rankas įdėjo Vilniaus Aušros Vartų ŠvenčiausiosPanelės paveikslėlį su lietuvišku užrašu. Tą pastebėję lenkuojantieji, išlupo paveikslėlį iš rankų, metė žemėn ir kojomis sutrypė; o į jo rankas įkišo kitą, su lenkišku užrašu. Išniekintą paveikslėlį ir dabar dar viena sena Žaslių davatka laiko lyg kokį talismaną.

Kun. Kibelį palaidojo Žaslių bažnyčios šventoriuje ir ant jo kapo parapijiečiai pastatė paminklą, tačiau neatsispyrė ir pirmą vietą davė lenkiškam užrašui. Užrašas toks: “D. O. M. Ksiądz Kazimierz Kibelis Magister Sw. Teologii Proboszcz Zoselski †3 Lultego 1902 wieku lat 35 kpalanstwa 11 Pokoj Jego duszy”.

Žemiau lietuviškai:

“A. a. kunigas Kazimieras Kibelis 1868 †1902 Vasario 3 d. Per aštuonerius metus vargdamas su mumis — gražino mus prie Dievo — gražino mus prie tėvų mūsų — pastatęs namus Dievo žemiškus — laukia mūsų dangiškuose” (žodžiai ir kalba netaisyti). Jo portretas dar kabo Žaslių bažnyčios zakristijoj su tokiu užrašu: “Amžinam atminimui — Išmintingas, šviesus, praeities žiburys a. a. Kun. Kazimieras Kibelis M. S. Th. Žaslių Klebonas

Merkinės Dekanas †1902. m. II-3 d. Ilsėkis umksmėje šios šventovės kurią savo rūpesčiu sumanumu pastatei Dievo garbei, žmonių dievotumui, apylinkės puošnumui”.

Ir vyskupija rado reikalą mirusį kun. Kibelį pagerbti. Prelatas J. Kurczewski parašė “Przegląd Katolicki” nors ir trumpą, tačiau nuoširdų nekrologą, kuriame kun. Kibelį pavadino verus israelita, savo mylimu mokiniu ir idėjos kankiniu.

Čia aprašyti apie kun. Kibelį faktai paremti dar Lietuvoj užsilikusiais dokumentais arba jų nuorašais ir dar gyvų senų žmonių liudijimu. Bažnytiniu archyvu pasinaudoti, deja, negalima, nes išvežtas į Maskvą.