Partizanai: Istorija ir dabartis

Prof. St. Dirmantui 75 metai

Krašto aps. min. brig. gen. S. Dirmantas karo aerodrome

Profesoriui Stasiui Dirmantui, Liet. Veteranų S-gos Ramoves centro valdybos pirmininkui, 75 metai

A. RĖKLAITIS

MOKSLAS IR TARNYBA RUSIJOJE

Gimęs 1887 m. lapkričio 2 d. Raseiniuose. Pradžios mokslą ėjo Skaudvilėje. Toliau mokėsi Šilutėje ir Varšuvoje. Baigęs 1908 m. Vilniaus realinę mokyklą, savanoriu įstojo rusų karo tarnybon.

Karo tarnybą pradėjo jubiliatas Lietuvos žemėje —- Vilniaus karo apygardoje. Kaip 1-mos rūšies “volnoopredeliajūščy” buvo paskirtas į 3-čią raitosios artilerijos divizijoną — 5-tą rait. bat. A. Panemunėje. Čia, po pirmojo apmokymo, reikėjo duoti preisaiką. S. Dirmantas buvo tik vienas katalikas visoje baterijoje. Baterijos vadas pasiuntė savo “karietą” kunigui iš klebonijos parvežti, kad tą vienintelį kataliką prisaikdintų atskirai nuo pravoslavų. Į raitųjų artileriją, panašiai kaip ir į gvardiją, tuomet katalikai paprastai nebūdavo skiriami. Tad 5-tas rait. bat. vadovybė buvo didžiai nustebinta jo paskyrimu. Jis nuolat būdavo klausinėjamas, kaip ir kokiu būdu čia pakliuvo.

Reikia pastebėti, kad A. Panemunė ir Kaunas buvo vietovės, kur jubiliatas savo karo tarnybą pradėjo rusų kariuomenėje, o ją tęsė ir baigė jau nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje.

Anais metais jam teko raitosios baterijos sudėtyje dalyvauti Pabradės poligono šaudymo pratimuose ir vėliau manevruose Mauručiai—Kaunas—A. Panemunė rajonuose. Pabradės poligone buvo paskirtas “ordo-nancu” prie Rusijos vyr. artilerijos inspektoriaus, didžiojo kunigaikščio Nikolai-Nikolajevičiaus, kuris vėliau tapo vyr. karo vadu.

Į pirmąjį karininko laipsnį egzaminus laikė Vilniuje 1909 m. rudenį. Jubiliatas prisiminė, kad egzaminų metu turėjo visą bateriją nutaikyti šaudymui į nurodytą taikinį, šaudymas pavyko. Blogiausią laipsnį gavo iš topografijos, kurią vėliau taip labai pamėgo, kad net tapo topografijos mokytoju.

1913 m. buvo pašauktas karo žinias atnaujinti į Možaisko poligoną (netoli Maskvos). Čia 17-me mortirų divizijone jam teko pasipraktikuoti prie gautų naujų gaubicų. Pakartojimo tarnyboje buvo tik pusantro mėnesio. Visą tą laiką gyveno su savo šeima Novinkų kaime. Toje vietovėje, jubiliato teigimu, Algirdo — Vytauto laikais ėjo Lietuvos siena su Maskva — tik keliasdešimt kilometrų nuo Kremliaus vartų.

1909 m. įstojo į Maskvos geodezijos institutą, kurį 1914 m. baigė inžinieriaus diplomu. Tais pačiais metais gavo Rygos privatiniame technikume lektoriaus vietą. Iš čia išvyko dviem mėnesiams į Tomsko technologijos institutą painstruktuoti kalnų geodezijoje instituto studentus, čia jubiliatas pergyveno pirmuosius įspūdžius I Pas. karui įsiliepsnojus.

Buvo mobilizuotas. Jei nebūtų buvęs tuo metu Tomske, tai, karui prasidėjus, būtų žymiai anksčiau patekęs į frontą. Dabar gi, kaip mobilizuotas, buvo paskirtas į besiformuojančią Kalugoje, toli nuo fronto, 57-tą art. brigadą — 4-ton bat. jaunesniuoju karininku. Dalinys susiformavo ir pasikrovė į traukinį. Kryptis — frontas — Rytprūsiai. 1914. VIII. 13 jubiliatas su savo daliniu peržengė Vokietijos sieną ties Virbaliu. Jam, kaip mokančiam vokiečių kalbą, buvo duotas uždavinys — su raitų žvalgų būriu apsaugoti dešinįjį baterijos sparną, žygiavo per karo audros nuteriotą Lietuvos žemę. Matyti vaizdai: žmonės iš ūkių išsibėgioję, seniai ir ligonys palikti be priežiūros — guli po kelias dienas lovose .. ., išbadėję, ištroškę . .. Gyvuliai kai kur paleisti. Ganosi kaip išmano. O daugiausiai uždaryti tvartuose. Pajutę priartėjusius žmones — bliauja. Pravėrus duris — veržiasi laukan karvės, vištų ir žąsų debesys . . . Tvartuose matosi karvių lavonai. Kitos su patinusiais tešmenimis, prašosi melžiamos .. . Ir žuvusių karių lavonai po kelias dienas gulį ir nepalaidoti. Vaizdas buvo šiurpus. Po kelių dienų žygio buvo pasiekta Įsrutis. Čia armijos vadas gen. Rennenkampfas priėmė dalinių paradą.

Jubiliatas pasakojo, kad rusų armija, įėjusi į Mažąją Lietuvą, ka-

Stasys Dirmantas tik ką baigęs Vilniaus Realinę mokyklą 1908 metų pavasarį.

riškų virtuvių mažai tenaudojo. Maitinosi iš vietinių išteklių. Tik duonos ir druskos nebuvo. Tačiau kareivių duonmaišiai ir visokie vežimai kaskart darėsi pilnesnį karo grobio. Įvairios šviežios mėsos — vištų, ančių, žąsų buvo iki valios. Nuo persivalgymo ruskeliai pradėjo masiniai sirgti.

S. Dirmantas buvo aktyvus mūšių prie Tannenbergo ir Mozūrų ežerų dalyvis. Kai ruskiai tapo sumušti vokiečių maršalo Hindenburgo, reikėjo jiems trauktis atgal. Bet tai nebuvo drausmingos kariuomenės pasitraukimas. Tai buvo stačiai paniškas bėgimas palaidos, tik uniformuotos masės. Tada jubiliatas patyrė visus karo baisumus, kančias ir chaosą. Jam tada kildavo klausimas, dėl ko ir už ką žmogus kare žūsta ir kenčia?! Jį kartais apimdavo antimilitarinis nusiteikimas. Vieną dieną tokios nuotaikos įtakoje, po pasitraukimo iš Rytprūsių, Lietuvos žemėje, Paverknės sodyboje, vieno kambario sienos apmušale, ties savo lova, kurioje gulėjo, jis įrašė savo prieškarinį nusiteikimą. Nepriklausomybės laikais tą įrašą buvo užtikęs žinomas Lietuvos vandenų tyrinėtojas prof. Kolupaila. Dabar Paverknės sodyba jau buvo naujo savininko dr. plk.  J. Vėbros nuosavybė.

Nuo 1914.12. 20 iki 1915.11. 30 jubiliatas buvo 2-jo rait. artilerijos divizijom) adjutantu, ši vieta jį išgel-

Lietuvos artilerijos kapitono uniformoje 1920 m.

bėjo nuo ankstyvos vokiečių nelaisvės. Mat, po jo paskyrimo adjutantu, jo baterija, žygiuodama nakties metu, keliu Kolno - Jansburg, su visais karininkais, kareiviais ir pabūklais pateko vokiečių nelaisvėn. Jis gi, būdamas adjutantu prie divizijos štabo, to likimo išvengė.

Pabaigoj 1915 m. pozicinio karo tarpsniui prasidėjus, jis, kaip inžinierius, nuo 1915.12. 2 buvo komandiruotas vakarų fronto inžinerijos generolo žinion. Paskirtas buvo į IV armijos inžinierių valdybą. Jubiliatas vadovavo pozicijų įrengimo darbams Lietuvos įvairiose vietovėse: prie Neries, Nemuno, Baranovičiuose ir kitur. Tokius pat darbus vykdė Besarabijoje ir vakarų Rusijos plotuose.

Dėl kilusios Rusijoje revoliucijos armija ir frontas prieš vokiečius griuvo. Sekė bolševikų įsigalėjimas ir taikos su vokiečiais pasirašymas. S. Dirmantas 1917 m. prieš Kalėdas atsipalaidavo iš suirusios rusų kariuomenės ir susijungė su savo šeima, kuri tada gyveno Maskvos apylinkėje.

TARNYBA IR DARBAS LIETUVOJE

Lietuvon S. Dirmantas grįžo 1918 m. Tada mūsų tėvynė kėlėsi laisvam, nepriklausomam gyvenimui. Atkuriant Lietuvos valstybę atsivėrė dideli ir platūs darbo barai. O patyrusių atkūrėjų ir kvalifikuotų kadrų įvairiom sritim buvo didžiausias trūkumas. Tad S. Dirmanto asmenyje atsikurianti Lietuva susilaukė vertingos pajėgos. Vos tik apsišilęs tėvynės pastogėje, S. Dirmantas įsijungė į jos administracinį, mokslinį ir karinį gyvenimą.

1918.11.11 jis skiriamas žemės Ūkio ir Valstybės Turtų ministerijos įgaliotiniu Ukmergės — Vilniaus rajonui. Kartu jis buvo čia ir miškų urėdu. 1919 m. jam pavesta įsteigti matininkų kursus prie Žemės Ūkio ministerijos. Įsteigtuose kursuose jis kurį laiką lektoriavo.

1919. II. 7 pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Nuo tos dienos buvo paskirtas į karo mokyklą vyresniuoju artilerijos instruktorium.

1920 m. pavasarį vadovavo ekspe-

Vytauto Didžiojo paminklui statyti komitetas. Iš k.: mjr. Mikštas, plk. Vyšniauskas, plk. inž. Dirmantas, kpt. Dainius ir mjr. inž. Jurskis.

dicijai į bolševikų pafrontę. Ekspedicijos grupę sudarė būrys kareivių su ltn. Oleka (operos solistas) ir bolševikų kalinių tūlas kiekis. Tikslas buvo iškeisti bolševikus kalinius j 1919 m. Kapsuko Maskvon išgabentus lietuvius įkaitus. Į pafrontę vyko per Latviją. Ekspedicija užtruko trejetą savaičių. Su iškeistais lietuviais:    operos soliste Grigaitie

ne, p. Dirmantu (jubiliato brolis), Biručiais, A. Grauroku ir kitais, jis laimingai grįžo Kaunan.

1919, 1920 ir 1921 m. jis buvo Krašto Aps. ministerijos komandiruotas į Berlyną įvairiais tarnybiniais reikalais.

Tolimesnis jubiliato tarnybos kelias: 1922.I.20 pakeltas į majoro laipsnį. 1924. II. 15 paskirtas Augštų-jų karo Technikos kursų viršininku. 1924 m. atstovavo Lietuvos universitetą steigiamajame Pabaltijo geodezinės konvencijos suvažiavime Helsinkiuose. 1925. V. pakeltas į plk. ltn. laipsnį. 1926.I. 1 paskirtas Krašto Aps. ministerijos Karo Mokslo valdybos viršininku. Dalyvavo fotogrametrijos tarptautinės draugijos suvažiaVime ir Pabaltijo geodezijos konferencijose 1927 m. Rygoje ir 1938 m. Kaune. 1927. VIII. 27 pakeltas į pulkininko laipsnį. Paskirtas karo technikos viršininku, pareigas pradėjo eiti 1927. VIII. 23. 1929. VIII. 14 paskirtas Vytauto Didžiojo Karininkų Kursų viršininku. Nuo 1933. IX 15 iki 1935.XI.2 buvo iš karo tarnybos išėjęs atsargon. Respublikos Prezidento aktu priimtas tikrojon karo tarnybon 1935.XI.2. ir paskirtas Krašto Apsaugos ministeriu. Pakeltas į brigados generolo laipsnį 1937. II.10. Tačiau 1938.IV.21. atsistatydino iš Krašto Aps. ministerio pareigų ir paleistas iš tikrosios karo tarnybos į atsargą.

Būdamas tikroje karo tarnyboje lektoriavo Karo mokykloje, Augštuose Karo Technikos, Vytauto Didžiojo karininkų ir įvairiuose kituose kursuose, dėstydamas artileriją, topografiją, topometriją ir geodeziją.

Apdovanotas: D. L. K. Gedimino 2-jo laipsnio ordinu, Vytauto Didžiojo 3-jo laipsnio ordinu ir Prancūzijos Respublikos Garbės Legiono 2-jo laipsnio ordinu.

DARBAS ŠVIETIMO MINISTERIJOJE

1921-22 m. jubiliatas Augštųjų kursų Kaune geodezijos lektorius. Lietuvos universiteto geodezijos katedros docentas nuo 1922.III.22. O nuo tų pačių metų X.l. kartu ir geodezijos kabineto vedėjas. Nuo 1930.VI. 1. Vytauto Didžiojo universiteto geodezijos katedros ekstraordinarinis profesorius, o nuo 1934.IX.26 kartu ir technikos fakulteto bibliotekos vedėjas; 1923 - 1935 m. dėsto geodeziją Kauno Augštojoje technikos mokykloje. Po ilgesnės pertraukos 1938.V. vėl įsijungia į universiteto profesūros darbą. 1940 m. rudenį paskirtas topometrijos katedros vedėju. 1941.XI.1. - 1944.VII.7. buvo statybos fakulteto dekanu.

Nepriklausomybės laikais jubiliatas parašė visą eilę knygų bei vadovėlių. Iš jų paminėtini: Patrankos ir baterijos nutaikymas, 1919    m..

Patrankos sviedinys, 1920 m., Topografija, 1923 m., Nivelirų konstrukcijos, 1932 m., Techeometrijos principai ir instrumentai, 1932 m., Pagrindinės paklaidų teorijos žinios ir jų taikymas matavimo rezultatų derinimui, 1932 m., Topometrijos kursas, 1940-1943    m., eilė specialių straipsnių Mūsų žinyne ir Kosme (žinios iš LE).

IŠEIVIJOJE

Pasitraukęs iš Lietuvos, S. Dirmantas apsistojo Vokietijoje. Gyveno Reutlingene. Čia dirbo VLIKo vykdomosios tarybos finansų tarnyboje ir planavimo komisijoje. Lektoriavo lietuvių technikos mokykloje — Nuertingene - Schwaebisch Gmuende. Buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Reutlingeno skyriaus pirmininku. 1958.V.3, įsteigus Nuertingene Lietuvos profesorių užsienyje sąjungą, buvo jos pirmininku.

Atvykęs į JAV 1950.IV.4. apsigyveno Chicagoje. Ir čia jubiliatas tuojau įsijungė į lietuvių išeivių organizacinį ir kultūrinį gyvenimą. Jis yra veiklus L. V. S. Ramovės narys nuo Sąjungos įsisteigimo pirmųjų dienų. O nuo 1959.V.3. yra Sąjungos centro valdybos pirmininku. Dalyvauja Lietuvių profesorių draugijoje nuo jos įsisteigimo Vokietijoje 1947 m. ir JAV nuo 1950 m., o taip pat Lietuvių Inžinierių ir Architektų organizacijoje Lietuvoje ir čia šiame krašte, yra įsijungęs ir į LB darbą. Be to, jis yra narys Vilniaus krašto lietuvių d-jos. Darbuojasi Lietuvos tyrimo institute. Priklauso Lietuvos istorikų ir studentų Šalpos d-joms. Būdamas L.V.S. Ramovės centro valdybos pirmininkas, jis įeina į žuvusiems Dėl Lietuvos Laisvės paminklo globos komitetą ir yra jo pirmininkas. Jis yra iždininkas komiteto invalidui prof. S. Kairiui remti. Talkininkauja LE jos dideliame darbe. Be visų čia paminėtų darbų ir pareigų šiuo metu prof. S. Dirmantas yra Lietuvių profesorių d-jos Amerikoje ir

Pasaulio Lietuvių inžinierių s-gos pirmininkas.

Išeivijoje jo rašyti straipsniai, laikas nuo laiko, pasirodo KARYJE, Drauge, Dirvoje, Naujienose ir Technikos žodyje.

Būdamas dideliu kelionių mėgėju, jis įstojo į JAV National Geographic Society Travel Club. Dar tikisi aplankyti Europos kontinentų studijų tikslais.

DIDELIO DARBO PLANAS

Mūsų gerbiamas jubiliatas yra gerai išstudijavęs ir susipažinęs su Lietuvos valstybės ir jos apsaugos bei karybos istorija nuo pačių seniausių laikų. Ir naujausios literatu" ros tais klausimais pas jį netrūksta. Jis domisi, kas naujo parašoma iš lietuvių tautos ir jos valstybės gyvenimo laisvame ir komunizmo pavergtame pasaulyje. Profesorius jaučia didelę meilę Lietuvos garbingai praeičiai. Sielojasi, kad mes ją mažai pažįstame. O jei ką žinome, tai tik paviršutiniškai. Jis sako, kad mūsų istorikai, liesdami mūsų valstybės senovės apsaugą — karybą, rašo tik apie karų priežastis, pamini didesnius mūšius, bei vadų vardu, arba vykusias politines permainas ir baigia taikos sąlygų surašymu. Bet jie nutyli apie kariuomenę, kuri ginklu kariauja, krauju tautos laisvę gina. Iš kur ji atsiranda, iš ko ji sudaryta, kaip organizuota, apginkluota, aprūpinta? Kas su ja pasidaro karui pasibaigus ? Į tuos klausimus mūsų istorikai neduoda atsakymų. Tai didelė spraga. Profesorius yra pasiryžęs ją užkišti. Bet ne tik tas jam rūpi. Faktas yra, kad Žalgirio mūšis yra plačiau istorikų aprašytas, tačiau vėlesnių laikų mūsų tautos svarbūs žygiai yra pasilikę šešėlyje. Ypač lietuvių literatūroje apie tai mažai tekalbama. Tad, mūsų gerbiamas jubiliatas sako, kad jam labiau rūpi Vytauto žygis iki Vorkslos, ar XIV amžiaus karai su vengrais ir lenkais dėl Valuinės ir Padolės. Bet labiausiai — tai paskutinių mūsų senos valstybės šimtmečių kariuomenė. Tai toki yra prof. S. Dirmanto ryžto objektai. Jis yra užplanavęs visą tai aprašyti. Jo veikalo tema:    Lietuvos DidžiosiosKunigaikštijos karyba ir priede — Trys mūsų paskutinieji karai su Rusija XVIII amžiuje. Neabejotina, kadprofesorius šį užsimojimą įvykdys. Maldaujame Augščiausiojo, kad jam suteiktų sveikatos ir ištvermės šiame naudingame tautiniame darbe.

Prie statomo Vytauto Didžiojo paminklo A. Panemunėje 1931 m. Darbas skulptoriaus Vinco Grybo. Iš dešinės:    Vytauto Didžiojo karininkųkursų v-kas plk. S. Dirmantas, plk. Butkūnas, p. Mikulskis ir šeimos

PABAIGAI

Jubiliatą pažinau iš arčiau. Nepriklausomybės laikais jis buvo mano mokytojas Karo mokykloje, Augš. Karininkų kursuose, egzaminuotojas į užsienio generalinio štabo akademiją ir viršininkas, kada buvo Krašto Apsaugos ministeriu. Išeivijoje ilgesnį laiką teko su juo bendradarbiauti Lietuvių Veteranų Sąjungos Ramovės centro valdyboje.

Jubiliatas yra gilus ir nuoseklus visuose savo plačiuose darbuose. Jis visas gyvenimo problemas sprendžia profesorišku įsigilinimu. Faktai, dokumentai, konkretūs patyrimai yra jo veikloje sprendimų elementai. Suplanuotus darbus neatleidžiamai vykdo iki sėkmingo galo. Knyga — jo kasdieninis palydovas. Labiausiai mėgsta gilintis į Lietuvos istoriją, gamtą ir geografiją. Tų sričių naujausius leidinius profesorius tuojau įsigyja ir išstudijuoja. Jis — didelis kelionių mėgėjas. Turėjo progų ir laimės apkeliauti visas Pabaltijo valstybes, Rusiją, Vokietiją, Prancū-

Vėliavos jteikimas 3-čiam Geležinio Vilko dragūnų pulkui stovykloje — Tauragės dvare 1937 m. Respublikos Prezidentas A. Smetona įteikia vėliavą pulko vadui gen. št. plk. A. Rėklaičiui (priklaupęs). Iš dešinės: Krašto Apsaugos ministeris gen. S. Dirmantas, kavalerijos v-kas gen. K. Tallat-Kelpša, kariuomenės vadas gen. St. Raštikis ir kiti.

ziją, Rumuniją ir kitus kraštus. I Pas. karo metu jam daugiausiai teko buvoti istorinės Lietuvos vakarų, pietų ir rytų pasieniuose. Tie plotai jam tada primindavo Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir Vytauto Didžiojo — galingos Didžiosios Lietuvos laikus. Ta garsi tautos praeitis įsirėžė jo sąmonėje studentavimo laikais. Nuo tada, greta savo specialybės studijų bei karo mokslo, jis kiekviena proga stengiasi labiau pažinti mūsų tautos ir valstybės praeitį. Tad šiandieną jubiliato asmenyje matome ne tik profesorių, inžinierių ir augšto laipsnio karų, bet ir istoriką — didelį mūsų praeities žinovą.

Ir šiandieną, sulaukęs 75 metų amžiaus, jis darbingas, pajėgus ir judrus. Veikliai dalyvauja lietuvių išeivių organizaciniame, kultūriniame ir bendruomeniniame gyvenime. Už tai jis nusipelnė visų nuoširdžių lietuvių padėkos ir pagarbos.

Brangiam mūsų jubiliatui linkime daug, daug ilgų, sveikų ir laimingų metų.