ATSIMINIMAI IŠ 1926 METŲ GRUODŽIO 17 DIENOS

P. GENYS

Kaip ir kiti pulkų vadai, tą dieną buvau iškviestas Kaunan į prezidento K. Griniaus 60 metų jubilėjaus iškilmes. Apsistojau Karininkų Ramovės bendrabutyje.

Gruodžio l6 d. vakare, ramovės valgykloje, plk. Rusteika atvirai kalbėjo, kad šią naktį kas tai įvyks . . .

Vidurnaktį buvau prižadintas dviejų kariuomenės štabo adjutantų. Jie pranešė, kad nauja valdžia kviečia mane į štabą. Prie Įgulos bažnyčios mane pasitiko vienas 2 p. pulko kapitonas ir palydėjo į kariuomenės štabą. Gatvėje ties štabu stovėjo kareivių kuopa. Štabe buvo daug žemesnio rango karininkų. Iš augštesnio laipsnio — pirmą sutikau plk. Skorupskį, buvusį mano pulko vadą. Iš jo ir gavau smulkesnių informacijų apie perversmą. Susirišau telefonu su Klaipėda ir painformavau savo padėjėją J. Vidugirį.

Visi ministeriai jau buvo surinkti ir uždaryti kitame štabo patalpų gale. Ten greitai buvo patalpintas ir Klaipėdos krašto gubernatorius Žalkauskas bei direktorijos pirmininkas Krausė. Aš buvau susirūpinęs padėtimi Klaipėdoje.

Karininkas P. Plechavičius pareiškė, kad jam esant ne politikui, dėl valdžios sudarymo reikia kreiptis pas A. Smetoną. Kartu su kitais ir aš nuvykau pas Smetoną, norėjau gauti kokių nors nurodymų dėl Klaipėdos krašto.

Atvykus į štabą Smetonai ir Voldemarui, prasidėjo pasitarimai, tačiau jokių nurodymų iš niekur aš negavau. Tada kreipiaus į mjr. Plechavičių, kaip man greičiau pasiekti Klaipėdą, nes traukinys išeina tik vakare. Plechavičius ir sako: “Aš tau duosiu specialų traukinį ir kariuomenės vado salion-vagoną.”

Į Klaipėdą vykome be sustojimų. Visos stotys prez. K. Griniaus jubilėjaus proga buvo papuoštos tautinėmis vėliavomis. Stočių viršininkai išeidavo pasižiūrėti — koks čia kariškas traukinys pravažiuoja? Kareivis, vagono palydovas, stotyse išmesdavo laikinosios vyriausybės atsišaukimų. Pasiekus Kėdainius, traukinys sustojo dėl man nežinomos priežasties. Stoties budėtojas pranešė, kad iš esančių vyriausias yra kviečiamas prie telefono.

Per telefoną balsas užklausė manęs:“Kas čia kalba?” O aš klausiau: “Kas ten kalba?” Ir taip kelis kartus . . . Paskiau atsakiau, kad čia kalba 7 p. pulko vadas. Tada ir anas pasisakė, kad esąs divizijos vadas, karininkas Jakaitis.

—    Ilgaskverniai padarė perversmą, parvykęs tuojau išsiųsk vieną batalioną padėties atstatymui. . . — pareiškė jis man per telefoną.

Griežtai atsisakyti vykdyti “įsakymą” negalėjau, nes jis būtų mane areštavęs. Kėdainiuose jis turėjo 2rą artilerijos pulką. Jam aiškinau, kad iš Klaipėdos paimti kareivių negalima, nes nežinau ką dabar galvoja vokiečiai ir kaip dar jie pasielgs.

—    Tai nors pasiųsk vieną sunkiųjų kulkosvaidžių kuopą, — jau nusileido divizijos vadas.

Toliau vykstant link Šiaulių, ūpas jau buvo nupuolęs ir atsišaukimų stotyse nebemėtėm. Šiauliuose mus pasitiko už 8 p. pulko vadą pasilikęs karin. Jurgaitis ir budintis karin. Tinteris, mat, visi norėjo gauti smulkesnių žinių apie nakties įvykius Kaune. Jis pranešė, kad jau yra paskirtas naujas divizijos vadas, karin. Tamašauskas ir karin. Jakaičio jis nebeklauso.

Kartu su mumis važiavo ir gubernatoriaus padėjėjas p. Šležą. Visą dieną buvome nevalgę tai nutarėme Mažeikių stotyje (tada traukiniai dar ėjo per Mažeikius) užkąsti. Išlipus, mus su raportu pasitiko nuovados viršininkas. Jam ranka tik dreba, vyras buvo labai susijaudinęs. Galvoju, kokia čia priežastis? Tik bufeto šeimininkei paklausus, ar aš esąs P. Plechavičius viskas paaiškėjo . . .

Gruodžio 17 dienos vakare jau buvau Klaipėdoje ir čia nemažas būrys žmonių stotyje surinkęs laukė žinių.