GALINDAI PRIEŠ ROMĄ
Z. RAULINAITIS
1. GOTAI IŠSIKELIA VYSLOS ŽEMUPYJE.
Kai laivai pasiekė Vyslos žiotis, jiešką naujos tėvynės gotai prieš save pamatė lėkštą, krantą, plačias lygumas ir toliau už jų tamsią miškų juostą.
Jų žvilgsniai krypo į pietų rytus, iš kur jau nuo seno ėjo žinios ir gandai apie turtingus kraštus, gerą ir derlingą žemę, gausų grobį ir gerą ten gyvenimą narsiam kariui. Žinias atnešdavo germanų kiltys, gotų giminaitės, iš kurių bastarnai, pirmieji iš karingųjų germanų, jau prieš porą šimtmečių prasiveržė per vidurio Europos plotus net iki Juodosios jūros pakraščių.3
Išilgai Baltijos krantų ir giliau žemyne, vakaruose, gyveno žymiai anksčiau už gotus čia atsikėlę germanai: burgundai, rugijai ir vandalai. Į rytus, gi, driekėsi miškų ir pelkių slepiamas tačiau, tų laikų vakarų pasaulyje jau garsus, gintaro pajūris — aisčių kraštas.
Gotų karalius Berigas, iš Skandinavijos atsikėlęs trimis laivais (pagal Jornandį) su drąsuolių būriu, greičiausiai ir nemanė, jog čia Vyslos žemupyje ir Baltijos pajūryje, jiems teks ilgokai išgyventi. Ir tik ketvirtam jų valdovui po Berigo, karaliui Filimerui vedant, teks vėl pakilti ir pajudėti į pietus — į pažadėtąją žemę turtų, grobio ir derlingos žemės jieškoti.
Kartą, išsikėlus į krantą, naujiems ateiviams teko ginklu išsikvoti teisę apsigyventi prie Vyslos. Pirmiausia teko susidurti su anksčiau ten irgi iš Skandinavijos atvykusiais ir nuosavybės teises tiems plotams reiškiančiais ulmerugijais (saliniais rugijais; gotų hulms — sala). Teko susidurti ir su giminaičiais vandalais, kurių dalis buvo įsibrovusi net į aisčių pietines sritis. Susidurta buvo ir su rytiniais kaimynais aisčiais, su kuriais santykiai nevisada būdavo draugingi, gal dažniau karas negu taika.
Karingi gotai, maždaug Kristaus gimimo metu išsikėlę ir įsikibę į pakrantę, ne tik išsilaikė, bet, nuolatos gaudami paspirties iš Skandinavijos, išsiplėtė, nugalėjo savo giminaičius, germanų kaimynines kiltis ir net įsiveržė į aisčių gyvenamus plotus rytiniame Vyslos krante ir, atrodo, atstūmė juos nuo viso Vyslos žemupio. Pagal Voigtą jis, būk tai, įlindo giliai į senųjų prūsų žemes, pasiekdami Sembą ir net
Galindą. Manoma, kad gotų išsiplėtimo riba į aisčių (t.y. vakarinių baltų-prūsų) žemes ėjo Persante, Netze ir Paserijos upe. Mat tuose plotuose randami archeologiniai radiniai priskiriami gepidams-gotų genčiai.
Taigi, atrodo, jog iš baltų tik senieji prūsai susidūrė su gotais, kurių viena gentis buvo žinoma Vakia-goths vardu. Iš čia “vatci” ar “vatzi” vardas visiems germanams, kaip kad juos vadino senieji prūsai ir kuršiai ir dar šiandien tebevadina latviai.40 Lietuviai iš to pasidarė vokietį.
Deja nėra išlikę jokių istorinių žinių apie aisčių kovas su gotais. Pagaliau tas ir nėra tiek svarbu, nes galų gale, aisčiai vis dėlto išlaikė savo gyvenamus plotus prieš germanų spaudimą, pradžioje netekdami Vyslos žiočių ir vakariniame Vyslos krante išsikišusių savo gyvenviečių.
Svarbesnis ir įdomesnis klausimas, kuris čia mums daugiau rūpi, tai ar aisčių kiltys dalyvavo germanų žygiuose į pietų kraštus ir, tuo pačiu, ar dalyvavo karo žygiuose prieš Romą?
II. KA SAKO ISTORIKAI APIE AISČIŲ ŽYGIUS.
II amžiaus antrojoje pusėje prasidėjo stiprus gotų spaudimas į pietus ir į rytus. Tautos, gyvenusios Europos viduryje (Silezijoje, Bohemijoje, Moravijoje, Vengrijoje) virsta neramios, pajuda ir bando veržtis per Dunojų. Gotai nustumia aisčių pašonėje dar II amž. pradžioje įsitaisiusias vandalų gentis.3 Nuo to laiko gotų ir vandalų santykiai visada buvo blogi. Tacitas sako, jog gotų karalių valdžia buvusi stipresnė. Reiškia, kad tauta buvo daugiau sudrausminta ir vieningesnė, todėl ir nesunkiai sumušdavusi gentimis susiskaldžiusias kitas germanų kiltis, ar tautas. Gotų žygį į Europos vidurį ir į rytus pastūmėjo susidaręs žmonių perteklius Vyslos žemupyje, germanų nuotykių j ieškojimo pamėgimas ir nuolat sklindančios žinios apie turtingus pietų kraštus.
Apie pietų kraštus, be abejo, gotai gaudavo žinių ir iš Romos gintaro ir vergų pirklių. Svarbu buvo išlaikyti ryšius ir su Juodosios jūros uostais. Tiesiai į pietus į Romos sritis veržtis buvo pavojinga. Kimbrų ir teutonų pralaimėjimai prieš Romą gotams, be abejo, buvo žinomi, todėl buvo pasiryžta žygiuoti į rytus, į Juodosios jūros pakraščius. Jie tikėjosi su stepių raitelių tautomis lengvai apsidirbti, nes ir gotai jau buvo virtę raiteliais.3
Gotų veržtas ėjo per Rokitno pelkes į skitų žemes ir į šiaurę nuo Juodosios jūros.3 Apie 270 m. jau yra minimos dvi gotų šakos greutungai arba austrogotai, paprastai vadinami ostgotais, t.y. rytiniais gotais ir tervingai, arba visigotai vestgotai, t.y. vakariniai gotai. Būdami prie Juodosios jūros, jie susiduria su Romos provincijomis, sukurtomis pagal jūros pakraščius. Tačiau jie ne tik kovoja su Roma, bet ir dažnai samdosi kariauti už jos interesus.3
Aisčių kiltys, be abejo, buvo tiesioginiai paliestos to germanų veržto į rytus ir į pietus. Tik nėra žinių, ar jos buvo įtrauktos į tą ištisų tautų judėjimą ir germanų kovą su Roma.
Kai kurie istorikai yra tos nuomonės, kad germanai įtraukė kaimynines bei jų pavergtas tautas į savo žygius ir kartu su jais prieš Romą dalyvavo slavų kiltys ir kitos, tarp jų ir aisčių.
Vilniuje 1860 m. išleistame savo veikale “Skarbiec Diplomatow” J. Danilowicz rašo, kad laikotarpyje tarp Tacito ir Ptolemėjaus, nors rašto šaltiniai tyli apie prūsus (t.y. aisčius), tačiau germanų judėjimas galėjo atsiliepti ir Prūsuose.4 Jis pažymi, jog ypač imperatoriaus Do-mitiano laikais, kai vyko kruvinos markomanų kovos su Roma, daug tautų, net iki Baltijos krantų, buvo išjudintos iš savų sodybų. Srityse nuo Dunojaus iki Baltijos jūros gyvenę tautos tada dalyvavo kovose su Roma.4
Kiek anksčiau rašęs J. Voigtas, savo klasiškoje “Geschichte Preussens”, kalba apie tą didžiąją markomanų kovą su Roma, vykusia nuo 166 m. Tada, jis sako, Romos kariuomenė, atstumdama apsijungusių germanų puolimus, įsiverždavo į Europos vidurį ir net pasiekdavo šiaurines sritis. Nuo tų romėnų įsiveržimų gintis stodavo daug šiaurės rytų Europos tautų ir, galimas dalykas, Prūsijos gyventojai, mūsų aisčiai.7 Mat į markomanų sąjungą buvo įsijungę ir aisčių betarpiai kaimynai gotai.
Romos istorikai, nesusigaudydami, visas tas šiaurės ir rytų Europos tautas vadina bendru sarmatų ir skitų vardu, dažnai neskirdami slavų nuo germanų ar nuo baltų. “ .. .taigi, labai galimas dalykas, kad pietinių Pabaltijo kraštų gyventojai, nors ir ne betarpiškai, neretai būdavo paliečiami tų kruvinų kovų. Galimas dalykas, kad kartu su kitomis sarmatų tautomis jie atsukdavo savo ginklus, teikdami pagalbą ar dalyvaudami kovoje kaip sąjungininkai, prieš Romos erelius. Tų sunkių kovų, su tautomis gyvenančiomis srityse iki pat Baltijos jūros patyrimo vedamas, imperatorius Maksiminas svajojo, jog svyruojančią imperiją jis išlaikys tik pavergęs Romos valdžion visus tuos tolimus šiaurės kraštus iki pat Baltijos pakrančių. Tą savo svajonę jis ir pradėjo vykdyti, tik jos nebesuspėjo įgyvendinti. Taigi, galimas dalykas, kad karuose, kuriuose Maksimino įpėdiniai — Trajanas, Decijus, Galias, Hostilianas ir kiti imperatoriai kariavo su skitų ir sarmatų tautomis, pagalbiniai būriai karių iš Pabaltijo kraštų irgi dalyvavo.”7
III amž. antroje pusėje Romos valstybėje vyko suirutės, tačiau romėnai dar vis pajėgė atsilaikyti prieš išorės priešus — sarmatus ir germanus. Imperatorius Gallienas smarkiai sudraudė gotus už jų plėšikavimo žygius į Romos provinciją Ilyriją. Vėliau imperatorius Regillianas pakartotinai sumušė sarmatus. Imperatorius Klaudijus Naisso mūšyje, Dardanijoje, atrėmė vėl puolusius gotus.
Tose nuolatinėse kovose, galėjo dalyvauti ir Pabaltijo tautų kariai, tik, deja, istorijos šaltiniuose nieko aiškaus nerandame, nes visus juos dengia bendras sarmatų ir skitų vardas.7
Parašęs ir 1582 m. išleidęs pirmąją Lietuvos istoriją, Motiejus Strikauskis, laikydamas kai kurias germanų kiltis (kimbrus, gepidus ir kt.) lietuvių ir žemaičių protėviais, žinoma, rašo, jog germanų kovos su Roma tiesioginiai palietė ir baltų kiltis, nes jie, t.y. jų protėviai, patys kovojo su romėnais, mat, anot jo, getai ar gotai — tai senieji prūsai!8 “Bet tuo metu latviai, žemaičiai, kuršiai, gepidai, lietuvių protėviai, jotvingai, prūsai, dauguviečiai ir kt., visi vienodai kimbrais vadinosi, pagal Homero protėvį ir kimrų Bosforą iš kur jie pirma pasirodė”.8 ...“kur senieji prūsai buvo, Žemaitija, Lietuva, Jotvingiai ir kt., kurie taipogi nuo seno vienai tautai su gotais priklausė ir kartu su jais į įvairius karus svetimose šalyse iš tų šiaurės kraštų traukdavo .. .”8
Pagal Strikauskį, tų karų pasėkoje, kaip Lietuvos Metraščiai rašo, iš Italijos į Lietuvą atvykęs ir legendinis Palemonas.
O kai persai sumušė Romos kariuomenę ir patį imperatorių Valerianą nelaisvėn paėmė, tai 260 m., anot Strikauskio, gotai su “inszymi narodami Sarmatskimi, jako z Moskwa, z Rusaki, z Litwa, z Lotwa, z Žmodzia, walynczami etc.” surinkę didelę kariuomenę, jūromis ir sausuma į Aziją traukė. Ten jie Bitiniją sunaikino, Nikomediją, galima sakyti, iki pamatų sugriovė ir net garsiąją Dianos šventyklą Efeze išplėšė ir sudegino. “Takže Macedonia i Tračia splundrowali . . .”8
III. GERMANŲ ŽYGIAI Į ROMOS IMPERIJOS SRITIS.
Taigi, yra istorikų tos nuomonės, kad prie Romos imperijos sienų virę kovos galėjo ir, tikriausiai, turėjo stipraus atgarsio aisčių žemėje, o jose dalyvavo ir aisčių kiltys.
Prieš tai kai jieškosime kokių istorinių pėdsakų, tvirtinančių tokią nuomonę, meskime žvilgsni į Romos imperijos šiaurines sienas ir į tuos germanų žygius, kuriuose būtų galėję dalyvauti ir mūsų protėvių vakarinės ir pietinės kiltys.
Druso ir Germaniko pergalės prieš barbarus pastūmė romėnų imperijos sienas toli į šiaurę, vidurinės Europos link. Tačiau, jau Tiberijus (valdęs 14 m.-37 m.) atsisakė tos plėtimosi politikas ir evakuavo legionų užimtą Germanijos sritį tarp Emso ir Elbės, o Klaudijus (valdęs 41 m.-54 m.) net atitraukė legionus atgal už Reino.
Tuo tarpu Trajanas (valdęs 98 m.-117 m.) nusprendė, jog tokia germanų puolimų vien tik sulaikymo strategija yra didelė klaida. Jo buvo pasiryžta pereiti į puolimo ir plėtimosi strategiją. Atrėmęs savo kairįjį sparną į Reiną, Trajanas nusprendė veržtis dešiniuoju, per Dunojų. Jis puolė ir sumušė dakus. Tai savo pergalei atžymėti jis pastatė garsiąją Trajano koloną ir Tropaeum Traiani — triumfinį paminklą, išlikusį iki šių dienų Dobrudžos kaime Adam-Klissi. Po šių pergalių jis sudarė naują Dakijos provinciją iš Transilvanijos.
Valakijos ir Moldavijos (1918-1940 m. Rumunija).
Taigi, I ir II amž. bėgyje Romos imperija buvo pasiekusi savo didžiausio teritorinio išsiplėtimo.
Markus Aurelijus dar svajojo pastūmėti imperijos šiaurinę sieną iki natūralios sienos—Karpatų kalnų. Tačiau mėginimai nepasisekė. Viskas, kas liko iš tų jo žygių, tai tik keletos legionų stovyklų ir įtvirtinimų pėdsakai piet.
Žem. Nr. 1
Slovakijoje ir Moravijoje ir romaniški įrašai Tatrų kalnų papėdėse, žemiau Trenčino pilies, šiaurinėje Slovakijoje. Jie kalba, kadapie 179 metus Romos legionai čia stovyklavo, tokiu būdu, pasiekę patį šiauriausią tašką, besiverždami Karpatų kalnų link.”28 Romos imperijos siena, vad. limes, ėjo Reino upe maždaug iki Koblenco, čia peršokusi Reiną, iki Einingo (prie Regensburgo), toliau Dunojumi, apimdami Dakiją (dabartinės Rumunijos dalis) iki Odesos ir toliau Juodosios jūros pakraščiu iki Kaukazo kalnų13 Tačiau trūksta įrodymų, kad romėnų legionieriaus koja būtų kada palietusi aisčių žemę. Net Lenkijos teritorijos, atrodo, Romos legionai niekada nebuvo pasiekę, nors Druso ir Germaniko pergalės ir buvo beveik suvedę Romą su slavais vidurinėje Europoje.28 Yra žinoma, kad Romos pirkliai, prekiavę, tarp kitų dalykų, vergais ir gintaru, yra lankęsi gintaro pakrantėje. Yra žinoma, jog 54 ar 55 m. Romos Imperatorius Neronas buvo pasiuntęs kokį tai kilmingąjį į Prūsus, kuris pargabeno didelį kiekį gintaro (Plinius Jaun.). Ankstybajame imperijos laikotarpyje Baltijos gintaras būdavo vežamas iš Sembos per gotų ir lugijų sritis iki Dunojaus ir iš ten į Italiją.3
Šimtmečius trukusi germanų kilčių migracija vyko aisčių pašonėje, net dalinai per jų teritoriją. Vysla, kurios žemupiu, maždaug, ėjo aisčių vakarinė siena, buvo lyg koks vieškelis, kuriuo iš Skandinavijos į rytus veržėsi karingieji germanai. Savo masiniais žygiais, ištisomis tautomis, jie, aišku, pajėgė su savimi patraukti ir aisčių kilčių atplaišas. Vieni aisčių savo noru talkininkaudavo germanams, pasidariusiems jų kaimynams, jų plėšiamuosiuose žygiuose į rytus, ar pietus, kiti galėjo priversti žygiuoti kartu, nors tam tiesioginių įrodymu ir nėra.
Pirmieji tais keliais nužygiavo, jau minėti, bastarnai ir skirai. Istorijos šaltiniai mini juos jau pasiekusius Juodąją jūrą apie 200 m. pr. Kr. (Žiūr. schemą Nr. 1).
Bastarnai, ūkininkų tauta, keliavo vežimais. Yra manoma, jog jie kare vartojo ir kovos vežimus. Kaip ir svebai, jie mūšiuose vartojo mišrius raitelių ir pėstininkų dalinius. Iš vežimų jie sudarydavo vagenburgus, kuriuos, reikalui esant, gindavę seniai ir moterys.3
Apie I amž. pr. Kr. pagal Oderį ir Vyslą, augštyn, pajudėjo vandalai. Dalis jų, besiverždama Vyslos slėniu, kurį laiką buvo apsistojusi Prūsų pietinėje dalyje (iki 180 m.). (Žiūr. schemą Nr. 2).
Iš vidurinės Europos, sekančių šimtmečių bėgyje, vandalai patraukė į Ispaniją, o iš ten net į Afriką. Manoma, juos tiems žygiams paskatino hunų pavojus.3 Prie vandalų žygių buvo prisidėję ir kitos tautos, tarp jų žymiausia alanų tauta, jazygų ir sarmatų įpėdinė, II amž. nugalėjusi ir pavergusi sarmatus.
Beveik tuo pat metu, užpakalyje vandalų, į Vyslos žemupį veržėsi bergundai ir rugijai (Žiūr. schema Nr. 3). Pagal Ptolemėjų burgundai gyveno tarp Oderio ir Vyslos. Jų būdingas ginklas buvo vienašmenis kardas.
Lietuvoje, Vilkaviškio aps. girdimas posakis: “Žiūri kaip Bungarda į slieką” ir Alvito vls. žinoma pavardė Bungarda, galimas dalykas, yra tų tolimų laikų liekanos patekę į Lietuvą.
Daugiausia aisčius bus palietęs gotų veržtas, prasidėjęs iš Skandinavijos į Vyslos žiotis ir išplitęs Vyslos žemupyje apie I amž. Pagal Ptolemėjų gotai gyvenę dešiniajame Vyslos kante3. Jie vertėsi žemės ūkiu, ypač gyvulinkyste. Išgyvenę apie du šimtus metų aisčių kaimynystėje, kaip pradžioje minėjome, jie pajudėjo į rytus, į pietinės Rusijos sritis, per Vc-liniją (kur buvo rastas gotiškas j ieties antgalis su runų įrašu “Tirarids” — puolikas).3
Susidūrę su stepių raitelių tautomis, gotai netruko pasisavinti iš jų visų raitelio meno gudrybių ir jų kariuomenėje raiteliai sudarė branduolį. Iš sarmatų ir alanų jie perėmė ilgą ir sunkų kertamąjį kardą. Tuo tarpu, dar tebegyvendami Vyslos žemupyje, jie vartodavo trumpą. Iš viso jie savo kariuomenę perorganizavo pagal alanų, sarmatų nugalėtojų, pavyzdį. Su savo senąja karine organizacija jie nebūtų buvępajėgūs įsitvirtinti stepėse ir išplėsti savo valdas net iki Volgos upės.3
Juodosios jūros pakraščius valdydami, jie suskilo į ostgotus ir vestgotus. Maža težinome apie mums įdomesnius ostgotus ir daugiau apie vestgotus. Ištisus šimtmečius ir vieni ir kiti gotai kariavo su Roma, o kartais būdavo jos sąjungininkai. Pirmas jų susidūrimas su romėnais įvyko 214 m., valdant imp. Kara-kallai.15 Pagaliau jie net užkariavo ir pačią Italiją. (Žiūr. schemą Nr. 4). Neveltui Jornandis apie gotų narsumą sako: “Adeo fuere laudati Getae ut dudum Martern — apud eos fuisse dicant exortum” (Getica, c. 5).
žem. Nr. 2
žem. Nr. 3
Po gotų į Vyslos žemupį atsikelia jų šaka — gepidai. Pagal gotų legendą jis atvykę paskutiniu, trečiuoju, laivu ir apsigyveno Vyslos žiočių salose. Jų vardas būk tai reiškia lėtus, nerangius žmones — slunkius. Sekdami savo giminaičių gotų pėdsakais, jie apie 250 m. irgi pajudėjo į pietų rytus. Greta jų Oderio slėniu slinko heruliai (Žiūr. schemą Nr. 5).
Germanams išsikėlus,Vyslos žiotyse dar liko dalis gotų ir gepidų kurie susimaišę su aisčiais sudarė lyg ir mišrią tautą — vidivarus.3
Toks germanų judėjimas aisčių pašonėje, trukęs šimtmečius, palietė juos tiesioginiai. Ištisos gentys galėjo laisvu noru ar priverstos, sujungti savo likimą su kaimynų germanų ir dalyvauti jų kovose su Roma.
Jau iš Tacito žinome, kad aisčiai buvo įvairiai įtaigojami germanų. Jų karo menas buvo asičiams žinomas ir galimas dalykas, daug kur pamėgdžiojamas, pritaikant jį savo ypatingom miškingo ir pelkėto krašto sąlygoms. Todėl čia yra gera proga ir pravartu susipažinti bent su pagrindiniais germanų ir romėnų taktikos elementais.
Prieš susipažindami su germanų karo menu turime atsiminti, kad germanai daug ką iš karinio meno išmoko ir perėmė iš keltų. Yra žinoma, kad ir keltai ir germanai mėgę kovoti išsirengę. Abi šios tautos vartodavę mišrius dalinius, sudarytus iš pėstininkų ir raitelių, kur raitelį lydėdavo vienas ar du lengvai ginkluoti pėstininkai.
Čia susipažinsime tik su viena pagrindinių senųjų germanų taktinių formų, būtent su jų garsiuoju kyliu. Mat šis kylys dar ir žymiai vėlesniais laikais, kronikose, liečiančiose lietuvių karo meną, yra kartais minimas:
Henriko Livonijos Kronika, IX,3, apie grįžtančią 1205 m. iš sėkmingo Estijos žygio kunigaikščio Žvelgaičio kariuomenę, sako:
“Taigi ateinantieji lietuviai su visu grobiu ir belaisviais, kurie tūkstančio prašoko skaičių, savo kariuomenę dalija į dvi dalis ir viduryje belaisvius sustatę, dėl perdidelio sniego gilumo, per vieną tik kelią po vieną žengia; bet greit, kai tik jų pirmieji priešaky einančiųjų pėdsakus randa, pasalas įtardami, sustoja ir taip, paskutiniai su belaisviais pirmuosius pasekę į vieną susirenka kylį”.
Kitoje vietoje, ta patai kronika (XII,2) dar kartą mini kylį. Būtent, 1208 m. žiemgalių su vokiečiais nesėkmingame žygyje į Lietuvos pasieninę sritį. Tada lietuviai apsupo žiemgalių kariuomenų:
“Toliau vokiečiai į vieną susimeta kylį ir, ir kariuomenę iš užpakalio saugodami, žiemgaliams leidžia pražygiuoti”. (Cituota iš K. Kepalo Henriko Kronikos vertimo rankraščio).
Tas kylys sutinkamas dar ir Žalgirio mūšyje. O. Urbonas savo veikale “1410 Metų Karas Su Kryžiuočiais Ir Žalgirio Mūšis”, aprašydamas lietuvių kautynių rikiuotę, rašo: “Jų kautynių tvarka ir rikiuotė visai atitiko lenkų tvarkai ir rikiuotei (kautynių rikiuotė buvo kylio pavidalo).” O lenkų vėliava rikiavosi “W klin.”
žem. Nr. 4
Germanų kylys
Germanų bendruomeninės organizacijos pagrinde buvo gentis, iš apie 100 šeimų sudaryta. Tokia gentis galėjo į karą pasiųsti apie 100 karių, t.y. šimtinę. Mūšio metu genties kariai paprastai stovėdavo vienoje vietoje, arba rikiuodavosi viename būryje — “thorp”. Iš čia vokiečių žodžiai “Dorf” ir “Truppe”.27
Delbruecko apibrėžimu, senųjų germanų bendruomenė buvo kaimas pagal gyvenimo būdą, pagal plotą jų užimta sritis vadindavosi “Gau” ir pagal karinį pajėgumą — šimtinė, o pagal giminystę — gentis. Genties vyrus į kovą vedė jos seniūnas, vadinamas hunno. Karo metu kelios gentys ar tautos rinkdavosi karo vadą, paprastai iš kilmingųjų vadinamą — hercogu.27
Germanų šimtinė, hunno vedama, buvo vieninga, drausminga ir narsi — tokia ji buvo iš prigimties, kaip gamtinis vienetas.27 Germanų pėstininkai kaudavosi kylio (cuneus) tankinėje kautynių rikiuotėje. Tikriau gal būtų pavadinti tokią rikiuotę puolančia vora, nes rikiuotės gilumas būdavo didesnis kaip jos plotis.27
Vegetius (romėnų rašytojas iš tautų kraustymosi laikų) kylį nusako, kaip pėstininkus puolančius tankinėje rikiuotėje daliniu, kurio priekis siauresnis už užpakalį. “V” raidės telkinys, priekin atsuktu smaigaliu, vadinamas “caput porcinum”, t.y. kiaulės ar šerno galva.
Ammianas rašo, kad Romos tarnyboje esanti barbarai puola rikiuotėje jų pačių karių paprastoje kalboje vadinamoje, “šerno galva” (caput porcis): “desinente in angustum fronte”, t.y. siauro fronto.27 Agathias, aprašydamas frankų mūšį su Narses, sako, jog frankai rikiavosi trikampiu kyliu.
Tačiau, jei toks trikampis kylys susidurtų su romėnų legiono tiesiu frontu, jis tuoj susiplotų ir ten, kur buvo puolančio kylio smaigalys, pasidarytų trikampio pagrindas, o smaigalys susidarytų užpakalyje. Todėl Delbruecko nuomone, kylį teisingiau bus supratęs Tacitas ir Mauricius (savo Strategikone, parašytame apie 579 m.). Šis pastarasis sako, jog “šviesiaplaukės tautos”, t.y. frankai, longobardai ir kt., puola rikiuotėje, kur puolančios dalies rikiuotės plotis yra lygus jos gyliui.
Tacitas savo Istorijoje (IV, 20) aprašydamas batavų kylį sako: “Sutelktas būrys, kuris buvo vienodai stiprus iš visų pusių, ne tik priekyje ir užpakalyje, bet ir šonuose”27 Tokiam sutelktam būriui judant vora, aišku, jis turi tendencijos išsitęsti eilėms atsiliekant. Priekyje jo einantis vadas su savo palyda sudaro lyg ir voros smaigalį. Tokiu būdu visa formacija panašėja į smailagalį kylį, judantį smaigaliu
Žem.Nr. 5
priekin. Tačiau šiuo atveju voros, arba kylio, priekis turi tik vadovaujantį vaidmenį, patraukti paskui save visą vorą, bet ne uždavinį pralaužti priešo linijas. Pasipriešinimą sutikęs smaigalys sulėtina žingsnį, būna sulaikomas, ir puolimas vyksta visu voros frontu vienu metu. Vadovybė tuo pačiu įtraukiama į kovos rikiuotę.27
Pagal Pastenaci kylio rikiuotėje eilių būta mažiau kaip virtinių, nes atstumai tarp eilių normaliai būna didesnio atstumo (žingsnis ir daugiau), kaip tarpai tarp virtinių. Todėl, jei kylys buvo keturkampė vora, topat gylio kaip ir pločio, tai eilių turėję būti mažiau.35
Pagaliau, vorai tebepuolant, jos išorinės — kraštinės virtinės turi kautis ne tik iš priekio, bet ir su priešu iš šono, ir, aišku, vis daugiau atsilieka. Tuo būdu, voros fronto vidurys lyg ir prasiveržia toliausiai pirmyn ir vora deformuojasi, smailėdama viduryje, t.y. virsta kyliu.27
Kylyje normaliai buvę apie 3000 vyrų, nors galėjo būti didesnių ir mažesnių kylių. Visa kariuomenė rikiuodavosi nebūtinai į vieną kylį, bet kartais į keletą.35
Kariuomenės suskaldymas į keletą kylių, didino jos manevringumą. “Kylys yra germanų puolamosios dvasios ryški išraiška” sako Pastenaci. Nors kylys ir nebuvo toks paslankus kaip romėnų legionas suskaldytas į kohortas, tačiau taktiškai germanų šimtinę galime lygintis su kohorta, o kylį su legionu.35
Puolama būdavo einant žingsniu. Kylio priekyje ir šonuose stovėdavę geriau ginkluoti, o viduryje menkiau šarvuoti, kurie svaidydavo jietis. 35 Tacito minima germanų karo daina su skydu prispaustu prie burnos, buvo greičiausiai dainuojama žingsnio taktui išlaikyti. Savo laiku spartiečiai tam tikslui vartodavę švilpynes.
Kai kurie autoriai (Pastenaci) teigia, jog kylys buvo valdomas ir galėjęs pasitraukti, pakeisti frontą ir taip toliau35 Tačiau tuo patikėti yra sunku. Sykį paleistas pulti, kylys, kaip stambus ir nesuskaldytas į smulkesnius padalinius telkinys, buvo nebesulaikomas ir nesuvaldomas. Atsidūręs į stiprų pasipriešinimą, jis, be abejo, susiplodavo ir virsdavo falanga. Kylio rikiuotė paprastai buvo vartojama tik puolimui.
Žygyje germanai vartodavę šnipų ir žvalgų sistemą, šviesos, dūmų ir garso ženklus.35 Keliaudavo jie raiti, arba vežimuose. Stovyklas apsupdavę vežimų ratu, sudarydami vagenbur-gą.35
Germanų kavalerija, paprastai, būdavo viršesnė už romėnų. Ji galėdavo pulti ne tik raita, bet ir nusipėstinusi. Balnų nevartojo. Specia-
Germanų kylio rikiuotė (pagal Pasienaci): viso dalyvauja 32 šimtinės. X pažymėta šimtinė geriau ginkluota ir stipriau šarvuota. Atstumai tarp kovotojų 1.5 m ir 2.5 m gilumon.
liam reikalui, kaip jau minėta, jie vartodavę mišrius raitų ir pėsčių dalinius.
Senieji rašytojai mini, jog germanai darydavę karinius lauko pratimus. 35 Mūšyje, dalinių priekyje jie nešdavę ženklus — dievų ar gyvulių paveikslus ir vėliavas. Tie ženklai, greičiausiai, būdavo nešami greta vadų ir pagal juos galima būdavo skirti germanų kiltis, ar dalinius.35
Įdomu yra, kad besikeldami į Baltijos rytinį krantą germanai vertojo ilgą ir didelį kardą. Tačiau pirmųjų amžių pradžioje, staiga, visi germanai tą ilgą, kertamą kardą, keltų pavyzdžio, staiga pakeitė trumpu, duriamuoju, pagal romėnų pavyzdį. Nuolatiniai karai su Roma ir susidūrimai su legionieriais įrodė to trumpesnio kardo pirmumus.35 Ir tik vėl, už šimtmečio, ar dar vėliau, gotai iš trumpo kardo vėl pereina prie ilgo, alaniško, raitelių kertamojo kardo vartojimo.
Viską apibendrinus, išryškėja, jog germanų taktika buvo paremta nepaprastai staigiu ir stipriu puolamojo kylio smūgiu. Tokios taktikos, būk tai, pats dievas Odinas juos išmokęs.
Pradžioje, tokiu beatodairiniu ir įsiutusiu puolimu, germanai (kimbrai ir teutonai) mušdavo romėnus. Tačiau kylys, jei priešo linijų nepralaužia, negalėdamas apsisukti, ar pasisukti į šalį, o ypač, neturėdamas jokio rezervo, būna pasmerktas. Pastebėję šias silpnąsias kylio puses, romėnai (Marius) išmoko atskirti stiprų, toliau stovintį, rezervą. Pirma sustabdę kylį, jie rezervo pagalba jį pribaigdavo. Mat, vienintelė kylio galia, tai jo smūgis. Kai smūgis sulaikomas, kylio galia pasibaigia. Jis tada apsupamas ir sunaikinamas. Tada germanų kariui nieko daugiau nelieka, kaip tik narsiai mirti, nes kylyje niekas neturi teisės palikti savo vietą. Todėl vėliau germanų pralaimimi mūšiai būdavo toki kruvini ir nuostolingi.41
Legionas
Kai germanų kovos taktika buvo grynai puolimo, tai romėnų buvo derintinė, nes puolimą jie remdavo visų ginklo rūšių bendradarbiavimu,36 o gindavosi arba įtvirtintose stovyklose, arba turėdami jas artimiausiame užnugaryje.
Senąją, dar graikų išgarsintą vientisą falangą romėnai patobulino, padarydami ją lankstesnę. Kautynėms jie rikiuodavosi trimis linijomis, išdėstytomis gilumon. Pirmojoje stovėdavo jauni jietininkai, vadinami hastati, antroje— vyresni ir apmokyti kariai — principes, trečiojoje — vyresnio amžiaus ir prityrę kariai — triarii. Legionas būdavo dalinamas į 30 smulkių vienetų, vadinamų manipulų. Kiekvienoj linijoj rikiuodavosi jų po 10. Manipulą sudarė 120 vyrų, tik triarijų manipula būdavo maža — 60 vyrų. Manipula buvo sudėta iš 2 centurijų, centurija — tai mažiausias administracinis (bet ne taktinis) vienetas.
Visas legionas, normaliai, rikiuodavosi kovos linijon manipulomis, kiekviena 6 vyrų gilumo ir 20 vyrų fronto. Tarp manipulų būdavo paliekami tarpai ir atstumai.
Kautynes pradėdavo kavalerija, kurios daliniai paprastai stovėdavo legiono sparnuose, ir velitai — lengvieji pėstininkai, kurie sudarydavo žvalgybos, priedangos ir sąlyčio dalinius. Toliau, į kovą įsitraukus pagrindinėms legiono jėgoms, priekinėj linijoj stovinti hastati sviesdavo savo j ietis. Juos remdavo principes, kurie būdavo šarvuoti šalmais ir krūtinšarviais ir ginkluoti, be svaidomųjų jiečių, dar ir kardais. Triarijai, lyg koks rezervas, ginkluoti duriamosiomis jietimis — pikėmis, eidavo paskutiniai.
Manipuloms vadovaudavo vyresnysis ir jaunesnysis centurijonai, o legionui vyresnieji karininkai, šeši tribūnai, kurie,paprastai būdavo skiriami iš kilmingųjų ir turtingųjų luomo, dažnai neturį jokio karinio patyrimo. Tai būdavo politiniai paskyrimai.42 Legionams vadovaudavo konsulai. Kvestorius būdavo lyg ir koks legiono štabo viršininkas, ar, greičiau, tiekimo viršininkas. Tačiau legiono karinį nugarkaulį sudarydavo žemesnieji karininkai, centurionai, paprastai iškilę dėl karinio patyrimo ir sugebėjimų legionieriai. Cezaris atskiriems legionams vadovauti skirdavo legatus.
Romos legiono kautynių rikiuotė Imperijos laikais. Kiekviena kohorta sudėta iš 6 manipulų. Pagalbinės dalys ir raiteliai rikiuodavosi kautynių linijos sparnuose.
Pradžioje legionas buvo sukurtas kaip administracinis vienetas, bet pamažu jis įgavo ir taktinio vieneto pobūdį.
Toks buvo pirmykštis Romos legionas. Jis pasirodė nelabai pajėgus atlaikyti germanų kylio puolimą, todėl buvo perorganizuotas, manoma, Gajaus Mariaus. Pirmiausia, Marius iš mėgėjų armijos, kurioj tarnyba tetrukdavo vos vienus metus, ar vieną karo žygį, sukūrė profesionalų kariuomenę, kurioje tarnyba truko 16 metų.
Tačiau, viena iš pagrindinių Mariaus reformų buvo legiono suskaidymas į 10 vienetų, kohortomis vadinamų. Kiekviena kohorta turėjo po 3 manipulas. Manipula, mat, buvo per silpnas vienetas savistoviam manevrui.
Gi, kohorta suteikė legiono vadovybei veikimo laisvę, nes kohorta buvo jau pakankamai stipri vykdyti bet kokį savistovų manevrą. Kohortai vadovaudavo vyresnysis centurionas, arba tribūnas. Kohortoje būdavo apie 500 vyrų.
Dabar legionas galėdavo rikiuotis į vieną kohortų liniją, arba į kelias. Dažniausiai rikiuodavosi 4 kohortos priekinėje linijoje ir po 3 kohortas antroje ir trečioje linijoje su tarpais ir atstumais tarp kohortų, šachmatų tvarkoje.42
Priešas būdavo puolamas, arba pasitinkamas trumpu šuoliu prieš susidūrimą; iš 15 ar 20 žingsnių priekinė eilė sviesdavo savo jietis ir tuoj išsiskleisdavo, užpildydama tarpus tarp kohortų, kad galėtų pulti kardais. Tuo tarpu antroji eilė per pirmosios galvas svaidydavo jietis ir paremdavo pirmąją. Trečioji eilė likdavo rezerve — manevrui.42
Be šių Mariaus įvestų reformų, būta ir kitų, techniškų (patobulinti ginklai ir šarvuotė) ir, pagaliau administracinių patvarkymų (pav. buvo įvestas ir pastovus legiono pavadinimas). Legiono galią ypatingai kėlė stipri romėnų drausmė. Sakoma, jog graikai kovoje mokėjo aukotis, bet romėnai —— klausyti, būti drausmingais.42
Cezario laikais Romos karo menas buvo pasiekęs savo viršūnės. Tačiau Cezaris kovojo su Mariaus sukurtu legionu ir jo organizacijoje, administracijoje, ar net taktikoje, nieko žymesnio nepakeitė ir nieko naujo nedavė. Augustas padidino legioną iki 6000 vyrų, padvigubindamas vyrų skaičių I ir V kohortose. Tokiu būdu šios dvi kohortos turėjo po 1000 vyrų, kai likusios po 500. Jis pratęsė ir tarnybos ilgį, pagal kai kuriuos autorius, net iki 25 metų. Raitelius ir kitas pagelbines dalis (auxilia) dažniausiai sudarydavo svetimšaliai, barbarai. Laikui bėgant jų skaičius auga, prilygsta ir net prašoka legionierių skaičių. Kiekvienas legionas dar turėdavo savo artileriją — svaidomąsias mašinas ir gurguolę.
Nežiūrint geros taktinės organizacijos, Romos karinė organizacija buvo silpna strategiškai, nes neturėjo jokio centrinio rezervo. Pre-torionai buvo daugiau parado ir rūmų daliniai negu lauko ir jų tebuvo tik 10 dvigubų kohortų, per maža strateginiam rezervui.
Atsverti centrinio rezervo trūkumą, romėnai tiesė gerus žygio kelius išilgai ir skersai visą savo imperiją. Jais legionai galėdavo greitai žygiuoti ir, reikalui kilus, jie būdavo permetami iš vietos į vietą, ar sutelkiami kurioje pagrindinėje kryptyje.
Toks legionas išbuvo iki IV amž. vidurio. Jis iki to laiko, su didesne ar mažesne laime, viešpatavo kovų laukuose. Su tokiu legionu, reikia manyti, yra tekę ir aisčiams susidurti ir jo galią išmėginti.
(Bus daugiau)
