HITLERIO-STALINO SUTARTIS
Š. m. rugpiūčio m. 23 d. suėjo 23 metai, kai Maskvoje buvo pasirašyta Vokietijos-Sov. Sąjungos sutartis. Dėl fakto, kad tik dėl Vokietijos su Sov. Sąjunga sutarties pasirašymo kilo II Pas. karas, abejonės nėra, nes pirmieji šūviai buvo paleisti 1939 m. rugsėjo mėn. 1 d., t.y. devynioms dienoms praslinkus po sutarties pasirašymo. Nei metams nepraėjus mūsų Tėvynė buvo bolševikų kariuomenės okupuota ir Lietuvos kariuomenė išskirstyta.
Sutartyje figūravo Joachim Ribbentrop ir Viačeslav Molotov pavardės, todėl diplomatijos istorijoje, taipogi ir pasaulio skelbimuose kalbama apie Ribbentropo-Molctovo sutartį. Tikraisiais gi kontrogentais buvo: Vokietijos diktatorius Adolfas Hitleris ir Sov. Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas.
Oficialų pavadinimą sutartis turėjo “nepuolimo pakto”. Faktinai tai buvo Vokietijos ir Sov. Sąjungos bendro užpuolimo sutartis, pirmoje eilėje Lenkijos, antroje eilėje Baltijos valstybių ir Rumunijos, pagaliau Anglijos ir Prancūzijos paskutiniame runde.
Kalbama tik apie vieną sutartį, o tuo tarpu buvo pasirašytos dvi. Viena — vieša. Antroji, gi slapta ir pavadinta “Visai slaptas papildomas protokolas”. Aišku, kad tas “papildomas” protokolas ir buvo svarbiausia ir tikroji dviejų diktatorių susitarimo dalis. Viešoji sutartis turėjotikslą suklaidinti tarptautinę opiniją.
Maskvos sutarties prasmė ir tikslas išryškėja iš vieno pagrindinio, viską pasakančio, punkto: “Baltijos valstybių ir Lenkijos plotuose politinėm ir teritorinėm permainom įvykus, Vokietijos ir Sov. Sąjungos įtakos sferų rubežium bus: Šiaurinis
Lietuvos rubežius, toliau Narevo, Vyslos ir Sano upių tėkmėmis”.. Kitaip sakant, Sov. Sąjunga galėjo užimt: Estiją, Latviją ir pusę Lenkijos valstybės. Vokietijai atitektų Lietuva ir pusė Lenkijos. Be to, Sov. Sąjunga gavo iš vokiečių sutikimą užimti rumuniškąją Besarabiją.
Kaip Hilteris galėjo susitarti su Stalinu, kai per eilę metų jis skelbė kovą prieš komunizmą ir sovietinio imperializmo sunaikinimą ? Taip pat, iš savo pusės, Stalinas per ištisą metų eilę skelbė kovą fašizmui ir nacionalizmui. Dabar įsitikinom, kad šūkiai pasilieka šūkiais, o imperialistinė taktika yra visai kitas dalykas.
Kol sekėsi, Hitleris buvo pasiryžęs grobti iš dešinės ir iš kairės. Grobimo eilė jam buvo antraeilis dalykas, nes įsitikino, kad niekas tiems žygiams nepasipriešins. Jis labai norėjo, pirmoje eilėje, pulti Sov. Sąjungą, o tik vėliau Vakarus. Darė visas pastangas, kad Anglija ir Prancūzija būtų neitralios, ir norėjo, kad žygyje į Sov. Sąjungą Lenkija per savo teritoriją praleistų vokiečių kariuomenę. Kadangi visos pastangos ir pagundos nedavė pageidautų rezultų, nusprendė smūgių eilę pakeisti. Pirmiausia pulti Lenkiją ir Vakarus, o vėliau Sov. Sąjungą. Tokiam planui įvykdyti Hitleriui ' buvo reikalingas, nors ir laikinas, Sov. Sąjungos neitralumas. Hitleris, pats turėdamas blogus tikslus, Sov. Sąjungai netikėjo ir jai daryti pasiūlymus bijojo. Hitlerio džiaugsmui ir laimei išsišoko pats Stalinas.
1939. III. 10 komunistų partijos kongrese Stalinas pareiškė, kad "S. Sąjunga gali susitarti su kiekviena valstybe, nežiūrint jos santvarkos”. Balandžio 17 d. sovietinis ambasadorius Berlyne (Merkulov) deklaravo, kad “rusų-vokiečių santykiai gali būti normalūs, o iš normalių pereiti į geresnius”. Po tolimesnių pasikalbėjimų Berlyne ir korespondencinių pasikeitimų, Molotovas pasiūlė, rugpiūčio 11 d. Maskvoje visus klausimus aptarti iš pagrindų. Berlynas pasiūlymą priėmė Rugpiūčio 23 d. Vokietijos užsienio reikalų ministe-ris nusileido Maskvos aerodrome. Taikos ar karo rodyklė nukrypo visam pasauliui žinoma kryptimi.
K. M. Juozas Šarūnas.
GEN. De GAULLE XX AMŽIAUS ŽYMUS KARYS IR POLITIKAS
II Pas. kare gen. de Gaulle tuojaus pastebėjo, kad Prancūzijos karo vadovybė, turėdama persvarą prieš Vokietiją šarvuočiais ir tankais, daro didelę klaidą nepavartodama tą ginklo rūšį taip, kaip žaibo kare vokiečiai vartojo prieš Lenkiją — išsiųsdami sutelktus tankus toli į priekį, tiesiai prieš pėstininkus.
II Pas. Karui pasibaigus, pradžioje gen. de Gaulle, o vėliau ir kiti, kol de Gaulle vėl nepaėmė Prancūzijos valdymo į savo rankas, norėjo, kad būtų vykdomi Potsdamo konferencijos nutarimai, todėl visą laiką priešinosi vokiečių pramonės taipogi ir jos karinių jėgų atstatymui.
Vakarų Vokietijos atsigavimas prasidėjo laikotarpyje, kai Prancūzija, taip kaip ir prieš II Pas. karą, nebeturėjo galimybės susirasti sau sąjungininko už Vokietijos rytinių sienų. Prieš I Pas. karą ji buvo sudariusi tarpusavės pagalbos sutartį su caristine Rusija, o prieš II Pas. karą su Lenkija ir Mažąja Entente, t.y. Čekoslovakija, Rumunija ir Jugoslavija.
II Pas. karui pasibaigus susidarė sovietinis ir antisovietinis blokai. Kito pasirinkimo neturėdama, Prancūzija privalėjo pasirinkti iš antisovietinio bloko kaimynę Vak. Vokietiją.
Tada Prancūzija dėjo visas pastangas, kad visą Vokietijos pajėgumą įjungtų į bendrą europinį, t.y. vakarinį pajėgumą, kad tuo sumažinus galimus Vokietijos sauvališkus veiksmus.
Įsijungimui įvykus, Vokietija greit pradėjo darytis vis didesnė galybė ir, Adenaueriui valdant, visuose Europos ūkiniuose, bei kariniuose susitarimuose pasiekė didelės įtakos.
Norėdamos įrodyti nepamainomo sąjungininko rangą, Vak. Vokietijos galvos stengėsi prisidėti prie santykių įtempimo tarptautinėje arenoje. Tokiose apystovose pradėjo atkurti ir savąją kariuomenę. Jei dėl ko nors Vakarų sąjungininkai nesutikdavo, tuojaus duodavo suprasti, kad susitarimas su Maskva nėra absoliučiai negalimas . ..
Gen. de Gaulle viską tą sekė ir įsitikino, kad Prancūzija, kuri buvo priešinga Vak. Vokietijai vakariniame bloke, savo pozicijų nepataisė, todėl vieton veikti prieš vokiečius, nusprendė bendradarbiauti su jais. De Gaullegalvoja, kad Prancūzija bus galinga tik tada, kai ji turės savus atominius ginklus. Adenaueris galvoja, kad kol Vokietija neįsigis atominių ginklų, tol bus skaitoma antraeile valstybe. Tą patį galvoja ir kiekvienas vokietis. Abi tos valstybės susiduria su nuosavų atominių ginklų įsigijimo sunkumais, bet kartu dirbant, tie sunkumai bus nugalėti.
Reikia manyti, kad prez. de Gaulle ir kancl. Adenaueris, kurie stangiasi ginti savų valstybių interesus, nėra broliškai sąžiningi, bet pasekmės jų bendradarbiavimo visgi jau aiškiai matomos, kuo susirūpino JA-V ir, ypač, Sov. Sąjunga.
Iš paskutiniojo Adenauerio lankymosi Prancūzijoje, svarbiausias susitarimas yra tas: nei Vokietija, nei Prancūzija nesistengs daryti kokių nors susitarimų, nukreiptų prieš Prancūziją, ar prieš Vokietiją. Tas reiškia, kad Adenaueris atsižadėjo baidymo sudarinėti sąjungų su sovietais. De Gaulle galvoja, kad senoji politika: mūsų kaimyno kaimynasyra mūsų geras bičiulis — pasidarė bereikšmė.
Gerai žinodamas istoriją apie nesibaigiančias žmonių skardynes, de Gaulle pasiūlė Vak. Europos konferenciją, sudarant tampriausius ryšius tarp Prancūzijos ir Vokietijos, net iki kai kurių suvereninių teisių išsižadėjimo. Ta proga jis pareiškė, kad nuo Karolio V iki Hitlerio norėta suvienyti Europą “tragiškai klaidingomis priemonėmis’’ (I Pas. kare vien tik ties Verdenu krito 400,000 prancūzų ir 600,000 vokiečių karių).
Anksčiau sakydavo, kad karo “kurstytojai” yra plienas ir anglis. Prancūzija ir Vokietija turi plieną ir anglis, iš kurių viena prieš kitą, anksčiau gamino ginklus. Kas įvyks, kada tų abiejų valstybių plienas ir anglis dabar yra bendroje kontrolėje?
Ta pačia proga negaliu praleisti irgi mūsų “malonių” kaimynų, nemažų imperialistų, lenkų, kurie visai be reikalo suka sau galvas, kaip “atsivaduoti” iš Lietuvos Vilnių ir kraštą, o taipogi iš Ukrainos Lvovą. Prieš II Pas. karą Prancūzijos išpaikinta Lenkija dabar neteko savo buvusios globėjos ir visame antikomunistiniame bloke nebeliko jai simpatizuojančios valstybės. Ant Oderio ir Neisės upių nukeltąją sieną Lenkijai garantuoja vien tik Sov. Sąjunga. Vakariniame bloke prieš Vokietiją jėgos niekas nebesudarinėje.
Kai penkioliktame šimtmetyje, kada Vytautui vadovaujant buvo laimėtas Žalgirio mūšis ir vokiečių žygiai į rytus buvo sulaikyti keliems šimtmečiams, tai ateityje vytautinės dvasios lietuvių pulkai, taipogi gudai ir ukrainiečiai, Lenkijai nebepadėtų, nes matosi, kad ir iš paskutiniojo karo lenkai nieko nepasimokė ir liko tokiais pat imperialistais.
K.M. Juozas Šarūnas.
* * *
