DIDVYRIO KELIAS
Z. RAULINAITIS
Gruodžio 11 dieną Brookline mirė Vyties Kryžiaus Kavalierius Stasys Butkus, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Kareivis.
Prieš 64 metus Stasys Butkus pradėjo savo tiesų, prasmingą ir nepaprastais, simboliškais įvykiais nuženklintą gyvenimą, kokio jam galėtų pavydėti ne vienas mūsų istorijoje iškilęs žymus žmogus.
Atrodo, kad vos tik išvydęs šviesą jis turėjo aiškų tikslą dėl kurio reikės gyventi ir dirbti. Nuo pat vaikystės dienų jis jaučiasi esąs kovotojas dėl Lietuvos laisvės, jos karys.
Vos 13 metų teturėdamas jis lietuviškai rašinėja korespondencines žinutes, o 15 metų sukakus, piemenukui Stasiui jau buvo aišku tas kas ne vienam žymių veikėjų, daug vėliau, dar nebuvo aišku: kad Dievas leido žmogų į šį pasaulį apdovanojęs kumščiu, ir ne vienu o dviem, ir kad tautai, norinčiai laisvai gyventi reikalinga jėga, jos kariai. Jis rašo savo pirmąjį didesnį rašinį į Seinuose einantį lietuvišką savaitraštį: “Amerikon važiuoti ar kariuomenėn eiti”.
Jo nuomone jaunimui nereikėtų vengti tarnybos rusų kariuomenėje ir dėl to sprukti Amerikon. Jo slapta mintis buvo išlaikyti kuo daugiau kariniai apmokytų jaunų vyrų Lietuvoje, kad valandai atėjus jie galėtų stoti Lietuvos kariuomenėn.
Šitas pirmas didesnis Butkaus rašinys yra simboliškas visam jo ir mūsų tautos vėlesniam gyvenimui. Tai greičiausia yra pati Butkaus karinės karjeros pradžia.
Jo karinei dvasiai susiformuoti, didelės įtakos turėjo jo tėvas, kuris savo vaikams nuolat kalbėdavęs, kad Žemaitija ir Lietuva turės savo kataliką, žemaitį, karalių. Žemaitį, bet ne augštaitį, neduok Dieve!
Taigi jau vaikystėje jo svajonės buvo tapti sukilėliu prieš okupantus rusus ir iškovoti Lietuvai laisvę.
Neilgai trukus iš svajonių pasaulio Stasys Butkus pakliuvo į realią gyvenimo ir įvykių srovę, kuri tekėjo beveik jo išsvajota kryptimi.
Didžiajam Karui kilus, Stasys, besaugodamas jam pavestą vertingą šveicarų karvių bandą, išgyveno įvairius fronto žiaurumus ir pagaliau atsidūrė Rusijoj, kur 1917 m. paimamas kariuomenėn, deja, ne žemaitiškon bet rusiškom
Su savo daliniu jis patenka net į tolimą šiaurę, į Murmansko sritį. Ten būdamas išgirsta jog Petrapilyje steigiasi Lietuvių Karių Sąjunga. Jis ir visi jo draugai lietuviai, buvę tame pačiame dalinyje, įsiregistruoja Sąjungon. Tai antras Butkaus simboliškas aktas. Jis jau girdi būsimos laisvės kovos aidus ir daro viską, kad galėtų joje dalyvauti.
Jis tai kovai nuoširdžiai ruošiasi. Šiaurėje bebūdamas jis skaito, turbūt, visą tų laikų lietuvišką karinę spaudą: karių laikraštį “Laisvą Žodį”, Maskvoj leidžiamą “Santarą” su jos priedu “Laisvės Karininku”, na, ir “Kareivį Socialistą”.
1918 m. sausio gale, paleistas 3 mėn. atostogų, Butkus nevyksta ilsėtis, ne, jis, nenuorama karys, keliauja į Tiflisą, nes girdėjęs, kad gruzinai sukilę prieš rusus. Kol kils kova dėl Lietuvos laisvės, šis karys nori išmėginti savo jėgas kovoje dėl kitos tautos laisvės.
Tačiau, aplinkybėms esant neaiškiom, tenka atsisakyti kovų Kaukaze ir iš jau pasiekto Caricino — Stalingrado jis vyksta į Smolenską, nes sužino, jog ten kuriasi lietuvių batalionas.
Šis momentas Butkaus gyvenime yra ir vėl simboliškas. Jis pagaliau lietuviškame kariniame dalinyje, jo išsvajotoje lietuviškoje kariuomenėje, bet, deja, dar ne Lietuvoje.
Bolševikam darant kliūtis batalionas pradeda skirstytis ir Stasys su jo dalimi keliauja į Lietuvą. Pakeliui vokiečių internuojamas ir net pasiunčiamas į belaisvių stovyklą Daugpilyje
Kaip ir kiekvienam tikram pranašui, kuriam pirma tenka išeiti ištisą golgotą kol pasiekiamas tikslas, taip ir Stasiui Butkui kelias į Lietuvos kariuomenę vedė per svetimos kariuomenės eiles ir belaisvių stovyklas.
Pagaliau Butkus atsiduria vokiečių okupuotoje Lietuvoje, savo gimtinėje. Ten būdamas laikraštyje randa, kad Vilniuje Lietuvos Taryboje registruojami lietuviai kariai. Butkus tuoj rašo ten ir įsiregistruoja. Su šiuo Butkaus laišku Lietuva, pagaliau, įsigijo pirmąjį savo kareivį. Pasirodo, jis įsiregistravo pirmuoju iš kareivių, kai K. Škirpa, registraciją vykdęs, užsirašė pirmuoju iš karininkų.
Tai vienas iš pagrindinių Butkaus kariniame gyvenime veiksmų išlikęs simboliu iki šiandien. Jis rodė jo visišką tautinį ir karinį subrendimą.
Nesulaukdamas šaukimo, nors ir nesveikuodamas, Stasys vyksta pats jieškoti, anot jo tėvo, “Lietuvos ir Žemaičių vaisko”.
Tėvas jį išleidžia didžiuodamasis, motina ašarodama. Šiaulių stotyje Stasį išlydi ne kas kitas kaip du tų laikų Lietuvos kovotojų atstovai: jo teta, buvusi knygnešė ir senas elgeta Kazys Nomeika, buvęs 1863 m. sukilėlis.
Toki simboliški įvykiai jo gyvenime ir toliau kartojasi. 1918 m. gruodžio 13 d., prieš pietus, Stasys Butkus jau Vilniuje lietuvių kareivinėse, o po pietų jis jau sargyboje prie ginklų.
Išaušo 1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte nebesimatė vokiečių okupantų vėliavos. Lietuvių komendantas kar. Škirpa, parūpinęs lietuvišką vėliavą, Butkui įsako sudaryti garbės sargybą ir vykti į Gedimino kalną iškelti Lietuvos vėliavą, kol dar lenkai nesuspėjo ten iškelti savosios.
Atėjo reikšmingiausia ir gražiausia Butkaus gyvenimo valanda. Apie vėliavos pakėlimą jis rašo savo atsiminimuose: “Nusileidžiant saulutė metė savo spindulius į plevėsuojančią vėliavą. Gražiai sužėrėjo jos visos trys spalvos. Pirmą kartą pamačiau lietuvišką trispalvę! Vėliavos pakėlimas yra visų maloniausia valanda mano gyvenime”.
Stasiui Butkui tautinės vėliavos iškėlimas Vilniuje, Gedimino kalne, be abejo, buvo jotėvo pranašautos Lietuvos ir Žemaičių karalystės pradžia.
Tačiau neilgai Vilniuje lietuviškoji vėliava išliko. Jau sausio 5 d. lietuvių kariai traukiasi iš Vilniaus nuo besiartinančių bolševikų. Butkui ir dabar tenka vykdyti vėl simboliškos reikšmės žygį. Jis traukiasi su paskutiniu lietuvių daliniu, būdamas jo užpakaliniu patruliu kartu su savo draugu Miku. Taigi jis traukiasi iš Vilniaus paskutinis lietuvis karys.
Kaune atsidūręs Stasys Butkus eina sunkias ir pavojingas sargybas. Jis patruliuoja tą dieną, ir girdi vokiečių šūvius, kurie pareikalavo pirmųjų lietuvių savanorių aukų, kai krito sargybiniai Juozas Kalasiūnas ir Antanas Zambacevičius.
O kai prie Metropolio viešbučio, saugodamas Amerikos misiją, žūsta Pranas Eimutis, Butkus perima ten sargybą su savo kulkosvaidžiu.
Balandžio mėn. Butkus jau fronte prieš bolševikus Žiežmarių rajone ir dalyvauja pirmose savo kautynėse, puolime. Kautynėse ties Strošiūnais, jis guli prie šaudančio kulkosvaidžio, nuo kurio šūvių jam sprogsta kairės ausies būgnelis. Tačiau jis tuo net nesiskundžia ir toliau dalyvauja visuose Nepriklausomybės frontuose prieš visus tris tų laikų mūsų priešus: bolševikus, lenkus ir bermontininkus. Tose kovose jis nusipelno už narsumą Vyties Kryžių.
Nepriklausomybės kovose S. Butkus dalyvavo jau kaip subrendęs karys. Ta jo kario dvasia pradėjo bręsti vaikystėje tėvų namelyje, patrioto tėvo ugdoma ir vėliau, kai besitraukdamas nuo vokiečių fronto, jis pats sau komanduoja lietuviškai ‘dešinėn, kairėn, aplink’ ir daro sukinius, ruošdamasis lietuviškai karinei tarnybai, kai rusų kariuomenėn paimtas su draugais lietuviais nutaria rikiuotėje skaičiuotis ne rusiškai, bet lietuviškai, kai mato bolševikų revoliucijos pakrikdintą rusų kariuomenės drausmę, kai būdamas rusų kariuomenėje, rusų pasipiktinimui, su draugais lietuviais kalbasi tik lietuviškai ir skaito lietuviškus laikraščius, kai bolševikų kalbinamas ir grasinamas atsisako tarnauti raudonojoje armijoje.
Perėjęs visus šiuos bandymus, šis karys, lyg su iškelta vėliava, grįžta į savo gimtąją žemę, pagaliau pilnai pasirengęs didžiajai kovai — Lietuvos išlaisvinimui, kurią jis pradeda pirmuoju įsirašydamas Lietuvos kareivių eilėsna.
Įstojęs Vilniuje į komendantūros dalinį buvęs rusų kariuomenės eilinis Butkus skiriamas kulkosvaidžių komandos būrininku ir netrukus pakeliamas puskarininkiu. Jam iš pirmos dienos teko eiti vado ir mokytojo pareigos, kurias jis ištikimai ir pasiaukodamas vykdė.
Kautynėse Stasys veda savo kulkosvaidininkus ir vadovauja pirmose kautynių linijose, nekartą savo kulkosvaidžių ugnimi gelbėdamas kritišką situaciją, kaip ties Strošiūnais ir kautynėse ties Kietaviškių.
Pareigas eidamas jis nesigaili savo sveikatos, net ir dėl ligos nepalikdamas savo vyrų fronte. Dažnai rizikuoja net savo gyvybe. Ties Kalkūnų dvaru, stiprios bolševikų artilerijos ugnies Butkaus dalinys išblaškomas. Jis drąsiai stabdo bėgančius vyrus, juos suguldo, slėpdamas nuo artilerijos ugnies, bet pats vaikšto stačias ir nesislėpdamas. “Tai nebuvo drąsumo pasireiškimas, bet įsikarščiavimas”, kukliai jis rašo apie tą įvykį savo atsiminimuose.
Įtampos momentu, ties tais pačiais Kalkūnais, Butkus pats vyksta žvalgybon ir tol žvalgo kol išaiškina būklę ir priešo padėtį, kiekvienu momentu rizikuodamas pakliūti žiaurių bolševikų nelaisvėn ar žūti.
Dauguvos fronte jam teko išgyventi bene stipriausius Nepriklausomybės kovose artilerijos apšaudymus it nuolat rankioti ir vėl telkti išblaškytus dalinio kareivius. Apie bėgimą nuo priešo ugnies jam niekad nebuvo kilusi ir mintis.
Kai priešo artilerija sudaužo jo dalinio postovio vietą, dviaugštį mūrinį namą, Butkus tol nesitraukia kol nesurankioja ir neišgelbsti išbėgiojusių kareivių šautuvus ir kol nepakrauja į vežimus brangiausią savo turtą — kulkosvaidžius. Čia jis tikras vadas, šaltai galvojantis ir rizikuojantis iki galo.
Tačiau šis narsus ir drąsus karys turėjo gerą, vaikišką širdį. Kai bolševikų artilerija be pasigailėjimo daužo apkasus, Butkus dalinasi savo apkasu su išsigandusiom likimo draugėm varlėm. Apšaudymui pasibaigus jis jas išmėto iš apkaso į laisvę. Kai jam šaudant, greta jo šalmo atsitupia kautynių triukšmo išgąsdintas paukštelis, jis nustoja šaudęs, kad paukštelio nenubaidytų.
Dalyvaudamas kovos frontuose Butkus nepamiršta dar ir kito fronto, spaudos. Kai tik 1919 m. gegužės mėn. pasirodė “Kariškių Žodis”, toks tais laikais buvo dabartinio KARIO pavadinimas, Butkus yra pirmųjų jo bendradarbių eilėse ir daug rašo iš fronto.
Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms Butkus pereina nerikiuotėn ir 1922 m. rugp. 1 d. pradeda dirbti KARIO redakcijoje, kur be pertraukos išdirba iki 1940 m. bolševikų okupacijos ir vėliau vokiečių okupacijos metu ir tremtyje, su mažom pertraukom, jis vėl KARIO redakcijos vienas iš pagrindinių narių ir taip iki savo paskutinės dienos. Lietuvoj jį vadindavo “amžinu KARIO sekretorium”.
Karinė jo veikla tuo dar nesiribojo. Jis
Stasys Butkus
aktyviai dirbo Liet. Kar. Kūr. Savanorių Sąjungoj, buvo jos centro valdybos pirmininku, tai vicepirmininku, tai sekretorium. Be to, jis redagavo keletą svarbių karinių leidinių: “Savanoriai 1918-20 m.”, “Savanoris Kūrėjas”, “Savanoriai Kūrėjai” ir 5 p.p. 15 metų sukaktuvinį leidinį, o čia Amerikoje išleido savo atsiminimų knygą.
Periodinėje spaudoje, daugiausia karinėje, jis yra paskelbęs daugybę straipsnių.
Čia, Amerikoje, jis buvo KARIO redaktoriaus pavaduotojas ir nepamainomas redakcijos narys, nes jo žinios apie Nepriklausomybės kovas ir Lietuvos laisvės laikotarpį buvo enciklopedinės. Iš tiesų, jis ir buvo tas, kuris davė mintį ir impulsą leisti KARĮ tremtyje.
Būdamas nepaprastai kuklus, Stasys Butkus buvo malonus ir draugiškas, todėl ir turėjo apsčiai bičiulių. Pačioje pradžioje jis įstojo į tik įkurtą L.V.S. Ramovės Brookline skyrių ir išbuvo jo nariu iki mirties.
Sunki tremtinio dalia, menka sveikata ir varginantis fizinis darbas neleido Stasiui susilaukti ilgesnio amžiaus ir toliau taip vaisingai dirbti savo Tėvynei. Širdies ligos kamuojamaspaskutinius du savo gyvenimo metus jis praleido dr. T. Savicko priežiūroje. Jį nuolat globojo jo bičiulis N. Katinas, su kuriuo jis kartu Brookline gyveno.
Pernai, gruodžio 11 d., šio didvyrio širdis nustojo plakusi. Lietuva neteko savo Pirmojo Kareivio.
Stasys Butkus buvo gimęs 1897 m. kovo 13 d. Kurtuvėnų miestelyje, Šiaulių apskr. Už narsius žygius ir nuopelnus Lietuvai jis buvo atžymėtas Vyties Kryžiumi, Vytauto Didžiojo Ordinu 5 laipsniu, Sav. Kūrėjų medaliu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Vytauto Didžiojo medaliu 3 laipsnio, Latvijos Nepr. medaliu su kardais ir Ugniagesių medaliu Artimui Pagalbon.
STASIO BUTKAUS 60 m. sukakties minėjimas įvykęs 1958 m. Brooklyne. Prie garbės stalo viduryje sėdi sukaktuvininkas, jo dešinėje gen. konsulas J. Budrys, kairėje J. Ginkus, gale stalo J. Valakas; žodį sako P. Jurgėla.
