Partizanai: Istorija ir dabartis

PIRMOJI JŪRŲ GALYBĖ - KRETA

A. ŽYGMANTAS

Bendra civilizacijos bangų kryptis nuolatos ėjo maždaug iš pietų į šiaurę. Todėl pravartu yra eiti į pietus ir patyrinėti pirmykštę Aigėjo jūros kraštų civilizaciją, kuri, supinta iš keletos vietinių kultūrų, nebuvo vientisinė. Priešistorinę Graikiją archeologija dalina į keturias pagrindines sritis: Kretos (Mino), Kikladų, Peloponeso kartu su pietryčių Graikija — Helada ir Tesalijos su šiaurine Graikija. Nors Aigėjo srities vietinės kultūros ir įvairavo, tačiau ryšiai ir savitarpinės įtakos tiek suvienodino civilizaciją, kad kalbame apie jas bendru vardu — Aigėjo.

“Viduržemio jūros baseinas, o ypatingai Aigėjo sritis, savo prigimtimi tiko tam žmonių gyvenimo būdo ir kultūros suvienodinimui. Prieš tai, kai jis buvo suromėnintas, ir dar prieš tai, kai jis buvo suhelenintas, senasis pasaulis buvo suaigėjintas. Tačiau faktorius, kuris prisidėjo prie šio suvienodinimo daugiau, atrodo, kaip aplinkumos pobūdis, buvo prigimtis tų gyventojų, kurie sugebėjo pasinaudoti rytų įtakomis, tačiau, kurie, be to, ir patys turėjo tam tikrų savumų ir ypatingų sugebėjimų kurti civilizaciją, kurios pagalba jie spinduliavo tokią galingą įtaką. (C. Autran savo knygoje, kartu su kaikuriom įdomiom ir ginčytinom hipotezėm, teisingai nurodo, kad civilizacijos kilmės istorija jau nuo senai yra ‘apribota tik siauromis Egipto ir Mesopotamijos sienomis’, ir, kad jos tyrinėjimas buvo išimtinai tik darbas egiptologų ir entuziastų semitų, perdėtai prisirišusių prie ‘šventųjų knygų’ tradicijų. (Žiūr.: Pheniciens, essai de contribution a l'histoire antique de la Mediterranee).”¹⁵

Taigi, prieš indoeuropiečiams pasirodant, istoriją jau kūrė, semitams visai svetima, Viduržemio rasės šaka. Kai tik paaiškėjo aigėjiečių veikla, tai išpūsta ir padidinta fenikiečių (semitų) veiklos reikšmė istorijoje pradėjo kristi.

Fenikija neprasimušė į tautų priekį iki XI a. pr. Kr., kol nežlugo miniečių galia. Feni-kijos vyravimas Viduržemio jūroje apima laikotarpį tarp 1100 ir 800 m. pr. Kr. Jau IX a. pr. Kr. graikai atgaivino Aigėjo kultūros tradicijas ir pamažu pradėjo išstumti fenikiečius. Be to Aigėjo-heleniškoji ekspansija vyko kitu būdu kaip fenikiečių. Fenikiečiams rūpėjo tik pelnas, kurio siekdami jie nesivaržė vartoti jėgą ir klastą.¹⁵ “Sąlytis su fenikiečiais pirmą kartą davė graikams progą pajusti tą gilų skirtumą tarp jų pačių ir Azijos semitų. Homero poemose netrūksta užuominų apie tas varžybas su fenikiečiais, kurie visada vaizduojami kaip nesąžiningi pirkliai, niekingi žmonės ir vergų grobikai. Visi blizgą turtai, priešais jų laivus išdėstyti, turi tik vieną tikslą — pritraukti žmones, kad juos pagrobę parduotų tolimuose kraštuose. Tai jie, fenikiečiai, yra tie, kurie skleidžia siaubą išilgai jūrinių kelių, ties sąsiauriais ir tarpjūriais tykodami jūreivių, kuriems trūksta Odisėjo pramatymo.” (Citata iš Ad. Reinach, L’Hellénisation du monde antique).¹⁵

Kretos saloje Naujasis akmens amžius į Žalvario amžių perėjo maždaug 4-to tūkstantmečio pr. Kr. viduryje. Iš akmens amžiaus išlikusių ginklų, ten randamų, ryškiausi yra akmeninės buožės. Panašaus tipo buožės iš tų laikų yra žinomos Rytuose ir priešdinastiniame Egipte.² Su žalvariu Kretoje iškilo, vadinama, Mino civilizacija, žydėjusi iki Žalvario amžiaus galo salos rytinėje ir vidurinėje dalyje. Kreta—tai seniausias etapas Europos civilizacijos, galima sakyti, jos pradinis taškas siekiantis net 3400m. pr. Kr.²

Šita paslaptinga ir įdomi civilizacija, atrodo, impulsą bus gavusi iš Egipto. Iš Kretos kilo ir išsivystė didžioji Mino ir kartu Mikėnų civilizacija, iš kurios pelenų 1-jame tūkstantmetyje pr. Kr., lyg feniksas, iškilo šviesioji Helados kultūra, kuri vėl, savo keliu, buvo europinės kultūros pirmtakūnė.

Aigėjo civilizacija augščiausio žydėjimo pasiekė Kretoje, tačiau ir Melos saloje buvo pasiekta tos kultūros augšto laipsnio. Mat Melos saloje buvo obsidio išteklių, kuris Akmens amžiuje ir dar vėliau buvo naudojamas peiliam ir j iečių antgaliams gaminti. Iš šitos medžiagos eksporto sala turtėjo.¹¹

Be labai gražių vazų, Mino kultūra paliko trumpus lapo pavidalo durklus, kirvius, peilius ir kitus ginklus bei įrankius, gamintus iš žalvario arba nevalyto vario. Yra likusių ir obsidi-nių peilių ir panašių įrankių apyvokos ir karo reikalams.

Variniai ir žalvariniai durklai randami Kretoje ir Kikladų salose, bet retai užtinkami žemyne, yra įdomūs ir rodo palaipsniui kylan-

tį metalo išdirbimo sugebėjimą. Mino viduriniame laikotarpyje randami durklai yra gaminti, greičiausiai, iš vario, rasto gamtoje su visais jo prigimtais nešvarumais. Kiek vėliau, primaišius variui alvo (cino), pradėta naudoti žalvaris.

Alvo šaltiniai tiksliai nėra žinomi. Atrodo, jog jis būdavo importuojamas, nes, nors vario Kretoje ir kitose graikų salose esama, tačiau alvo ten nėra užtikta.

Aivą Kretai greičiausiai tiekė Majorkos sala, kur jis buvo gaunamas iš švino kasyklų ties Bunjola. Maišydami aivą su Kipro salos variu kretiečiai gausiai gamindavosi žalvario ir taip ugdė savo ūkinę ir politinę galią.³⁰

PIRMASIS KRETOS VYRAVIMAS 12000-1750 m. pr. Kr.)

Kretos civilizacija yra tokio pat senumo kaip ir Egipto. Jūros keliais ji plito jau 4000 m. pr. Kr., kai semitai ir arijai dar nebuvo net pasireiškę istorijos scenoje.²¹ Priešistoriniais laikais kretiečiai patys pirmieji sukūrė thalassocratiją arba jūrinę galybę.

Plačiausioje vietoje turinti 57 km. ir 260 km. ilgio sala sudaro viso 8000 kv. km. plotą. Jos didumo užteko ne tik išsilaikyti ir pačiai apsirūpinti iš savų išteklių, bet ir įtraukti aplinkines, mažesnes, salas savo orbiton. Homeras mini šią salą dar prieš jo laikus buvusią “gražią, riebią, vandeniu aprūpintą, turinčią žmonių be skaičiaus ir 90 miestų.”¹⁵

Gulinti pusiaukelyje tarp Kipro — vario salos ir jūros, kuria vyko alvo prekyba, priešais Kikladų salyną, vienodame atstume nuo Egipto ir Troado, Kreta buvo puikioje būklėje išvystyti žalvario pramonę ir skirstyti jos produktus. Iš čia kilo jos turtas, garsas ir galia.

Jau nuo labai senų laikų metalų apdirbimas buvo labiausia iškilęs Kretoje:    “Nuo 3-čiotūkstantmečio vidurio, kai trojėnai ir kipriečiai dar vis tebevartojo glūdinto akmens kirvius, ar vos tik buvo bepradėję kopijuoti juos varyje, Kretos metaldirbiai jau gamino dviašmenio kirvio tipą, kuris beveik nepasikeitė ir po tūkstančio metų, ir buvo mielai priimamas kitų žmonių kaip pavyzdys.”¹⁵ Kretos metaldirbystė spinduliavo savo įtaką ir pavyzdžius visam tų laikų Žalvario amž. pasauliui.

Žalvario pramonė pakėlė techninį patyrimą Kretoje tiek, kad jis buvo naudingas ir kitose pramonės šakose. Netrukus sala gamino geriausius bet kurios pramonės ar meno srities produktus. Kad užtikrintų reikalingų žaliavų įvežimą ir savo gaminių išvežimą, Kreta turėjo išlaikyti vyravimą jūroje. Tam tikslui sala turėjo suorganizuoti galingą karo laivyną.

Be salos geografinės padėties ir išsivysčiusios joje žalvario pramonės, kitas faktorius, įtaigojęs Kretos galybę, buvo kretiečių sugebėjimai laivininkystės srityje. Geri jūrininkai, apsukrūs prekyboje ir sumanūs kare (tais ypatumais pasižymi dar ir modernių laikų kretiečiai) stiprios rasės valdovų protingai vedami, iškėlė Kretos galybę ir kultūrą į pačias augštybes.

Tokiu būdu Žalvario amžius Aigėjo jūroje reiškė beveik 10 šimtmečių trukusią jūrinę Kretos galybę ir viešpatavimą, jos thalassocratiją.

Pradžioje visa Kreta buvo susiskirsčiusi klanais. Tada klanų valdovėliai būdavo laidojami avilio formos, vadinamam, Tholos kape, su savo antspaudu pririštu prie sprando ir savo geriausiu ginklu rankoje. Daug tokių išlikusių kapų rodo, jog ir tų valdo vėlių būta daug.

Vadinamojo pirmojo vidurinio mininio (M. M.I.) laikotarpio viduryje, apie 2000 m. pr. Kr., Kretoje iškilo pirmieji didi rūmai. Knoso, Faisto ir Malijos miestų kunigaikščiai statydavosi sau gyvenamus pastatus atatinkančius jų turtingumą, iš didžiulės butų sistemos, apimančios dirbtuves, sandėlius ir šventyklas.¹⁵

Knose rūmai stovėjo ant neaugštos kalvos, saugomi galingos, juos supusios sienos, virš kurios kilo pilies bokštas. Faistas, kalnuose įsikūręs, buvo nereikalingas įtvirtinimų.

Savų karalių globojami ir saugomi Kretos žmonės dirbo karštai ir gamino apsčiai. Klestėjo visoki amatai, ginklakaliai vis ilgino ir ilgino jų liejamus durklus, kaitoliojo jų pavidalą ir puošė juos įrėžtais papuošimais.

Tuo tarpu netolimame Graikijos pusiasalyje vyko užkariavimai. Naujojo akmens amžiaus bėgyje į Graikiją veržėsi naujos kultūros žmonės. Jie pavergė ir kolonizavo plotus tarp Korinto sąsmaukos ir Othrys kalno. Vidurinė Graikija buvo jų užimta kiek vėliau negu Peloponesas. Ankstybasis heladinis laikotarpis ten baigėsi sunaikinimais ir gaisrais, žymėjusiais užkariautojų kelius. Karingos mažumos vadas įsikūrė priešheleninių pusiasalio gyventojų tarpe. Heilas pradėjo gyventi naujus, visai skirtingus laikus.

Homeras Iliadoje apdainuoja Graikijos XIII a. pr. Kr. civilizaciją. Tai seniausias rašytas dokumentas apie tą kraštą. Tuo metu žymiausi graikų tarpe yra buvę achajai. Dar prieš jų atvykimą ten gyventa ir būta iškilusių pelasgiečių. Arkadijos kalnuose jau nuo neatmenamų laikų gyveno graikai; jie girdavosi, jog ten apsigyvenę dar prieš mėnulio atsiradimą.

Tačiau yra žinoma, kad gilioje senovėje Graikijoje graikų nebuvo, kad jie kada tai, neatmenamais laikais, atvyko į tą kraštą iš kažkurios Balkanų šiaurės vakarų srities. Įsiveržę istorinėn Graikijon, jie visai nustelbė senuosius gyventojus, jų kalbą. Tik vienas kitas vietovardis dar primena negraikišką Graikijos praeitį (pav. Korintas, Tirintas, Parnasas, Olimpas, Arne ir Larisa).¹¹

“Gal perdaug neklysime teigdami, kad graikai atsikėlė Graikijon trečiojo tūkstantmečio bėgyje. Užkariavimo būda palaipsniško, eilės žmonių bangų infiltracijos, bet ne vienos didelės žmonių masės vienkartinės migracijos. Ir, labai galimas dalykas, kad apie 2000 pr. Kr. ten buvo garbinamas didysis indoeuropiečių dangaus viešpats, Zeusas, ir jo būdavo šaukiamasi visame krašto ilgyje ir plotyje”.¹¹

Ateivių būta stiprių, protingų, bei asimiliacinės rasės. Atlikę naikinimo darbą, jie ėmėsi atstatymo. Tačiau ši, pradžioje, savita ‘šiaurinė’, achajų civilizacija, įtaigojama vietinių gyventojų ir svetimųjų, netrukus pakilo. Žalvario vartojimas pasklido žemyne kaip dar niekad, ir nors strėlių antgaliai gaminami dar vis akmeniniai, tačiau einant iš Tesalijos į Peloponesą galima pastebėti, kaip titnagą pakeičia obsidias ir kaip pirmykštis prastas antgalis, nuolat besivystydamas, virsta geresniu barzdeliniu tipu. Mat Kretos augštesnė civilizacija pajėgė prasiveržti Kikladų salomis ir įsiskverbė į Graikijos pusiasalį. Tačiau pati Kreta nebuvo tokia laiminga.

Antrasis vidurinis mininis laikotarpis (M. M. II) Kretoje baigėsi nelaime. Vieną lemtingą dieną, šimtmečius išstovėję rūmai griuvo. Galimas dalykas, jog čia esame vidinės revoliucijos akivaizdoje, kokia pavyzdžiui, galėjo kilti lemtingo dievų ženklo, žemės drebėjimo, pasekmėje. Gal Kretos rytinė dalis sukilusi keršijo ją slopinusiai vidurinei ir vakarinei Kretos daliai? Kai kurie istorikai mano, kad miestus sunaikino žemės drebėjimas.

Tada Kretoje būta gausu pilių. Fajansinė mozaika iš M.M. II laikotarpio net vaizduoja kovas vykstančias apie kokį tai Kretos miestą.

Ar tas sukilimas buvo tik sritinis, ar feodalinio pobūdžio, ar, pagaliau, visuotinis, bet kuriuo atveju, jis valdžion iškėlė naują dinastiją.¹⁵

(Bus daugiau)