Kronika
Lapkričio 23 d. minint Čikagoje, gen. M. Rėklaitis uždega Laisvės Kovų paminklo aukurą. Kairėje — O. Gradins-kienė, deš. — p. Tumienė. Foto V. Noreika
LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠVENTĖS MINĖJIMAS CHICAGOJE.
Lapkričio mėn. 23 d. — Lietuvos Kariuomenės Šventė — Chicagoje buvo paminėta lapkričio mėn. 25 d. (sekmadienį). Suruošė LVS Ramovės Chicagos Skyrius.
11 val. tėvų jėzuitų koplyčioje buvo pamaldos už žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Pamaldas laikė ir pamokslą pasakė tėvų jėzuitų provinciolas Bruno Markaitis. Pamaldų metu gražiai giedojo Dainavos ansamblis, vadovaujamas A. Šimkaus.
Tuoj po pamaldų — visi rinkosi prie Laisvės Kovų paminklo (Jaunimo Centro sodelyje) žuvusių pagerbti. Jau nuo pat ryto prie paminklo ant stiebų plevėsavo USA ir Lietuvos vėliavos.
LVS Ramovės C. Valdybos vicepirmininkas M. Rėklaitis uždegė aukurą. Jam asistavo dvi birutietės: p. Tumienė ir p. O. Gradinskienė. Chicagos Skyriaus Valdybos pirmininkas Jonas Gaižutis šia proga prabilo į gausiai susirinkusius tautiečius. Savo trumpoje, bet kondensuotoje kalboje pažymėjo, kad laisvės kaina yra augšta, tai kraujo ir gyvybės kaina. Laisvė tol egzistuoja, kol už jos pečių yra reali ginkluota jėga, galinti ją apginti nuo pasi-kėsintojų. Ir ant Lietuvos laisvės aukuro buvo sudėta ir tebededama daug kraujo ir gyvybių. Savanorių ir partizanų krauju rašytas testamentas mus visus įpareigoja dirbti ir aukotis, kad Lietuva būtų vėl laisva ir nepriklausoma.
Dainavos ansambliui giedant Marija, Marija . .. buvo padėtas vainikas prie Laisvės Kovų paminklo žuvusiems dėl Lietuvos laisvės.
Po trumpo Lietuvos gen. kons. dr. P. Daužvardžio žodžio, buvo sugiedoti Himnai ir tuo iškilmės buvo baigtos.
Šia proga, Lietuvos karo invalidams buvo surinkta aukų $114.00.— Vietoj gyvų gėlių vainiko, paaukota Vasario 16 gimnazijai.
Oras buvo puikus, Lengvai debesuota, bet nešalta ir sausa. Į pamaldas ir į žuvusiųjų pagerbimą žmonių atsilankė gana daug.
Prie paminklo iškilmes tvarkė P. Šeštakauskas.
J. G-is
Palik savo ašaras Maskvoje.
Chicagos didžiuosiuose knygynuose pasirodė Barboros Armonienės pergyvenimų knyga, pavadinta“Lea-ve Your Tears in Moskow” (“Palik savo ašaras Maskvoje”). Kaip jau daugeliui yra žinoma, šioje knygoje ji pasakoja savo pergyvenimus sovietams užgrobus Lietuvą, kalba apie savo kančias Sibire ir apie troškimą pakliūti į J.A. Valstybes pas vyrą ir dukrą.
Todėl šią knygą B. Armonienė yra dedikavusi “Tiems kurie daug padėjo mano vyrui ir dukrai jų 20 metų kovoje sujungti mūsų šeimą”.
Pati knyga yra stamboka — 222 puslapių, išleista plačiai žinomos amerikiečių leidyklos — J.B. Lip-pineot Co. Ji padalinta į 18 skyrių, kuriuose sistematingai yra nupasakojama B Armonienės odisėja. B. Armonienės pasakojimus užrašęs inž. A.L. Nasvytis pasirodo turi ir rašytojo talentą, nes jo rašymo stilius yra nuoseklus ir be didesnių priekaištų. Knygoje telpa 2 žemėlapiai —- vienas Lietuvos, o kitas —visos Sov. Sąjungos, kuriuos paruošė Geroge Jellinek.
Įdomus yra knygos aplankas su lietuviškos trispalvės spalvomis ir Vyčio kryžiumi skyde. Aplanką pagamino David Lunn.
Kadangi kiek anksčiau šios knygos ištraukos buvo skelbtos Life žurnale, susidomėjimas ja yra labai didelis. Kiek teko patirti Chicagos knygynuose ji susilaukia daug pirkėjų iš amerikiečių tarpo. Tarp kitko — jos kaina nebrangi — 3.95 dol. Reikia tikėtis, jog pirmoji šios knygos laida bus greitai išparduota ir prireiks tolimesnių laidų Mūsų tautiečiai turėtų šiame darbe patalkinti, pasiūlant ją įsigyti amerikiečiams arba nuperkant ją dovanoms angliškai skaitantiems žmonėms.
Šioje vietoje norisi pagirti dr. A. Nasvytį už jo rūpestį, kad šie pasakojimai galėtų išvysti dienos šviesą knygos formoje. Mūsų nuomone, tai yra pati geriausia amerikiečių iki šiol išleista propogandinė knyga apie Lietuvos vergiją sovietų junge. Ir kas svarbiausia jos išleidimas lietuviams nieko nekainavo, o dar jos autoriams atnešė nemaža pajamų.
Šioje srityje dr. A.L. Nasvytis pasirodė kaip sumanus žmogus, kokių iki šioliai nedaug Amerikoje teturėjome. E. Šulaitis
A.A. STASYS BUTKUS
Ilgesnį laiką širdimi sirgęs, gruodžio 11 d., savo bute, staiga mirė KARIO redakcijos narys Stasys Butkus.
Jį globojęs Nikodemas Katinas (S. Butkus kartu su juo Brookline gyveno) surengė jam laidotuves. Gruodžio 12 d. jis buvo pašarvotas Ko-dzio laidojimo įstaigoje, Maspethe. Ten, vakare, 8 vai. įvyko paskutinis su velioniu atsisveikinimas. New Yorko ramovėnai ir KARYS pasiuntė vainiką, gausiai aplankė ir išstatė garbės sargybą prie šio Pirmojo Lietuvos Kareivio karsto. Karstą dengė Lietuvos Trispalvės juosta.
Rožinio maldas kalbėjo prel. J. Balkūnas ir aplankė kun. dr. Valušaitis.
KARIO redakcija atsisveikina su Stasiu Butkum. Iš k.: J. Liaukus, Z. Raulinaitis ir L. Bileris. V. Maželio nuotr.
New Yorko ramovėnai ir bičiuliai prie Stasio Butkaus karsto. Iš k.: J. Kaunas, V. Vilkutaitis, V. Alksninis, J. Liaukus, Z. Raulinaitis, kun. dr. S. Valiušaitis, N. Katinas, S. Gudas, J. Petrėnas, J. Valakas, B. Bobelis ir L. Bileris.
V. Maželio nuotr.
Atsisveikinimo kalbą pasakė KARIO red. Z. Raulinaitis, pabrėždamas Butkaus nuopelnus Nepriklausomai Lietuvai ir ypač karinėms jos tradicijoms. Jis pareiškė viltį jog šio didvyrio palaikai bus pargabenti į laisvą Lietuvą, kad būtų palaidoti prie Gedimino kalno, Vilniuje, kurS. Butkus pirmą kartą iškėlė Lietuvos vėliavą 1919 m Jis atsisveikino velionį New Yorko ramovėnų ir KARIO vardu. Lietuvių Tautinės Sąjungos vardu atsisveikino B. Nemickas, Sąvanorių-Kūrėjų vardu V. Alksninis, KARIO buv. bendradarbių Lietuvoje vardu J. Petrėnas ir bičiulių J. Valakas.
Laidotuvės iš Atsimainymo bažnyčios Maspethe į St. Charles kapus Long Island, įvyko gruodžio 13 d. iš ryto. Kun. Bulovas 9 vai. ryto atlaikė Atsimainymo bažnyčioje pamaldas už velionį ir pasakė jautrų pamokslą, iškeldamas S. Butkų kaip gerą ir padorų žmogų. Velionio karstas stovėjo katafalke apdengtas Tautine vėliava (dar iš Lietuvos atgabenta) .
Į kapus velionį palydėjo kun. Bulovas ir būrelis bičiulių. Prie kapo, šaltai ir vėjuotai, nors ir saulėtai, dienai esant, trumpai paskutinį sudie pasakė Z. Raulinaitis.
S. Butkaus karstas buvo įdėtas į cementinę dėžę, kurią jo bičiuliai ramovėnai nupirko, norėdami išsaugoti Pirmojo Lietuvos Kareivio palaikus, kad jie būtų parvežti į išlaisvintą Lietuvą.
Pirmojo Lietuvos Kareivio Stasio Butkaus palaikai, Lietuvai laisvę atgavus, turės būti perkelti iš Jo laikinosios poilsio vietos J. A. Valstybėse į Lietuvą — prie Gedimino kalno, kurio pilyje Jis pirmą kartą po tautos šimtmetinės vergijos iškėlė Nepriklausomos Lietuvos trispalvę.
Tam tikslui New Yorko ramovėnai ir Stasio Butkaus bičiuliai nusprendė įsteigti fondą KARIO redakcijoje. Jis bus panaudotas apsaugoti Velionio palaikus ir paženklinti Jo laikiną kapą kukliu paminklu.
LENA RENTELIENĖ (ELLA RENTEL) — SENIAUSIA (?) PASAULIO LIETUVĖ
Šių metų gegužės mėn. 19 d. seniausiai pasaulio lietuvei sukako 109 metai. Jubilijatė gimė 1852 metais netoli Gelgaudiškio, Šakių apskr. Jos vyras, jau seniai miręs, dirbo amatininku pas baroną v. Kendellį gyvenusį Gelgaudiškyje.
109 metai amžiaus -— tai puošni sukaktis. Ją itin pabrėžė Vokietijos kanclerio telegrama bei 2 miestų savivaldybių dovanėlės: kiek metų tiek D-markių (109 DMx2). Sveikino valdžios atstovai bei organizacijos.
Vienam svečiui paklausius; “Močiute, kaip kalbėsime, vokiškai ar lietuviškai?” jubilijatė Rentelienė tuoj atrėžė: “Gi lietuviškai. Aš sena lietuvninke, vokiškai nemoku, šneku ir meldžiuos lietuviškai. Mano žmogus (supr. vyras) tai šnekėjo vokiškai, aš ne. Atvykau Vokietijon prieš 20 metų, tačiau vokiškai neišmokau. 12 metų buvau po lenkais Pomeranijoj. Mano duktė”, čia senelė žvilgterėjo į užstalėj sėdinčią dukrą — jau 78 m. sulaukusią — “taip pat nemoka vokiškai. Mes senos lietuvninkės, meldžiamės į Poną Viešpatį tik lietuviškai”.
Abi moterys Rentelienė ir jos dukra, gauna iš valdžios pensiją. Atrodo likimu patenkintos. Abi Vokietijos pilietės. Jubiliatė dar gana tvirta, gerai mato, gerai girdi, eina lazdele pasiramstydama. Dalyvavo šių metų rugsėjo mėn 17 d. Vokietijos bundestago (tautos atstovybės) rinkimuose. “Už kurią partiją balsavote, močiute?” susidomėjau. “Už krikščionių partiją, nes ši gina krikščionybę”, pamokė mane senelė. Lig šiol jos niekas nepapeikė ir nepabarė, kad nekalba vokiškai.
P.L.
*
DAR APIE KAPITONĄ ALBINĄ GAILIŲ.
Džiugu, kad dabar, nors ir pavėluotai, tenka paskaityti “Kary” vieno kito atsiminimus apie buvusių lietuviškų kariškų dalių formavimus Rusijoje, mūšių are reikšmingų įvykių aprašymus, pagaliau ir žuvusių ar mirusių karių biografijas. Štai 7-tam numeryj tilpo kapitono Albino Gailiaus biografija, kapitono Povilo Dirkio parašyta.
Norėčiau ją kiek papildyti. 1922m. ankstyvą vasarą, susitikau su kpt. Albinu Gailium jau ne kaip divizi-jono, bet 3-čio artilerijos pulko vadu. Tuo metu dar nebuvo kilęs Klaipėdos sukilimo klausimas, o kai galvatrūkčiais buvo prie jo ruošiamasi, net aš pats neprisiminiau apie Gailių nei klaipėdiečiai jo man nepriminė. Jis pats atvyko į Klaipėdą 1923 m. sausio 16 dieną, jau po miesto užėmimo. Mano štabo viršininkas kpt. J. Tomkus skundėsi esąs pavargęs. Jis grįžo iš Sibiro jau su pairusia sveikata. Prašėsi atleidžiamas. Tad patenkinau jo prašymą, o jo vieton paskyriau kpt. Albiną Gailių. Jis buvo sumanus, mažai kalbantis, lygaus ir ramaus būdo drausmingas ir darbštus karininkas.
Vasario 19 dieną Sąjungininkų Komisija, Prancūzų administracija, bei įgula apleido Klaipėdą. Savanorių armiją, garbingai atlikusią savo užduotį, išformavau. Kapitonas A. Gailius, ilgesnį laiką nebuvęs krašte, išvyko aplankyti savo tėviškę. Maždaug po mėnesio grįžo į Klaipėdą ir pareiškė norą gauti tarnybą Augštojo Lietuvos Įgaliotinio įstaigoje. Tuo metu buvo įsteigtas svetimšalių skyrius, kurio viršininko-referento vietą jam mielai pasiūliau. Šioje vietoje buvo daug pagundos (užs. pasai, vizos, svetimšalių apsigyvenimas). Pažindamas Albino Gailiaus tvirtą būdą ir patriotizmą, galėjau būti ramus. Jis tas pareigas sumaniai ir garbingai ėjo, kiek žinau, iki pat Klaipėdos Krašto nuo Lietuvos atplėšimo.
Jonas Budrys
Vytautas Juodišius, atlikdamas Ft. Leonardwood, Missouri karinę tarnybą — radijo ryšininkų mokykloje, siunčia Naujų Metų geriausius linkėjimus visiems savo draugams.
PASIRYŽĖLĖS MOTERYS
Mūsų periodinėje spaudoje tenka matyti ryžtingais žygiais pasižymėjusius vyrus, bet apie moteris mažai terašoma, lyg jųjų pasiryžėlių nebūtų.
Štai dabar po 40 metų Lietuvos nepriklausomybės kovų ne pro šalį būtų ir lietuves moteris prisiminti ir iškelti jųjų žygius.
1920 m. einant kovoms lietuvių su lenkais Giedraičių-Širvintų rajonuose, Giedraičių vidurinės mokyklos vedėja, vaistininko Mato Valeikos žmona, globojo, slaugė ir slėpė priešo užnugaryje likusius sužeistuosius lietuvius karius, ir net gabeno juos lietuvių pusėn. Nakties metu ji juos surankiodavo, aptvarkydavo ir pamaitindavo. Valeikienės dėka ne vienas sužeistas lietuvis karys buvo iš mirties nasrų išgelbėtas.
Be to, toji pasiryžėlė moteris daug yra pasitarnavusi ir tuo laiku kovojusiems lietuvių daliniams. Ji kaip vietos gyventoja ir žinodama visą aplinkumą, teikdavo lietuviams naudingų žinių apie lenkus.
Už tokius ryžtingus Malvinos Valeikienės žygius Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė apdovanojo ją Vyties Kryžiumi.
Greta Valeikienės, išaiškėjo ir antros moters drąsa ir ryžtingas žygis. Kada 1919 m. gruodžio 9 d. komunistai Sibire nužudė Lietuvių Vytauto Didžiojo bataliono keletą karininkų ir kareivių (juos kardais sukapojo), kitus karininkus įmetė į kalėjimą, o kareivius išvaikė, tuomet kareivinėse pasiliko Omsko lietuvių gyventojų batalionui dovanota vėliava. Omsko lietuvių bendruomenės narė p-lė Elžbieta Kakeranaitė, nepaisindama pavojaus, nakties metu įsibrovė į kareivines ir vėliavą išsinešė. Ji tą vėliavą išslapstė ištisus metus. Nors mušama buvo, bet vėliavos neišdavė. Po kurio laiko grįžus Lietuvon, tą bataliono vėliavą atidavė Karo Muzėjui Kaune. P. Dirkis
Chicagos sk. žurnalistų grupė lankosi Pasaulio Lietuvių Archyve. Iš k.: Sirutis, Dirkis, Zalatorius, Zalatorienė, Archyvo direkt. Liulevičius, Sirutienė, Gintneris. Stovi: Šulaitis, Brase, Brazdžionis ir kt. A. Gulbinsko nuotr.
1929 m. rugsėjo 14 d. Kaune, prez. A. Smetona įteikė Leonui Pabrėžai dovaną už pergalę 400 m bėgime. (Tribūnoje matyti gen. S. Žukauskas, A. Voldemaras ir kt.; deš. saliutuoja gen. št. pik. Z. Gerulaitis).
J. A. V. Liet. Bendruomenės Kultūros Fondo 1961 m. valdyba (iš kairės): St. Paulauskas, P. Gaučys, J. Švedas (pirm.), Ed. Šulaitis, V. Linas. Nuotr. Z. Degučio
A. A. Leitenantas JONAS JANČYS
Iš Naujosios Zelandijos pasiekė liūdna žinia, kad 1961 m. lapkričio 8 d. Dunedine mirė buvęs Lietuvos kariuomenės ltn. Jonas Jančys.
A.a. Jonas buvo gimęs 1915 m. Rygoje. 1835 m. Kaune baigė Aušros gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo karo mokyklon. Baigės ir pakeltas į leitenanto laipsnį tarnavo kavalerijoje. Bolševikams okupavus Lietuvą, su šeima repatrijavo Vokietijon. Prasidėjus II Pasaul. karui grįžo Lietuvon ir įstojo į Savisaugos dalinius. Visą karo laikotarpį praleido Savisaugos dalyse ir dalyvavo kautynėse. Iš Kuršo apsupimo jam pasisekė pasitraukti Švedijon. Švedijoje pateko į karių belaisvių stovyklą, iš kurios buvo švedų išduotas bolševikams. Sibire išbuvo iki 1955 metų. Įrodžius, kad buvo vokiečių repatrijantas, jis buvo gražintas vakarų Vokietijon. Jo šeima iš Vokietijos buvo jau išvykusi į N. Zelandiją. Tik 1956 m. velioniui pasisekė atvykti pas savo šeimą.
Po žiaurių išgyvenimų ir sunkios Sibiro katorgos jo sveikata buvo palaužta. Nežiūrint to, Jonas J. buvo veiklus kolonijoje, deja, neilgai. Jis buvo greitos vėžio ligos sunaikintas. Velionis rašė žiaurių išgyvenimų atsiminimus, kurie liko neįpusėti palūžus jam pačiam gyvenimo pusiaukelėje.
Sibiro tremtinio kapas liko supiltas toli nuo savo Tėvynės Lietuvos.
O. Žadvydas
ATMINTINO S NUOTRAUKOS
(IŠ BALIO GRAŽULIO ALBUMO)
3čio Artilerijos pulko kariai rudens manevruose: postovis ir užkandis prie smilkstančio laužo.
3čio Art. p. puskarininkių ekskursija Vilniuje Gedimino kalne 1939 m.
Vilniaus užgrobimą gedulingai minint, kai Vytauto Didž. Muzėjaus bokšte suskambėdavo varpas ir prie Nežinomo Kareivio paminklo būdavo dedami vainikai, nuo Parodos kalno patranka saliutuodavo šūviais. 3-čio Art. p. pabūklas su tarnyba 1938 m. spalio 9 d. po saliuto; deš. būrio vadas j. Itn. Kęstutis Daugirdas, ant patrankos — pabūklo v-kas psk. B. Gražulis.
Kario Redakcijai.
šių metų gruodžio mėnesio KARIO viršelyje yra žinutė kur pasirašęs P.L., iš Essen, Vokietijoje, pataria Redakcijai vengti tokių žemėlapių kaip gegužės mėnesio KARY nes, sako, “šovinizmui negali būti vietos ateities Europoje”.
Pasitikrinęs jo minėtą KARIO nr. radau ten tik istorinių įvykių aprašymą paryškinančius žemėlapius:
1, švedai apgulę Biržų pilį 1704 m.;
2, Didžiojo šiaurės karo fronto 1702 m. veiksmai ir 3, Lietuvos valstybės sienos.
Spėju, kad tam P.L. gal nepatiko trečiasis, kur V. Manvydas primena mums žemių plotą, kuris tikrumoje teisėtai ir turi priklausyti lietuvių tautai ir valstybei, kur nuo seniausių laikų lietuviai gyveno ir dabar tebegyvena, nors to ploto, vakarinių ir rytinių pakraščių, lietuviai dabar jau šneka savo kaimynų, gudų ir vokiečių, kalba.
Laikotarpy 1908-1917 metų aš gyvenau čia minimo ploto įvairiuose kampuose — Daugpilio, Palaukės (Polocko), Minto (Minsko), Gardino, Pinto (Pinsko), Balstogės ir Prūsuose — ir visur radau lietuvių, o įstaigų archyvuose mačiau daug raštų ir senų dokumentų, kurie rodė, kad visur ten būta lietuvių apgyventos žemės.
Todėl, turiu priešingą nuomonę negu P. L. ir manau, kad visiems lietuviams kariams būtų labai malonu, o ir mūsų tautai naudinga, kad KARY galėtume sutikti dažniau ir daugiau panašių žemėlapių ir istorinių straipsnių.
J. Vėgėlis
Nepatenkintas savų karinių ata-chės veikla, kalbėdamas su gen. Schweinitzu, Bismarkas 1879 m. pasakė:
“Ach, ką tie kariniai atašės! Visas tas žinias mes ir taip gauname per žydus!”
( Wehrwissentschaftliche Rundschau, XII, 1961 )
Kai senatorius Humphrey paklausė Chruščiovą apie tariamą antisemitizmą Rusijoje, jis atsakė: “Jukmano sūnus yra vedęs žydę”.
A.M.
