AISČIAI KARINĖS ISTORIJOS ŠVIESOJE
Z. RAULINAITIS
(Pradžia Rugp. - Rūgs. Karyje)
7. AISČIŲ KAIMYNAI
Germanai
Jau labai senais laikais aisčiai susidūrė su savo pietiniais kaimynais germanais. Nors yra priimta Vyslą laikyti aisčių pietine riba, tačiau archeologiniai radiniai rodo, jog jų gyventa ir už Vyslos. Kai kurios ių grupės, matyti, buvo pasistūmėję gerokai toli į pietus ir pietų vakarus. Ten jas, greičiausiai, sustabdė, dalinai sunaikino, ar atstūmė skitų, vėliau keltų spaudimas ir, pagaliau, pasirodę germanai.
Germanų kiltis bastarnai, kitų kilčių sekama, dar tarp V ir III amž. pr. Kr., slinkdama pagal aisčių pietines sienas, pasuko į slavų sritis ir, perėjusi visą Europą, apie 230 m. pr. Kr., atsidūrė Dunojaus žemupyje ir Juodosios jūros pakraštyje.
Vyslos žemupyje šimtmečiais vyko nuolatinis judėjimas, maišėsi žmonės ir įvairios tautos, net susidarė mišri baltų - germanų27 kultūra.
Tacito amžininkas Plinius (miręs 79 m. po Kr.) savo Gamtos Istorijoje mini vindili (vandalų) kiltį, kaip ryčiausią iš penkių germanų kilčių: burgundų, charinų, varinu ir gotų. Apie tas kiltis jis rašo: “Anoj pusėj (t.y. šiauriau) už lugijų kilties gyvena gotonai, valdomi monarchijos, kiek stipresnės kaip likusių germanų kilčių, tačiau dar laisvi. Betarpiai prie Okeano yra rugijai ir lemovijai; visoms šioms kiltims yra būdingi apskritas skydas, trumpas kardas ir paklusnumas karaliui.”15
Iš Tacito tolesnio aprašymo atrodo, jog betarpiai aisčių kaimynai iš germanų kilčių jo laikais buvo gotai — gyvenę išilgai Vyslos rytinio kranto. Už aisčių į šiaurės rytus gyvenę fenni (suomiai) ir tiesiai į rytus — venetai (slavai).
Jis be to rašo, kad būdami grynos rasės, visi germanai turi tas pačias ypatingas fizines žymes: “piktas mėlynas akis, raudonus plaukus, stambų kūną tinkantį tik staigiom pastangom. Jie mažiau pajėgūs sunkų darbą dirbti. Karštį ir troškulį jie mažiausiai pakenčia, nes prie šalčio ir alkio klimatas ir jų krašto žemė juos įpratino.”11
Iš tiesų, tik prie Baltijos jūros, yra sutinkami tie augšti, šviesios odos, šviesiaplaukiai, mėlynakiai ir ilgos galvos germanai. Savo kūno sudėtimi jiems labai panašūs yra lietuviai ir latviai, tik šie yra vidutinio platumo galvos.23
Istorinių žinių apie germanus ir jų kariavimo būdą turime daugiausia iš Juliaus Cezario raštų ir to paties Tacito.
Mūšin eidami germanai dainuoja dainas, tuo pakeldami savo drąsą, o iš dainų skambesio jų žyniai spėja būsimo mūšio laimę. Mūšiui išsirikiavę jie šaukia, kad sukeltų priešui baimę. Kad garsas būtų aštresnis ir virpėtų, šaukdami jie prideda prie burnos skydą, taip išgaudami gilesnį ir pilnesnį garsą.11
Pirmųjų amžių germanų kariai (pagal K. Pastenaci)
Apie germanų karo meną Tacitas štai ką sako:
Geležies germanai turi maža, todėl tik nedaugelis iš jų vartoja kardus ar jietis. Jų jieties, vadinamos frameae, antgalis yra trumpas ir siauras, tačiau aštrus taip, kad tinka ir artimai ir tolimai kovai. Raitelis turi tik skydą ir jietį, bet pėstininkas vartoja dar ir kelias svaidomas jietis, kurias pajėgia toli nusviesti, nes jie kovoja nuogi, arba tik lengvai apsirengę. Jų skydai būna nudažyti parinktom spalvom. Maža kas iš jų turi metalinius ar odinius krūtinšarvius ar šalmus. Jų arkliai nei gražūs, nei greiti, nei išlavinti kaip romėnų, tačiau jojant išlaiko tiesią liniją, niekam neatsiliekant.
Jų jėga glūdi pėstininkuose, todėl mūšyje jie derina abi ginklo rūšis. Priekin jie šimtinėmis išstato atrinktus greitus vyrus, kurie veikia kartu su raiteliais. Kautynėms jie rikiuojasi kyliu. Kylyje rikiuojasi ne atsitiktinai, bet šeimomis ir pagal draugystę.
Pasitraukti ir pakartotinai pulti, jų tarpe yra laikoma karine gudrybe. Kautynių metu prarasti savo skydą, buvo laikoma didžiausia negarbė. Savo valdovus jie renkasi iš kilniųjų, o vadus iš narsiųjų. Vadas mūšyje duoda pavyzdį ir kaujasi visų priekyje. Mūšyje jie nešioja ženklus ir pavidalus, paimtus iš savų šventųjų gojų. Mūšio metu jų moterys būna netoliese; jos juos drąsina, ragina ir rūpinasi jų žaizdomis ir maistu.10
“Yra žinoma, kad svyruojančios ir jau bežlugančios jų armijos buvo padrąsintos ir moterų atgaivintos. Jos drąsiai maldavo savo vyrus, atsukdamos į juos savo nuogas krūtines, taip priversdamos juos suprasti, jog jų laukia vergija — likimas kurio jie daugiau bijo savo moterims kaip patiems sau.”10
Laidojant, mirusį jie degina kartu su jo ginklais ir žirgu.11
Tokias žinias Tacitas gavo iš senesniųjų rašytojų, karių ir pirklių. Todėl jo žinios nėra pačios naujausios, bet siekia prieškristinius ir Kristaus laikus. Tačiau, nežiūrint Tacito priešingo liudijimo, germanų, ypač rytinių, kapuose randama nemaža geležinių gražiai išpuoštų ginklų01 Pavyzdžiui, 250m.-100 m. pr. Kr. laikotarpyje Rytprūsiuose aisčių kapuose beveik nerandama tokių ginklų. Visaip kitaip yra jų kaimynų burgundų kapuose, kur pagrindinės įkapės buvo skydai, kalavijai, jietys ir peiliai.
Tačiau nežiūrint to, kardas, iš viso, yra retas ginklas ir germanų ginklų tarpe. Jis daugiau raitelių ginklas kaip pėstininkų ir jų daugiau randama toliau į rytus kaip vakaruose.22 Aisčių kaimynai burgundai vartojo būdingą, kiek išlenktą, labai platų, vienašmenį kardą. Pagal Tacitą rytų germanai turėjo apskritą skydą, o kiti keturkampius. Radiniai gi rodo, kad Reino srityje jų pėstininkai vartojo keturkampius, šešiakampius ir ovalinius skydus. Ir tie patys rytų germanai, atseit aisčių kaimynai, yra turėję ne vien tik apskritus skydus, yra jų rasta ir ilgų22 Antskydžiai būdavo pusrutulio, kūgio ar dyglio pavidalio.34
Atrodo, jog daugiausia būdavo vartojamos jietys, nes jų antgalių randama daugiausia. Antgaliai dažniausiai ilgi — 40 cm. ir daugiau ir platūs. Kai kurie jų yra ypatingi — išpjaustyti ir atrodo lyg liepsnos pavidalo. Manoma jog toki antgaliai darydavo sunkesnes žaizdas. Maži antgaliai, su barzdelėmis priklausė svaidomosioms jietims. Jieties “batas”, paprastai būdavo kūgio pavidalo.34
Tuo tarpu šalmai ir šarvai, pagal Tacitą ir pagal archeologinius davinius, germanų tarpe tikrai yra buvę labai retai užtinkami.
Slavai
Pietryčių kryptyje aisčių kaimynai buvo slavų kiltys — venetai. Taip jas vadino, pirmas jas paminėjęs, Tacitas. Tačiau maža ką apie jas težinodamas, jis jas priskiria germanams, bet ne sarmatams. Mat venetai gyvena sėslūs, keliauja pėsti ir nešioja skydus (reiškia, ir kovoja pėsti), tuo tarpu sarmatai yra klajokliai ir raiteliai.
Tacito ir Ptolomėjaus laiku “didžioji venetų tauta” Europoje buvo užėmusi plačią sritį: iš vakarų į rytus apie 1600 km. ir iš šiaurės į pietus apie 600 km. plotą, kuris dalinai siekė ir Baltijos krantus (Venetų įlanka) nuo Rugijos salos, su jos Šventavyčiu, beveik iki Vyslos. Jo pietų - vakarų siena ėjo Elbės slėniu, Bohemijos kalnais, Karpatais, stepių pakraščiu iki Dniepro, toliau jo kairiu krantu iki Desnos baseino. Šiaurės rytuose siena lietė Dniepro, Dauguvos ir Volgos augštupius. Taigi jų gyvenami plotai galėjo siekti apie 1 milioną kvadratinių kilometrų.31
Istorinės žinios apie slavus prieškristiniais amžiais yra labai šykščios. Daugiau apie juos žinių turime iš vėlesnių Bizantijos rašytojų. Pagal Ptolomėjų (II a.) ir Jordanį (VI a.) slavai buvę labai skaitlingi ir jų būta daug kilčių. Jie tada puldinėdavę Romos provincijas už Dunojaus.3' Ten Roma laikė nuolatinėse įgulose du legionus, kad gintų sieną nuo iš rytų nuolat puolančių, jos rašytojų žodžiais, getų. Tačiau be venetų Romą puldinėjo ir sarmatai. Apie tuos neramius laikus gražų liudijimą paliko Romos poetas Ovidius Nasonas (miręs 18 m. po Kr.). Ovidijus tada buvo ištremtas į Tomi miestą prie Juodosios jūros (dabar Constantos miestas) ir išgyveno tuos klajoklių iš už Dunojaus užpuldinėjimus. Savo Liūdnosiose Dainose jis rašo: “. . .Kai tik sargybinis iš savo stebėjimo bokšto paduoda pavojaus ženklą, drebančiomis rankomis mes segamės šarvus. Aršusis priešas, lanku ir nuodingomis strėlėmis ginkluotas, sėdėdamas ant sunkiai alsuojančio arklio apžiūrinėja miesto sienas. . . Visur aplinkui graso nesuskaitomų genčių žiaurūs kariai. . . Skaitlingais būriais, lyg paukščiai, priešas atūžia, kai mes jo mažiausiai laukiame ir, vos spėtas pastebėti, išsiveda grobį. Gatvėse dažnai renkame nuodingas jo strėles . . . Tiesa, kai kada būna taika, tačiau niekad nebūna pasitikėjimo ta taika.”31 Ovidijus taip rašė apie getus ir sarmatus, o už kelių dešimtmečių Tacitas rašo lygindamas su sarmatais slavus, kurie puldinėjo tas pačias vietas, pažymėdamas, kad venetai daug ką perėmė iš sarmatų karinių papročių.31
Istorinėms žinioms esant šykščioms, papildomų žinių apie slavus aisčių laikais gauname iš archeologinių radinių. Slavų kiltys buvo maždaug apjungtos pirmos bendros archeologinės kultūros vadinamos zarubeneckine.31 Ši pirmo-
Baltų tautų gyvenamosios vietos tarp II-jo tūkstantmečio pr. Kr. ir I-jo tūkstantmečio po Kr. (Liet. Enciklopedija)
ji slavų kultūra II a. pr. Kr. pradžioje apėmė sritį nuo vakarinio Bugo ir Pripeties šiaurėje, iki Volinijos — Padolės augštumų papėdžių pietuose ir iki Rosi ir Tiasmina upių pietų rytuose.'11
Tos slavų kultūros atrastos gyvenvietės yra nedidelės. Seniausios jų dažniausiai įrengtos sunkiai prieinamose kalvose, prie didžiųjų upių krantų, įtvirtintos grioviais ir dideliais žemės pylimais. Jas atstovauja, archeologijoje garsi, Tripolje ant Dniepro į pietų vakarus nuo Kievo. Kapuose, tarp kitų įkapių, randama ir ginklų — jiečių antgalių ir arklio pakinktų apkaustų. Visi dirbiniai geležiniai, pagaminti iš vietinės balų rūdos.31
Gyvenviečių skaičiui augant, augo ir zarubeneckinių slavų gyvenami plotai. Jie pradėjo veržtis ir į kaimynų sritis. I a. po Kr. pradžioje tas plitimas įgyja masinį pobūdį ir zarubeneckiečiai bando užimti dalį srities gyvenamos jų šiaurinių kaimynų — baltų kilčių. Jie pradeda baltus stumti į šiaurę ir jų kapai jau pasirodo Slobodkoje, Borisovo apylinkėse, Minsko srityje. Tačiau tas varžtas slavams nepavyko: baltai jį likvidavo ir iki VI amž. ten slavų liekanų daugiau neberandama, o baltų sodybos ir toliau tebegyvuoja.31
Nepavyko įsiveržti į baltų plotus ir kitai slavų kultūrai, kiek toliau į vakarus nuo zarubeneckinės esančiai. Tai būta Povislenja gyventojų (Pševorskinė kultūra). Jų dalis, savo gyvenvietes palikusi, pasiekė apylinkes net už Nemuno, kur išlikę jų liudininkai kapai Nočioje prie Lydos. Tačiau ir tie įsiveržėliai netrukus buvo vietinių gyventojų baltų suvirškinti.31
Už tat slavams geriau sekėsi veržtis į augštutinio Dniepro sritis ir toliau į šiaurę, kur matyti, jie nesutiko stipresnio vietinių pasipriešinimo ir juos asimiliavo. Tokiu būdu jau I amž. po Kr. slavai apgyvendina Sožės upės krantus, kur užima vietinių gyventojų piliakalnius.31
“Reikia manyti, kad augščiau aprašytas slavų veržtas į šiaurės vakarus vyko, iš esmės, taikiu būdu ir palaipsniui. Tačiau, žinoma, greičiausia neapsiėjo ir be ginkluotos kovos tarp genčių ar kilčių, jų išvarymo jėga iš apgyventų vietų ir vienų kitų užkariavimo. Tokiu būdu, kaip liudija archeologinė medžiaga, vietiniai gyventojai palaipsniui prarasdavo savo kultūros bruožus ir priimdavo atėjūnų kultūrą ir jų papročius. Mišrios vedybos, tais laikais plačiai praktikuotos, dar paspartino vietinių gyventojų (fino-ugrų?) palaipsnią asimiliaciją tarp slavų.”31
Be šio veržto, vyko zarubeneckinių kilčių judėjimas ir į pietų rytus — į skitų - sarmatų kilčių sritis. Jie pradžioje buvo kiek sulaikyti vietinių skitų, o vėliau sutiko stiprų pasipriešinimą iš padniepryje pasirodžiusių sarmatų.31 Taigi rytiniai slavai, besiverždami į stepių sritį sudarė sąlytį su sarmatų kiltimis, o vakariniai slavai, judėdami aisčių pašonėje, palaikė nuolatinį sąlytį vakaruose ir šiaurėje su aisčiais ir germanais.32
Slavų bendruomeninė organizacija buvo tokia pat kaip ir kitų indoeuropiečių. Jos pagrindą sudarė šeima, kurioje tėvas buvo neginčijamas ponas. Gimingos šeimos gyveno bendrai ir jų reikalus tvarkė šeimų galvų taryba, kurioje vyravo seniausias arba žymiausias. Žemė buvo bendra nuosavybė. Tokia bendruomeninė valdymosi forma slavų vadinama zadruga. Iš viso, slavų bendruomeninė ir politinė organizacija buvo palaida.28
Iš Bizantijos rašytojų žinome, kad slavai buvo karingi ir narsūs, tačiau jų ginklavimas buvęs menkas, dažniausiai tik lankai su strėlėmis ir skydai. Jų karinė organizacija buvo pagrįsta jų bendruomenine organizacija — šeima ir gentimi ir menkai teišvystyta. Krašto gynybos pagrindą sudarė pilys.30
“Šitie faktai, paimti kartu su slavų gyvulininkystės ir žemės ūkio pamėgimu, paaiškina, kodėl įsiveržėliams klajokliams, prityrusiems ir gerai ginkluotiems raiteliams, iš kurių šiuo atžvilgiu sarmatai buvo ypatingai žinomi, taip būdavo lengva slavų kiltis užkariauti. Šie pastarieji būdavo laimingi, jei juos palikdavo ramybėje ūkininkauti ir dažnai mielai priimdavo svetimųjų globą, kad apsaugotų nuo kitų galimų įsibrovėlių.”28
Žemės ūkiu užsiėmę slavai negalėdavo taip greitai kilnotis kaip klajokliai. Nors jie medžiodavo ir žūklaudavo, tačiau pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis buvo žemės ūkis, ypač daržovių auginimas. Šis faktas paaiškina, kodėl jie buvo palikti nekliudyti gotų ir kitų germanų kilčių kai jos veržėsi į Juodosios jūros pakraščius ir kodėl juos taip lengvai valdydavo svetimos ir karingos tautos — iraniečiai sarmatai, gotai, hunai ir avarai.28
Arklį slavai jau žinojo iš akmens amžių laikų (Tripolįės kultūroje) nors tai būta primityvaus tipo arklio.32 Pentinai į dabartinės Lenkijos plotą pateko iš keltų paskutiniame amžiuje prieš Kristų, tačiau retai užtinkamos pasagos rodo, jog, greičiausiai, arkliai būdavo nekaustomi.30
Suomiai
Šiaurės Europos sritys buvo gyvenamos suomių-ugrų kilčių gal dar nuo neolito ar mezolito laikų. Aisčių tiesioginiai kaimynai šiaurėje buvo vakarinė suomių kilčių grupė, kurią sudarė estai, karelai ir patys suomiai arba finai. Tačiau nesvetimos jiems buvo ir kai kurios suomių rytinės kiltys, kaip mordva, mari, muroma ir ves.31
Vėlesni rusų metraščiai vakarines suomių kiltis vadindavo bendru čud vardu. Tai maždaug dabartinių estų protėviai.
Pirmasis istorikas, kuris suomius mini, yra tas pat Tacitas. Jis ir suomių atveju, kaip ir venetų, nežino kam jie priskirtini, germanams ar sarmatams. Mat, kaip jau minėjome, jis nors ir matė venetų gyvenimo būde daug ką panašaus į sarmatų, plėšimo žygiuose jie pereina visą tą kalnuotą ir miškingą kraštą tarp peucinų (bastarnų) ir fenni (suomių), tačiau vis tik juos priskiria germanams, nes gyvena namuose, nešioja skydus, pėsti keliauja, taigi skiriasi nuo vežimuose ir balnuose gyvenančių sarmatų. Tuo tarpu suomiai, arba jo vadinami fenni, yra stebėtinai laukiniai ir baisiai vargingi. Jie neturi ginklų, arklių nei namų. Jie valgo žolę, rengiasi kailiais ir miega ant žemės. Vienintelė jų viltis tai strėlės, kurių antgalius, geležies trūkstant, jie darosi iš kaulo.10
Suomių medžioklėse kartu dalyvauja ir jų moterys. Savo vaikus nuo blogo oro slepia lapinėse iš šakų padarytose, ten pat gyvena ir jų jauni žmonės, ten ir jų seniai karši. Tačiau, nežiūrint viso šito neturto, jie jaučiasi laimingesni už tuos, kurie dirba sunkius laukų darbus, ar stato namus.
“Jie nesirūpina nieku, — nei žmogumi, nei Dievu ir yra pasiekę visišką atsipalaidavimą: jie net neturi dėl ko melstis.”10
Tokiame Tacito suomių kilčių aprašyme yra, daug tiesos, nors archeologiniai radiniai rodo kiek augštėlesnę suomių kultūrą, ypač vėlesniais amžiais (I-II amž.).
Kalbininkas K. Būga, tyrinėjęs tuos senuosius suomius, štai ką apie juos rašo:
“Suomiai — seniausieji lietuvių bei latvių tautos kaimynai. Beveik tose pačiose vietose suomius randa ir pirmojo bei antrojo amžiaus rašytojai Tacitas (Fenni) ir Ptolemajus (Finnoi). Abu jie rodo suomius gyvenus netoli Jūros į šiaurės rytus nuo Vyslos šalia venetų (slavėnų) ir aisčių (Tacito Aestii ir Ptolemajo Galindai kai Soudinoi). Kad suomiai tuomet su vienais aisčiais tėra buvę kaimynais, tatai matyti iš suomių kalbos ... Germanistai randa, kad suomių kalbon germanų žodžiai paimti esą I prieš Kr. - I po Kr. amžiuose. Aistiškosios kilmės žodžiai suomių kalbon būsią paimti dar prieš Kr. Visų-seniausieji slavišksios kilmės žodžiai toliau nesiekia kaip tik iki VII amžiaus po Kr. Suomių slavisto Mikkolos nuomone, visi tie žodžiai esą paimti iš rusų kalbos.”16 Suomiškai kelias yra keli, tiltas — silta, o giria metsae” — iš žodžio medžias.
(bus daugiau)
AISČIAI KARINĖS ISTORIJOS ŠVIESOJE
Z. RAULINAITIS
(Pradžia Rugp. - Rūgs. Karyje)
VIII. KARYBA
Negalima praeiti pro šalį neperžvelgus aisčių laikų žinomo pasaulio bendros karybos vystymosi eigos. Juo labiau, kad tų laikų karyboje būta nepaprastų. Antra vertus, tų sūkuringų amžių įvykiuose aisčiai neliko nuošalyje, jie buvo įvairiai jų paliesti. Aisčių gi karyba savo pobūdžiu turėjo tilpti tų laikų pasaulio kurios nors karinės sistemos rėmuose.
Arklys ir Balnas
Indoeuropiečių įvestas greitų arklių traukiamas kovos vežimas padarė pirmąjį didžiulį perversmą karybos istorijoje antrojo tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje.
Šiuo atveju arklys karybon buvo įvestas ne mums įprastine kavalerijos prasme, bet pavartotas traukti lengvus kovos vežimus, nešančius vieną ar du ginkluotus vyrus. Tuo būdu buvo sukurtas judraus karo principas. Eskadronais veikdami, drausmingi šio naujo ginklo junginiai lengvai išblaškydavo ir sumušdavo tų laikų nejudrius pėsčių jietininkų telkinius.12 Ilgiau kaip tūkstantį metų kovos vežimas, nešantis kilmingus karius, daugiau ar mažiau, vyravo kovos lauke visame tų laikų žinomame pasaulyje. Tačiau apie IVa. pr. Kr. iškilo nauja jėga, sukurta senojo Egipto ir graikų vartotos pėstininkų falangos pagrindu, tik labai patobulinta ir puikiai suorganizuota. Šita nauja karinė jėga buvo Romos legionas.
Kovos vežimas netrukus neteko savo vyraujančios galios, ir sekančius 600 metų kovos laukus valdo Romos legionai.
Tačiau greta šios pėsčių karių mašinos — legiono, vakarų pasaulyje būta dar ir antraeilės ginklo rūšies — raitelių. Jie buvo antraeiliai todėl, kad tik padėdavo pėstininkams. Tokia karinė sistema vyravo tų laikų kultūringajame vakarų pasaulyje.
Kitaip buvo rytuose, barbarų pasaulyje, ypač stepių ir atvirų plotų srityse ir dalinai miškų srityse. Ten vyravo judrūs ir lengvi raiteliai, o pėstininkai buvo tik antraeilė ginklų rūšis.
Spėjama, kad pirmieji pradėjo vartoti arklį jojimui vidurinėje Azijoje gyvenę skitai. Iki tol, kaip minėta, arklys buvo traukos gyvulys, traukiantis kovos ar darbinį vežimą, arba arklą. Jojimo menas iš skitų greitai pasklido jų kaimynuose ir visame pasaulyje.
Apie VII a. pr. Kr. skitai jau buvo persikėlę iš vidurinės Azijos ir įsikūrę pietinėje Rusijoje ir Kubanės stepėse, iš kur jie išstūmė ten gyvenusius kimerus, jojimo meno nežinančius.17 Raiteliai be didelio vargo užkariavo sėslius ir pėsčius gyventojus.
Skitai sudarė gerai organizuotas bendruomenes, klusnias savo vadams ir drausmingas. Tačiau jie buvo neramūs, audringi, mėgo kariauti ir grobti. Savo priešams jie kirsdavo galvas, arba skalpuodavo juos. Jų kiltys gyveno klajoklių gyvenimą vežimuose ir ant arklių. Jie buvo puikūs lengvi raiteliai, masiškai vartoję balnus, kas jiems davė didelį pirmumą prieš kitas balno nevartojusias klajoklių tautas.
Armėnijoje yra išlikę senų pilių griuvėsių, kurių sienų kalkėse dar ir dabar yra įstrigę skitų strėlių tipingi triašmeniai antgaliai, liudininkai tų laikų atkaklių kovų.
Skitų invazijos kelias į vidurinę Europą per Sileziją, Moraviją ir Bohemiją dar ir dabar aiškiai susekamas. Jis pažymėtas sunaikintais lužičėnų kultūros paminklais, jų sugriautom pilim ir daugeliu skitiškų kapų nusidriekusių išilgai invazijos kelio ir užtinkamų Luzatijos kultūros srityje.28 Net ir rytinėje Lenkijoje randama skitų seniausių radinių iš VII a. pr. Kr.24 Skitai buvo perėję Rumuniją, įsiveržę Vengrijon ir Bulgarijon. Besiskverbdami į vidurio Europą tarp 550 ir 400 m. pr. Kr. skitai buvo net pasiekę Vyslos žemupį, taigi galėjo susidurti ir su aisčiais. Tačiau, atrodo, jog vietiniai gyventojai, sutelkę jėgas ir prisistatę gerų tvirtovių, atmušė skitų antplūdį. Viena iš tokių ypatingai gerai įtvirtintų gyvenviečių buvo atkasta šiaurinėje Lenkijoje Žnino apskr. Tai Bis-kupino tvirtovė, pastatyta ežero kranto iškyšyje, apsupta tvirtų rąstų sienų ir griovių. “Joje rastasis inventorius priklauso vakarų baltų kultūrai, nors ir jos tyrinėtojai lenkų archeologai baltams jos pačios nepriskiria”.9a Šita tvirtovė, greičiausia, buvo pastatyta aisčių, gintis nuo skitų. Tokio įtvirtinto kaimo pavidalas jau liudija sudėtingą socialinę organizaciją.2 Panašių įtvirtintų aisčių sodybų - pilių Rytprūsiuose buvo rasta ir tirta ties Ario ežeru, Johannisburgo aps., ties Szonstago ežeru — Lycko aps., ir ties Ploessen, Roesseno aps.2
Pavykus atmušti skitų veržtą, apie 400 m. pr. Kr., aisčių kiltys pasistūmė į pietus pagal Vyslą ir vakarinį Būgą.
Skitai, tikriausiai, nėra buvę pirmieji klajokliai iš rytų, įžengę į Ponto stepes, bet jie yra pirmieji pasirodę tose Europos srityse klajokliai, apie kuriuos turime aiškias istorines žinias.32 Manoma, kad jie yra buvę iraniečių kilmės žmonės.
Skitų vardas senovėje buvo toks garsus, kad savo laiku graikai visus Eurazijos klajoklius vadindavo skitais. Kaip ilgai išsilaikė Europos istorijoje skitų vardas, pergyvenęs vėlesnius sarmatų, hunų, avarų ir mongolų įsiveržimus, rodo, kad ir kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos pastangomis ir lėšomis 1613 m. Amsterdame, Olandijoje, išleistas pirmasis Lietuvos žemėlapis. Paaiškinimuose apie Dniepro tėkmę, vienoje vietoje ten įrašytas lotynų kalba toks įrašas: “Čia skitai paprastai slepiasi, kol visi susirenka, kad užpultų mūsų kraštą”33 Tuo tarpu tais laikais tų skitų ten nė pėdsakų nebuvo likę ir jų vietoje gyveno kitos rasės žmonės.
Klajoklių kovos taktika buvo kitokia negu senosios pėstininkų falangos, kovos vežimų ar pagaliau Romos legiono.
Iki pat naujųjų laikų, beveik per ištisus 3000 metų, nežiūrint kovos vežimo ar raitelio pasirodymo, ar ilgojo lanko, muškietos ar pabūklo įvedimo, mūšio taktikos pagrinde nuolatos vyravo artimos kovos — kautynių akis į akį— principas. Vienoje kario rankoje kardas ar jietis, antroje skydas. Šie ginklai ir artimos kovos taktika lemdavo kovos lauke pergalę. Masyvi, taktiškai nepaslanki falanga, kovos vežimų judrūs eskadronai ar taktiškai manevruojanti legionai laimėdavo mūšį tiesioginiu —masiniu smūgiu — artimoje kovoje. Tokia buvo pagrinde taktika vakarų pasaulyje. Rytuose gi— lengvojo raitelio kraštuose — kovos lauko taktika buvo kita.
Lengvieji raiteliai vartojo priešo varginimo ir alinimo taktiką. Jie traukdavosi nuo stipresnio priešo, viliodavo jį paskui save į savo krašto gilumą. Ten, būdami greiti ir judrūs, nuolatos laikė su priešu sąlytį, jį puldinėdavo, apšaudydami strėlėmis ir galutinai nuvarginę, suskaldę jo kariuomenę į dalis, puldavo ir galutinai pribaigdavo. Skitams tipinga taktika buvo pulti priešą keliais kavalerijos vienetais iš karto įvairiose vietose ir iš įvairių krypčių ir po trumpos kovos vėl pasitraukti.32
Tokią skitų taktiką geriausia ant savo kailio patyrė persų karalius Darius, kai jis 516m. pr. Kr. per Bosforą persikėlęs įsiveržė į Skitiją Nepajėgdami kovoti su gerai ginkluota sunkiąja persų pėstija, skitai, padalinę savo kariuomenę į tris dalis, traukėsi į savo krašto gilumą viską paskui save naikindami. Įvairių nedateklių, bado, pagaliau ligų užklupti, nepavydami savo raitų priešų, persai turėjo palikti skitus ir grįžti namo. Tačiau skitai taip lengvai jų neišleido, juos persekiojo, puldinėjo ir naikino iki pat galo. Didelė Dariaus armijos da-
Skitai pančioja arklj (Iš Nikopolio vazos)
Skitų kariui perrišama sužeista koja. (Iš Kul-Oba vazos).
lis išklojo savo kaulais Skitijos krašto laukus. Nelaimėję nė vieno mūšio su stipresne persų kariuomene, skitai laimėjo karą.
Mėgę nepaprastai puikiai puošti savo ginklus, pakinktus ir balnus, skitai daugiausia vartojo lanką. Lankas skitui buvo tas pat, kaip kardas vakarų kariui. Jų lankai būdavo maži apie 2 1/2 pėdų ilgio, padaryti iš rago, dvigubai išlenkti ir nešiojami makštyje, gorytus vadinamoje, pakabintoje ant diržo prie kairiosios šlaunies.
Strėlių ilgis taip pat buvo apie 21/2 pėdų ilgio. Skitų tipingi strėlių antgaliai būdavo gaminami dažniau iš žalvario, rečiau iš geležies. Jų buvo lapo pavidalo, dviašmenių su movele, kurios priekyje dar būdavo būdingas dyglys, kitos buvo triašmenės, be movos arba su trumpa movele.24 Lanku jie šaudė pėsti ir raiti, pro kairįjį šoną. Šūvis siekdavo apie 400 pėdų atstumą.32
Rečiau vartojami jų ginklai dar buvo persų tipo kardas, dviašmenis durklas (akinakes), peilis, arba jietis ir dar rečiau kirvis. Graikų įtakos veikiami jie kartais dėvėjo šalmais ir grandininiais šarvais (žinomi ir žvyniniai), dažniausiai graikų darbo. Vartojo mažą apvalų skydą ir laso. Iškilmėse, o gal ir mūšiuose, jie nešiodavo standartes — gyvulių ar fantastinius pavidalus — ant ilgų kartelių.
Metalinės balno kilpos ir pentinai, greičiausiai, jiems dar nebuvo žinomi, nors odinės kilpos, pavieniais atvejais, atrodo buvo vartojamos.
Nors balnas jau buvo žinomas daugeliui tautų, tačiau jo vartojimas niekur nebuvo paplitęs ir, kaip jau minėta, skitai pirmieji pavartojo balną visuotinai. Romėnai ir graikai jodavo patiesę ant arklio gūnią, bet jokio balno nevartodavo. Vietoje pentinų, skitai plačiai vartodavo rimbą.
Balno Kilpos
Nei graikai nei romėnai balno kilpų nevartojo. Jų atsiradimas nėra pilnai išaiškintas. Yra šiokių tokių įrodymų apie balno kilpų atsiradimą rytuose apie IV amž. pr. Kr. Gal seniausias kilpos paveikslas yra žinomas iš asirų karaliaus Salmanasaro III laikų. Didžiojoje budistų Sanchi stupoje yra matomi reliefai iš II amž. pr. Kr. su raiteliais vartojančiais kilpas, tą pat rodo ir vienas varinis indas iš šiaurinės Indijos. Pagaliau pietinėje Rusijoje, Čertomlyke, skitų kape buvo rasta elektrumo vaza, graikų amatininkų pagaminta apie IV amž. pr. Kr. Joje puikiai pavaizduotas skitų raitelių gyvenimas ir aiškiai matyti pabalnotas arklys ir iš balno kabanti kilpa. Tai gal tik pavienis atvejąs, nes yra aiškiai ištirta, kad skitai, būdami puikūs raiteliai, bendrai apsiėjo be balno kilpų. Tačiau, kas šiuo atveju mums yra svarbu, kad todėl, jog jie nevartojo kilpų, skitai neteko savo imperijos ir buvo užkariauti.
Mat, kiek prieš Kristaus gimimą vidurinės Azijos stepėmis pajudėjo gimininga skitams klajoklių sarmatų tauta. Sarmatai skyrėsi nuo skitų ypač tuo, kad masiškai vartojo balno kilpas ir jojo sunkesniais arkliais. Kilpų vartojimas įgalino juos dėvėti šarvais ir kovoti sunkiais ginklais. Tokiu būdu, geriau šarvuoti, sunkiau ginkluoti, jie nugalėjo, užkariavo, dalinai išstūmė skitus ir užėmė jų kraštą.12
Sarmatai iš viso buvo kiek skirtingo pobūdžio žmonės. Kai skitų moterys visą gyvenimą praleisdavo vežime, nedalyvaudamos vyrų gyvenime, tai sarmatų merginos, ne tik jodinėdavo ir medžiodavo kartu su vyrais, bet net dalyvaudavo kovose. Sarmatų mergina, būk tai, negalėdavusi ištekėti, pirm nenukovusi priešo mūšyje. Gal iš čia ir kilo graikų pasakojimai apie amazones? Iš tikrųjų, prie Tifliso, 1928 m. buvo rastas sarmatų kapas iš III amž. pr. Kr., kur buvo palaidota moteris — karys su visais ginklais. Ji greičiausiai žuvo kovoje su skitais.17
Sarmatų tėvynė buvo plačiose stepėse ir dykumose į rytus nuo Uralo upės ir Kaspijos jūros. Jų kraustymasis į vakarus buvo ilgai trukęs procesas, užėmęs gal apie du šimtu metų. Jų spaudimas buvo palaipsnis ir skitai buvo palaipsniui išstumti naujų atėjūnų, sužlugdžiusių skitų, galią apie II amž. po Kr. vidurį.32
“Pagrindinė sarmatų jėga buvo jų sunkioji kavalerija. Ji buvo sudaryta iš kilmingųjų. Sarmatų raitelis dėvėjo šalmu ir grandininiais arba odiniais šarvais. Pagrindiniai jo ginklai buvo ilga jietis ir ilgas geležinis kardas. Tačiau sako, kad vargu kuri kariuomenė galėdavusi atlaikyti sarmatų kavalerijos puolimą, nebent ši pastaroji būtų trukdoma vietovės ar oro sąlygų.”32 Apie vieną, tačiau sarmatams nelaimingą, atveją Tacitas rašo savo Istorijos I kn. 79 sk. Tada, Romos imperatoriaus Oto laikais, sarmatų — roksolanų 9000 raitelių įsiveržę plėšė Romos provinciją Moesią:
“Jie buvo išsisklaidę, kai netikėtai, trečiasis legionas, kartu su pagalbininkais juos puolė. Romėnai buvo pasirengę mūšiui, tilo tarpu sarmatai buvo plačiai pasklidę ir godūs grobio, buvo apsikrovę ir apsunkinę save sunkiais krūviais. Dėl slidžių kelių jie prarado raitelių greitį. Tokiu būdu jie buvo sunaikinti lyg jų rankos būtų surištos. Stebėtina kaip šitų žmonių drąsa, taip sakant, tampa jiems patiems svetima. Jokia kita kariuomenė neparodytų tokios dvasios besikaudama pėsčia; tuo tarpu kai jie puola eskadronais, vargu kokia kariuomenės linija gali prieš juos atsilaikyti. Tačiau tą dieną tirpo ledas ir buvo šlapia. Arkliams slystant, šarvų apsunkinti jie nepajėgė vartoti nei savo ilgų jiečių, nei kardų, kurie irgi yra toki nepaprastai ilgi, kad juos valdyti turi abiem rankom. Tie jų šarvai nešiojami kunigaikščių ir žymiausių kilties žmonių apsaugai. Jie padaryti iš geležinių plokščių, arba iš labai kietos odos ir nors jie yra visiškai nepramušami, tačiau kartą priešo partrenktas žemėn, tų šarvų nešiotojas sunkiai tepajėgia atsikelti. Be to sarmatai nuolatos skendo giliame ir minkštame sniege. Romos kariai, būdami judrūs savo šarvuose, puolė juos svaidomom ir duriamom jietim ir progai pasitaikius, prišokę, savo trumpu kardu nudurdavo bejėgį priešą; nes nė jų paprotis gintis skydu.”32
Mūšyje sarmatų sunkioji kavalerija paprastai rikiuodavosi kautynių linijos viduryje, o
Atstatyti Biskupino tvirtovės vartai. Spėjama, jog ji buvo statyta baltų prieš skitų puolimus.
II amž. piešinys kapo sienoje (Kerče), vaizduojantis sarmatus raitelius.
sparnuose lengvoji kavalerija. Jų lengvieji raiteliai neturėjo sunkių šarvų ir vietoj kardo su jietimi vartojo lanką su strėlėmis. Ši kavalerijos rūšis būdavo sudaroma iš smulkiųjų “bajorų,” arba iš jų bendruomenės vidurinio luomo žemesnės dalies.12
Bendra politinė jų organizacija buvo dar palaidesnė ir už skitų. Jie migravo atskiromis kiltimis. Kultūriškai, kaip ir skitai, jie tuoj pateko graikų kolonijų Juodosios jūros pakraščiuose įtakon. Vėliau, po I amž. po Kr., tose kolonijose pradėjo augti žydų įtaka, nes vis daugiau ir daugiau jų atsikeldavo į graikų miestus varyti prekybos su sarmatais. Jų stipri kolonija Bosfore, vėliau kuriantis chazarų valstybei, turėjo didelės reikšmės, kai krikščionybės įtaka tose srityse pradėjo kilti tik daug vėliau, būtent apie IV amž.32
Užėmę skitų valdas jie nenaikino vietinių gyventojų slavų, bet tik pavergė juos.
Skitai buvo įsigalėję ir sukūrę imperiją dėka arklio, kurį jie masiniai panaudojo savo gyvenimo būdui ir karui. Tuo tarpu sarmatai to paties arklio ir masiniai pavartotų balno kilpų dėka, sukūrę sunkiųjų raitelių dalinius, užkariavo skitus. Tokiu būdu skitai buvo sumušti moderniškesnės kariuomenės, kariuomenės šarvuotos kūginiais šalmais, grandininiais šarvais, ginkluotos ilgomis j ietimis ir didžiuliais kardais. Sarmatų šarvuotė beveik prilygo vėlesnei viduramžių riterių šarvuotei.23
Skitų dar vis buvo likę tai šen tai ten atskiros grupės net iki II amž. po Kr., kada jas galutinai nušlavė ir asimiliavo, tuo metu į pietinę Europą besiveržianti, gotų banga.
IX. IŠVADOS
Kultūriniu ir geografiniu atžvilgiu aisčių gyvenamos sritys priskirtinos šiaurės rytų, bet ne tų laikų vakarų pasauliui. Todėl ir jų karybos pobūdis, be abejo, turėjo būti artimesnis rytų pasaulio gyventojų — anot civilizuotų romėnų — barbarų būdui.
Aisčių ekspansija sėkmingai vyko į šiaurę ir į rytus, kur jiems nepajėgė atsispirti žemesnės kultūros suomių kiltys ir dalinai slavų. Mėginimai plisti ir kurtis pietų ir vakarų kryptimis žlugdavo dėl karingų ir geriau ginkluotų germanų veržlumo. Aisčiams nors ir nepavyko pastoviai įsikurti už Vyslos (jos kairiajame krante), tačiau jiems pasisekė išstumti įsiveržusius germanus iš dešiniojo Vyslos kranto. Jie taip pat sėkmingai atremdavo ir slavų kilčių bandymus veržtis į aisčių gyvenamas sritis.
Aisčių ginklavimas buvo lengvas, panašus kaip ir jų kaimynų. Jie vartojo lankus ir svaidomas j ietis tolimai kovai ir daugiausa vėzdus, arba kuokas, kartais jietis, artimai kovai ir smūgiui. Kuokų vartojimas rodo aisčius kovojusius pėsčius, nes toki ginklai kilnojami abiem rankomis.
Arklys aisčiams buvo žinomas dar iš akmens amžiaus. Pavyzdžiui Rytų Prūsuose arklys atsirado kartu su virvelinės keramikos, arba laivinių kovos kirvių kultūros žmonėmis gal apie 2300 m. pr. Kr.26
“Kaip rodo kitų indoeuropiečių tautų proistorė, arklys senovėje veikiausiai ir mūsų protėvių pirmoje vietoje buvo naudojamas ne darbui bet jojimui, galbūt dar lenktynėms ir ki
Aisčių kariai. Dail. V. Raulinaičio rekonstrukcija
tiems panašiems tikslams. Tik vėliau jis buvo pradėtas vartoti žemei dirbti, todėl tuomet jis nuo arklo ir buvo pavadintas arklys, t.y. į arklą kinkomasis arklinis.”25
Nors žaslai ir kiti arklio pakinktų dalykai rodo, jog juo buvo jodinėjamą jau žalvario amžiuje, tačiau balno kilpos aisčių srityse užtinkamos tik iš pirmųjų amžių po Kristaus. Daugiausia jų geležinių randama iš vėlesnių laikų: VIII-XII amž.
Tik daug vėliau, istorinių amžių sąvartoje, mūsų protėviai pavertė arklį viena iš pagrindinių karo priemonių.
Aisčių, sėslių gyventojų gyvenimo būdas, bendruomeninė organizacija ir karyba skyrėsi nuo stepių klajoklių, raitelių. Skirtingą karybą diktavo skirtingas gyvenamųjų plotų (miškų, ežerų ir pelkių) pobūdis. Tačiau klajoklių karybos charakteris, be abejo, turėjo didelės įtakos sėslioms miškingų sričių tautoms. Germanai, kurių visokeriopą įtaką aisčiams negalima neigti, turėjo perėmę aiškų klajoklių karo meno bruožą, kurį ir Tacitas pažymi: pasitraukti ir pakartotinai pulti germanų tarpe yra laikoma karine gudrybe. Reikia manyti, jog ir aisčiai tokį kariavimo būdą gerai pažino perėmę jį iš germanų, ar tiesioginiai iš skitų.
Iš viso atrodo, aisčių karybai didžiausios įtakos galėjo turėti karingieji germanai iš kurių jie pasiskolino ne tik plaukų nešiojimo būdą, bet, perėmė ir šernų paveikslus nešiojamus mūšyje.
Gausūs piliakalniai rodo tais laikais karus buvusius kasdieniu reikalu. Pilys tarnavo aisčiams gintis ir slėptis nuo priešų ir tarpusavio kilčių kivirčuose.
LITERATŪRA
5. R. Volkaitė Kulikauskienė, Lietuvos Archeologiniai Paminklai ir Jų Tyrinėjimai, 1958
10. Tacitus on Britain and Germany; Transl. By H. Mattingly, 1960
11. Compl Works of Tacitus; Transl. by A.J. Church and W. J. Brodribb, 1942
12. R.E. Oakeshott, The Archeology of Weapons, 1960
13. J. Puzinas, Naujausių Proistorinių Tyrinėjimų Duomenys, 1938
14. J. Puzinas, Aisčiai Istorinių šaltinių šviesoje, AIDAI, 1948 m. Nr. 12
15. Dr. W. Gaerte, Urgeschichte Ostpreussens, 1929
16. K. Būga, Rinktiniai Raštai, I t. 1958
17. T. Talbot Rice, The Scythians, 1957
18. R. Graves, The White Godess, 1948
19. B. Branston, Gods of the North, 1958
20. Die Germania des Tacitus, erlaeutert von R. Much, 1937
21. F. Lot, Les Invasions Barbares, I t. 1942
22. G Wilke, Archaeologische Erlaeuterungen zur Germania des Tacitus, 1921
23. F. Lot, Les Invasions Germaniques, 1945
24. M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, įv. tomai,1928
25. Pr. Skardžius, Lietuvių kalba ir jų senovinė kultūra, AIDAI, 1947 m. Nr. 8
26. J. Puzinas, Mažosios Lietuvos Proistorės Bruožai, AIDAI, 1948 m. Nr. 18
27. J. Lingis, Priešistorinė Lietuva, AIDAI, 1950m. Nr.7
28. F. Dvornik, The Slavs, 1956
29. R. Grousset, L’empire des Steppes, 1960
30. J. Kostrzewski, Les Origines de la Civilisation Polonaise, 1949
31. Očerki Istorii SSR, III-IX v.v., 1958
32. G. Vernadsky, Ancient Russia, 1959
33. J. Andrius, Kunigaikščio Radvilos Lietuvos Žemėlapis, AIDAI, 1952 m. Nr. 10
34. Kostrzewski, Die Ostgermanische Kultur der Spaet-latenezeit, 1919 m. 2 vols.
