LIETUVOS KARO MUZĖJUI 40 METŲ
POV. DIRKIS
Senoje medinėje rusų-stačiatikių bažnytėlėje, prie kurios prisiglaudęs stovėjo savotiškas gana augštas mūro bokštas su dideliu laikrodžiu, 1921 m. sausio mėn. 22 dieną pradėjo veikti ten įruoštas Karo muzėjus. Tų pačių metų vasario 16 dieną Karo muzėjus buvo iškilmingai pašventintas ir atidarytas dalyvaujant Lietuvos vyriausybės nariams, Lietuvos kariuomenės viršininkams, karo dalių atstovams, priešakyje su vyriausiuoju ruošėju, jau dabar mirusiu, Lietuvos Karo Sanitarijos viršininku, gydytoju generolu Nagevičium.
Vytauto Didžiojo jubilėjiniams 1930 metams paminėti buvo pastatyti dideli ir gražūs rūmai, ir šio didžiojo Lietuvos valdovo garbei pats muzėjus buvo pavadintas Vytauto Didžiojo vardu.
Karo muzėjaus reikšmė ir vertė padidėjo kai prie naujų rūmų buvo pastatytas kuklus paminklas iš paprastų Lietuvos laukų akmenų, surinktų iš tų vietų, kuriose lietuvis karys kovėsi su priešu besibraunančiu į kraštą.
Šis paminklas tapo dar brangesnis ir reikšmingesnis kai apie jį buvo pastatyti kryžiai ir kryželiai, ir kai 1934 m. lapkričio 23 d., per Lietuvos kariuomenės šventę, paminklo papėdėje tapo palaidoti Lietuvos Nežinomojo Kario palaikai. Pašventinimo ir laidojimo apeigas atliko arkivyskupas Karevičius dalyvaujant prezidentui Smetonai ir min. p-ko Tūbelio vadovaujomai vyriausybei.
Nuo to laiko Karo muzėjus virto visos Lietuvos tautine šventove, kurioje per tautines bei bažnytines šventes susirinkdavo tūkstančiai tautiečių išreikšti savo džiaugsmo ar liūdesio jausmus, pasiguosti ir pasisemti naujų dvasinių
Senieji Karo muzėjaus rūmai
jėgų gyvenimui, kovai ir kūrybai. Tai buvo šventovė, kurios pasižiūrėti, pasigrožėti ir pasidžiaugti turima laisve atvykdavo iš tolimos provincijos ištisos ekskursijos jaunimo ir senimo.
Dabar gi toje šventovėje buvęs paminklas yra raudonojo okupanto nugriautas. Nežinomojo Kario kaulai išmėtyti.
Vietoje Laisvės varpo aidų, žiaurus rytų vėjas neša mums pavergtųjų brolių ir sesių dejones, ašaras ir aimanas. Vietoje karo invalidų vakarinių maldų, ten žvanga vergijos pančių aidai ir enkavedistų siaubas. Tačiau iš lietuvių širdžių to mums brangaus prisiminimo jie neišraus.
