Šaulė Tremtyje
IŠNAUDOTINOS PROGOS TAUTOS MEILEI UGDYTI
EM. P.
Norint išgelbėti jaunąją kartą nuo ištautėjimo, tenka daugiau šiuo klausimu domėtis, jį vispusiškai nagrinėti, jieškant vis konkretesnių ir tikslesnių tam tikslui siekti priemonių. Vien tik Dievo valiai atsiduoti nepakanka, nes ir Dievas nori, kad žmogus veiktų, tada ir jis padės.
Šiandien tenka jau nugirsti, jog ištautėjimas neišvengiamas ir anksčiau ar vėliau jis vis-tiek ateis, atsieit kam dėti pastangas ir tiek daug rūpintis. Tai yra tik atsakomybės nusimetimas ir “rankų nusiplovimas.”
Turime juk labai daug gražių pavyzdžių, kaip čia gimę, augę ir net kelintos kartos lietuviai gražiai lietuviškai kalba, savo kraštą nuoširdžiai myli, dėl jo dirba ir kovoja už savo tautos teises. Kaip gražiai čia gimęs, augęs Jokūbas Stukas akcentuoja “Nesvarbu kur gimei, bet kuo gimei’’. Reikėtų tas šeimas labiau pažinti ir jų tėvų pasiklausti, kaip jie savo vaikus tokiais išaugino?
Reikia manyti, kad tie tėvai savo kraštą pirmiausiai patys labai mylėjo, jo ilgėjosi dėl jo sielojosi, kad jie savo tais išgyvenimais nuolat dalinosi su savo vaikais. Ta nuoširdi, nedirbtina tėvynės meilė užsiliepsnojo ir vaikų širdyse taip skaisčiai, kad ir jie pasiryžo dėl savo tautos dirbti ir kovoti. Gyvenimo geriausi auklėtojai tai ryškieji pavyzdžiai. Galime ir gražiai kalbėti, bet jei savo gyvenimu ir darbais tų žodžių neparemsime— tuščia toji gražbylystė. Tik vieningai galvojanti ir prie savo krašto ir tautos idealų nuoširdžiai prisirišusi šeima gali išauklėti vaikus tikrais ir ryžtingais lietuviais.
Tėvai yra pirmieji vaiko gyvenimo vadovai. Jų rankose yra labai gyva ir labai imli medžiaga — vaikas. Į tėvus ir nukrypsta pirmieji vaiko įspūdžiai ir pergyvenimai. Pačiuose pirmuose savo gyvenimo metuose vaikai visu gyvybiniu instinktu veržiasi aplinkos ir daiktųpažinimo. Kai juose gimsta minties ir protavimo pasireiškimas, iškyla ir šimtai klausimų. O tos pirmosios sąvokos ir įspūdžiai sudaro jau pamatą ant kurio kuriasi visas asmenybės rūmas-pomėgiai, įpročiai ir visas charakteris. Tie pirmieji įspūdžiai ir dvasios išgyvenimai palieka pėdsakus visam gyvenimui. Tada vaikas aklai viskam tiki, tėvai nepamainomas, nesugriaunamas autoritetas. Tėvai tai žinodami visu rūpestingumu turi stengtis savo vaikus kuo geriau išauklėti: ugdyti geruosius, slopinti
bloguosius įpročius, mokinti gražiai elgtis vienas su kitu ir su visais žmonėmis, kad vaikas atskirtų gėrį nuo blogio. Kad vaikas mylėtų Dievą, tėvus, visus žmonės ir gyvulius.
Nustojus natūralaus pagrindo tautinei sąmonei ugdyti, savo krašto ir valstybės, tėvams tenka daugiau susirūpinti vaiko auklėjimu ir šia prasme. Svetimame krašte tik šeima gali bent dalinai vaikui atstoti savo tėvynę.Ypač šiam tikslui reikia išnaudoti tą vaiko imlų pirmų gyvenimo metų laikotarpį. Visa to ko vaikas neranda už šeimos ribų jis turėtų rasti savo šeimoje ir savo tautiečių tarpe. Vaikus reikia taip nuteikti, kad jie įsisąmonintų ir tikėtų, kad savos tautos žmonės jam artimesni, kad jie yra lyg tęsinys jo tėvų šeimos. Kad prie jų riša prigimties kraujo ryšiai, kalba, visa praeitis, sava kultūra, papročiai ir t.t. Neišmoksi mylėti tautos, nemylėdamas jos atskirų žmonių.
Vaikui kils daug klausimų kodėl lietuvius pirmiausia reikia mylėti, ir tas ryšis turi būti kuo tinkamiausiai išaiškintas. Čia natūraliai atsidarys visas vaikui perteiktinas su savąja tauta ir kraštu susipažinimo laukas. Ir juo gilesnis supratimas ir meilė savo tautai ir kraštui glūdės pačių tėvų širdyse, tuo lengviau jie įtikins ir savo vaikus. Čia daug padės geri santykiai su savo tautiečiais ir pati šeimos aplinka, namų židinio šilima, gyvenimo būdas, papročiai, kalba ir visos apčiuopiamos aplinkos prie-
D.L.K. Kęstučio Šaulių Kuopos 5 m. veiklos minėjimo garbės prezidiumas. Iš k. į d.: kun. J. Kupris, M.I.C., M. Kasparaitis, prof J. Šimoliūnas, kun. A. Miciūnas, M.l. C., J. Giedrikas, V. Išganaitis, A. Valentinas, plk. M. Naujokas ir K. Žilėnas.
monės: tautiški išdirbiniai, paveikslai, savaspauda, knygos, albumai ir kt.
Auklėjant vaiko tautinę sąmonę daug dėmesio tenka kreipti ir į jo vaizduotę, ateiti jam į pagalbą kuo ryškiau susikurti tos nematytos tėvynės vaizdą. Žinant kaip vaikai mėgsta pasakas reikia panaudoti ryškiausius ir gražiausius vaizdus pasakojant apie savo kraštą, ypač kas vaiką labiausiai įdomauja —apie jos gamtą, paukščius, žvėris, gėles, apie tėvų gražiausius vaikiškus išgyvenimus ir nuotykius, apie tautos didvyrius, istorinius padavimus. Vaikas ir pats tuoj įsiterps ir pasakys kas jam labiausia įdomu. Vaikas per pasakas pradės ilgėtis to krašto, kaip vieno iš gražiausių, panašiai kaip mes anais laikais ilgėjomės prarastojo Vilniaus.
Dar viena labai konkreti ir mažai vartojama tautinio auklėjimo priemonė vaikams— tautinių švenčių šventimas šeimose.
Tėvynėje iškilmingas, viešas tautinių švenčių šventimas ir vaikams suteikdavo pakankamai įspūdžių. Svetur tautinių švenčių proga ruošiami iškilmingi minėjimai vaikams neįkandami, nepagauna jų širdies, nepadaro įspūdžio. Reiktų sukurti papročius ir įvesti į tradiciją kur yra vaikų šias šventes iškilmingai švęsti ir šeimose.Reikia tik geros tėvų valios, noro, šiek tiek sumanumo, paslankumo ir šios šventės galėtų būti įspūdingiausiai suruoštos.
Tėvai ir kiti esantys šeimoje suaugusieji jau iš anksto galėtų pradėti su vaikais apie artėjančią šventę kalbėti, pasakoti kaip tokias šventes ruošdavo Lietuvoje. Ir bendrai ta proga pačių vaikų lengva kalba pasakoti jiems kuo daugiau apie mūsų tautos praeitį, kaip žmonės gyveno, ką darė, ko siekė. Įdomiai vedami pasikalbėjimai vaikams neatsibosta, jie patys toliau klausinės, daug kuo domėsis.
Šventei atėjus namuose turi jaustis atitinkamas iškilmingumas. Ta proga būtų gera ką nors tautiško nupirkti ar padaryti namų papuošimui, o taip pat papuošti juos gyvomis gėlėmis, tautinėmis vėliavėlėmis. Vyresni vaikai galėtų išpaišyti tautinius simbolius: laisvės varpą, Gedimino stulpus, Klaipėdos švyturį ir t.t. Išdėstyti Lietuvą primenančius paveikslus, žurnalus, nuotraukas, įvairias iškarpas.
Nuo pat ryto tėvai ir vaikai iškilmingiau apsirengia, pasipuošia trispalve vėliavėle. Mamytė išverda gardesnį šeimos mėgiamą valgį, kokį Lietuvoje gamindavo. Būtų gera visai šeimai kartu nueiti į bažnyčią ir pasimelsti prašant Lietuvai laisvės. Kur yra tautiški paminklai ar kokie simboliai, kaip dabar Chicagoje Laisvės paminklas, juos aplankyti, pagerbti, nunešti kokią gėlelę.
Grįžus papasakoti vaikams apie šventės reikšmę, kaip ją Lietuvoje švęsdavome. Vaikai įdomaujasi kareivėliais, jūrininkais. Papasakokite apie mūsų šaulius, karius, karžygius, parodykite nuotraukų, padainuokite kartu kariškų dainų, jei turite duokite maršų muzikos. Papasakokite apie Lietuvos laivus. Padarykite jiems laivelį su burėmis arba jį nupieškite. Nupieškite jiems Klaipėdos švyturį, pastatykite iš kaladėlių kartu su jais Gedimino pilį, Gedimino stulpus, ar kad ir paprastą lietuvišką šulinį su svirtimi. Vaikams viskas patrauklu ir jie arčiau konkrečiau pajaučia pačią Lietuvą. Padainuokite jiems apie Birutę ir ta proga papasakokite apie Palangą, kaip malonu buvo pajūryje stovyklauti, krykštauti ir vaikams smėlio kopose kastis. Kaip mes pajūryje rinkdavome gintarą, kopdavome į Birutės kalną ir kokius vaizdus matėme. Apie keliones Nemunu, nusagstytus piliakalnius ir kaip jie kartais būdavo kepurėmis supilti.
Tai tik dalis pavyzdėlių kuriais galima vaikus sudominti be jokių dirbtinų kalbų, kurios nekrenta vaikui į širdį. Tėvai turėdami gerus norus daug ką patys suras kuo galės savo vaikus labiau tos ar kitos šventės proga suinteresuoti.Svarbu, kad švenčių proga tėvai parodytų daugiau atydos ir pasišventimo savo vaikams, kad su jais pabendrautų, juos sukauptų, užinteresuotų, kad tos šventės jiems išsiskirtų iš kitų dienų, kad jos jų atmintyje pasiliktų ir jie su noru vėl lauktų jų ateinant.
Rodos, tai ne didelis dalykas, bet vaiko gyvenime tokios šventės palieka geriausius pėdsakus, ir tautinio auklėjimo dirvoje suvaidina didelę reikšmę. Tėvų pastangos atneš nelauktai didelius vaisius ir tautinių švenčių ruošimas šeimoje taps reikšminga pagelbine priemone jų didžiajame auklėjimo uždavinyje.
