GENEROLAS ANTANAS GELGAUDAS IR 1831 M. SUKILIMAS
DR. JONAS REMEIKA
Nemuno žiloji praeitis ir Gelgaudiškis
Mūsų sraunus ir vaizdingas Nemunas yra susijęs su judria ir kartu didinga senove. Čia visa kupeta praeities įvykių palaidota. Daug senų pilių stūkso jo augštuose krantuose ir primena lietuvių kovas su vokiečių kryžiuočių Ordinu. Tūlos baigia griūti ar visai sutrūnijo, kurios kadaise savo augštais bokštais dangų raižė.
Maža turbūt kam žinoma ir Gelgaudų pilis. Kas Nemunu važiuoja, mato: vienoje Nemuno pusėje stovi Gelgaudiškio dvaras, antroje — milžiniški griuvėsiai su dviem augštais bokštais. Lietuvių žilos senovės tyrinėtojas M. Balinskis tvirtina, kad kryžiuočiai 1313 m. ją pastatę, o 1314 m. Gedimino brolis Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytenis 17 dienų ją puolęs, norėdamas susigrąžinti kryžiuočių pagrobtas Nemuno pakrantes.
Gelgaudai— žymios asmenybės
Vėliau pilis buvo atimta iš Ordino. Nuo 1686 m. šitą pilį su dvaru valdė Lietuvos bajorų Gelgaudų giminė. Nuo jos paeina ir šio dvaro pavadinimas.
Gelgaudo vardas yra senas ir garbingas. Daug jis minimas žilais laikais. Užteks trumpai paminėjus, kad iš šios giminės vienas buvo vyriausias Lietuvos teisėjas, Žemaičių vietininkas Antanas Gelgaudas, antras — karaliaus Vladislavo VII sekretorius, ministeris ir Lietuvos seimo pirmininkas Andriejus Gelgaudas, trečias — Liublino unijos sudaryme dalyvavęs Tomas Gelgaudas. Paskiau Mykolas Gelgaudas valdė Gelgaudiškio dvarą ir buvo Lietuvos maršalas.
1831 m. sukilimas vėl iškėlė aikštėn Gelgaudų giminę: ministerio Mykolo sūnus Antanas Gelgaudas vadovavo visai Lietuvos sukilėlių kariuomenei.
Lietuva vakarų Europos įtakoje
Tai buvo sunkūs ir liūdni laikai. Lietuva jau 1795 m. per paskutinį Lietuvos ir Lenkijos padalinimą tarp Prūsų, Rusų ir Austrų neteko laisvės. Lenkų kunigaikštystė, atgaivinta Tilžės taika (1807), buvo nepatenkinta savo sienomis ir vidujine tvarka. Didžiausią galią Lenkijoj vis dėlto turėjo rusai. Visa vakarų Europa neramumais gyveno. Vienos monarchinių valstybių kongresas, pasmerkęs Napoleoną, visur rūpinosi atstatyti Europą, kokia ji buvo prieš Prancūzų revoliuciją. Bet liaudis, reikalaudama konstitucinės tvarkos, žmonių lygybės, tikėjimo ir sąžinės laisvės, į tai atsakė smarkiais sukilimais, kurie ir mūsų kraštą pasiekė lyg koks žemės drebėjimas, ugniakalniui prasiveržus.
Štai 1830 m. gale sukilo ir lenkai. Narsiai kovojo. Keliuose žygiuose turėjo pasisekimo. Tačiau būdami mažai pasirengę, pritraukus rusams daugiau kariuomenės, sekančiais metais gegužės 31 d. buvo skaudžiai sumušti ties Os-trolenka.
Lenkų sukilėlių tarpe svarbų vaidmenį turėjo ir Lietuvos bajorai. Ypatingai didikas M. Radvila. Pastarųjų įtaka lenkai, norėdamai išsigelbėti, davė įsakymą generolui Antanui Gelgaudui skubiai keliauti į Lietuvą ir organizuoti sukilėlius prieš rusus, kad tokiu budu atitraukus rusų kariuomenės dalį nuo lenkų pusės.
Žmonių užsidegimas išsivaduoti iš rusų nelaisvės
Gegužės mėnesio gale generolas Gelgaudas dideliu entuziazmu buvo sutiktas Lietuvos bajorų ir kunigų. Visi matė jame krašto išvaduotoją! Niekas nemanė, kad gelbėti jau nebebuvo ko.
Jau tų metų pradžioje visur subruzdo Lietuvoj žmonės prieš rusus. Pirmiausia žemaičiai (Telšiai), nenorėdami į rusų kariuomenę stoti. Raseiniai, Telšiai, Šiauliai ir kiti miestai išvaikė rusų įgulas. Vėliau taip pat pasielgė Upytė, Trakai, Ašmena ir t.t. Visa Lietuva pavirto ištisu gaisru.
Tėvynės vadavimą taip pat persiėmė Lietuvos bajorai ir didikai. Net moterys stojo į sukilėlių būrius, nusikirpusios trumpai plaukus ir vyriškai persirėdžiusios. Grafaitė Emilija Plateraitė buvo praminta lietuvių Joana d’Arc, kuri prieš 500 metų su viršum prancūzų kraštą išgelbėjo iš anglų jungo. Ši grafaitė tiek daug narsumo sugebėjo parodyti, kad net kapitono laipsnį pasiekė. Šalia jos matome dar Prušinskaitę ir mokytoją Mariją Rašanavičaitę sukilime dalyvaujant.
Gelgaudiškio pilis
Kunigai eidami išvien su dvarininkais,smarkiai prikalbinėjo žmones dėtis į sukilimą. Sunkus ūkininkų ir šiaip žmonių jungas, kaip baudžiava ir t.t., vertė juos susimąstyti savo gyvenimu. Tuo labiau, kad ir kaikurie Vilniaus universiteto studentai,ypač prof. Lelevelio įtaka, platino laisvės idėjas: panaikinti baudžiavą, pagerinti vargingųjų būvį.
Telšių apskrities žemaičiai jau 1831 m. vasario mėnesy sukilo, nenorėdami tarnauti rusų kariuomenėje, ir atsisakė duoti rekrūtų. Bet rusų buvo nugalėti ir pasitraukė į Prūsiją, kuri, būdama aplamai visokiems bruzdėjimams nepalanki, juos nuginklavo ir išdavė rusams. Kaikur Žemaičiuose baudžiauninkai sukilo ir prieš savo ponus dvarininkus ir kunigus. Daugumoj sulenkėję kunigai, kaip ir dvarininkai, ir mąstyti nenorėjo savo žmonių paleisti iš baudžiavos. Neorganizuotiems žmonėms nieko daugiau neliko, kaip nusileisti ponams ir jiems verčiant stoti į sukilėlių būrius su rusais kariauti.
Sukilimui išsiplėtus po visą Lietuvą, buvo sudaryta ir sukilėlių valdžia. Pasivadino .... “laikinąja Lenkų valdžia”!
Dėl nevienybės ir permenko pasirengimo pralaimi
Atvykus Lietuvon gen. A. Gelgaudui, užuot tuojaus užpuolus Vilnių, kol dar rusai ten nesustiprėjo, Gelgaudas su sukilėliais lūkuriavo ir gaišino brangų laiką visokiomis iškilmėmis, linksmybėmis ir nereikalingu žygiavimu Nemunu žemyn, kur ties savo sentėvių Gelgaudiškio dvaru persikėlė per Nemuną. Taip delsiant davė progos menkai rusų įgulai Kaune pasitraukti ir susijungti su Vilniuje sėdinčia stipresne įgulą. Kai pagaliau birželio 19 d. Gelgaudas puolė Vilnių, rusai, turėdami gražaus laiko apie pusantro mėnesio, buvo puikiausiai pasiruošę ir savo jėgas žymiai sustiprinę. Nors Gelgaudas su savo kariuomene iš 21,000 žmonių ir daug narsumo parodė, bet skaitlingesnė rusų kariuomenė jį nugalėjo. Jis sužeistas turėjo pasitraukti.
Rūstus atrodė dangus Lietuvoje. Ne tik visuomenėj, bet ir generolų tarpe nesimatė glaudaus veikimo. Tuo tarpu iš visų pusių rusų jėgos supo ir sukilėlius puolė vis stipriau. Liepos 9 d. Kuršėnuose armija suskilo į tris dalis. Gelgaudas jau nebesiskaitė vyriausiuoju vadu. Ir kiekviena kariuomenės dalis toliau turėjo žinotis kaip ji išsigelbės.
Generolo Gelgaudo likimas
Generolas Dembinskis su savo dalimi, tiesiog stebuklingu būdu, per miškus atsidūrė Varšuvoje. Kitos dvi dalys paskubomis žygiavo per
Žarėnus ir Plungę Prūsų link. Generolai Gelgaudas ir Chlapovskis liepos 12 d. buvo Prūsų pasienyje ties Gudaunos kaimu ir vedė derybas su vokiečiais dėl nuginklavimo. Kita dieną per Gargždus atvyko ir Rolando kariuomenė, kuri norėjo dar toliau nuo rusų gintis.
Šioje dalyj Gelgaudo pasielgimas buvo labai peikiamas. Vienas išsišokėlis lenkų karininkas prie jo prijojęs jį pavadino išdaviku ir paleido šūvį, kuris pervėrė Gelgaudo krūtinę. O visai be reikalo šio lenko pasikarščiuota: po dviejų dienų, pasitraukusi per Švėkšną ir Naumiestį, ir ši dalis, matydama save stipresnių rusų apsupta, ties Degučiais (Katyčiais) perėjo sieną ir leido Prūsų valdžiai nuginkluoti.
Generolo Gelgaudo kūnas buvo nugabentas į artimas Kisinių kapines, netoli Minijos upės ir čia palaidotas. Žymiai vėliau jo giminaičiai Anglijoj pasirūpino ant kapo pastatyti padorų paminklą su šitokiu lietuviškuparašu:
Antons Gelguds iš Lietuvos valdonų giminės miręs 13 liepos 1831 metų.
Šimtui metų sukakus 1931 m. nuo gen. Gelgaudo tragiškos mirties, šiose nuošaliose Kisinių kapinėse, prof. dr. Gaigalaičiui vadovaujant, buvo gražiai prisiminta.
Šios garsios mūsų būtovėje Gelgaudo giminės palikuonys, dėl susidariusių sunkių aplinkybių, pasitraukė į Angliją. Jonas Gelgudas (John Gielgud) šalia kitų lietuvių kilmės teatralų, kaip spauda pabrėžia, daro žymią įtaką anglų teatro meninėj srity.
Šiandien žiūrint atgal į anuos įvykius, reikia labai paabejoti, ar būtų Lietuvos prisikėlimui naudinga buvę, jei šis 1831 m. sukilimas būtų pasisekęs. Visas viešasis Lietuvos gyvenimas buvo sulenkėjusių ponų rankose, kurie jau sukilimo metu įsikūrė sau laikinąją “Lenkų” valdžią.
Lietuviškoji liaudis neturėjo vadų, kurie tautiniai ir lygybės laisvėmis ją būtų pagavę. Tokioms mintims kaip tik diduomenė tuo laiku daugumoj buvo kurčia. Rusams panašios liaudies laisvės nė į galvą nebuvo atėję. Todėl baudžiavos pančiai tebeslėgė ją. Tik jiems nukritus po 30 metų ji atkuto. Jos sūnūs pasiekė tų romantizmo laikų šviesos, kur paprasti žmonės buvo net idealizuojami, o jų kalba, gražūs papročiai, kūryba ir dvasiniai turtai augštinami, išjudino patį tautos branduolį. Ir tik iš to luomo kilusieji vadai kaip Basanius, Kudirka ir dar nesulenkėję kunigai nuvedė tautą į nepriklausomybę. Didikai: jie mus pamiršo, išsižadėjo. Ir šiandien dar daug jų ištautėjusių netikrais keliais tebevaikščioja.
