SUSTIPRINKIM PRIEŠPUOLĮ
V. MANTVYDAS
Pasitikdami šiuos Naujuosius Metus, pasitinkame ir naują Amerikos vyriausybę, pasitinkame ir naują šiame krašte gyvenimo dešimtmetį. Nežinome kur suks vairą naujoji vyriausybė, nes jo kryptis mažiausiai nuo mūsų valios priklauso, tačiau savo naują dešimtmetį galime patys norima kryptimi vesti. Pirmiausiai reikia nustatyti tą kryptį, kuri arčiausiu keliu siekia mūsų tautinį tikslą — sukaupimą jėgų priešpuoliui už nepriklausomos Lietuvos atkūrimą.
Jau praeitas dešimtmetis yra davęs lietuvybei daug jaunos jėgos mūsų jaunimo išsiauklėjimu ir subrendimu. Kartu su metų skaičiumi augs ir jaunimo tautinis sąmoningumas, nes vis daugiau ir greičiau praregės, kad svetima mokykla ir svetima ideologija nebuvo nuoširdi, ragindama paniekinti savo tautybę ir savo tėvus, kartu su tautinio išlikimo kovos lauku. Jaunimui aiškėja, kad tik per savus ir su savais galima tapti pilnaverčiu šio krašto piliečiu ir virš kasdienybės iškilusiu žmogumi. Jau matome vis daugiau jaunų talentų ir šviesuolių, kurie sąmoningai apsisprendžia būti lietuviais. Tiktai to dar neužtenka. Šiame dešimtmetyje reikia, kad dar didesnis skaičius vaikų mokytųsi dar nuoširdžiau lietuviškose mokyklose, dar daugiau studentų ateitų į Lithuanistikos ar Pedagogikos Institutą, dar daugiau senųjų mūsų profesorių nuoširdžiai ateitų jiems į pagelbą.
Taigi reikia, kad studijuojąs kitur jaunimas, ypač tasai suradęs save, ateitų pas savuosius, pas jaunesnius brolius ir seses lietuvybėje ir jiem padėtų apsipręsti už savo vyresniųjų, už tėvų, ir pavergtųjų brolių kovos tikslą. Kova už saviškius yra visada garbinga. Reikia ateiti į savo kilmės būrius, į pasilinksminimus ar vyresniųjų rengiamus minėjimus ir pabūti drauge su visais, pasiklausyti, nors ne viską suprasi, tačiau savo buvimu pakelsi kitų, net savo tėvų drąsą ir pelnysi jų pasigrožėjimą. Tarp savęs lietuviai turi tik lietuviškai kalbėtis, nebijoti, nors ir prasčiau žodis išeina. Taip galima lavintis ir daug pasiekti. Lietuviškas patriotinis žurnalas ar knyga turi būti namuose iš principo, jog esame lietuviai. Svetima džiunglių dvasia, su savo manieromis, praeina kaip sloga, o taurus idealizmas ir dora savigarba lieka per amžius. Tai galime sakyti tik į netolimą praeitį pažvelgę — kokios gatvių mados jau atgyveno ir su pasibjaurėjimu yra atmestos. Praeis ir kita, dar klaikesnė ideologinė liga, kuri grasina nužmoginti pasaulį.
Taip sukaupę savo tautinę jėgą, savo už išlikimą kovos dvasią, pradėsime savo priešpuolį visais frontais. Priešą reikia mušti jo paties būdais, o kartais ir jo ginklais. Pavartokime propagandą prieš propagandą. Reikia priešą, jo žodžiais tariant, demaskuoti, parodyti jį visoje savo laukinėje baisybėje. Jaunieji studentai ir mokslininkai privalo per savo organizacijas ir pavieniui, rinkti pačius aštriausius faktus, ruošti rašinius ir skelbti plačiųjų kalbų spaudoje — angliškai, ispaniškai, vokiškai. Nepasisekimas tegul nesulaiko nuo tolesnių pastangų. Tinkamos medžiagos yra daug ir lietuvių raštuose, tik reikia ją vykusiai perteikti svetimiems skaitytojams, kad pažintų mūsų tautos problemas ir pamatytų, kas jų laukia, jei nepasimokys iš mūsų nelaimės. Nieko iš tuščio neįpilsi, todėl, prieš pradedant kam sakyti, reikia pačiam žinoti, reikia būti plačiau susipažinusiam su savo tautinėmis ir valstybinėmis problemomis, su priešo kovos būdais ir su savo turimų priemonių tiksliausiu panaudojimu. Čia dar kartą iškyla reikalas daugiau apsiskaityti savo gimtoje kalboje, nes vyresniųjų pateikti liudijimai apie priešo pozicijas gali suteikti daug reikalingų idėjų pergalei. Jaunieji lietuviai, studijuoją ar baigę politinius mokslus, privalo dar aktyviau jungtis į kovą už savo tėvų ir protėvių tautą, už jos laisvą valstybę, pasinaudodami kiekviena proga. Jaunimo peticija buvo graži jaunimui atestacija, bet dabar jau reikia šio to daugiau. Tarp kitko reikėtų paruošti akademikų peticiją, prašant apsaugos ir laisvės lietuvių tautai, kaip seniausiam Europoje filologiniam paminklui, kaip sanskrito tęstinumui gyvame pavidale. Daugelis lietuvių tautos bičiulių, žymių mokslininkų drauge su lietuviais mokslininkais ir studentais pasirašę, keletos didesnių kalbų nuorašuose, galėtų įteikti atatinkamai Washingtono įstaigai ir kitų draugiškų valstybių vyriausybėms. Tas dalykas neliktų be pasekmių. Reikia tik asmenų iniciatyvos, o kovos frontų yra daugybė. Taipgi žymiai galės pasitarnauti savo tautai tie lietuviai vyrai, kurie karo atveju bus Amerikos daliniuose, veikiančiuose Lietuvos kryptimi. Ten kiekvienas lietuviškai kalbąs bus reikalingas, o jei dar bus susipratęs lietuvis, galės daug doro savo žmonėms padaryti. Turime pavyzdžių iš II-jo Pas. karo, kur lietuvių kilmės amerikiečiai kariai kartais užstojo mūsų tremtinius nuo pavojų. Kariauti reikės, ar mes norėsime, ar ne, kai gynybos įstatymas duos komandą. Drąsiau kariauti ir žūti, kai šalia savo vyriausybės intereso gini ir savo tautos gyvybę. Svarbu, kad lietuvis, kur jis bebūtų, visados aiškiai žinotų, kas jis yra ir ko siekia.
Pasitikdami naują savo žūtbūtinės kovos dešimtmetį, kiek mūsų jėgos leidžia, ženkime pirmyn, ženkime į galutinę pergalę už kiekvieną savo lietuvį, už kiekvieną Lietuvos žemės pėdą, už viską, kas mūsų tautai per amžius priklausė. Nepasiduokime suklaidinami tos ideologijos ir tautos žmonių, kurie basus mūsų brolius — tavo tėvo ar motinos brolių vaikus — į Sibirą išvarė, kurie žydinčią tėvynę džiunglėmis pavertė, kurie mūsų tautai žemę, kaip kariamam knygnešiui, iš po kojų patraukė. Tiesa turi laimėti, o su mumis ji nuo amžių budi.
