TEN, KUR VYRAI VĖLIAVĄ IŠKĖLĖ
JONAS RŪTENIS
Iš Kauno su Nele išvažiavome pavakarį. Sunku buvo keliauti Vilniun. Beprasmiški sustojimai laukuose ir nuolatinis tikrinimas visus erzino. Kas penkios minutės vis kam nors prireikdavo arba paso, arba bilieto. Kelionė tikrai būtų įgrisusi, bet mintis pamatyti senąjį Vilnių, kuris visais linksniais buvo išlinksniuotas nuo pat vaikystės, palaikė pakilią nuotaiką. Tiesa jos nesimatė perdaug nei mano nei Nelės akyse — nepastebėjau jokio ūpo nei bendrakeleiviuose — bet širdyje jutau didelį lūkesį.
Keliaujame gi nepapraston vieton. Lietuviškon Mekon. Kunigaikščių miestan. Gedimino kalnan. Jo karališko sapno papėdėn. Mano nuotaiką palaikė ir jausmai Nelei, kuri, kaip bailus zuikelis, buvo prisišliejusi mano peties.
— Kas tau, Nele? Tu drebi!
— Nieko ... Aš pati nežinau, — atsakė.
— Raminkis, brangioji. Esame dabar dviese .. .
Ji šypterėjo ir dar tvirčiau įsikabino mano rankovės.
— Tu vis dėlto pasakyk man, ko bijai? — klausiau.
— Šimtais visko, Antanėli. Mes, mūsų gyvenimas, Lietuva . . .
Žvilgterėjęs, norėjau jai kažką sakyti, guosti, bet gerklėje įstrigęs kamuolys užkirto mano žodį. Tylėjau. Taip, dabar bus geriau, tyliam kentėti. Prieš mus sėdėjęs vyras, lyg supratęs mano pasiryžimą, pažiūrėjo į mane.
Nelė lyg snausti taikstėsi. Stengiausi ją švelniai globoti. Mintys, lyg rudens lapai, vėjo blaškomi, lakstė. Stojosi prieš mano akis vėlvisokie įvaizdžiai. Viskam radau atsakymą, tik neradau atsakymo į klausimą — Lietuva?
Kažkas tik slėgė, degino krutinę ir giliai kažkur skaudėjo. Pažvelgiau vėl į aną vyrą, jau senstelėjusį. Jis žiūrėjo į mane. Mudviejų akys smigo vienos į kitas. Mes nekalbėjome, bet akys viską sakė ir girdėjo:
“Mes atkovojom jums Lietuvą! Mes, ėję knygnešių, savanorių, kareivių keliais, laimėjom! Mes dirbom ir džiaugėmės, purenom žemę, norėdami palikti savo vaikams geresnę buitį. Nepavyko. Tenka jau atsisveikinti ir palikti jus nežiniai.”
“Mes jauni, Lietuvos žemės syvais išugdyti, jos meile degę, paliekami nežiniai, mūsų nepaklausus, ar mes, to norime ar ne? Jūs gyvenime pavargę, uždraudėte prieš priešą pakelti ginklą, kurį gerbti mus patys mokėte. Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk! Amžiais už laisve budėk! Gerbk didvyrius tautos! Jūs nebeleidote į Lietuvos istoriją įrašyti mūsų žygio” . . ., atsakė jam su priekaištais mano akys.
Viskas jau buvo pervėlu.
Pro dundančio traukinio langus bėgo laukai, pievos, medžiai, kalneliai, žydrai mėlynas dangus. Jutau, kad nuo šio pat momento imu į rankas keleivio lazdą ir išeinu, amžiną atilsį, motulės žodžiais tariant — po svietą šunų lodyti.
Tuk - tuk - tuk monotoniškai dukseno vagono ratai. Įkyrūs. Pritvinkę paslaptingo skausmo.
Vilnių pasiekėme iš ryto. Stotyje mirgėjo šimtai žmonių. Įvairiaspalvė minia. Jauni, seni, kareiviai, raudonarmiečiai, komandyriai, moterys. Visų veidą tamsūs, lyg dulkėmis apnešti. Visų lūpos sučiauptos, nebylios. Tačiau jaunystė viską nugali. Momentais ta slegianti nuotaika nebeatrodė tokia baisi. Jutome, kad yra dar kažkur išeitis.
Tyčia pasisamdėme vežiką ir abudu su Nele atviroje karietoje važiavome Vilniaus širdin, Gedimino kalno papėdėn. Pilis jau iš tolo skendo žaroje, žaliais, vingiuotais vainikais apsupta.
“Štai ir Vilnius ant kalvos”, — deklamavau Nelei. “Žiūrėk, rytuose aušra jau teka” — Ji švies mūsų Lietuvai tėvynei . . .
Protarpiais į mus vis grįžtelėdavo mūsų vežikas. Senukas. Pražilęs. Dideliais ūsais, raudonais žandais.
— Ar sakyti ką nori? — paklausiau.
— Ne, nieko . . .
— Kokia čia mes gatve važiuojame?
— Didžioji dabar vadinasi. Ji eina tiesiai į Katedrą. Ten kalnas ir Gedimino pilis. Trys Kryžiai . . .
— Ar patinka tamstai Vilniuje? — taip sau paklausiau.
— Gražus Vilnius, panowie, — atsakė jis, — Bokštai, bokštai.
Senukas pasuko arklį į pašalį. Nulipo nuo pasostės ir taisė pakinktus.
Jau buvo belipąs ant savo pasostės, bet apsisuko, priėjo prie mūsų ir pasirėmęs į karietą gražia švenčioniškių tarme tarė:
— Vilnius mūsų šventovė!
Mes abu net alsavimą sulaikėme. Jis pastebėjo mūsų nustebimą ir nusišypsojo. Ir šnekėjo toliau:
— Kalno papėdėje balta, tartum vandens lelija, Katedra. Portike susibūrę apaštalai ir šventieji. Jų veiduose mūsų meistrų karšti pirštų prilietimai. Tolumoje švento Petro ir Povilo bokštai. Altoriuose vėl mūsų meistrų meilė savo tėvynei. Jie liudija laimę ir skausmą, karus, pergales, marą ir meną. Pakraštyje, smailiais bokštais, dailioji šventa Ona. Rodos, dėkis anta delno ir su Napoleonu džiūgauk, užmiršęs imperatorišką didybę. Ir daugybė, daugybė kitų. Būtinai pamatykite! Pamatykite savo Vilnių!
Senukas lipo vėl į vežimą.
— Tamsta lietuvis!—pastebėjau su džiaugsmu.
— Taigi, taigi. Tuteišas, — grįžterėjęs atsakė. Pamačiau jo riedančias ašaras.
— Atleisk man tamsta, — pasakiau pagailęs.
— Nėra, ko, nėra ko, panowie! Aš tiktai senas žmogus. Aš jau ne toks, kaip anais metais. Tada mes čia su Lietuvos kareiviais buvome. Aš vėliavą padėjau iškelti.
— Tai kodėl sakote mums — “panowie”?
Senukas vėl nusijuokė atsigrįžęs.
— Toks jau mano įprotis, ponai. Aš čia likau, po lenkais gyvenome. Vilniaus labai norėjau. Pradėjau čia žmones vežioti, studentams miestą rodyti. Reikėjo lenkiškai kalbėti. O vis-tiek, Vilnius yra mano! Jie negalėjo iš manęs jo atimti. Ir tie neatims!
Paskutinius žodžius tardamas parodė botagu į krypuojančius šalygatviu raudonarmiečius.
Paskiau mus privežė prie viešbučio. Reikėjo atsiskirti.
Pailsėję per dieną, leidomės Vilniun savo pažįstamų rasti, miesto apžiūrėti. Gatvėse daug skubančių žmonių, bet visi veidai ne tie, kurių jieškojome. Jautėmės lyg užsienin patekę.
Vaikščiojome skersai ir išilgai. Gėrėjomės bažnyčiomis, pastatais, kopėm į Gedimino kalną, lankėme Tris Kryžius. Džiaugėmės stūkstan-čiomis bonėmis, didžiule Katedros aikšte. Sukaliojomės Bernardinų, Ignoto ir kitom kreivom gatvelėm nieko j ieškomo nesutikdami, mekeno neužkalbinami. Graudu darės, kad atvykus į nuo vaikystės išsvajotą Vilnių, niekas tavęs nepamato, nieko nepaklausia.
Nebegalėjau ilgiau laikytis. Ryžausi užkalbinti pirmą sutiktą praeivį.
— Atleiskit man, tamsta! Kur čia Stepono Batoro universitetas?
Nepažįstamasis pažvelgė į mane ir tarė:
— Tokio Vilniuje nebėra.
— Kaip tai? Ar kas pavogė?
— Nebėra . . .
Ir nuėjo.
Stovėjau žado netekęs. Kodėlgi tas žmogus man taip atsakė? Kodėl jis pirma į mane gerai pažiūrėjo, šyptelėjo ir paskiau — nebėra!
— Ką tai reiškia? — pažvelgiau į Nelę.
— Antanėli, tu geriau neklausinėk. Matai, kokie čia pikti žmonės.
— Jie nepikti, Nele. Jie tiktai neramūs. Aš tuoj vėl paklausiu, matysi.
Norėjau tą praeivį pasivyti, bet, Nelės sučiuptas už rankovės, negalėjau.
— Ne, neeik, Antanėli, prašau . . .
— Tu be reikalo jaudiniesi, Nele! Čia nieko blogo, jei noriu žinoti. Aš pats jo vietoje atsakyčiau aiškiau.
Žiūrėjau į nutolstantį praeivį. Jis vos koją už kojos vilko. Staiga sustojo lyg ką atsiminęs ir apsigrįžo atgal. Greitesniu žingsniu artėjo į mus. Jau jis čia pat. Aš net jutau jo alsavimą. Dvokė degtine.
— Jus klausėte, kur Stepono Batoro universitetas?
— Taip!
— Ten, — pamojo jis ranka.
— Ten? — paklausiau. —O sakėte, kad nebėra!
— Atleiskite man. Aš, matote, tuteišas. Aš nemeluoju. Aš viską žinau. Tenai nebe tas universitetas. Aš esu šiame mieste gimęs ir augęs. Daug jau dalykų. Vilniuje nebėra. Greitai dar daugiau nebus. Atleiskit man, jauni žmonės, aš gal suklydau.
Praeivis atsišliejo suktos mūro sienos, pakėlė akis į dangų ir liūdnai tarė:
— Nežinau, gal aš ir vėl klystu, bet viskas iškeliauja iš Vilniaus ir viskas ten, augštai, nebegrįžtamai. Žinai, tamsta, patikėk manimi, mes tuteišai, sulaukę savo brolių iš Lietuvos, buvome tapę turtingi. Mes jau lyg ir viską turėjome. Vilnių mes visi slėpėme savo širdyse ir jis visada su viskuo buvo mūsų. Paskiau atėjo jie. Po truputėlį, po truputėlį viskas nyksta. Jei taip eis, nieko nebeliks. Išraus iš Vilniaus širdies viską. Va, žiūrėk, tamsta! Nebetūps ant švento Jono kryžiavonės balandžiai. Bus tylu, kaip kape. Išraus tuos bokštus, nutils varpai. O būdavo, lyg seni dainiai iš numirusių sukilę, gausdavo per dienas varpai, pro jų bonias tviskėdavo saulė ir buvo gera. Žinai, Vilnius be to ne Vilnius. Mirs jis, neatlaikys. Mirsime ir mes su juo. Man rodos, lyg vakar atėjo mūsų broliai, žali, augaloti, lyg tie senovės milžinai. Lyg sukilo iš pilies gediminaičiai ir išsirikiavo prie Katedros. Jie apjuosė kalno papėdę, parėmė ją pečiais ir tuo pat metu pilies viršūnėje išniro trispalvė vėliava. Va, ta pati, kurią dabar paslėpęs ant krūtinės tebenešioju.
Jis atplėšė marškinius. Jokios vėliavos tenai nebuvo. Iškėlęs rankas tik žiūrėjo į mane ir iš akių ėmė ristis ašaros.
— Matai, jaunas žmogau? Vilniuje nieko nebėra!
Stovėjome ir negalėjome kalbėti. Nelė pradėjo šluostytis akis. Praeivis apsigrįžo ir nutolo į miestą.
Tą dieną daugiau nieko nebejieškojome. Man pasidarė taip graudu, kad vos laikiausi!
Po vakarienės buvau savo kambaryje. Prasivėriau langą. Tūkstančiai žvaigždelių mirgėjo tyrame danguje. Man rodėsi, kad ir jos užkliuvusios už bokštų, budėjo drauge su manimi. Skendo prisiminimuose, alpino tamsa ir virpėjo vis, kai lėkė dundėdamos atėjūnų mašinos ir skleidė sušutusį kvapą.
Mačiau tą naktį tėviškę. Mamą. Visus. Visą Lietuvą. Kada užgęso paskutinė žvaigždelė amžiname mieste, nebepamenu.
