LIETUVOS VALST. OPERAI 40 METŲ

Kauno Valstybinio Teatro rūmai

Lietuvos Operos Taryba 1920 m. J. Žilevičius, J. Tallat-Kelpša, St. Šilingas, K. Petrauskas.

Vladislava Grigaitienė, viena iš Lietuvos Operos kūrėjų. Nuo pat operos įkūrimo ligi 1944 m. joje dainavo visas pagrindines dramatinio soprano roles.

A. DIMAS

Su džiaugsmu prisimename iškilmingai kylančią Kauno Valstybinio Teatro tamsiai raudonos spalvos su balta rūtos šakele uždangą. Ji tūkstančius kartų kildavo ir krisdavo, atidengdama ir slėpdama scenos žaismą, nepaprastus teatro burtus, didelę jo galią.

Pirmasis operos spektaklis lietuvių kalba buvo suruoštas 1921 metų išvakarėse Kaune. Pastatyta Verdi opera “Traviata”. Ir anot buvusio operos chormeisterio velionio Juliaus Štarkos, “apie nuotaikas, spektaklio metu viešpatavusias publikoj ir ypač už uždangos, scenos dalyvių tarpe, sunku būtų ir aprašyti. Tai buvo šventė visiems, graži, įspūdinga ir sukelianti džiaugsmo ašarų”.. .

Tai buvo tik Lietuvos Valstybinės Operos pradžia. O nepriklausomo gyvenimo laikotarpyje mūsų opera vystėsi, augo, subrendo ir išaugo į rimtą meno židinį. Savo meniniu lygiu mūsų opera ilgainiui prilygo Vakarų Europos valstybių operoms ir tuo pačiu atatinkamai reprezentavo savo kraštą. Per palyginti trumpą savo gyvatos laikotarpį buvo pastatyta per 70 operų, kur repertuarų branduolį sudarė svarbiausi operų kūrėjai — kompozitoriai Verdi, Mozart, Wagner ir kt. Repertuare turėta ir savų, lietuviškų operų, parašytų mūsų kompozitorių — Karnavičiaus, Račiūno, Šimkaus.

Deja, antrasis pasaulinis karas sugriovė Lietuvos ir kartu operos kūrybinį darbą. Jei ne rusų okupacija, reikia tikėtis, jog Valst. opera, dirbdama savo darbą su tokiu intensingumu ir sėkmingumu, būtų dar žymiai pastūmėjusi priekin mūsų kultūros plėtojimąsi ir padėjusi tarpti tikrajai tautinei lietuvių teatro dailei.

Mes esame dėkingi mūsų operos bei teatro kūrėjams ir visiems darbuotojams už visą eilę spektaklių, kurie buvo pastatyti mūsų teatro scenoje, už daugybę scenoj sukurtų vaizdų, už meno darban įdėtą nuoširdumą ir kūrybinius perlus. Tikime, kad ne vienas iš jų savo sugebėjimais bei ilgamečiu patyrimu dar lemiamai prisidės prie laisvos Lietuvos teatro meno atkūrimo bei jo naujo suklestėjimo.