ATSARGOS KARIAI IR LIETUVIŲ SUGYVENIMAS SVETUR
PRANYS ALŠĖNAS
Brutaliam, žiauriam ir grobuoniškam priešui užgrobus mūsų Tėvynę Lietuvą, esame išblaškyti po platųjį pasaulį. Išblaškytųjų tarpe randasi įvairiausių profesijų ir visokiausių pašaukimų lietuvių. Jų tarpe — gana daug ir buvusių Lietuvos kariuomenės atstovų — atsargos karių. Nėra nė vieno krašto, o taip pat nė vienos lietuvių kolonijos svetur, kurioje nebūtų didesnio ar mažesnio skaičiaus lietuvių atsargos karių. Jie ten kartu gyvena, kartu dirba ir kartu sielojasi su kitų profesijų žmonėmis savo pavergtos Tėvynės reikalais ir daro viską, kad Tėvynės laisvę priartintų.
Ne be to, žinoma, kad nebūtų ir nesklandumų tarpusavio sugyvenime lietuviškosios išeivijos tarpe. Yra tų nesklandumų. Pagaliau, gal kitaip ir negalėtų būti, nes gyvename šių dienų surizgusiame pasaulyje, kuriame dažnai netik priešai pykstasi tarpusavy, bet — neretai — ir draugai su draugais neranda bendros kalbos.
Nežiūrint to visko, visdėlto, lietuviškojoj bendruomenėj svetur — reikėtų siekti kuoglaudesnio vienų su kitais bendradarbiavimo, kuo-geresnio sugyvenimo ir kuobendresnės veiklos, nes, anot amžinos atminties Jakšto Dambrausko: “Vienas žodis — ne šneka, vienas vyras — ne talka, kai du stos, visados — daugiau padarys”.. O dirbti ir padaryti, mums, iš tikrųjų, reikia daug, nes turime labai didelį tikslą prieš akis — Tėvynės iš vergijos išvadavimą.
Labai teisingai sako visokeriopos lietuviškos veiklos veteranas, prel. M. Krupavičius: “Išeivijos lietuviai — vientik savo jėgomis — Tėvynės neatvaduosime. Tačiau ir be mūsų pagelbos — taipogi niekas mums Tėvynės neišvaduos.”
Turint prieš akis kilnųjį Tėvynės vadavimo tikslą, reikalingas mūsų visų didelis vieningumas. O negali būti vieningumo, jeigu nėra tarpusavy gražaus sugyvenimo.
Mūsų atsargos kariai, kaip taurusis tautos elementas, sakau, ar negalėtų, kartais, būti to sugyvenimo cementuotoj ais ir gražių pavyzdžių skleidėjais svetur? Taip, jie tokiais galėtų būti. Žinoma, tam tikrą gyvenimo būdą pirmiausia prisitaikę patys sau. Juk nesudarysi pavyzdžio ir nepatrauksi kito, jeigu pats neįrodysi veiksmais to, apie ką kalbi.
Taigi, norint būti gražaus sugyvenimo pavyzdžiais, reikia pirmiausia patiems save gerai paimti “į nagą”.
Jeigu žmogus esti užgaunamas kito žmogaus negeru elgesiu, kažkur skaičiau patarimą, jog reikėtų naudotis apysakaitės apie saulę ir vėją pavyzdžiu. Kada tiedvi jėgos — saulė su vėju susiginčyjo, kuri iš jų sėkmingiau nuvilks pakeleiviui apsiaustą, tai vėjas pūtė ir draskėsi iš visų jėgų, plėšė apsiaustą nuo keleivio pečių. Deja, pastarasis tik dar stipriau spaudė apsiausto skvernus prie savęs ir keliavo toliau. Nusivilkti apsiausto nė nemanydamas. Gikai saulutė, šypsodamosi, pasiuntė į pakeleivį savo spindulius, keleivis, pirmiausia, atsisagstė apsiaustą ir atsilapojo. Kai dar pakaitino ir prakaitas pradėjo skverbtis ant keleivio kaktos, jis laisva valia apsiaustą nusivilko ir prisėdo truputėlį atvėsti . . .
Labai panašiai reikėtų elgtis ir žmonėms tarp žmonių. Šypsniu visuomet daugiau pasiekiama, negu arogancija, jėga ir prievarta.
Eksperimentiniai pavyzdžiai rodo, jog į šypsnį gyviausiai reaguoja netgi mažyčiai kūdikiai, kurie savo proteliu dar negali aprėpti aplinkos reiškinių. Besišypsantiems į juos — jie atsidėkoja savuoju šypsniu ir kūdikiška meile.
Žmonių prigimtis diktuoja jiems būti saulėtiems ir linksmiems, nes tokioj nuotaikoj — daug lengviau žengti rūpesčiais nuklotu šios žemės keliu. Deja, gyvenimas yra linkęs — vis mokyti žmones atvirkščių veiksmų . . .
Šypsnis veide, gera nuotaika ir taikios intencijos kitų atžvilgiu — yra gražiausi ir geriausi žmogaus palydovai. Juk sakoma, kad: “Su besijuokiančiuoju — visas pasaulis juokiasi, su liūdinčiuoju visas pasaulis liūdi” ....
Blogiausia jog mes pučiame (kaip tas vėjas), kai reikia šildyti (kaip saulutei), mes raukomės, kada turime šypsotis ir rodyti atlaidų veidą . . .
Susinervinimo ir pykčio atvejais, kažkas pat-ria labai gerą vaistą: “Supykai? — Bėk prie veidrodžio ir pasižiūrėk, kaip tu atrodai?” Žinoma, šito patarimo “pikčiurnos”, anaiptol, nepaklausys. Bet jei paklausytų — gal jiems tas pagelbėtų ....
Daugelis linkę nusiskųsti, jog kiti į juos nesikreipia nuolaidžių tonu. Deja, ir šiame atve-juje užmirštame savęs pasiklausti: o gal ir aš seniai užmiršau šypsotis?. . .
Besišypsantis veidas labai retai nepajėgia į save patraukti netgi šalčiausių, tiesiog, ledinių, širdžių. Žmonių šypsniai — turi tokią jėgą, kuri tirpdo kiečiausius ledus ir veda į gražiausį tarpusavio sugyvenimą.
Kiekvienas žmogus juk nenori daugiau rūpesčių, negu jis jų turėjo arba turi. Todėl ir nebūk priežastimi jo rūpesčius didinančia. Geriau pasistenk tuos rūpesčius sumažinti, juos prasklaidyti ir kaimyno nuotaiką praskaidrinti. Nepraeik pro jį taip susiraukęs, tarytum sakydamas, jog tavojo gyvenimo sunkumai — būtinai turi būti pasidalinti su tuo, kuris stebi tavo veidą . ..
Pasakaitės apie saulę ir vėją metodas—gali paveikti tarpusavio lietuvių sugyvenimą gerojon pusėn ir atnešti gražių žiedų. O tie žiedai —duos ir vaisių.
Su šypsniais veiduose, atviromis širdimis ir meile vieni antriems dirbdami — atsieksime gražiausių vaisių ir greičiau sulauksime savo Tėvynės laisvės ryto.
