Partizanai: Istorija ir dabartis

Šaulė Tremtyje

VIENINTELIS LIKĘS ŠAULĖMS ŽODIS

Švenčiant Šaulių Sąjungos keturiasdešimtmetį su giliausia pagarba prisimename kankinės mirtimi Sibire mirusią Moterų Šaulių Garbės Vadę Emiliją Putvienę, kuri, kaip Sąjungos įkūrėjo žmona ir aktyvi moterų šaulių veikėja visą organizacijos gyvavimo laikotarpį nuoširdžiausiai rūpinosi visais Sąjungos, o ypač moterų šaulių reikalais.

Stovėdama arčiausia organizacijos širdies ir labiausia jausdama jos pulsą ji buvo nuolatinė skatintoja niekad nepavargti, nenusiminti o visomis kūno ir dvasios galiomis siekti idealo, kovoti, veržtis aukštyn, kuriant vis gražesnę, šviesesnę tautos ateitį.

Pati dalyvaudama suvažiavimuose, stovyklose ir visuose svarbesniuose šauliškuose įvykiuose savo veikla ir giedria nuotaika visus ramiai nuteikdavo darbui; visų mylima, visada visur laukiama, iš meilės ir prisirišimo šaulių močiute vadinama. Lankydama šaules Palangos stovykloje, kaip tikra močiutė vis su lauktuvėmis atvažiuodavo. Sielojosi visais moterų šaulių rūpesčiais, džiaugėsi jų laimėjimais. Jos kilni asmenybė liks neužmirštama. Jos likęs vienintelis rašytas moterims šaulėms žodis, I-jo periodinio leidinio žurnalo “Šaulės” išleidimo proga, brangiausias šaulėms turtas, jos kilnių minčių testamentas, kuris šios sukakties proga ir perduodamas.    K.

*

BRANGIOS SESĖS ŠAULĖS

Brangios sesutės šaulės, pirmojo moterų šaulių periodinio leidinio proga siunčiu Jums nuoširdžiausius linkėjimus. Kiekvienas Kūrybinis darbas reikalauja daug pasiaukojimo ir ištvermės. Tas pirmas leidinys yra jūsų kūrybinių jėgų vystymosi ir stiprėjimo matomas ženklas. Tad linkiu ir toliau, nežiūrint tų sunkių sąlygų, kuriose Jums tenka dirbti, ištvermės, nes nuo to pareina mūsų šauliškos idėjos įvykdymas visoje tautoje.

Gyvenimas, tai nuolatinė kova. Tik idėjos darbas yra tas šaltinis, kuris toje nuolatinėje kovoje su savo tautos priešais leidžia nenusiminti ir atkakliai budėti savo Nepriklausomybės sargyboje. Mes, šaulės, turime būti, kaip plienas atsparios, nes esame pasiryžusios kurti savo tautai šviesesnę ateitį.

Siekdamos idealo, eikite drąsiai pirmyn, nes tik pasiryžėliai laimi.

EMILIJA PUTVIENĖ,

MOTERŲ ŠAULIŲ GARBĖS VADĖ.

Emilija Gruzdytė-Putvienė, knygnešė, L. š. Moterų Garbės Pirmininkė ir Garbės Vadė, bolševikų nukankinta Sibire.

Šaulių Sąjungos garbingo keturiasdešimtmečio proga “Šaulė Tremtyje’ reiškia giliausią pagarbą mirusiam Šaulių Sąjungos Įkūrėjui, palikusiam mums brangiausią dovaną — šaulišką idėją. Reiškia giliausią pagarbą visiems Nepriklausomybės kovose žuvusiems, nukankintiems ar garbingu tautos keliu beeinant mirusiems, amžinam poilsiui nuo mūsų atsiskyrusiems, šauliams-šaulėms.

Sveikina gyvuosius visame pasauly išsisklaidžiusius, visus Nepriklausomos Lietuvos ir dabartinius šaulių darbuotojus. Sveikina visus tremtyje atsikūrusius šaulių vienetus, į vienetus įstojusius ir pavienius brolius, seses šaulius. Artėja į kiekvieno širdį savo mintimis. Broliška, seseriška meilė vieno kitam tepriduoda jėgų išslaikyti kovojant dėl savo tautos brangiausių idealų. Laimingi sulaukę šios sukakties drąsiai, vieningai ženkime į penktąjį dešimtmetį Sąjungos pasirinktuoju mums visiems aiškiu keliu.

IDEALŲ SARGYBOJE

Grūdus atskirti nuo pelų, ūkininkams padeda įvairios ūkio mašinos. Bet galvojimo ir jutimo srityje jokia mašina nepadės, pačios privalome atskirti, kas yra tikra gyvenimo vertybė ir kas gyvenimą dar daugiau gadina.

Dauguma iš mūsų gyvena leisdamos dienas besirūpindamos kasdienine duona, o kam pasisekė gerai finansiniai susitvarkyti, tai rūpinamės dėl įvairių materialių gėrybių, kurias įsigijus gyvenimas palengvėtų ir pasidarytų mielesnis. Visvien materialių gėrybių įsigijimu rūpinimasis mus vargina ir retai kada duoda tikrą pasitenkinimą. Kiekviena iš mūsų, viena mažiau, kita daugiau, nori, kad mūsų gyvenimas remtųsi į tvirtus nesunaikinamus pamatus, į tikras dasines vertybes, į idealus, kurie mūsų sunkiame ir susikomplikavusiame gyvenime virstų kelrodžiu.

Viena kita kartais ir nuklystame į šalį, klaidžiojame, vargstame, jieškodamos išeities, teisingo kelio... ir laimingos jaučiamės vėl jį suradę. Daug geriau pergyventi laikinus nedateklius, nemalonumus, negu savo idealų auksinio siūlo galą pamesti ant visados.

Tuose keistuose ir sunkiuose laikuose, kuriuose dabar gyvename, šis klausimas turi nepaprastą svarbą. Neteisybė, kaip kai kam šiandien atrodo, kad “senieji idealai atgyveno ir išgaravo”. Tikra teisybė, kad mūsų lietuviškieji idealai buvo kelrodžiu mūsų protėviams ir mums gerais ir blogais Lietuvai laikais, jie liks aktualūs ir ateityje mums kiekvienai atskirai, aktualūs kelrodžiai lietuvių. tautos ir net tų valstybių, kuriose mes dabar gyvename.

Atominiame amžiuje, dėl fantastinių ir bauginančių išradimų, pasaulis darosi kas kart vis mažesnis. Mes lietuviai ilgus metus dejavome, kad Lietuva randasi lyg vulkano papėdėje, ant to didžiojo vieškelio, kuris eina iš vakarų į rytus ir atvirkščiai. Šiandien visas pasaulis gyvena lyg ant vulkano. Visas, o ypač vakarų pasaulis šiandien jieško tų idealų į kuriuos galėtų atsispirti, kurie žmonijai padėtų kovoti su gresiančiu viešiems pavojumi, didžiausiu blogiu - komunizmu. Idealų sargybos tema buvo ir bus aktuali mums visais laikais: kiekvienoje lietuviškoje šeimoje, o ypač birutiečių ir šaulių šeimose, nes moterys visuomet buvo ir bus geriausios vertingiausių dvasinių vertybių saugotojos ir jų įkvėpėjos sekančioms kartoms.

“Silpnadvasius” gelbėkim, saugokim, kad lietuvių vaikai ir jaunimas nepakliūtų į dvasiniai silpnėjančių įtaką. Šitokios dvasinės jėgos šiandien labai reikalingos, ne tik mums, bet ir visam sumaterialėjusiam ir sukaulėjusiam pasauliui.

buv. birutietė . ..O, Š.

Moterų šaulių vienetų atstovių suvažiavimas Kaune 1936 m. Vidury sėdi Garbės Vadė E. Putvienė,CV narės ir pareigūnės.

Toronto Putvio kp. šaulės. Iš k.: E. Jankutė, M. Valiulienė ir K. Butienė. Vidury “Moters” žurnalo redaktorė Iz. Matusevičiūtė.Moterų Šaulių Veikla Toronte

Toronto “Putvio” šaulių kuopos įsteigėją ir pirmoji jos pirmininkė buvo šaulė Eugenija Klupšienė. Ši švelni, kukli asmenybė, tiek daug darbo ir širdies įdėjusi šiam kilniam ir garbingam darbui, šaulių vieneto steigimui ir dabar dar gyvendama Amerikos kontinente šviečia mums visiems gražiu ir sektinu pavyzdžiu. Palaiko korespondencinį ryšį su kaikuriais būrio šauliais ir šio straipsnelio rašytoja, nuolat dvasiniai stiprindama šauliškame darbe, pasidalindama įspūdžiais bendrais laimėjimais.

Gražu būdavo žiūrėti, kaip ji įsisodinusi į vežimėlį savo anūkėlį važinėdavo Toronto miesto gatvėmis, gana didelius atstumus, pėsčiomis atlikinėdama įvairius šauliškus reikalus. Miela buvo matyti, kaip džiaugdavosi gavusi naują kuopai narį. Malonu buvo visada asmeniškai ar telefonu pasikalbėti, nes jausdavai kad kalba ta, kuri visa savo siela kilniam šauliškam darbui atsidavusi, kuri dirba ne dėl garbės, ne ko prašoma, verčiama, bet iš meilės, pasiaukojimo šuliškai idėjai. Jos pagelbininkė buvo taip pat daug šauliams nusipelniusi sesė Elzė Jankutė. Abi kartu eidavo į Bendruomenės Valdybos posėdžius, pas Savanorius Kūrėjus, visur įtikinėdamos, kad reikia atgaivinti šaulius, reikia skleisti Putvio idėjas tremtyje. Daug buvo pritariančių, bet netrūko ir priešingai nusistačiusių. Sesė Klupšienė laužė pirmuosius ledus ir savo moterišku švelnumu, organizacinio darbo patyrimu nugalėjo visas kliūtis ir užsipelnė visų meilės ir pagarbos už ką mes ją Toronto šaulės visuomet mylėsime ir gerbsime.

Jos darbe talkininkavo šaulės: E. Jankutė, J. Jakubauskienė, M. Valiulienė, Kalendrienė, Kaunienė, K. Butienė.

Dabar Putvio Šaulių kuopa turi arti šimto narių jų tarpe 13 moterų.

Šaulė

A. A. ZINAIDA URBONIENĖ

Švedijoje — Stockholmo mieste, šių metų sausio 2 d., po ilgos ir sunkios ligos, mirė Zinaida Urbonienė. Švedijoje ji išgyveno apie 12 metų. Paskutinius 2 metus sirgo, pradžioje lengviau, toliau vis sunkiau liga įsigalėjo. Jos vyras, “Kario” skaitytojams gerai žinomas plk. O. Urbonas, dėjo visas pastangas švedų daktarų specialistų padedamas, kad veliones gyvybę išgelbėtų, bet liga buvo sunki ir jai skirta valanda atėjo. Tenka su dėkingumu pastebėti kad švedų daktarai su dideliu rūpestingumu stengėsi jos kančias palengvinti, darė ką galėjo ir užjautė mūsų laikraščio bendradarbį šioje sunkioje nelaimėje.

Savo gyvenime a. a. Zinaida Urbonienė, turėjo daug sunkių ir karčių valandų, išgyveno didelių gyvenimo audrų. Tačiau ji visuomet buvo kilni, jautri artimui nelaimėje ir drąsi. Ji gimė Petrapilyje, tėvai mirė anksti, jai dar mažai esant; liko našlaitė, tačiau tęsė mokslą gimnazijoje ir sėkmingai ją baigė 1913 m. Tais metais ji susipažino su savo būsimu vyru, kuris tada mokėsi Petrapilyje artilerijos karo mokykloje. Abudu pamilo vieną kitą, sutarė ir vestis, bet 1914 m. kilo Didysis karas.

Vedybas teko atidėti Jis, kaip karininkas, gavo paskyrimą ir išvyko į frontą, o ji liko Petrapilyje ir ėjo dirbti į karo ligoninę, kaip gailestinga sesuo. 1915 m. į šią karo ligoninę pateko vienas smarkiai sužeistas art. karininkas, baterijos vadas. Jisai tarnavo toje par art. brigadoje, kurioje buvo ir kar. O. Urbonas. P. Zinaida rūpestingai jį slaugė kol jis pagijo. Išsikalbėjo su juo ir pareiškė norą būti drauge karo lauke. Šiam baterijos vadui pagijus ir vykstant į savo dalį, išvyko ir ji kartu.

Ji nusikirpo plaukus, įsigijo atatinkamus rūbus, persirengė berniuku ir taip išvyko. Tai buvo 1915 m. rudenį. Nuvykusi prašėsi priimama tarnybon į kar. Urbono bateriją, jis gi griežtai atsisakė ją priimti ir ragino grįžti atgal į ligoninę. Tuomet Zinaida nuėjo pas kaimyninį baterijos vadą, kurį ji globojo ligoninėje ir ten buvo priimta baterijos “telefonininku”.

Ilgą laiką nieks neatpažino kad ji mergaitė, žinojo apie tai tik bate-

Zinaida Urbonienė 1916 m. fronte

rijos vadas. Šiose pareigose ji išbuvo beveik metus laiko. Art. brigada buvo fronte prie Naručio ežero. Vyko aršios kovos, artilerijos ugnis buvo dažnai labai stipri, bet ji buvo kantri ir drąsi.

1916 m. geg. mėn. vykdant puolimą, Zinaida buvo baterijos sekykloje su telefono aparatu. Vokiečai pastebėję judėjimą, nukreipė ugnį į sekyklą. Paislėpti nebuvo kur visi sugulė. Sunkus art. sviedinys krito prie kelmo už kurio ji gulėjo, bet nesprogo. Kai kautynėms pasibaigus, apie tai sužinojo kar. Urbonas, pareikalavo iš jos tuojau išvažiuoti. Buvo daug ašarų, bet visgi ji išvyko ir apsigyveno prie Maskvos pas pažįstamus, nes tėvų ir artimų giminių neturėjo.

1916 m. vasarą gavęs atostogų, tenais nuvyko kar. Urbonas ir ją vedė. Ištekėjusi ji jau nėjo į rikiuotę, kaip telefonininke bet grįžo prie savo pirmykščio darbo. 1917 m. tarnavo kaip gailestingoji sesuo fronte, karo lauko ligoninėje, kurios viršininku buvo daktaras J. Brundza, plk. Urbono draugas iš gimnazijos laikų Mariampolėje. Šiose pareigose ji išbuvo iki armijos demobilizacijos. Demobilizavus armiją, apsigyveno Maskvoje, susirišo su lietuvių komitetu ir ruošėsi išvykti į Lietuvą.

Tuo laiku, 1918 m. pradžioje, bolševikai pradėjo suėminėti karininkus, teko ir Urbonui paskuboms išvykti. Į Lietuvą važiuoti buvo peranksti, vokiečiai dar neleido, todėl jis pasirinko važiuoti į pietus prie Dono. Pakelėje bolševikai atpažįsta, kad Urbonas yra karininkas, suima jį irnugabena į Voronežo kalėjimą. Zinaida liko viena su mažu kūdikiu ant rankų, apie savo vyrą ilgai negaudama jokios žinios.

1918 m. rudenį Voronežui grėsė gen. Denkino baltųjų užėmimas. Kaliniai pėsčiomis buvo varomi į Tambovą. Pakelėje vorą užpuolė prasiveržę kazokai ir kalinius išlaisvino. Išlaisvintų tarpe buvo ir kar. O. Urbonas. Laike puolimo buvo sunkiai sužeistas kazokų baterijos vadas, taigi jo pareigos buvo pasiūlytos kar. O. Urbonui, kuris sutiko.

Betarnaudamas Denikino armijoje, susirado savo šeimą. Velionė ir vėl dirbo kaip gailestingoji sesuo vienoje karo lauko ligoninėje ir augino savo mažametį sūnelį.

1920 m. jie atvyko į Konstantinopolį iš kur pagaliau parvyko į Lietuvą, kurioje gavo atsidusti po tiek sunkių išgyvenimų. “Tai buvo mano laimingiausias gyvenimo laikotarpis” — sakydavo vėliaus velionė. “Jisai praėjo greitai ir lyg nepastebimai; bet norėčiau mirti Lietuvoje.”

Užėjo II-sis Pasaulinis karas ir vėl kentėjimai ir bastymasis. 1944 m. vokiečiai suima jos vyrą ir pasodina į kacetą, netrukus paima ir sūnų, kurį išveža darbams į Vokietiją. Su dideliu vargu ir apsukrumu ji gauna leidimą vykti į Vokietiją, kad surastų vyrą ir sūnų. Suradusi vyrą 1945 m. persikėlė į Švediją. Pramoko švedų kalbos ir ten dirbo įstaigoje. Ji buvo labai rūpestinga ir darbšti savo šeimoje, jautri artimui nelaimėje, mylėjo Lietuvą ir labai troško į ją sugrįžti. Lai būna jai lengva svetima žemelė. Ilsėkis ramybėje, nes gyvendama neturėjai laiko poilsiui.

Kazys Ališauskas.

RUDENIUI ATĖJUS

Kiekvienas metų laikotarpis savo grožio įvairumu suteikia mums nemaža džiaugsmo, o taip pat savotiško išgyvenimo, rūpesčių.

Trumpėjančios rudens dienos, geistą, krentantys lapai primena mūsų laikinumą, kaskart trumpėjantį amžių, negrįžtančius metų laikus, nesikartojančias prabėgusias dienas, praleistas progas.

Reikalinga visas dvasios ir kūno jėgas sukaupti, kad per palyginus trumpą savo amžių pajėgtume ko nors pasiekti, daugiau gero padaryti.

Ruduo šeimininkei įvairių darbų, žiemos pasiruošimo laikotarpis. Pasinaudodama rudens derliaus gausumu papildo maisto atsargas, peržiūri šiltą aprangą, pasirūpina namo sutvarkymu, kuru, pasiruošia žiemai kad josios šeimai šilta, jauku būtų. Tačiau šiame krašte, kai ištisą metą gali gauti šviežių vaisių, daržovių, ir visko ko tik nori nusipirkti, kai name nuolat šilta be didelių pastangų, šeimininkė save lepinasi ir dažnai nesuka sau galvos jokiomis maisto atsargomis.

Žinome, kad daugelis šiame krašte išmeta nemaža gero maisto, rūbų ir visa kas jam nereikalinga, o yra ir tokių kurie prisikrovę nereikalingų rūbų ir kt. daiktų ar tai per savo šykštumą ar apsileidimą nei patys nenaudoja, nei kitam neduoda.

Šaulė sunkiausiose gyvenimo sąlygose nepalūžta, bet geriausiose neišlepsta,Kaip mes begyventume mes negalime pamiršti, kad yra žmonių, kurie visą savo uždarbį ir rūpestį skiria apsigynimui nuo žiemos šalčių, nuo bado ir tai neįstengia. . . Įsiklausykime atšvilpiančių rudens vėjų meliodijas, o mūsų širdis išgirs alkstančių, šąlančių raudas, mūsų sesių ir brolių dejones.

Šaulė taupi ir kartu labai duosni turėtų būti.Sotus alkano neužjaučia, bet mes kurios pačios alkę ir vargę, turime būti jautrios kitų nelaimėm, mūsų širdis neturi leisti net padžiūvusios duonos riekelės išmesti, nes ir alkanas gyvulėlis ar paukštelis gali suvalgyti. Išaugtus ar šiaip atlikusius gerus dar rūbus ar kitokius mums nereikalingus dar gerus daiktus stenkimės kuo greičiau atiduoti jų reikalingiems. Ruduo tinkamiausias laikas peržiūrėti mūsų spintas, kad sumažinus nelaimingųjų, šąlančių skaičių. Nuolat prašo rūbų Balfas, bažnytinės ir kitos šalpos organizacijos. Kai kurie vienetai jau siunčia rūbus Punsko lietuviams, kur žmonės skurdžiai gyvena ir pagelba reikalinga, ten ir persiuntimas labai nebrangus.

Būtų sveikintina, kad šį rudenį kiekvienas šaulių vienetas po vieną kitą siuntinį pasiųstų. Šis siuntinių persiuntimas tebūna vienas iš svarbiųjų šio rudens šauliškų darbų. Jei sesės surinksite rūbus, organizuosite persiuntimą, broliai šauliai jūsų prašomi prie persiuntimo išlaidų tikrai prisidės.

Savanoriškai atėjome organizacijon tarnauti šauliškai idėjai, savo žmonėms, tad stenkimės aukotis ir kiekviena proga kuo daugiau gero kitiems padaryti, kad pajėgtume kuo arčiau idealo stovėti, jo šviesoje žmoniškumu spinduliuoti!    K

L.V.S. Ramovės Chicagos Skyriaus Valdybos

SVEIKINIMAS

L. V. S. Ramovės Chicagos Skyriaus Valdyba sveikina jauniausį skyriaus narį KĘSTUTĮ - POVILĄ DIRKĮ ir akademikę ZITĄ-RASĄ BETKAUSKAITĘ sukūrusius šeimos židinį ir linki jaunavedžiams sveikatos ir ilgo bei laimingo gyvenimo.

P a s t a b a :

Dirkis Kęstutis-Povilas yra mums brangus netik kaip aktyvus skyriaus narys, bet kaip ryškiausias ir įtakingiausias mūsų lietuviškos studentijos atstovas, uolus visuomenininkas ir kultūrininkas. Jis yra Northwestern universiteto studentas, studijuojąs ligoninių administraciją. Priklauso: Lietuvių Studentų Sąjungai, Skautų Akademikų Korporacijai “Vytis”, Dariaus ir Girėno Chicagos veteranų postui ir L.V.S. Ramovė. Jo pareigos:    Lietuvių Studentų Gairių

administratorius ir technikinis redaktorius, Džiamborės fondo įgaliotinis Chicagoje, Dariaus ir Girėno skridimo minėjimo komiteto vice-p-kas, Susivienijimo Lietuvių Amerikoje Chicagos kuopos vice-p-kas ir United Air Lines korespondentas. Yra buvęs: Memorandumo įteikimo Jungtinių Tautų Sekretoriui ir JAV prezidentui delegacijos narys, Jaunimo Peticijos delegacijos narys, Lietuvių Studentų Sąjungos Chicagos skyriaus vice-p-kas ir pirmininkas, Lietuvių Studentų Sąjungos Centro Valdybos Užsienio skyriaus vedėjas, Dr. Vinco Kudirkos 100 metų sukakties minėjimo komiteto kasininkas, “Skautijos Balso” “Naujienose” redakcinio kolektyvo narys ir JAV kariuomenės karys.

Betkauskaitė Zita-Rasa yra baigus Roosevelto Universiteto biologijos -sociologijos fakultetą. Priklauso: Lietuvių Studentų Sąjungai, Roosevelto Chemijos Klubui ir studentų korporacijai “Santara”. Yra buvusi: Lietuvių Studentų Sąjungos Chicagos skyriaus ir korporacijos “Santara” sekretorė, “Žvilgsnių” biuletenio administracinio kolektyvo narė ir yra uoli visuomenininke ir kultūrininkė.

L.V.S. RAMOVĖ CHICAGOS SKYRIAUS VALDYBA