PATRIOTINIS HEROIZMAS AR MIESČIONIŠKAS GUDRAVIMAS?
BR. RAGUTIS
Lietuvių spaudoj, laiks nuo laiko, užtinkame užuomenų, ar net stiprių pasisakymų patriotinėm ar antipatriotinėm temom. Pereitą žiemą (gal todėl, kad ji buvo tokia ilga ir tokia bjauri) tie priešingumai pasiekė literatūrinės vendettos stovį. Kai kas tiek įsismagino, kad pasirodė visoj savo nuogybėj.
Ryškiausias paskutinio meto patriotinio heroizmo pavyzdys, ir labiausiai išgarsintas, — Vengrijos sukilimas.
Praėjo virš dviejų metų nuo dramatiškų Vengrijos skerdynių. Atrodo, viskas aprimo. “Ramu” ir Vengrijoj.
50.000 burliokų seka bet kokį judėjimą Vengrijoje. Nažiūrint to, narsus vengras pasakys: galėtume vėl bandyti, bet kas iš to? Kai 1956 m. desperatiškai šaukėmės pagalbos, vietoj granatų atsiuntėt špinatų ir Coca Colos.
Kai skerdynės ėjo į pabaigą, dalis laisvės kovotojų pasitraukė į vakarus, tikėdamiesi būti parengty. Bet juos nuvarė “dišių” plauti. Nestebėtina, kad dalis jų grįžo atgal, mirčiai į nasrus žiūrėti.
Vengrija daugumoj yra žemės ūkio kraštas. Po II Pasaulinio karo didieji dvarai buvo išdalinti tikriesiems žemės ūkio dirbėjams. Vengras, kad ir per trumpą laiką, prie tos nuosavybės prisirišo taip, kad be kovos nuo jos dabar nenori atsisakyti.
Vengruose yra išsivystęs labai augšto masto nacionalinis - patriotinis jausmas. Tauta yra gana religinga. Tad turime kitus du stulpus (“Ak, jau tie stulpai”), kuriuos komunistams nelengva nugriauti.
Tai gal ir bus svarbiausios sąlygos, kurios paskatino vengrus bandyti taip nelygią kovą. Kiek toji kova buvo dramatiška, tiek ji buvo išgarsinta ir vis tebėra garsinama visame pasauly. Daug, oi daug kam ji atidarė akis.
Nežiūrint anų įvykių didybės, kad ir nedaug, bet atsiranda glušų, bandančių juos aiškinti neigiamai. Tai vis tie pipirų svėrėjai, arklių “kupčiai”, kailiukų kaitaliotojai, kurie iki mažiausių smulkmenėlių iškalkuliuos savo asmeniškus reikaliukus ir tik po to išneš didelį sprendimą, girdi, neapsimoka.
Priėjus prie to nelemtojo “neapsimoka”, norisi atsigręžti į mūsų lietuviškus reikalus ir reikaliukus.
Koks nepaprastas panašumas Lietuvos ir Vengrijos pokarinės būklės. Lietuva — taip pat grynai žemės ūkio kraštas. Lietuvis, kad ir anksčiau gavęs žemės gabalą, kuris jam pagal teisybę ir priklauso, dar labiau prie jo prisirišo. Lietuviai dideli savo krašto mylėtojai, taigi, patriotai.
Paskutinis ir didysis panašumas — tai mūsų pokarė partizaninė epopėja ir Vengrijos sukilimas. Tiesa, mūsų žygiai mažai kam buvo žinomi. Mat laikas tam nebuvo prinokęs, kad iš jų padarytų pasaulinio masto įvykius. Gal todėl net nebandėme jų garsinti. Užtai dabar bandome mūsų partizanams pastatyti paminklą —penkius stulpus, išteptus labai jau neskaniai kvepiančiais dažais.
Tiesa, rašytojas ar režisorius turi teisę vaizduoti dalykus kaip jis nori. Poetas turi teisę įrodinėti, kad patriotinis eilėraštis — nėra menas. Dailininkas turi teisę galvoti, kad lietuviško gamtovaizdžio nutapymas, tai “rūkštelinis” niekam tikęs “gubizmas”, nieko bendro neturintis su menu. Žinoma, kad jie tą teisę turi. Kągi veiks neturėję. Dauguma iš mūsų gyvename “free country”. Bet įsivaizduokime, kad jei įvyks toks stebuklas, kaip “free Lithuania”, kažin ar partizano sūnus nepakars, ant to paties stulpo, tų teisių j ieškotojų. Nebent šie mandruoliai ras, kad grįžti į Lietuvą neapsimoka.
Sutinkame, kad prievartavimo negali būti, bet jei lietuvis mylės savo kraštą taip, kaip A. Mickevičius mylėjo, —atras ir galima, irbūtina apie tai ir pasakyti. Toji meilė bus tiesioginiai proporcinga menininko ugniai, kuri ištirpdo visokias teorijas. Gal ir skaitytojas kitaip imtų reaguoti, negu paskaitęs: “zasvistali-pojechali... ic srace” ir p. (iš A. Škėmos raštų lietuvių kalboj).
Bet gi, skaitytojas taipogi turi teisę savo teorijas išvedžioti, kad ir tokias: koks tada reikalas man skaityti lietuviškai? Aš galiu susirasti, tik jau nemenkesnės vertės literatūros kitose kalbose. Ypač taip gali galvoti jaunimas. Patriotinis nublukimas veda prie šių teorijų. Tą matome pas kultūrininkus, ir ypač matome pas politikus. Ak, jau Vasario 16 d. minėjimuose žvanginimas pinigais nususino visą tos dienos idėją. Čia taipogi statoma klausimas — ar minėjimas apsimokėjo? (Žinomas, tik piniginiai).
Tuščias reikalas išvedžioti modernias miesčioniškas teorijas, jei širdy nėra tos ugnies, kuri ir be žodžių uždega. Mums tos teorijos suprantamos. Bet kaip jas supras ten Sibire vargstantis lietuvis, mano galvoj nesutelpa.
Skaitau sesers laišką iš Sibiro. Ji rašo, kad susirašo su savo sūnum — studentu. Jis dešimtį metų išsėdėjo Kauno kalėjime (Už ką? Pagalvokim apie datas, ir bus aišku). Dabar “amnestuotas” ir išsiųstas ten, kur ir tėvai. Man įdomu, kaip tam studentui atrodytų ginčas dėl penkių stulpų. Be kitko, mano sesuo savo laiške žodį “lietuvis” rašo didžiąja raide. Atrodo, kad daug kam iš mūsų, bekuriant prašmatnas teorijas, tai būtų didelė klaida.
Kyla klausimas, ar verta apie tai galvoti? Gi nepadoru kalbėti apie virvę pakaruoklio namuose. Į šį klausimą teatsako redakcija ir skaitytojai. Dar nesinori tikėti, kad visi atsidūrę “saugioj vietoj” virstume tautiniais pakaruokliais. Jei taip, tai kiltų vėl du klausimai. Pirmas: ar galima šią būklę pataisyti? Antra, ar mes imsimės ją taisyti, o gal su A. Škėma pranašausime “lietuvių tremties literatūros mirtį”.
Šia tema A. Škėma skaitė referatą lietuviams studentams. Pranašavo artimą mirtį. Ką reiškia literatūros mirtis? Tai “ir nebebus manęs, ir nebebus jūsų” (iš to paties referato). Juk tai tragiška. Laimė, kad ir A. Škėma, baigdamas savo nuosmukinį referatą, rado reikalinga suabejoti: “Prisipažįstu. Kūrybinis nihilizmas yra mano religija. Mirties momentas — reikšmingiausioji tikrovė. Ir iliuzijų reizginys begyvenant. Mes mirštame, ir kiti gimsta, gyvena ir miršta. Prisipažįstu, gal ir klystu. Ir mano pasaulėvaizdis tėra nuvargusio žmogaus vizija. Bet man ji tikra”.
M. Katiliškis tvirtina, kad “išėjusiems negrįžti”. Nedaug tepadės Dostojevskinis grūmojimas Dievui.
Šie pesimistiniai, gal ir nihilistiniai motyvai lyg vėžys graužia mus. Eilinis knygų ryjikas griebiasi apdulkėjusių, modernistų iškoneveiktų Kudirkos “Tilto Atsiminimų”, Vaižganto “Pragiedrulių”, B. Sruogos “Milžino Paunksmės”...
Niekas neabejoja, kad reikia veržtis į tarptautinius vandenis”, bet “pamirkyti kelnes lietuviškam šaltinėly” (Br. Raila) yra būtina. Ne kiekvienas gali būti Lifšicu ir gerai, kad negali. Reikia kam nors, kaip ir V. Kudirkai, užbaigti savo, kad ir sunkias dienas tarp lietuvių. Kitaip tikrai “nebebus mūsų”. Tai yra hamletiška dilema, kurią išspręsti savo jėgom nesiimu.
Esu eilinis lietuviško žodžio, vaizdo, garso mylėtojas. Išsižioju — nes per daug jau įskausta. Tada iškyla dar eilė klausimų, kaip: kas buvo teisingas A. Smetona, ar St. Raštikis; P. Plechavičius, ar Birontas; partizanas, ar prisitaikėlis; rašytojas, kuris lietuvį partizaną sulygina su eiliniu savižudžiu, ar tas, kuris jį pastato augščiau Pilėnų Margio; pagaliau garsus vaizbūnas, tranzitu siunčiąs amerikoniškas uždraustas prekes sovietijon, ar toks bevargstąs ir tebesergąs lietuviškumu? Tai vis klausimai, į kuriuos, tikiuosi, kas nors atsakys.
Išanksto žinau jauno intelektualo atsakymą: “iš nepajėgumo emociškai priimti ir pakeisti moderniosios civilizacijos kompleksiškumą ir kyla tos primityvios reakcijos, kurių visų bendras vardiklis —pasitraukimas nuo konkrečių gyvenimo problemų į mitus ir iliuzijas, emocijonalumas (ir anti-intelektualumas), ir praeities garbinimas, mėginant ją kaip mažiau komplikuotą reiškinį — atsigaivinti gyveniman” (58 m. “Dirva”, Nr. 86).
Bet, deja, jaunas intelektualas manęs neįtikino, nes jis pats savo teorija abejoja: “iš kitos pusės, jo bendruomenė pilna prieštaraujančių vertybių standartų, tarp kurių jis turi pats rinktis, niekad negalėdamas būti visiškai tikras savo pasirinkimo teisingumu (kodėl X, lygiai protingas ir doras, pasirinko kitaip, negu aš? Sąžininga sąžinė šiandien negali būti rami)”.
Juo labiau mes, seniai, jaučiamės turį teisę pakelti balsą, kadangi tas pats jaunasis mums leidžia kritikuoti: “senieji gali ir privalo kritikuoti iš patirties”.
Iškėliau visą eilę klausimų ne todėl, kad aš pats abejočiau. Priklausau tai “primityvių reakcijonierių” grupei ir jokių abejonių neturiu, nors kortoms lošti savo energijos ir nenaudoju. Šiuos klausimus keliu ypatingai todėl, kad mūsų vadavimo pirmūnas, gabus žurnalistas, pirmajam bolševikmety iškankintas kalėjime, V. Rastenis šia linija suabejojo: “Landsbergis partizanų kovą ir padėtį, matyt, yra supratęs kitaip, negu ji vaizduojama daugelyje mūsų viešųjų deklaracijų. Ir gal tas supratimas stato į keblią padėtį rutininę propagandos liniją... Ir didelis klausimas, ar rašytojas turėtų mokytis iš visuomenės veikėjų, kaip tą tragediją interpretuoti, ar gal visuomenės veikėjams — Lietuvos vaduotojams ir publicistams— būtų pravartu pažvelgti, ką rašytojo intuicija atskleidžia. Pažvelgti ir gal pasvarstyti, ar kartais ne savąją liniją reikėtų rimtai peržiūrėti”.
Jei V. Rastenis, kaip vienos politinės partijos šulas, norėjo prilaikyti rašytoją savame magnetiniame lauke, tai dar pusė bėdos, bet jei jis rimtai rengiasi tą nusistovėjusią liniją peržiūrėti, tada aš pasiprašysiu aspirino. Bet ir po aspirino ar valerijono lašų aš, kaip tas skęstantis, rodysiu, kad kirpta.
Laiko dulkių apneštoj smegeninėje užsiliko vaizdelis, kuris čia tiks. Vienas rusų rašytojas, aprašydamas nekurių savo tautiečių bandymą “koegzistuoti su bolševikais”, sukūrė maždaug tokį dialogą:
Nadė— Jis neblogas vaikinas. Aš dažnai su juo susitinku. Kad jis dirba “Čekoje”, jam nedaug gali tą prikišti. Įremia jam naganą į smilkinį ir jis turi dirbti... Jis man atneša maisto ir degtinės.
Alioša— Tu su jais ir degtinę geri?
Nadė— O kaip negersi? Įremia naganą į smilkinį ir turi gerti... Tarp kitko, labai gera degtinė. Mes ją pavadinom “razboinikovka”. Mat, tame pačiame rūsyje, kur laikoma degtinė, jie šaudo “razbaininkus”. Savotiškai baisi vieta, kulipkų skylės sienose, ir sukrekėjęs kraujas ant grindų.
Alioša— Ar tau nešlykštu, su tokiais žmonėmis bendrauti?
Nadė— Šlykštu, Alioša, bet kaip tu išvengsi? Įremia naganą į smilkinį...
Pabaigai autorius pataria degtinės pavadinimą pakeisti į “oficerovka”, mūsų atveju būtų “partizanovka”.
Kas išdrįs įrodinėti, kad istorija nesikartoja? Gi siūloma garbinti prisitaikėlės Nadės kultą.
Daleiskim, kad konservatyvus patriotinis heroizmas yra pasenęs ir neatitinka laiko dvasiai. Daleiskim, kad šis kiautas yra nestoras ir, kaip nereikalingas (gal net žalingas), atsiduodąs pelėsiais, bus laiko nutrintas. Dar toliau: daleiskim, kad mums reikia net galvanizuoti kitus naujomis idėjomis. Daleiskim, kad mes seni, be polėkio, be vaizduotės sutvėrimai, gyvenanti vien prietarais, įpročiais, baime — nutilsime. Sutirpsime, it tie sniego seniai, kaitinami modernių spindulių. Kas gi liks? Kalvelis ir Lenciūgėlis... ir darkyta lietuvių kalba (zasvistali-pojechali). Po to “ir nebeliks manęs, ir nebeliks jūsų”...
Nenustebtume, jei koks nors gudruolis užmestų, kad panašios mintys yra raginimas naujos partizaninės veiklos. Ne, ponai veikėjai, ten už geležinės uždangos žmonės žino, ką daro. Ne mes juos paraginsime, kada ką nors pradėti, ar užbaigti. Ir ne mums čia kritikuoti jų padarytus žygius, ypač kraujo aukas. Geriau savo vaikais susirūpinkime, kad jie kada nors, susitikę savo brolį, su juo bent susikalbėti galėtų. Ir tuščias reikalas grįžti prie rašliavos apie cenzūrą ir panašiai. Čia yra širdies cenzūra. Daugumai, ir labai didelei, širdys yra primėtytos karštų akmenų. Su tais reikalais turime elgtis bent jau atsargiai. Nes iš didelio rašto išeiname iš krašto.
Tuščios pastangos kepti velykinius pyragus, jei netikėsime prisikėlimu. Modernios miesčioniškos gudrybės tolygios tvirtinimui, gavėnios metu, kad Kristus buvo tik ... legendarinis asmuo. Kam Kristus tebėra Dievas, ir kam “paskutinis miško brolio šūvis” tebėra ta žvaigždė, kuri rodys kelią, tas gali dar laukti prisikėlimo.
