KLAIPĖDOS ATVADUOTOJUI JONUI BUDRIUI 70 METŲ
Stovėdama ant Europos istorinio kelio jungiančio jos vakarus su rytais, Lietuva, nuo istorinių laikų pradžios, turėjo kietai kovoti dėl išlikimo. Energingų ir sumanių vadų vedama, ilgus šimtmečius ji sugebėjo savo valią primesti plačiom rytinės Europos sritims. Tačiau kaip ir kitos didžiosios tautos, taip ir lietuvių tauta išgyveno savo augščiausio politinio iškilimo ir žemiausio kritimo laikus.
1918 m. įvykęs Lietuvos prisikėlimas parodė, kad ir neskaitlingos tautos nepaprastą gajumą. Įgijusi nepriklausomybę Lietuva įrodė savo gajumą, o per trumpą laisvės laikotarpį dar ir savo nepaprastą kūrybingumą ir gyvybingumą. Šitas energingas gyvybingumas ryškiausiai sušvito 1923 metais, kai mūsų maža ir jauna valstybė atgavo panemunės kraštą, vokiečių nelaisvės sukaustytą ištisus 700 metų.
Šitą nepaprastai didelės vertės žygį, grąžinusį Lietuvai ne tik gabalą žemaičių žemės,
Generalinis Konsulas Jonas Budrys ir jo bendrininkas Klaipėdos sukilime, Erdmonas Simonaitis, po daugelio metų susitinka New Yorke
Nuotr. V. Maželio
Po Vyčio Kryžiaus įteikimo Jonui Budriui. Sėdi iš k. į d.: gen. P. Plechavičius, plk. Plechavičius, A. Valdemaras, J. Budrys, plk. J. Petruitis, plk. K. Tallat-Kelpša. Stovi: antras iš deš. kpt. S. Raštikis, šeštas — plk. M. Rėklaitis
bet, svarbiausia, atidariusi jai duris pro Nemuno žiotis į Baltijos jūrą ir į visą pasaulį, atliko didvyriai, pasiryžėliai, kurie Lietuvos istoriją puošia lyg koki brangakmenys karališką vainiką.
Tų didvyrių priekyje stovi stambaus ūgio ir milžino dvasios Jonas Budrys, vyriausias Klaipėdos sukilėlių vadas, kurio 70 metų amžiaus sukaktį šiais metais švenčiame.
Lietuviai jaunuoliai tikriausiai tebesvajoja, kaip gražu ir romantiška būtų gyventi Kęstučio, Algirdo ar Vytauto didvyrių laikais, savo akimis matyti tikruosius Lietuvos didvyrius ir karžygius. Šiandien jie gali savo akims žvelgti į tolygų karžygį, lyg jis būtų iš romantiškų istorijos puslapių nužengęs į šių dienų pilkąją realybę. Jono Budrio atliktas žygis žiba šviesiai greta didžiųjų žygdarbių, įvykdytų Lietuvos istorijos bėgyje.
Kalbant apie Klaipėdos krašto atvadavimą, nenoromis kyla mintis, kad rašytojas Balys Gražulis teisingai kelia klausimą, ar mes ne per daug garbiname žuvusius didvyrius, dažnai žuvusius dar nepasiekus tikslo, o tinkamai nepa-gerbiam tų didvyrių, kurie, nors ir pergalės laurais pasipuošia, bet lieka gyvi.
Jonas Budrys gimė 1889 m. gegužės 10 d. Kaune. Savo karinę karjerą jis pradėjo 1910 metais atitarnaudamas rusų kariuomenėje, iš kurios pirman karininko laipsnin pakeltas, išėjo atsargon. Kilus Didžiajam karui, 1914 metais, J. Budrys mobilizuojamas ir skiriamas į kontržvalgybos kursus prie 5 armijos. 1915 m. jis siunčiamas į frontą prieš vokiečius 19 korpo priešžvalgybinio dalinio vadu. Jo veiklos baras — Lietuvos ir Latvijos teritorijose, tarp Kauno ir Alūkštės. Čia jis veikia iki 1917 m., kai revoliucija sukrečia Rusijos kariuomenę. Tais pat metais jis sunčiamas į Tolimuosius Rytus į Amūro sritį, kur gauna eiti kontržvalgybos viršininko pareigas kazokų armijoje esaulo (majoro) laipsniu ir brigados vado teisėmis.
Sibire J. Budrys išbūna iki karo galo, ir tik 1921 m. jam pavyksta, per Tolimųjų Rytų uostus, Hong Kongą, Indiją, Viduržemio jūrą, pro Marselį grįžti į savo gimtąjį kraštą tik ką prisikėlusį nepriklausomam gyvenimui.
Jo patyrimo žmonių tais laikais Lietuvai labai trūko. J. Budrys tuoj buvo paimtas kariuomenėn civiliniu tarnautoju ir paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininku (vėliau ši įstaiga buvo pavadinta Kariuomenės štabo II skyriumi).
Šitoje ypatingoje srityje dirbant, jam teko susidurti su lietuviais iš Klaipėdos krašto ir, iš viso, su Klaipėdos krašto klausimu. Teko susitikti su klaipėdiečių veikėjais. Jam buvo gerai žinomas to žemaičių krašto kampo likimas, ten gyvenančių žmonių rūpesčiai ir vis augantis jų noras atsikratyti šimtamečiu svetimųjų jungu. Kai Klaipėdos veikėjų priekyje stovintis ūkininkas J. Budrus suabejojo ir nesiryžo vesti lietuvninkus į laisvės žygį, jo vieton, nė kiek neabejodamas reikalo teisingumu ir būsima pergale, stojo J. Budrys.
To meto ministeris pirmininkas E. Galvanauskas rašo apie tą nepaprastai reikšmingą ir jautrų momentą, kai Didžioji Lietuva turėjo ryžtis ištiesti pagalbos ranką nerimstantiems Mažosios Lietuvos broliams:
“Anuomet buvo ministru ... p. Šližys. Todėl jam ir pavedžiau parinkti tam žygiui tinkamą kariškį. Jo pakviestieji drąsiausi, su karine patirtimi ir kitomis teigiamomis savybėmis karininkai atsisakė vadovauti tam žygiui. Iš jų vienintelis išsiskyrė p. Jonas Palubinskas (Budrys), dabartinis Generalinis Konsulas New Yorke, kuris, kiek pamenu, man pareiškė: “Tą misiją atlikti, jei ji man bus patikėta, aš laikau nepaprasta garbe”. Mažiausia dvejodamas aš sutikau jį paskirti minėtam uždaviniui. P. Jonas Budrys tą rizikingą žygį atliko nepaprastai sumaniai, tiksliai ir sėkmingai”.
Tai būta tikrai istorinio momento, kai sąlygos parbrendo, laikas atėjo, atsirado ir vadas: Lietuvos istorijos scenon išėjo Jonas Budrys, vienas iš Lietuvos didvyrių ir jos žymių valstybininkų. Kad parodytų Lietuvai jos kelią, tikslą ir uždavinį, jis rizikavo daugiau, kaip vien tik savo galva.
Tarnybą Lietuvos kariuomenėje J. Budrys baigė pakeltas į pulkininko laipsnį, ir apdovanotas II rūšies ir I rūšies Vyčio Kryžiumi (su kardais). Perėjęs valstybinėn ir diploma-tinėn tarnybon jis ėjo Lietuvos valst. įgaliotinio ir Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas, ir šiuo metu tebeeina Generalinio Lietuvos konsulo pareigas New Yorke. Z. R.
