PIRMAS LIETUVOS PARTIZANAS
Lietuvio partizano vardas pradėjo garsėti nebe nuo šio karo laikų. Dar prieš nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą, 1918 m., kai kuriose Lietuvos srityse, įvyko partizaninių veiksmų prieš vokiečius okupantus, plėšiančius gyventojų turtą.
Jau pačioje pradžioje 1919 m., rusams-bolševikams įsiveržus į Lietuvą, kai kuriose Lietuvos vietose lietuviai niekeno neraginami ir neverčiami patys griebėsi ginklo prieš juos. Susibūrę į partizanų ir milicijos-būrius, patys pirmieji pradėjo kovą su raudonuoju įsiveržėliu. Tie būriai jau 1919 m. sausio mėnesį pradėjo kautis su bolševikais. Visa Žemaitija tada virto partizaninės kovos lauku. Tose kovose sausio 16 d. Šiaulių apskr. žuvo pirmas partizanas Aleksandras Vainauskas, pirmoji mūsų auka kautynėse dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Šiais metais sausio 16 d. sukako lygiai 40 metų nuo pirmojo Lietuvos partizano A. Vainausko žuvimo.
Lietuvių tarpe, ypač kovose dėl Lietuvos laisvės, partizano ir kario sąvokos yra tampriai susiję. Visais, kad ir sunkiausiais laikais, mūsų Tėvynei jie vienas kitą papildydavo ar pakeisdavo.
Nepriklausomybės kovų metu be Žemaitijos partizanų, Lietuvos šiaurėje narsiai prieš bolševikus kovėsi Joniškėlio partizanų mirties batalionas, kuris vėliau išaugo į 9-tą pulką.
Ilgai lietuvių atmintyje pasiliks Vilnijos, ypač Perlojos-Nedzingės, istoriniai partizanai su jų narsiuoju vadu kun. Petkeliu. Jie buvo net “Perlojos respubliką” paskelbę, ir prieš juos lenkai buvo priversti laikyti, net ir kovoms aptilus, kelis kariuomenės batalionus.
O kasgi iš mūsų nežino ar negirdėjo legendarinio ir garsaus savo drąsa partizano Šiaudinio, smogiamųjų partizaninių būrių vado, veikusio ir vykdžiusio ypatingus uždavinius buvusioje neutralioje zonoje, o vėliau užnugary administracijos linijos. Lenkų valdžia už Šiaudinio galvą buvo paskyrusi net 20,000 zlotų.
1928 m. Klaipėdos krašto atvadavimas irgi tampriai susijęs su pogrindžiu ir partizaninio pobūdžio veiksmais.
1941 m. pirmas ryžosi vyti raudonąjį okupantą iš Lietuvos lauk Lietuvos partizanas. Juk tais laikais savos kariuomenės nebuvo. Todėl tą ryžtingą ir karžygišką žygį atliko Lietuvos partizanai. Pirmosios ir paskutinės sovietų okupacijos metu, lietuvių partizanų vardas tapo garsus pasaulyje.
1944 m., rusams antrą kartą braunantis į Lietuvą, Lietuvos žemė vėl pavirto į partizanų stovyklą. Tada mūsų partizanai atkakliai kovojo su amžinuoju priešu, kuris net ištisomis savo divizijomis vedė kovą prieš juos. Daugybė žuvo raudonųjų, bet ir tūkstančiai geriausių Lietuvos vyrų padėjo savo galvas nelygioje kovoje.
POV. DIRKIS
