Plk. K. ŽUKO “ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ”
(PASTABOS IR NUOMONĖS)
K. Ališauskas
(Pabaiga)
Visų pirma, tenka pasakyti, kad jeigu lenkai būtų buvę taip lengvai mušami, mes juos būtume ne tik iš Vilniaus bet ir iš Gardino-Bolstogės išviję. Tačiau taip nebuvo. Lenkai kautynėse buvo kietas riešutas, iš visų trijų Lietuvos Nepriklausomybės priešų pats kiečiausias. Vadai sugebėdavo manevruoti ir jiems reikėdavo atsikirsti tik gerai apgalvotu manevru. Mūsų manevro esmę jie tuoj suvokdavo. Taip, kad vyko aršios varžybos. Panagrinėkime kaip ten buvo, pirma, kas liečia Širvintų kautynes, o paskiau kas liečia gen. Žukauską.
Plk. K. Žukas
Perskaičius, plk. K. Žuko aprašytas Širvintų kautynes ir pasižiūrėjus į žemėlapį kur yra Širvintos, Utena, Panevėžys ir Ukmergė, tuoj pamatai, kad taip nebuvo ir negalėjo būti. Antra, vyr. ltn. Balnas 7 pešt. pulko IlI-čio bat. vadas, nuolatos turėjo ryšį su savo pulko vavadu plk. ltn. Vl. Rėklaičiu (jau miręs), kuris savo ruožtu turėjo nuolatinį ryšį su I-mos divizijos vadu, visų kautynių metu lapkričio 16-21 d. Tad kuriems galams jam buvo reikalingi tie Utenos ir Panevėžio komendantai? Jie jam nebuvo reikalingi ir Jis pas juos nesikreipė. Trečia, vyr. ltn. Balnas tuo laiku su savo batalionu nuo pulko lenkų visai nebuvo atkirstas. Ketvirta, vyr. ltn. Balnas visuomet gerai orientuodavosi karinėse aplinkybėse. Penkta, lietuvių spaudoje apie Širvintų kautynes buvo daug rašoma, bet nieks nepaminėjo tokios versijos kaip kad parašyta pas plk. K. Žuką. Man teko kalbėtis su kpt. Balnu ir su jo bataliono kuopų vadais kar. Meteliu ir Baltrūnu apie šias kautynes, jie man rodė vietas kur ėjo, išsisklaidė, kovėsi ir tt., kaip jie ruošėsi šiam žygiui, iš kur išvyko, bet nei vienas neužsiminė apie Utenos, arba Panevėžio komendantus, ar nuo jų gautus įsakymus. Neminėjo-nes taip nebuvo. Kaip vyko Širvintų kautynės? Duosiu čia trumpą jų eigos aprašymą.
Lenkai lapkričio 16 dieną priartėjo prie mūsų pozicijų ir puolė mūsų sargybas. Jie tadaužėmė išeities ribą puolimui. Skylių mūsų fronto linijoje niekur tą dieną nepadarė. Lapkričio 17 d. lenkai puolė visų savo jėgų svoriu. Tą dieną ir prasiveržė į mūsų užnugarį kavalerijos brigada. Lenkų puolimų smūgiai buvo nukreipti į skiriamąsias linijas tarp mūsų pulkų. 2 ir 7 pėst. pulkai savo sparnus užsuko ir kovėsi ištisą lapričio 17 dieną, o pavakarėje, pasitraukė. Jokia dalis nuo šių pulkų nebuvo atkirsta. 7 pėst. pulkas pasitraukė į Barčiai, Naujasis Viesas, Liūnai, Degučiai kaimų liniją. Lapkričio 18 d. lenkai vykdė mažus puolimus-žvalgė, 7 pėst. pulkas gynėsi. Buvo aišku, kad lapkr. 19 d. lenkai tęs puolimą visomis savo jėgomis. Pulko vadas kar. Vl. Rėklaitis, Viešų kaime, pavakarėje, lapk. 18 d., sušaukė pulko vyresnių karininkų susirinkimą. Jame dalyvavo ir vyr. ltn. Balnas. Kar. T. Balnas pasisiūlė su savo batalionu naktį užeiti lenkams į užnugarį. Šiuo manevru buvo tikėtasi suardyti lenkų puolimų planus. Pasiūlymas buvo priimtas. Buvo apsvarstytos ir išspręstos apėjimo detalės. Sunkiausias klausimas buvo — įvykdžius apėjimą — kur nukreipti smūgį? Buvo pranešta I-os divizijos vadui į Ukmergę. Divizijos vadas sumanymą užgyrė, t.y. pritarė. Vyr. ltn. Balnas tuoj pradėjo ruoštis žygiui. Batalionas išvyko naktį iš 18 į 19 d. iš Barčių kaimo, kuris randasi į rytus nuo vieškelio Ukmergė-Širvintos. Žygiavo visą laiką per mišką. Auštant lapr. 19 d. išėjo iš miško ir prie Gavienių kaimo išsisklaidė. Motiejūnų kaime rado lenkus, kuriuos puolė ir išblaškė. Čia žuvo lenkų Gardino pulko vadas. Paširvinčio dvare buvo užpulta lenkų baterija. Ten žuvo ltn. Tiška. Paskui smūgis buvo nukreiptas į Širvintas. Širvintos buvo užimtos, bet dėl jų teko stipriai susiremti su lenkais. Buvo paimta daug karo grobio: 2 patrankos, 9 minosvaidžiai, 20 kulkosvaidžių ir t.t. Pavakarėje pulkas iš Širvintų pasitraukė, nes lenkai įvykdė priešpuolį. Tuomet 7 pėst. pulkas naktį iš 20 į 21 d. vėl padarė apėjimą, bet jau ne tokį gilų, ir vėl atsiėmė Širvintas. Tada įvyko paliaubos. Toks yra bendras Širvintų kautynių eigos vaizdas. (Priede duodu schemą). Lenkų gen. Želigovskio ir jo štabo nebuvo Širvintose nei jų apylinkėje. Prie Širvintų buvo kitas koks tai nežinomas lenkų generolas. Jis bėgo ir pakliuvo į Širvintos upelį, mat upelis toje vietoje buvo siauras, bet gilus. Generolas jau skendo, kai mūsų kareivis padavė jam kartelę. Jis įsikibo ir buvo ištrauktas į krantą. Generolas padėkojo kareiviui ir vėliau pabėgo.
Literatūra: 1920 m. lapk. 19-21 d. kautynės ties Širvintais, Kpt. Baltrūnas, Karys 1928 m. N. 32; Pro Patria, S. Zaskevičius, Mūsų Žinynas N. 45, 1928 m, Širvintų kautynės, Kariūnas. 1939 m. Nr. 2 (39).
8. Lenkų kavalerijos veikimas,psl. 328. Į mūsų kariuomenės užnugarį buvo prasiveržusi lenkų kavalerijos brigada. Tuometu mes turėjome apie ją žinių, kad brigadoje yra 13 eskadronų, bet lenkai vėliau paskelbė savo istoriniuose veikaluose, kad buvo tik 11 eskadronų, visgi tai buvo rimta jėga. Jos vadai buvo su dideliu patyrimu, kurį gavo kovoje su bolševikais. Kareiviai daugumoje buvo seni kovotojai. Brigada išbuvo mūsų fronto užnugaryje septynias ir pusę dienos. Ji prasiveržė lapkr. 17 d. į rytus nuo Giedraičių o grįžo atgal prie savųjų lapkričio 24 d. ties Labanoriais, Utenos apskr. Su šia brigada kovojo daugiausia mūsų šauliai. Rimčiausia jėga prieš šią brigadą, buvo Drausmės kuopa. Paimtuosius į nelaisvę lenkai sušaudydavo. Taip buvo paimtų į nelaisvę ir nužudytų Troškūnuose, Truskavoje ir kitose vietose kur tik ši brigada prajojo, (žiūr. Šaulių Sąjungos istorija. J. Matusas psl. 63,69). Tuometinė mūsų Šaulių Sąjunga, buvo jauna, neprityrusi, partizaninio karo vesti nemokėjo, todėl turėjo daug aukų. Troškūnuose ir Truskavoje buvo sušaudyti jaunimas-gimnazistai. Visuomenėje kilo didelis susjaudinimas. Kai brigada paspruko, kilo didelis pasipiktinimas, kad ji nebuvo sučiupta. St. Seimo posėdyje kr. aps. ministeris buvo klaustas, kodėl ši brigada nebuvo sučiupta. Taipogi buvo klaustas ir armijos vadas gen. S. Žukauskas, laikraščio “Lietuva” bendradarbio. Gen. S. Žukauskas į šį klausimą atsakė trumpai: “... mes neturėjome savo kavalerijos. Raiteliai lauke, tai vėjas lauke. . .” Paklausimas ir atsakymas St. Seime taipogi buvo atspausdintas laikr. “Lietuva”. Pamenu, kad laikraštyje buvo mandagus - ne piktas paklausimas, taipogi rimtas - mandagus atsakymas. Dabar knygoje pas plk. K. Žuką kitaip yra aprašyta. Įspūdis gaunasi: piktas paklausimas — piktas ir atsakymas. Nariu keletą žodžių pasakyti dėl šios brigados sučiupimo ar gaudymo. Faktinai brigados gaudymo nebuvo, kova su šia brigada turėjo įvykti vėliau, bet ji susivokė aplinkybėse ir paspruko. Gen S. Žukauskas telkė viską, ką turėjo, ir ką galėjo prieš lenkų puolančius pėstininkus. Nedavė nieko, nei plk. Žukui brigados pulimui prie Kėdainių atremti ir nei kitiems vadams ar komendantams. Šauksmų ir prašymų buvo. Pamenu, kad nugalėjus lenkų pėstininkus, kai Širvintos ir Giedraičiai buvo jau užimti, lapkričio 22 d. iš ryto, buvo gautas įsakymas: visus raitelius pasiųsti armijos vado valdžion. Iš Giedraičių baro raitininkai su viena pėst. kuopa buvo pasiųsti Malėtų link. Tačiau Brigada paspruko nenubausta. Vesti kovą su šia brigada, būtu tekę keletą dalių paimti iš fronto ir nukreipti prieš ją. Brigada be abejo būtų buvus nugalėta. Tačiau kaip tuomet su lenkų pėstininkais? Jie savo tikslą būtų pasiekę ir mums tuomet būtų buvę labai blogai. Laimei lenkų manevro esmė buvo suprasta. Tai mūsų karo vadovybės nuopelnas. Visgi, dėl to, gen. S. Žukauskas buvo geras karo vadas.
Literatūra: Vilniaus kavalerijos brigadosreidas Kėdainių kryptimi, Michnievicz Hetman rtm. Mūsų Žinynas 1926 m. X tomas. Lenkai Troškūnuose, Suveinis, Trimitas 1920 m. N. 19.
9. Gen S. Žukauskas. Jis Lietuvos kariuomenės vadu buvo 4 kartus. Pas plk. K. Žuką knygoje parašyta (psl.307) kad apie spalio 5 d. armijos vadu buvo pakviestas gen. S. Žukauskas. Tai buvo jau 3-čias kartas. Rimti žmonės tuomet kalbėjo kad gen. Žukauską teko ilgai įtikinėti - prašyti, kad sutiktų būti armijos vadu. Visgi jis sutiko ir išbuvo iki 1921 m. geg. 29
d. kadangi pavojus jau buvo praėjęs, tad jis ir vėl buvo pašalintas. Pašalinimas įvyko kai plk. K Žukas jau nebebuvo kr. aps. ministeriu. Apie gen. S. Žukauską plk. K. Žukas savo knygoje atsiliepia blogai. Nebeduosiu ištraukų iš knygos, bet trumpai paminėsiu priekaištus knygoje nusakytus, manau, kad skaitytojas manim patikės:
1. karininkai gen. S. Žukausko nemėgo ir davinėjo skundus ant jo, rašė ir prašė jį pašalinti;
2. gen. S. Žukauskas važinėjo į Lenkiją;
3. Širvintų-Giedraičių kautynių metu medžiojo pas grafą Pšiezdieckį Rokiškyje.
Netiesa, kad karininkai gen. S. Žukausko nemėgo. Nemėgo tik keletas Kauno įgulos karininkų ir, iš vyresniųjų rikiuotės dalių vadų tie, kurie mėgo politikuoti. Šiaip daugumas karininkų garbė generolą ir laikė jį geru karo vadu. Žinau, kad keletas karininkų, kurie pirma skundė generolą, vėliau apgailestavo ir net atsiprašė. Išimtis plk. J. Petruitis, kuris 1919-20 m., laisvės kovų metu dievino gen. S. Žukauską, vėliau susipyko su juo ir savo knygoje “Laisvę Ginant” prirašė visai nepagrįstų kaltinimų.
Kas liečia keliones į Lenkiją, tai gen. S. Žukausko šeimyniniai reikalai buvo susipainioję, dėl ko jis labai kentėjo. Jis buvo vedęs jau seniai, dar caro laikais, vieną Lietuvos dvarponaitę. Savo vaikų neturėjo. Augino tik savo brolio dukrelę, kurią labai mylėjo. Mergaitė liko Lenkijoje, o gal Vilniuje, tiksliai nebežinau, nes ten turėjo sužiedotinį. Generolas dėjo daug pastangų ją parsigabenti į Lietuvą, todėl ir važinėjo. Tačiau jokių politinių ar šiaip pašalinių tikslų važinėti neturėjo. Buvo vieną ar du kartus ją parsigabenęs, bet pastaroji nerimavo. Vėl išvykdavo. Ji ten pagaliau ištekėjo ir liko.
Kas liečia medžioklę Rokiškyje, tai šis dalykėlis plk. K. Žuko knygoje yra labai išpūstas. Dokumentinių įrodymų aš neturiu, remsiuos liudininkų parodymais. Teks ilgiau pakalbėti, nes reikalas surištas su Širvintų-Giedraičių kautynėmis. Visų pirma turiu pasakyti, kad armijos vadas gali pamedžioti net ir karo ar kautynių metu jei tik laikas leidžia, tačiau gen. S. Žukauskas tuo laiku visai nemedžiojo. Buvo taip: prieš pat lenkų puolimą (lenkai puolė lap-kr. 17 d.) gen. S. Žukauskas važinėjo su savo adjutantu ltn. V. Šmulkščiu pafrontėje Ukmergės ir Utenos ruože. Generolas pasakė savo adjutantui: “užvažiuosime aplankyti mano draugą grafą Pšezdieckį Rokiškyje”, ir nuvažiavo. Kai nuvyko į Rokiškį, buvo vakaras. Nuėjo pas grafą, sėdėjo ir kalbėjo, vėliau vakarieniavo.
Apie 10-11 val. vakaro, generolas buvo pakviestas prie telefono ir jam buvo pranešta, kad fronte yra neramu. (Reikia manyti, kad generolas pranešė, atvykęs į Rokiškį, kur jis randasi. K. Alš.). Generolas tuoj sėdo į mašiną ir išvyko į Kauną. Išvyko apie 11 val. vakaro; naktį stipriai pašalo, kelias pasidarė slidus. Vienoje vietoje teko net su arkliais automobilį traukti. Parvyko jis į Kauną tik sekančios dienos vidudienyje. Taip liudija gen. S. Žukausko adjutantas ltn. Šmulkštys. Kurią dieną jie buvo Rokiškyje, jisai neatsimena. Tad jokios medžioklės ten nebuvo ir gen. Žukauskas ten išbuvo tik 3-5 valandas, vietoje jam peršamų 3 dienų. Čia Čikagoje, žmonės kurie pažino grafą Pšezdieckį, sako, kad jis nebuvo medžiotojas. Dabar, dėl Ukmergės ir jo vaidmens per šias kautynes. Pamenu, kad laikraštyje “Lietuva” buvo oficialus skelbimas (berods generalinio štabo pranešimas), kurio turinyje buvo maždaug toks sakinys: “... sąryšyje su svarbiais įvykiais fronte armijos vadas išvyko i frontą”. Reiškia, visuomenė žinojo, kur yra armijos vadas, manau, kad žinojo ir kr. aps. ministeris plk. K. Žukas. Tačiau yra ambicijos reikalas dabar kitaip rašyti. Nesuprantu, kuriems galams tai daryti. Sunkesnis klausimas tai: kuomet gen. Žukauskas atvyko į Ukmergę? Šį reikalą aš tyrinėjau Lietuvoje dar 1927-29 m. Visi klausiami liudininkai, I-os divizijos štabo karininkai ir pats gen. S. Žukauskas, pasakė: “Atsimenu, kad po pietų, pavakarėje, bet dienos negaliu atsiminti”. Visų parodymai yra vienodi. Tiesa, gen. S. Žukauskas dar pridėjo: “Aš pietavau, mjr. Šmuskis man pranešė, kad Ukmergė supama, todėl nebaigiau pietauti, sėdau į mašiną ir nuvykau į Ukmergę. Plk. K. Žuko knygoje pažymėta lapkr. 19 d., apie valandas nieko nekalbama.
Kad gen. S. Žukauskas buvo Ukmergėje lapkričio 19 d. ginčo nebėra dabar ir pirmiaus nebuvo. Žinojo apie tai visi, ne tik fronte esantieji karininkai, bet ir kareiviai. Šią žinią išplatino telefonininkai-ryšininkai. Jie girdėdavo generolą kalbant telefonu su dalių vadais ir kitais karininkasis. Karininkai viens kitą įspėdavo: “Dabokis, Silvestras Ukmergėje, gali atvykti”. Gen Žukauskas mėgdavo pasirodyti pirmose fronto linijose. Karininkai ir kareiviai jį gerbė ir mylėjo — bet ir bijojo, aršiau negu priešo kulkos. Turėjo jis griausmingą balsą. Atvažiuos, pamatys ką nors blogo, tai kad suriks, tartum žemė dreba, arba dangus grius. Visi jo bijojo, tačiau jis nebuvo žiaurus. Apie jo žiaurumą tik paskalos-prasimanymai, panašiai kaip ir apie medžioklę Rokiškyje. Tačiau apie tai kitą kartą.
Kadangi liudininkai nepasakė dienos, tik visi tvirtino vienodai, kad “po pietų - pavakarėje”, teko jieškoti dokumentų. Antra, datas žmonės greit pamiršta, tad jeigu kas ir būtų pasakęs, tai be dokumentinių įrodymų vargiai aš būčiau patikėjęs. Pavyko surasti įsakymą, duotą Ukmergėje gen. Žukausko ir pažymėtą “lapkričio 19 d. 9 val. Pulkai gavo šį įsakymą apie 10 vai. ryto. Taigi aišku, kad jis atvyko į Ukmergę lapkričio 18 d. pavakarėje. Reiškia, jis žinojo ir apie kar. Balno daromą apėjimą prie Širvintų, nes tai įvyko naktį lapkričio mėn. iš 18 į 19 dieną. Tad bendrai sumetus, kiek aš esu patyręs, su gen. Žukausku buvo taip: lapkričio 16 d. vakare jis buvo Rokiškyje, lapkričio 17 d. atvyko į Kauną vidudienyje, o lapkričio 18 d. pavakarėje pasiekė Ukmergę. Ukmergėje jis vadovavo kautynėms kol jos pasibaigė.
Keletas žodžių dėl šių kautynių. Kai lapkričio 17 d. lenkai puolė ir pralaužė mūsų frontą, visi vadai labai susirūpino. Ukmergėje, I-os divizijos štabe, štabo viršininkas kar. Lansko-ronskis, lapkričio 18 d., patiekė I-os divizijos vadui kar. Adamkavičiui pasiūlymą - planą, kaip reikia veikti, likviduoti lenkų puolimą. Divizijos vadas, kar. Lanskoronskio pasiūlymą priėmė ir jis buvo vykdomas. Kai atvyko gen. S. Žukauskas, jam apie savo sumanymus I-os divizijos vadas papasakojo ir drauge painformavo apie esamą padėtį fronte. Gen S. Žukauskas su viskuo sutiko. Vadovavimą perėmė pats gen. S. Žukauskas, jam talkininkavo I-os divizijos vadas ir jo štabas. Su 7 ir 4 pėst. pulkais, gen S. Žukauskas turėjo mažiau darbo, čia gerai veikė pulkų vadai. Daugiau darbo buvo su 2-ju ir 9 pėst. pulkais. Kautynės pasibaigė lapkr. 21 d. vakare. Apie I-os divizijos štabą gen. Žukauskas vėliau štai kaip atsiliepė: “Tenka stebėtis šio štabo mokėjimu dirbti”, štabas veikė sutartinai asmeninių ambicijų ten nebuvo.
Plk. K. Žukas savo knygoje daro visai klaidingą užuominą, kad po vyr. ltn. Balno laimėjimo prie Širvintų, reikėjo lenkus tik vytis, tiksliau tariant, juos tik persekioti. Netiesa, ir po to buvo dar aršių kautynių. Taipogi jis daro ir antrą užuominą, kad jeigu ne kontrolės komisija, ginklų paliaubos, tai, girdi, galėjome ir Vilnių atsiimti. Čia didelė abejonė — taipogi su tuo nesutinku.
Įvykių eiga štai ką rodo: 7 pėst.pulkas, lapkričio 20 d. užėmęs Širvintus kovojo iki vėlyvo vakaro ir lapkr. 21 d. ryto, nes norėjo užimti savo senąsias pozicijas. 8 pėst. pulko batalionas lapkr. 21 d., po smarkaus susirėmimo su lenkais, užėmė Alionių kaimą. 2 pėst. pulkas ir 9 pėst. pulko III batalionas lapkr. 21 d. puolė ir po atkaklios kovos užėmė Giedraičius. Kautynės vyko ištisą dieną.
Kovoms vadovavo gen S. Žukauskas. Įsakymus jis duodavo raštu ir telefonu. Generolas nurodydavo dalių vadams, kartais net ir batalionų vadams: kada ir kur susitelkti, kuria kryptimi žygiuoti, kokį uždavinį vykdyti ir t.t. Ne visai tiksliai įvykdydavome generolo duotus įsakymus, padarydavome ir klaidų. Manevrą nevisuomet panaudodavome, nors generolas sudarydavo labai palankias sąlygas. Puolama buvo be jokių didesnių apėjimų ar supimų - tiesiog priešui į kaktą, todėl ir turėjome daug aukų; pavyzdžiui lapkr. 21 d. kautynėse prie Giedraičių, tačiau tai yra dalių vadų kaltė. Bendra šių operacijų eiga buvo sudėtinga, bet graži, tenka pripažinti, kad gen. S. Žukausko ir I-os divizijos štabo darbas šiuo kart buvo atliktas meistriškai, žinoma, mūsų skurdžiose sąlygose, bet ne pasauliniu mastu kur dalyvavo milžiniškos armijos ir gausi technika.
Kas liečia tolimesnį puolimą, tai jisai būtų buvęs labai sunkus. Mūsų nuostoliai buvo dideli. 2 pėst. pulkas tada turėjo rikiuotėje 14 karininkų, vakare lapkr. 21 d. tebeliko tik 6. Panašus nuostolių nuošimtis buvo ir puskarininkų tarpe. Tiesa, kitų pulkų nuostoliai buvo mažesni ir jie buvo stipresni, bet visgi puolimas būtų buvęs sunkus ir laimėjimo galimybė labai maža.
10. Panika vadų tarpe.Šiame skyrelyje, plk. K. Žukas aprašo atsilankymą su St. Seimo nariais Seirijuose, II-os divizijos štabe ir pafrontėje. Ten yra maža klaida, turėtų būti, rugsėjo mėn. pabaigoje, bet ne spalio mėn.pabaigoje. Spalio mėn. iš Seirijų II-os divizijos štabas išsikėlė į Simną o iš Simno į Kauną. Fronto čia jau nebebuvo. Stovėjo tik smulkūs 8 pėst. p. dalinėliai, kurie saugojo demark. liniją.
Šiam skyrelyje aprašomas “mjr. Š. 5 psėt. pulko vadas”. Savaime aišku, kad tai majoras K. Škirpa, buvęs 5 pėst. pulko vadas ir St. Seimo narys. Jam plk. K. Žukas prikiša, kad pasidavė panikai ir pakrikdė pulką. Jis, drauge su plk. G. (rigaliūnu) - G. (lovackiu) ir kpt. P. (lechavičiumi) buvo pašalinti iš pareigų. Man rodosi, kad tie pašalinimai įvyko dėl mūsų pralaimėjimo prie Seinų rugsėjo 22 dieną, bet ne dėl kurių nors kitų priežasčių. Karininkai K. Škirpa ir P. Plechavičius buvo pašalinti visai be reikalo. Kar. K. Škirpa buvo geras vadas ir gerai tvarkė pulką, tą patį galima pasakyti ir apie kar. P. Plechavičių. Tačiau įvykus nelaimei, reikėjo surasti kaltininkų. Pamenu, kad generolas Katche 1920 m. rugsėjo mėn. pabaigoje, Simne l.e.p. 2-ro pulko, vadui pasakė: “Dėl jūsų pulko žuvimo, kaltas 5 pėst. pulkas” - tai aš pats girdėjau. Reiškia, 5 pėst. pulko vadas ir bataliono vadas buvo kaltinami, kad nesuteikė pagalbos 2 p. pulkui iš apsupimo išeiti. Tačiau kai sugrįžo iš lenkų nelaisvės 2 pulko vadas ir karininkai, paaiškėjo ką veikė 2 pėst. pulko vadas ir kokių sumanymų turėjo prasiveržti iš apsupimo, tada kaltinimai atkrito. Vėliau lenkų karo istorikai išleido veikalą apie šias kautynes, visiems tapo aišku, ir kaldnimai visai išbluko. Jeigu karininkai, K. Škirpa ir P. Plechavičius su savo dalimis būtų į tą maišą įlindę, jie būtų ten ir likę. Lenkai puolė staigiai ir labai didelėmis jėgomis, mes galėjome tik pasitraukti. 2 pėst. pulkas gi pasitraukti susivėlino.
11. Raidės ir pavardės.Autorius savo knygoje daugumoje liečia karininkus. Suprantama tai, rašoma apie kariuomenę, kovas ir krašto apsaugos reikalus. Apie daugumą karininkų atsiliepia gerai, juos ir mini pavardėmis. Tuos apie kuriuos autoriui reikėjo parašyti ką nors blogo, kokį nors nemalonų priekaištą, žymėjo tik jo pirmąja raide. Kai kurie iš jų, tik su viena raide paminėti, yra jau mirę. Tačiau vienoje vietoje net ir pirmoji raidė nėra pažymėta, (pusi. 402, skyr. Dokumentų falsifikacija) Ten yra parašyta:
“Mūsų karinis atstovas Maskvoje kpt. Svitas atgabenovisą komplektą rusų kariuomenės įstatymų ir įsakymų. Iš pastarųjų galėjome patikrinti įtartinų karininkų laipsnius.”
Toliau tame pat skyrelyje rašoma:
“Rusų kariuomenės įsakymuosevisai neradome pakėlimo į karininkus vieno mūsų augštos užimamos vietos karininko, “baigusio Orenburgo kazokų karo mokyklą”. Vėliau II skyriaus viršininkas plk. Zaskevičius dokumentaliai įrodė, kad iš viso jis ne karininkas, o jo paskutinis karinis laipsnis buvo viršila.”
Toliau autorius rašo kad, “iššifruota buvo gera dešimtis tokių karininkų”, kurie pasisavino augštesnį laipsnį. Skandalo nebuvo daroma, tik jiems buvo pranešta, “kad tolimesnis jų kėlimas bus sustabdytas,kol jie neįeis į savo tinkamą vietą.”
Man šis dalykas nesuprantamas. Žinau, kad daugelis, kurie buvo pasisavinę laipsnį buvo atiduoti teisman. Tad kodėl šiuo kartu taip nebuvo pasielgta? Gal, kad, “augštos užimamos vietos”? Buvo teisė ir pareiga taip padaryti. Tačiau nieko nebuvo daroma. Matomai plk. Zaskevičiaus “dokumentiniai įrodymai” buvo toki silpni ir greičiausiai pramanyti, kad su jais nebuvo galima viešai dalyką kelti, ar į teismą eiti. Tad ir buvo tylima, o knygoje tas viskas parašyta visai be reikalo.
Pabaigai.
Autorius savo knygos įžangoje rašo: “Esu krikščionis, todėl rašydamas šiuos savo atsiminimus, visą laiką turėjau mintyje 8 punktą trumpiausios ir idealas žmonijai konstitucijos — 10 Dievo įsakymų ir stengiausi prieš tą punktą nenusikalsti”. Aš pilnai tikiu autoriui, kad jisai norėjo ir tikėjo rašąs tik tiesą. Bet perskaičius knygą aiškiai matosi, kad rašyta viskas iš atminties. Reikia pabrėžti, kad autorius daug atsimena, tačiau daug ir pamiršo, ypač datas - laiką. Kas liečia kautynių eigą, tai patiekė tokį supratimą kokį jis turėjo tuo laiku kai buvo kr. aps. ministeriu. Detaliau netyrinėjo nei tuomet, nei dabar berašydamas. Nors kautynių eigoje ir datose yra klaidų, bet anų laikų pobūdis ir nuotaikos, puikiai atvaizduotos. Perskaitęs knygą, su mažomis palyginti išimtimis, tapau patenkintas. Aš linkiu autoriui geros sveikatos.
Pastaba: Baigus šį straipsnį rašyti, p. Br. Kviklys Čikagoje parodė man istorinį dokumentą su originaliu kpt. Kurkausko parašu. Raštas adresuotas Kauno miesto komendantui. Iš šito rašto aiškėja, kad Vilniaus karo komendantūros kuopa buvo suorganizuota 1919 m. liepos 13 d. Kaune, tam tikslui išskiriant atatinkamą skaičių puskarininkių ir kareivių iš Kauno komendantūros. Besiteiraujant teko patirti, kad Vilniaus komendantūros kuopa liepos 15 d. žygiuodama į Vilnių, buvo prie Kazimieriškių dvaro. K. Ališauskas
