DAILININKO ADOMO GALDIKO KŪRYBA
EMILIJA ČEKIENĖ
Šių laikų lietuvius dailininkus skiriame į modernius ir realistus. Kitaip sakant, į tuos, kurie nekeičia savo meninio įsitikinimo, kurie tvirtai laikosi savo meninio principo, manydami, jog vien tik lietuviški motyvai ir temos tėra svarbiausi lietuvybės ir lietuviško meno tremtyje išlaikymai. Pastariesiems dar galima būtų priskirti publicisto vardą, kurie daugiausia tarnauja lietuvybės išlaikymui rašiniais, o anie menininkai — meno paveikslais, kuriuos jie kuria pagal visuomenės norus. Atseit, gamintojas daro prekę pagal vartotojo pageidavimus ir nurodymus, nes kitaip ta prekė nerastų rinkos.
O vad. modernistai kuria vis j ieškodami ko nors naujo, neišsakyto ir mano bei stengiasi savo įnašą atiduoti į pasaulinį kultūros lobyną, ne vien lietuvišką, nes ir mūsų menas, nejieškodamas nežinomų meno platybių, nekildamas į augštumas, liks tik liaudies menu ir tik jai tarnaujančiu.
Kažin ar būtų prasminga mūsų menininkams, netekusiems savo tėvynės, apsiriboti vien griežtais nusistatymais bei patriotiškumo taisyklėmis. Greičiau tai būtų kūrybinis jų sustingimas, stovint vietoje tenkintis jau pasiektais laimėjimais nesiekiant, nejieškant vis naujų kūrybinių horizontų, reikštų, anot tos patarlės, kas stovi vietoje tas eina atgal.
Išeivijoje lietuvių dailininkų tarpe yra įvairių. Vieni laikosi grynai lietuviškų temų, kiti, bendrųjų, dar kiti, norėdami pastoviai materialiai aprūpinti šeimą, pasuko vien į prekybinę sritį, dar kiti savo gyvenimą pašventė tik grynam menui.
Prie paskutiniųjų priklauso ir dailininkas Adomas Galdikas, kurio kūryba vis veržiasi į tarptautinio meno augštumas. Dauguma jo kūrinių nepraranda lietuviškos dvasios, tačiau pasižymi didesne kūrybos laisve, pasitikėjimu ir meniniu patyrimu.
Jis nuolatos gyvena tuo kūrybiniu troškuliu, be kurio negimsta joks veikalas, joks kūrinys. Ir nebandyk tada Adomo Galdiko prisišaukti telefonu ar aplankyti, nes išorės pasaulis jam tada neegzistuoja. Tada jis, Nietzschės žodžiais tariant, yra įkritęs į ekstazę kūrėjas, aklas antgamtinių galybių įrankis. Tada jis pats nesuvokia, ko verti ar neverti jo kūrybos turiniai, nes tai ne jo, o įkvėpimo darbas.
Paskutiniu laiku jo kūryboje veirauja ekspresionizmas ribojantis abstraktu ir todėl vargu ar tikslinga jį būtų priskirti vienai kuriai menininkų srovei. Jo dabartinėj kūryboj atsispindi atsivežta meilė tėvynės gamtai, bet lygiai taip pat nėra svetima ir naujo pasaulio, suteikusio mūsų menininkui ramų prieglobstį ir pakenčiamas gyvenimo sąlygas laisvai naudoti savo talentą ir kurti ne pagal partijos įsakymą, gamta. O šio krašto audringa gamta ir jos vaizdai yra kontrastas nuo ramios, ramių spalvų lietuviškų gamtovaizdžių.
Pagal M. Pečkauskaitės apibudinimą mūsų gamta, tai ramybė ir saikas. Jokio milžiniškumo, jokio smarkumo jokio perdėjimo, jokio kraštutinumo. Nei labai šaukiančių varsų, nei per šviesių saulės spindulių, nei oro kataklizmų, nei augmenų turtingumo ir per didelio jų tarpimo. Vienu žodžiu, nieko labai ir nieko per daug. Ir viskas tarsi uždengta plonu lengvučiu, balsvai pilku ūku . . .
Taip lygiai ir A. Galdiko kūryboj, tuose svetimuose, ryškių ir akį rėžiančių spalvų gamtovaizdžiuose, begalėj varsų, atsispindi menininko nepaprastas jautrumas tų gyvų, ryškių atspalvių deriny. Jo kūriniai gyvi, spalvų begalės, tačiau akies nerėžia, tarsi būtų uždengti tuo lengvučiu, balsvai pilku ūku.
Dail. Adomui Galdikui, kaip ir daugeliui lietuvių, teko išgyventi sunkias tremties gyvenimo sąlygas dėl artėjančio komunistinio teroro pasitraukus iš tėvynės, apleidus tėviškės namus, kur gimė jo talentas, pasireiškė pirmieji kūrybos polinkiai ir subrendo lietuviška kūrybinė dvasia, kuri jame giliai įaugo ir iki šių dienų jo kūryboj paliko pėdsakus belankant Lietuvos istorinius piliakalnius su jų griuvėsiais, didingai bylojančia karžygiška praeitim, Lietuvos pelkes, krūmokšnius ir miškus, upes ir kryžkeles su jų smūtkeliais.
Tai ta ramioji, bet žavingoji Lietuvos gamta, kurioje mūsų dailininkas vaikščiojo, gėrėjosi ir kūrė, praleido visą gražiausią savo gyvenimo laikotarpį ir tai niekados iš jo atminties neišdils. Jis ir dabar savo kūriniuose tuos vaizdus gyvai atvaizduoja.
Tačiau paskutiniu laiku A. Galdikas, kaip modernistas, lietuvių visuomenės yra sunkiau suprantamas. Ir tai greičiausiai dėlto, kad jis nenuilstamai, visokiose tremties gyvenimo aplinkybėse nepalūžta, kuria vis jieškodamas
Adomas Galdikas, Kanklininkas
Aliejus
naujų kelių, siekdamas tobulėjimo, kad ir sunkiausiose sąlygose, o mūsų, naujo pasaulio įvairių įtakų veikiamas, domėjimasis menu mažėja. Taip ir gaunasi tarp kūrėjo ir visuomenės vis didesnis nuotolis.
Bet čia verta prisiminti mūsų žymųjį tapytoją Čiurlionį, kurio, kaip sakoma, kartą dail. A. Žmuidzinavičius paklausęs, kada tu, pagaliau išmoksi piešti, kurio kūrinių, mes nevertinom tol, kol svetimieji mums pirštu parodė turimus savo tautos deimančiukus. Tik, kai jis mirė pradėjom jo kūryba domėtis, gilintis, suprasti ir branginti.
Grįžtant prie A. Galdiko kūrybos, norisi prisiminti, kad jis normaliais laikais, tėvynėje, jau buvo pasiekęs didelių meninių laimėjimų ir buvo plačiai žinomas, ne tik kiekvienam Lietuvos kampely, bet ir už jos sienų, nes jau 1931 m. buvo suruošęs savo kūrinių parodą Paryžiuj, Atelier Francais galerijoj, iš kur garsusis Paryžiaus muzėjus Jeu de Paume įsigijo tada net du jo paveikslus. O 1937 m, dalyvaujant Paryžiuj pasaulinėje parodoj už kūrinį ‘Lietuva” gavo Grand Prix įvertinimą, o už “Šarūno” dekoracijas aukso medalį.
Tremties metais Vokietijoj, dailininkas dalyvavo visoje eilėje parodų — Tuebingene, Freiburge, Frankfurte, Baden-Badene ir k., opastoviau apsigyventi buvo pasirinkęs Paryžių, tą menų miestą, kur jis tuo laiku daugiausia palinko į modernųjį meną ir ten suruošus jam savo naujosios kūrybos parodą, vieną kūrinį įsigijo Paryžiaus moderniojo meno muzėjus.
Ir dabar, jei ne tas įgimtas nerangus lietuviškas žemaičio kuklumas, A. Galdikas šiame kontinente būtų jau išgarsėjęs meno viršūnėse, nes jau suspėjo dalyvauti keliose tarptautinėse parodose ir savo suruošti. Jose jo darbus labai teigiamai įvertino daugelis meno kritikų ir palankiai atsiliepė amerikiečių spauda.
Žurnalas Art News jo kūrybą pavadino sinteze daugelio Europos mokyklų, New York Herald Tribune pabrėžė, jog A. Galdiko kūriniai yra sudvasinti, brilijantiški ir virpą spalvomis. New York Times pažymėjo, jog jo kūryba tai intensyvių emocijų ir intymiausių gamtos apraiškų stebėjimo išdava. Aplamai, visi meno kritikai pastebėjo nepaprastą jo kūrinių spalvingumą ir sugebėjimą lengvai žaisti spalvomis.
Šiame kontinente A. Galdiko kūrinių jau įsigijo Whitney Amerikos meno muzėjus New Yorke ir kiti.
Feigl galerijoje jo paveikslų galima dažnai užtikti parodose kartu su kitais moderniojo meno atstovais, kaip prancūzų Chagalliu, Legeru, Matissu ir t.t. Jis gauna kvietimų dalyvauti ir kituose Amerikos miestuose, bet, būdamas kuklus, reklamos ne tik nemėgstąs, bet aiškiai vengiąs, dažniausiai tais kvietimais nepasinaudoja, motyvuodamas, kad paveikslų įrėminimas, persiuntimas atima daug laiko nuo tikros kūrybos. Šių eilučių autorei teko matyti net pakartotinus jam kvietimus atsiųsti porą savo kūrinių parodai, į kurią labai sunku patekti. Žinoma, tai nėra mūsų dailininko geroji būdo ypatybė. Jis kuria negalvodamas kam ir kodėl. Iš šešių kambarių buto tik du mažus kambarėlius užima šeima, visa kita — jo darbai, kukių prikrauta iki lubų.
Jo tapyba daugiausia yra aliejinė, bet jis nevengia ir temperos, kur itin pasižymi tuos spalvingu, švelniu ir nuostabiai gyvu spalvų žaidimu.
Džiugu, kad dailininkas Adomas Galdikas, nežiūrint jau ilgo nueito gyvenimo amžiaus, vis dar tebeina tuo nedėkingu tobulėjančio, vis augštyn kopiančio kūrėjo keliu. Šiuo metu ruošiasi naujai parodai kuri įvyks dar šį vėlybą rudenį Feigl galerijoj.
